Spotify

Pažiūrėkime, kaip pasidalijo politinės linijos.

Įstatymo projektą, pagal kurį Vytautui Landsbergiui būtų atšaukiamas teisinis valstybės vadovo statusas, registravo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos parlamentaras. Šį sprendimą – dar ir vadindamas Landsbergį „blogiu valstybėje“ – karštai palaikė Remigijus Žemaitaitis kartu su partija „Nemuno aušra“.

Kitame poliuje – konservatoriai ir liberalai, kurių dauguma praėjusioje kadencijoje Vytautą Landsbergį pripažino pirmuoju valstybės vadovu.

Į šią pusę stojo ir prezidentas Gitanas Nausėda. Jis pakartojo savo poziciją, kad nors Landsbergis 1990-1992 m. ir nėjo prezidento pareigų, bet buvo faktinis valstybės vadovas. 2022 m. būtent Nausėda pasirašė įstatymą, kuriuo statusas įteisintas.

Savotiškai centristines pozicijas užėmė socialdemokratai ir demokratai „Vardan Lietuvos“. Premjerui Gintautui Paluckui atrodo, kad praėjusioje Seimo kadencijoje buvo padaryta klaida, bet jos nereikėtų taisyti dar viena klaida. Saulius Skvernelis tiek į teisinį statuso suteikimą, tiek į atšaukimą irgi žiūri skeptiškai.

Nepaisant tokio skeptiškumo, būtent šių partijų ir jų lyderių pozicijos lėmė, kad valstybės vadovo statusas Landsbergiui yra paliekamas.

G. Nausėda pakartojo poziciją, kad V. Landsbergis buvo faktinis valstybės vadovas.

Iš pažiūros, šios politinės linijos sutampa su lietuviškąja kaire ir dešine. Kadangi Landsbergis yra buvęs dešiniųjų lyderis, jie jį palaiko. Ir kuo toliau į vadinamąją kairę, kurią pas mus užima įvairūs demagogai ir populistai (blogąja prasme), tuo kritiškesnis ir aršesnis požiūris į Landsbergį, kaip pirmąjį valstybės vadovą.

Tačiau tokia kairė ir dešinė prastai koreliuoja su ideologija. Tikri Lietuvos kairieji, kurie valdančiojoje daugumoje bando įgyvendinti progresyvesnius mokesčių pakeitimus, Landsbergio takoskyroje yra centre.

Apskritai laikausi teorijos, kad mūsų politinis spektras geriau atspindi santykį su valstybe ir pasitikėjimą ja, o ne ideologinę kairę ir dešinę. Privalau akcentuoti, kad kalbu būtent apie politinį pasidalijimą – pripažįstu, kad konstitucinės teisės specialistai gali ir turi turėti savo ekspertinius argumentus.

Mūsų politinis spektras atspindi santykį su valstybe ir pasitikėjimą ja.

Landsbergis kaip valstybės vadovas iš dalies yra politinių pažiūrų – ar požiūrio į politinį asmenį – klausimas. Bet žiūrint plačiau, šis klausimas nėra apie Landsbergį. O apie tai, kaip matome savo valstybingumo istoriją.

Man atrodo, kad tai yra pagarbos valstybei klausimas – ar matome 1990-1992 m. ją kaip besikuriančią, nepriklausomą, savarankišką. Valstybei, kuri nebuvo begalvė ir turėjo aukščiausiąjį valstybės pareigūną, faktinį vadovą, kuris jos vardu pasirašinėjo tarptautines sutartis. Tą darė Aukščiausios tarybos pirmininkas.

Iškalbinga tai, kad Landsbergį kaip de facto vadovą pripažino užsienio valstybių lyderiai – iš jo nebuvo prašoma įgaliojimų raštų. JAV prezidento George H. W. Busho tuometinėje darbotvarkėje matome, kad prie 1990 m. gruodžio 10 d. susitikimo su Landsbergiu parašyta – president Vytautas Landsbergis, Lithuania.

Žinoma, pirmieji valstybės žingsniai buvo sudėtingi. Daug žmonių Lietuvoje patyrė nepriteklių. Nemanau, kad tai yra Landsbergio individualioje atsakomybėje, juolab 1992 m. į valdžią atėjo kitos politinės jėgos. Tačiau kartu ir visiškai normalu, kad dalis visuomenės gali nemėgti jo asmenybės ar apskritai dešiniųjų.

Bet žiūrint į platesnę perspektyvą, būtent 1990-1992 m. mes padėjome valstybingumo pamatus. O faktinis valstybės vadovas buvo Landsbergis. Todėl jo statuso klausimas yra daugiau apie pagarbą valstybei, nei apie Landsbergį. 

Ne atsitiktinumas yra tai, kad ideologiniai dešinės priešininkai – socialdemokratai – susiturėjo. O aiškios ideologijos neturinti „Nemuno aušra“ kovoja už tai, kad valstybės vadovo statusas būtų panaikintas.

Žemaitaitis ir kiti „Nemuno aušros“ politikai nuolat sėja abejones Lietuvos valstybe ir jos užsienio politika. Kai kurie šios partijos parlamentarai nesugeba gerbti net ir vyriausybės, už kurią jie patys balsavo, ministrų.

Žemaitaitis ir kiti „Nemuno aušros“ politikai sėja abejones Lietuvos valstybe.

Pagal mano tyrimus, būtent „Nemuno aušros“ elektoratas pasižymi didžiausiu nepasitikėjimu politinėmis institucijomis. Todėl jos lyderių pozicija Landsbergio takoskyroje nestebina. Jie patys nesupranta, kad nekenčia ne tiek Landsbergio – jie negerbia savo valstybės ir ciniškai išnaudoja nepasitikėjimą ja.