Linas Kojala
Tai buvo pirmasis jų susitikimas po liūdnai pagarsėjusio konflikto Ovaliajame kabinete. Pašnekesys truko apie penkiolika minučių. Kitų žmonių aplinkui nebuvo – nei Zelenskio akivaizdžiai nemėgstančio viceprezidento JD Vance’o, nei vertėjų.

Geresnės progos įvertinti, ar įmanoma pasiekti sutarimą dėl paliaubų ir taikos, gali ir nepasitaikyti.
Iškart po to Trumpas socialiniame tinkle parašė suabejojęs, ar Putinas nori taikos. Ir antrą kartą per kelis mėnesius užsiminė apie griežtesnes sankcijas Kremliui, nes neketina leistis vedžiojamas už nosies. Tą jis vėliau pakartojo ir kalbėdamas žiniasklaidai, užsimindamas, jog Zelenskis nėra toks jau blogas.
Ukraina ir Europos šalys šiuos pasvarstymus priėmė pozityviai. Juk ne taip dažnai Trumpo kritikos strėlės tenka būtent agresoriui, o ne ukrainiečiams. Bet kol kas tai nekeičia fakto, kad Jungtinių Valstijų pateiktas pirminis paliaubų planas buvo aiškiai palankesnis Kremliui. Įskaitant siūlymą teisiškai pripažinti Krymą Rusijos teritorija.
JAV pirminis paliaubių planas buvo aiškiai palankesnis Kremliui.
Su tuo Ukraina sutikti negalės: faktiškai pusiasalio išvaduoti artimiausiu metu nėra įmanoma, Kyjivas su tuo susitaikė jau seniai. Tačiau tai nėra priežastis teisiniam pripažinimui, kuris parodytų, kad grobuoniška politika atsiperka. Juk Jungtinių Valstijų politika nepripažinti Baltijos šalių sovietinės okupacijos Šaltojo karo pradžioje realios momentinės geopolitinės įtakos neturėjo, bet vėliau šis simbolizmas prisidėjo prie nepriklausomybės atkūrimo.

Trumpo minčių svyravimus galime sieti su tuo, kas paskutinysis su juo pasikalba. Panašu, kad tai daro didžiulę įtaką prezidentui. Pavyzdžiui, Trumpas apie tai, kad Putinas jį „užkniso“, prieš kelias savaites pasakė po susitikimo su Suomijos prezidentu Alexanderiu Stubbu. Dabar apie sankcijas – po pokalbių su Zelenskiu ir Europos lyderiais. Tiesa, tokie griežtesnės retorikos epizodai kol kas pavieniai – susitikimai su savo pasiuntiniu Rusijai Steve’u Witkoffu ir kitais komandos nariais greitai sugrąžindavo Trumpą į status quo.
Trumpo minčių svyravimus galime sieti su tuo, kas paskutinysis su juo pasikalba.
Tad Vatikano pašnekesio efektas gali būti laikinas. Ypač, jei prezidento aplinkoje toliau dominuos į Putiną palankiai žvelgiantys asmenys. Visgi Kremlius rizikuoja ir persistengti; matant neregėtą galimybę, bandoma išsireikalauti iš Jungtinių Valstijų vis daugiau ir daugiau. Mainais nepasiūloma praktiškai nieko. Tai gali iššaukti priešingą efektą, jei Vašingtone įsigalės nuomonė, kad Putinas išties bando vedžioti juos už nosies.
Dviejų prezidentų susitikimas dėl vietos, aplinkybių, konteksto buvo išskirtinis simbolizmo prasme. Bet ar istorinės reikšmės? Tą nulems artimiausių savaičių perspektyva. Vilčių, kad trajektorija kryps palankesne Ukrainai linkme, yra. Tačiau vien viltimis Kyjivas gintis negali.