Taigi, kokie trys svarbiausi reikalai, kurių nepabaigėte?

Atsispirsiu nuo to, kur mes šiandien esam. Ne kaip partija, o kaip Lietuva. Mes šiandien gyvename geriausią laiką per 34 metus.

Per 1015 metų nuo mūsų pirmojo paminėjimo niekada nebuvome saugesni, niekada neturėjome daugiau draugų ir niekada neturėjome tiek maisto ir atsargų kaip dabar.

Būtent. Ir tai, kad Lietuva pateko į laimingiausių pasaulyje valstybių dvidešimtuką, o jaunimas yra pats laimingiausias, tikriausiai taip pat šį tą signalizuoja. Kad žmonės jaučiasi saugūs dėl savo ateities, yra vertinami ir savo ateitį greičiausiai  vertina pozityviai. Ir mes su Laisvės partija sakome —  puiku! Dabar yra pats geriausias metas sustiprinti vadinamąją vidurinę klasę. Jeigu mes pažiūrėtume į Lietuvos politinę sistemą, tai kažkaip nė viena partija nesipozicionuoja atstovaujanti tiems dirbantiems ir kuriantiems. Aš ir dabar į šitą tinklalaidę atvykau iš debatų. Labai panašios partijos, partijų programos. Kartais atrodo, kad Lietuvoje nėra akmens ant akmens. Tai mes sakome: vidurinė klasė, jai reikia ir gerų švietimo paslaugų, ir gerų darbo vietų, ir sveikatos apsaugos ir kitų dalykų.

Metas sustiprinti vadinamąją vidurinę klasę.

Tai čia iš tų trijų svarbiausių —  vidurinė klasė?

Taip. Antras dalykas, žinoma, yra toliau auganti mūsų ekonomika. Mes sakom, kad ne perskirstymo, o augimo darbotvarkė šiandien turi būti prioritetas ir mes turime siekti, kad Lietuva būtų geriausią verslo aplinką turinti šalis Europoje. Tam irgi yra atskira programa. Trečias dalykas, žinoma, yra žmogaus teisės. Jūs sakėte, esame vieno klausimo partija, kažkas sakė, kad dviejų klausimų. Bet mes esam atsakymų partija. Mes labai gerai žinome, ką mes norim padaryti ir, tikiuosi, esam tokios pozityvios ir optimistinės darbotvarkės nešėjai. Mūsų šūkis yra labai sąžiningas. Mums kai ką pavyko nuveikti, kai ko nepavyko.  Bet ne tik apie Laisvės partiją tai yra šūkis.

„Turime nebaigtų reikalų“. Ar tai nėra senų ratų vežimo konstravimas ar net važiavimas senu vežimu?

Mes kaip Lietuva turime nebaigtų reikalų.

Kaip Lietuva, ne kaip partija?

Taip. Anglų kalba tai galėtų skambėti kaip unfinished business. Apie tai ir yra mūsų programa.

Ir tai nėra bandymas važiuoti senų vežimu?

Mes ir per anuos rinkimus turėjome labai išsamią programą ir tai buvo realiai programa dešimtmečiui į priekį, ko per kadenciją gal ir nepavyks padaryti.

Programa tikrai išsami.

Ir ši, ir ana. Mes politikoje dalyvaujame ne metams, ne dvejiems. Čia turime matyti valstybę.

Nebėgate 100 metrų, bėgate maratoną?

Su didelėmis kliūtimis. Viską matome, pripažįstame ir su tokia sąžininga pozicija ateinam į rinkimų kampaniją.

Jūs pradėjote nuo vidurinės klasės. Žinoma, jūs keliate sau svarbiausią tikslą kaip išlikti politikoje, kaip augti, kaip pritraukti naujus rinkėjus. Man atrodo, kad kairiųjų pažiūrų jaunimas liko ant ledo dėl to, kad socialdemokratai Lietuvoje tapo senų amžiumi ir pažiūromis rajonų centrų ir regionų partija, o miestų ar miestelių kairių pažiūrų jaunimas, leftistai gerąja to žodžio prasme, liko ant ledo. Tai jūsų šansas augti, eiti ten, kur yra auditorija, likusi ant ledo? Nes jūs daug kalbate apie būsto prieinamumą, apie apie smulkius ir vidutinius verslininkus ir pan.

Laisvės partija nuo pat įsikūrimo atstovauja tiems rinkėjams, kurie niekada Lietuvos politinėje padangėje nebuvo atstovaujami arba atstovaujami tik iš dalies. Ir tuo paaiškinčiau mūsų ankstesnius gerus rezultatus. Ar Seimo rinkimuose 9 proc., Europos Parlamento 8 proc. Vadinasi, yra dau žmonių, kuriems yra aktuali ši šiuolaikinė programa.

Bet tie žmonės yra tiek susikoncentravę mažose socialinėse grupėse, kad jų net sociologijos mokslas neapima, nes imtis per maža. Jūs turite dešimtis tūkstančių palaikančių, bet jie yra labai mažos koncentracijos zonose? Ar taip?

Vienos sociologinės bendrovės vadovas man sakė: „Aušrine, būk rami, mes jūsų rinkėjų niekada nepamatysime.“ Ir tai yra tikriausiai ne tik dėl jūsų minėtų priežasčių, bet ir todėl, kad Laisvės partijos rinkėjai gyvena truputį kitokį gyvenimą. Pavyzdžiui, jeigu jiems yra skambinama į telefoną vakare paklausti, už ką tu balsuosi per artėjančius rinkimus…

 Pokalbis telefonu jiems prilygsta fiziniam užpuolimui, nes jie yra pripratę chatinti.

Galbūt dalis, bet kita dalis, pavyzdžiui, galbūt veža vaiką iš būrelio arba yra sporto klube. Jei kažkas atlieka apklausas, eina per butus, tai irgi, matyt, to žmogaus namuose nėra, jis kažką aktyviai veikia. Taigi dėl tam tikrų metodologinių apribojimų ir nureprezentavimo tose apklausose miestų, Laisvės partijos nesimato apklausose ir prieš šiuos rinkimus vėl nesimatys. Bet mes esame dėl to ramūs, priimame tai kaip savaime suprantamą dalyką. 

Dabar apie kairiųjų pažiūrų jaunimą, kuris liko ant ledo. Aš apskritai manyčiau, kad kairiosios idėjos šiandien yra truputį kitokios, jų aktualumas yra kitoks. Pirmiausia mes turėtume kalbėti apie post modernias ir post materialias idėjas. Ir Laisvės partija yra tiems žmonėms aktuali partija, kuriems svarbu ekologija, žmogaus teisės, moterų teisės. Tie dalykai, kurie yra aktualūs labai išsivysčiusiose valstybėse. Lietuva taip pat tokia. Bet Laisvės partija turi programą ir tokiems paprastiems gyvenime dalykams kaip darbo vietų kūrimas. Bet socdemai ne tik Lietuvoje, bet ir tikriausiai visur Vakarų Europoje turi pasidaryti tam tikras išvadas, nes jie ateina su ta pačia marksistine paradigma, kur tarsi darbininkija, tarsi dar kažkas, bet mes jau gyvename visai kitokios struktūros visuomenėje. Ir čia yra kūrybinikai, laisvosios profesijos, technologijos, paveikusios mūsų darbo vietas. Aktualijos jau kitokios. Tai Laisvės partija yra šiuolaikinės darbotvarkės partija. O mūsų socdemai pasirinko likti tokio daugiau biurokratinio – nomenklatūrinio lygio atstovais. Nors anksčiau, beje, jie turėdavo programoje tų post materialistinių idėjų, bent jau deklaracija būdavo dėl, pavyzdžiui, LGBT. Dabar jie tai iš viso išėmė, dabar eina laimėti rinkimų.

Turėtume kalbėti apie post modernias ir post materialias idėjas.

Programoje rašote: „Be skrupulų kovosime, kad būtų priimtas Civilinės sąjungos įstatymas, ratifikuota Stambulo konvencija ir išgyvendintas smurtas prieš moteris.“ Be skrupulų. Skrupulas yra toks antikinis masės vienetas. Taip pat skrupulas reiškia būgštavimą, abejojimą, nerimą, susirūpinimą dėl menkniekių. Kodėl jūs dabar pradėsite kovoti be skrupulų? O iki šiol kovojote su skrupulais?

Aš manau, kad mes kovojame be skrupulų.

 Ar kovojant be skrupulų galima nepasiekti rezultato?

Matyt, galima. Žiūrint, ką apibrėšim kaip rezultatą.

Rezultatas yra, kai jis priimtas ir pasrašytas.

Taip, tai labai svarbu. Ar aš džiaugiuosi rezultatu? Ne. Civilinė sąjunga yra nepriimta.

Žadėjo per šimtą dienų, praėjo tūkstantis.

 Mes kėlėme uždavinį koalicijai per šimtą dienų priimti jau po koalicijos suformavimo. Yra kaip yra. Bet labai svarbu tai, kad nuo tada, kai surinko šitas klausimas 29 balsus Seime, mes šiandien turime 66, 64, o kartais 67. Mums liko vienas balsavimas. Yra daugiausiai padaryta, kiek buvo įmanoma padaryti, bet vistiek įstatymas nepriimtas. Dabar debatuose danai girdžiu, kad Laisvės partija čia to ir ano nepadarė, dėl civilinės sąjungos labai nesitarė. Bet, tiesą sakant, mes nieko daugiau ir nedarėme tik tarėmės. Mes turėjome padaryti pačių keisčiausių kompromisų ir šį įstatymą dabar galima pagrįstai kritikuoti dėl to, kad jis galėjo būti ambicingesnis. Bet reikėjo daryti kompromisus, liko net ne partnerystė, o civilinė sąjunga, metrikacija ir kiti visokie techniniai dalykai. Pavyzdžiui, partneriams nebus galima pasikeisti pavardžių. Tai yra jau kompromisai. Bet paskui aš pamačiau, kad dalis mūsų partnerių ar kolegų nebuvo suinteresuoti, kad tie kompromisai galiausiai būtų priimti, nes tau vis duoda naujas geležines kurpaites sunešioti.

Viktorija Čmilytė-Nielsen šioje studijoje kalbėjo apie tai, kad pagrindinė problema greičiausiai ta, kad įstatymas buvo susietas tik su jūsų partija ir visas politinis spektras matė, kad jūs, ne visuomenė, o jūs būsite politinės naudos gavėjai. Vieninteliai.

Va čia yra toks biurokratizmas.

Bet yra tas momentas, ar ne? Kam bus politinė nauda? Politikai turi tokią mąstymo paradigmą: priimame, gerai. O kieno rinkėjai tuo pasidžiaugs, kam bus tai politiškai naudinga?

Labai apmaudu, kad Viktorija pripažino šitą dalyką viešai, nes jeigu jų partijoje yra tokia nuotaika, vadinasi jie lyg ir nenuoširdžiai atstovauja savo programą ir rinkėjus, kurių dalis rinkosi juos ir dėl šitų vertybių.

Jų programoje apie tai kalbama gana aptakiai. Jie sako, kad gerbs skirtingas poras ir t.t. Bet ten nėra taip, kaip pas jus: „Be skrupulų kovosime, kad būtų priimtas…” Dar pakalbėsime apie tą būsimą kovą. Bet tai rodo, ką liberalai ir sako, kad tai susieta tik su jūsų partija.

Bet tai irgi atsitraukimas nuo programos. Ir, matyt, ne Laisvės partija yra kalta, kad Liberalų sąjūdis šiuo metu, rašydamas tą programą,  atsitraukė nuo vieno pagrindinių nepabaigtų darbų liberalioje darbotvarkėje. Bet apie viską iš eilės. Tai kokia nauda? Žala? 600 000 žmonių yra, kuriems gali būti aktualus Civilinės sąjungos įstatymas. Ten yra ir LGBT poros, ir nesusituokusios poros, poros, kurios galbūt išsiskyrė, turi naujus partnerius, nenori santuokos, nori kitaip registruoti santykius.

Yra vaikai, kurių tėvai yra LGBT poros, yra tėvai, kurių vaikai yra LGBT poros. Pakankamai didelis ratas visuomenės susidaro, kuriuos tiesiogiai liečia.

Įvaikinimo klausimo šitas įstatymas konkrečiai neliečia. Bet yra 600 000 žmonių.

Gal net ir daugiau.

Interesas čia yra ne Laisvės partijos pirmiausiai. Laisvės partijai kaip pažiūrėsi —  uždarome klausimą ir einam prie kitų darbų.

Jums sumažėja darbotvarkė?

Kai kurie politologai taip sako, bet mes žiūrime pirmiausia į tuos žmones ir jų gyvenimo istorijas. Mes turime savo aplinkoje, savo partijoje žmonių, kuriems tai yra aktualu. Tai yra žmonės, ne organizacijos, ne biurokratija ir panašiai. Gyvenimas tiksi, Lietuva laimingiausia pasaulyje, atlyginimai 16,5 proc. auga, investicijos, inovacijos ir t.t. Paprastas klausimas neišspręstas liko: Rumunija, Bulgarija, Lenkija ir Lietuva. Ko gero, net Vengrija turi nuo 2014 m. partnerystės įstatymą. Tai mes atmetame visą foną, kuris čia burbuliuoja ir einame su sprendimu, einame plačiu frontu. Vieni sako, kad Laisvės partija per mažai šantažavo partnerius, parneriai sako, kad per daug šantažavo. Visaip galėjo būti. Bet esu įsitikinusi: jeigu Laisvės partijos būtų ne 10, o 14 narių šitame Seime, būtų įstatymas priimtas. Tai aš darausi politinę išvadą.

Bet neaišku kieno sąskaita. Jeigu tai būtų Gražulio ir draugų sąskaita tie keturi balsai, tai taip. Bet jeigu jie būtų tų žmonių, kurie ir taip balsuoja, niekada negali žinoti?

Taip. Tiesiog mes matome partijas, kurios ir padeda, ir tuo pat metu trukdo. Gali nebalsuoti, nedalyvauti, išvažiuot. Bet Seimo nariai iš tos pačios Liberalų sąjūdžio frakcijos, išvažiavę į komandiruotę Lomžoje, į ūkininkų suvažiavimą, liko ne Lomžoje su ūkininkais, o proaktyviai organizavosi kelionę į Vilnių, kad balsuotų prieš Civilinės sąjungos įstatymą svarstymo stadijoje. Tai čia jau, sakyčiau, produktyvi homofobija.

Tai čia jau, sakyčiau, produktyvi homofobija.

Yra tokia hipotetinė situacija, netgi labai praktiška, kad panaši valdančioji dauguma išlieka ir ateityje. Prisijunkite, pavyzdžiui, Saulių Skvernelį ir turėsite naują keturių partijų valdančiąją koaliciją. Jai netgi turėtų užtekti balsų, nes miesto svoris auga, vienmandates apygardas daugiausiai didžiuosiuose miestuose laimiės dešinieji ir t.t. Bet  ką reiškia „be skrupulų kovosime”?

Jeigu reikės valdančiosios daugumos ir Laisvės partijos valdančiojoje daugumoje, koalicija turės išspręsti civilinės sąjungos klausimą. Neatmesčiau, kad dar prieš suformuojant koaliciją.

Prabalsuoti, kad visiems būtų ramu?

Aš tiesiog irgi kai ką esu išmokusi gyvenime.

Jaučiatės suvedžiota?

Ne. Bet iki galo ta situacija ir partnerystė, kurioje gyvename, irgi nebuvo sąžininga. Nežinau, ar čia leistis į prisiminimus, kai buvo formuojama šita koalicija.

Jūsų punktas buvo su „žvaigždute“. Toks apygriežtis, pusiau įsipareigojimas, pusiau pažadas, pusiau viltis?

Mes tai traktuojame kaip įsipareigojimą. Tame sąraše buvo ir pagalbinis apvaisinimas, ir dviguba v (w), kai kurie žalieji dalykai. Jie visi yra įgyvendinti, išskyrus civilinę sąjungą ir berods nulinį reinvestuojamą pelną įmonėms — kitą dar nebaigtą reikalą. Tuo metu buvo milžiniškas spaudimas kuo greičiau susitarti. Jis atėjo pirmiausiai iš didžiųjų koalicijos partnerių. Jų interesas buvo susitarti dėl kuo mažiau konkrečių dalykų. Mūsų interesas —  dėl kuo daugiau konkrečių dalykų. Ir mes, manau, dienos pabaigoje susitikom kažkur per vidurį. Bet išorėje taip pat buvo milžiniškas spaudimas kuo greičiau susitarti, nes buvo pandemija, karantinas, uždarytas verslas. Atsimenu visus tuos socialinius tinklus, laidas —  viskas ant Laisvės partijos. Greičiau užsimerkę pasirašinėkit, premjerė Šimonytė – pamirštam! Tai mes stengiamės įsidėti kuo daugiau sau svarbių punktų, mums dalį pavyko padaryti, dalį ne. Bet pamoka, kurią aš išsinešiau — juk nesugriūtų niekas. Yra koalicijų Vakaruose, kurios formuojasi ilgai. Ir, matyt, ne tik civilinės sąjungos priėmimas nukentėjo dėl to, kad mes neišsiaiškinome pačioje pradžioje.

Mokesčiai. Dėl mokesčių nebuvo jokios kalbos koalicijos formavimo pradžioje. Jokios kalbos! Ir dabar na yra tokių didaktinių pasisakymų, kad čia iš prispjaudyto šulinio gali tekti gerti. Čia premjerės žodžiai neseniai pasakyti, nes nepriimta mokesčių reforma. Bet palaukite, jeigu yra formuojama koalicija, tai tada šnekam, kas mums svarbu, kas jums svarbu.

O kodėl jūs apie tai nekalbėjot?

Mes kalbėjome.

Papasakosiu istoriją. Prieš 20 metų Estijoj kūriau TV3 žinių tarnybą. Atvažiuoji iš ryto į darbą, aptarinėji temas su estų žurnalistais, ką jie ketina rodyti šiandien žiniose ir t.t Buvo ką tik praėję rinkimai ir jie mėnesį negali sudaryti koalicijos. Sakau: „Tai kas yra? Jie turbūt nesusitaria, kas bus ūkio ministras arba finansų ministras, arba dar kažkas?“ „Ne, – sako, – jie nesusitaria dėl PVM tarifo.“ Mėnesį laiko! Estai ten buvo prieš 20 metų. Pagal jūsų liudijimą, mes ten dar nesame.

 Mes stengiamės ten būti, bet…

 Politinės kultūros prasme ir to, kas yra iš tikrųjų svarbu.

Tai, kad Laisvės partija atsinešė šimtą konkrečių pasiūlymų, galima sakyti, rodiklių Vyriausybės priemonių planui, buvo traktuojama kaip kažkoks vilkinimas. Mūsų interesas buvo susitarti dėl kuo didesnės apimties dalykų. Ir dabar aš iš tikrųjų neatmetu, kad Laisvės partija nebus toje koalicijoje, kuri neįsipareigoja dėl civilinės sąjungos.

Eikime toliau. Programoje apie ekonomiką labai daug rašote. Skaitydamas gali daryti prielaidą, kad tai skamba kaip Ekonomikos ir inovacijų ministerijos įvairūs dokumentai. Yra nemažai turinio, akivaizdu, sutampančio. Bet kaip sekėsi Laisvės partijai kaip valdžios partijai? Man peršasi išvada, kad ekonomikos ir inovacijų sritis yra pasmerkta sėkmei. Nes dabar toks yra laikmetis ekonomikoje, viskas boomina  nepaisant valdžios.

Yra tiesos, yra ir papildomų sąlygų. Laikmetis yra pats sunkiausias per paskutinius 10 metų nuo finansų krizės laikų. Pats sunkiausias.

Milijardai RRF’o! Tik dalink, būk geras.

Karas, pandemija, infliacija, energijos išteklių kainos žemyn -aukštyn, aukštyn – žemyn ir pan. Milžiniškas neapibrėžtumas. Ir tai, kad viskas boomina, nėra tiesa, nes estai yra tris metus recesijoje, latviai stovi. Ir Lietuva esto ekonomisto apibūdinama kaip šalis iš kitos planetos. Kai viskas visur stoja ir griūna, kaip ji sugeba augti?

Ir prieš kelias dienas net Finansų ministerija pagerino prognozę.

2,2 augimas šiemet, apie 3 procentus kitąmet. Mūsų pagrindinė rinka — Vokietija, 10 proc. maždaug eksporto mūsų eina. Lėtėja ir truputį paklausa krenta, o Lietuva toliau auga. Kaip? Tai žinoma, kad ne valdžia varo ūkį. Lietuvoje ūkis yra grindžiamas privačia nuosavybe, tai sako Konstitucija. Ir pirmiausiai yra įmonės, darbštūs, kūrybiški žmonės. Bet šiuo atveju ekonomikos ministras yra atsakingas už daugybę sričių: nuo verslo klimato ir verslo priežiūros iki investicijų pritraukimo. Pateiksiu pavyzdį — tiesioginės užsienio investicijos. Jos iš esmės visam pasauly traukiasi, lėtėja. Lietuvoje gi šiemet per pirmąjį pusmetį mes pritraukėme kapitalo investicijų už 230 milijonų eurų, pernai per visus metus — už 203 milijonus eurų. Tai nėra pinigai, kurie labai lengvai ateina. Tu turi važiuoti į Thermo Fisher Head ofisą JAV, turi važiuoti į Continental Head ofisą Engelstadte prie Miuncheno, turi važiuoti į jau atėjusių būstines, kad jie plėstųsi ir neišeitų. Ir turi važiuoti pas tuos, kurie dar neatėjo ir nieko apie Lietuvą nežino. Ir pirmas jų klausimas: „Kaip ten tas karas?” Kai mes gyvenam tokiom sąlygom, tam, kad išlaikytume tą patį tempą, mums reikia daryti daug daugiau negu darydavom anksčiau. O kad dar kažką pasiektume, tai mums išvis reikia plačių reformų. Pavyzdžiui, mes įgyvendinome inovacijų reformą. Tai čia ministerijos laukas. Dar daugiau: tai, kad Laisvės partija, būdama valdžioje, vis dėlto nepraleido mokesčių reformos, kokia ji buvo siūlyta, irgi, manyčiau, turėjo įtakos ekonomikos augimui.

Čia stabtelėkime. Tada buvo tikrai didelė įtampa tarp jūsų asmeniškai ir premjeres.  Koks galėjo būti blogiausias scenarijus?

Jokio.

Man patiko jūsų pasakymas, kad mes atėjome atstovauti savo rinkėjus, o ne draugauti šeimomis. Manau, vienas geresnių apie pataikavimą aukštesnes pareigas užimantiems žmonėms.

Aš asmeniškai neturiu jokio malonumo viešai stumdytis su premjere Šimonyte. Mes esame geruose santykiuose. Bet jeigu aš matau, kad net ir toks autoritetingas finansų srityje žmogus, mano vertinimu, daro politinę klaidą, mano pareiga ir darbas, kaip Laisvės partijos pirmininkės ir kaip ekonomikos ministrės, buvo tai pasakyti ir sustabdyti tiek, kiek aš galiu.

Mes atėjome atstovauti savo rinkėjus, o ne draugauti šeimomis.

Dabar eikime prie susisiekimo – griūvančių viadukų, nusidėvėjusios infrastruktūros. Kitais metais numatyta vos 45 proc. kuro akcizo surinkimo pervedimas į kelių fondą. Nors jo paskirtis buvo virsti kelių danga. Ką apie tai manote?

 Kelių, viadukų ir tiltų būklė mūsų netenkina. Aš net neplanuoju bandyt įrodyt, kad Lietuvoj keliai yra geri.

Nes nugriuvo tiltas, tiltai šiaip normaliai negriūna.

Kai susisiekimo ministras Skuodis atėjo dirbti į ministeriją, jis pasakė: „Turėsim problemų. Aš matau, kad apie 60 proc. pagrindinių tiltų yra labai sunkios būklės.“ Tiltams ir viadukams 2019 metais buvo skirta 8 milijonai eurų, dabar yra skiriama 80 mln. eurų. Kodėl taip buvo? Todėl, kad buvo asfaltuojami keliukai, kuriais gal ne visi važinėja, bet nebuvo aiškių prioritetų. Kas pripuola, tas ir gauna. Narkevičiaus visas tas palikimas. Susisiekimo ministerija pasakė: „Žiūrėkite, turi būti kriterijai, turi būti eilė.“ Beje, keliukų istorijų jau nebuvo šitoje kadencijoje. Dabar, žinoma, reikia daugiau finansų ir tų finansų ieškoma. Poreikis yra milijardas trys šimtai milijonų eurų, ministras informavo, kad gauta apie 900 milijonų. Norėtųsi padaryti daugiau, bet matykime ir kas vyksta. Via Baltica tvarkoma, amžiaus projektas Molėtai-Utena tvarkoma. Bet, žinot, kai yra kalbama apie kelių būklę, finansų ministrė pasiūlė susisiekimo ministrui pinigų paprašyti Kalėdų Senelio.

Viešai?

Taip, neseniai. Man kyla klausimas, ar mes vienodai rimtai matome situaciją.  Aišku, kad prioritetas  pirmiausia yra Lietuvos susisiekimas su Vakarų Europa. Ir, matyt, ne tik keliais. Aišku, Via Baltica yra absoliutus prioritetas į Varšuvą, bet taip pat ir skrydžiai. Mes dabar turim per savaitę 50 skrydžių į Vokietiją, mūsų pagrindinę prekybos partnerę. Po pandemijos tai neblogi pasiekimai. Neneigiu, kad problemų yra, bet vieną po kitos ir stengiamės spręsti. Čia kalbėjom apie skrydžius, geležinkelius, bet niekam nerūpėjo Susisiekimo ministerijoje dviračiai. Jau yra ne tik takai, bet ir trasos Lietuvoje, legendinis Kuršių Nerijos dviračių takas iš kontrmobilumo tapo normaliu, jau tiesiamas Kretinga-Palanga. Tai sprendimai, kurie yra svarbūs šiuolaikinei visuomenei, kuri ne tik važinėja automobiliais.

Kitas klausimas. Jei atsitiktų taip, kad Laisvės partija nebūtų išrinkta į parlamentą kaip politinė jėga. Ar jūs jau jaučiate, kad ta politinė jėga išliktų vieną politinį ciklą ir neišsivaikščiotų kas kur? Nes jeigu socdemai ar Tėvynės sąjunga tą patirtų, tai jie tikrai išliktų.

Aš per pastarąsias dvi savaites pabendravau su žmonėmis Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, taip pat vasaros pabaigoje Palangos Basanavičiaus gatvėje, Klaipėdoje, Kėdainiuose. Ir turiu informuotą nuomonę, ne mažiau informuotą nei Vladas Gaidys turi su Vilmorus, kad Laisvės partija bus kitame Seime.  Ir, aišku, norime pabaigti tuos darbus, kuriuos pradėjome.

Laisvės partija bus kitame Seime.

Nepaisant, kad jums du didieji darbai nepasisekė? Turiu omenyje lengvųjų narkotikų dekriminalizavimą ir civilinę sąjungą.

Tokių klausimų kitomis partijomis niekas net ne uždavinėja. Nes jie nieko nežada arba tiek žada, kad net nebesusigaudysi, kas jiems yra svarbu. Tai čia irgi mums ir problema, ir pranašumas. Ir baigsiu tiesiog citata iš vasarą perskaitytos Ayn Rand knygos „Šaltinis”. Ten vienas veikėjas sako kitam: „Nesijaudink, jie visi yra prieš mane. Bet aš turiu vieną pranašumą — aš labai gerai žinau, ko aš noriu, o jie nežino.“ Tai va, su tokia nuotaika aš ir einu į rinkimus.

Geriau ir nepabaigsi. Ačiū už pokalbį.