Kur ambicija?
Ingrida Šimonytė
Tėvynės sąjunga pristatė savo rinkimų programą „Ginti ir auginti“, pavadino šį 40-ies puslapių kūrinį „Manifestu ateities Lietuvai“. Daugiausia dėmesio jame skiriama gynybai. Perskaičius atidžiai, galima pasigesti esminio dalyko — didesnės ambicijos. Ar konservatoriams trūksta ambicijos? Apie tai ir apie ketverius metus premjerės poste žurnalisto Edmundo Jakilaičio pokalbis su Tėvynės sąjungos rinkimų sąrašo lydere ir ministre pirmininke Ingrida Šimonyte tinklalaidėje „Politika.“
Paskelbta: 2024-09-19
Nuotrauka
Ingrida Šimonytė. ELTA / Dainius Labutis
YouTube
Spotify Icon
Spotify

Pirmiausia apie ambicijas. Savo programoje sakote: „Gynybai daugiausiai, mūsų siekis  tvirtovė Lietuva.“ Skamba puikiai, bet tik ketvirta vieta tarp NATO valstybių pagal gynybos finansavimą ir tuo čia yra didžiuojamasi.  Ar iš tikrųjų tai yra geras rezultatas, nes esame, pabrėžiu, vienintelė NATO valstybė, iš abiejų pusių apsupta priešų ir iš Vakarų, ir iš Rytų.

 Ketvirta vieta dabar yra faktas. Ir man atrodo, yra kuo pasididžiuoti. Mes tikrai nebuvom ketvirtoje vietoje dar visiškai neseniai ir kažin, ar taikėmės į ketvirtą vietą. Aš visada turiu problemą su tokia labai kvantifikuota ambicija — tiek procentų, tiek eurų, tiek kažko, nes labai dažnai tie dalykai yra, viena vertus, labai kintantys laike dėl aplinkybių, kurios pasikeičia taip, kaip pasikeitė 2022 metais. Kita vertus,  tai netgi nebūtinai rodo kažkokią labai gerą trajektoriją. Todėl, kad santykis su BVP gali, pavyzdžiui, pagerėti dėl recesijos, kai mažėja bazė.

Žinoma. Jei mūsų BVP taps 70 milijardų vietoj 75, mes artėsime prie pirmos vietos.

Taip. Manau, yra gerai, kad dabar galime pasigirti esantys ketvirtoje vietoje. Tai jau rodo, kad progresas per šitą laiką buvo didžiulis. Man geriau atrodo tie skaičiai, kurie sako, kiek išlaidos padidėjo gynybai. Išlaidos gynybai šiais metais yra 2,5  karto didesnės negu tada, kai,  Vyriausybė pradėjo darbą. 2,5 karto jau yra kažkas, o ten procentai nuo BVP  tai jau yra matyt išvestinis dydis, kuris priklauso ir nuo paties BVP, ar ne? Bet, kita vertus, vis tiek kyla klausimas — kai mes būsime net pirmoje vietoje, ar tai jau bus pakankama dėl tų aplinkybių, kurias jūs minėjote. Nes ne tik mes galime kilti, kiti gali kristi. Įvairių dalykų gali būti. Manau, mūsų uždavinys yra ne konkretūs procentai, o jaustis taip, lyg būtume viską padarę. Ar mes viską padarėme? Žinoma, kad dar ne viską.

Kai partija eina į rinkimus, ji kažką žada. Mano manymu, žmonės daugeliu atveju tikisi ir tam tikro konkretumo. Vėlgi apie ambiciją, cituoju: „Rengiantis įgyvendinti sprendimą dėl visuotinio šaukimo įvedimo pritaikysime kariuomenės struktūrą bei paruošime tam tikrą reikalingą infrastruktūrą.“ Kada? Ar partija neturėtų pasakyti, kad mūsų tikslas, tarkime, 2027 ar 2028 metai?  Kada mes turime pasiruošti visuotiniam šaukimui? Ar nereikėtų kalbėti konkrečiai net ir šiuo atveju?

Manau, kad konkretūs kalbėjimai jau yra todėl, kad mes, skirtingai nuo partijų, kurios pretenduoja į valdžią,  esame valdžioje ir tai nėra nauji dalykai. Yra sprendimai, kurie jau yra priimti. Ir tie planai, kurie yra  dabar išdėstyti,  iš esmės yra įgyvendinami.

Mūsų uždavinys yra ne konkretūs procentai, o jaustis taip, lyg būtume viską padarę.

 Ar to nereikėtų pasakyti savo rinkėjams programoje?

Mes prie šios programos turime dar nežinau kiek tų papildomų „policy paper’ių“, kur tų dalykų yra prirašyta daug detalesnių ir daug aiškesnių. Bet šiaip yra daug planų, kurie yra dabar Vyriausybės planai, ministerijų planai. Tai yra tie dalykai, kurie jau dabar gyvena. Tai iš esmės mūsų pagrindinė mintis, kad mes ateiname tęsti darbų, kuriuos jau dabar dirbame. Tai nėra darbai, kurie yra nauji, kuriuos mes kitaip darysime kažkaip iš dangaus.

„Sieną pastatėme, dabar ją sustiprinsime iki gynybos linijos“. Praplėskite mintį.

Tai kontrmobilumo priemonės, tai jau yra daroma. Tos priemonės jau buvo pristatytos ir parkai buvo pristatyti, ir užsakyta tai, kas tuose parkuose turi atsirasti. Kai kas jau yra.

Ant karalienės Luizės tilto netgi pastatyta.

Visa tai yra daugiau, negu sienos apsauga nuo pažeidėjų. VSAT’o pagrindinis darbas —  apsaugoti sieną,  kad nepatektų nelegaliai prekės ir žmonės, bet karinė grėsmė yra kitas dalykas. Čia  paskirtis dar ir stabdyti kažką daugiau nei tik nelegalius migrantus. Kas domisi, tikrai mato, kad tai yra procesas, kuris jau dabar veikia.

Paminėjau karalienės Luizės tiltą ir prisiminiau, kad visada norėjau paklausti  o kas su tuo antru tiltu, kuris pastatytas į Kaliningradą? Akivaizdžiai statyba baigta, akivaizdžiai tiltas per geras. Kaip vienas garsus istorikas pasakė: „Rusų tankams turbūt pastatė.“ Abiejose pusėse yra būdelės, pasų kontrolė. Nežinau, ten gal net ir geležinkelis gali važiuoti  apatiniame aukšte. Jis tikrai milžiniškas. Stovi jau bene treti metai. Koks jo likimas?

Ar mums reikia patogesnio susisiekimo su Kaliningrado sritimi dabar, kai mažiname susisiekimo patogumą su mums priešiškomis valstybėmis? Matyt tada,  kai projektas buvo pradėtas, kažkas turėjo kažkokių lūkesčių, gal iliuzijų, gal kažkokio kitokio įsivaizdavimo apie tai, kokios logistikos mums reikia. Aš manau, kad logistikos, kiek jos yra dabar, yra pakankamai.  O gal net ir per daug.

Grįžkim prie ambicijos ir gynybos. Viskas susiveda į tam tikrus gynybinius pajėgumus, kurie kainuoja pinigus. Jūsų šūkis  „Tvirtovė Lietuva”. Tai kiek ta tvirtovė idealiu atveju turėtų kainuoti mokesčių mokėtojams per metus?

Mums reikia įsivertinti labai skrupulingai, ką mes turėsime iš to, ką jau dabar esame susiplanavę ir ko mums idealiu atveju trūksta arba daugiau, arba greičiau. Nes čia yra tam tikras konfliktas tarp daugiau ir greičiau, kadangi daugiau visada galima norėti, greičiau ne visada pavyksta. Nes yra ir gynybos pramonės pajėgumų apribojimai, ir eilės, ir visi kiti dalykai ir Ukrainos poreikiai, kuriuos reikia turėti mintyje. Aš vargiai ar pasakysiu kiek. Gal tai ir 4,5 procento bus kažkuriuo momentu, kai, pavyzdžiui, reikės labai daug dalykų atsivežti ar įsigyti, ar tankų kažkokių ir pan. Laike tai gali būti judantis dalykas. Bet akivaizdu, kad tai yra kažkiek virš 3 procentų aukštyn, o kaip aukštai atskirais momentais —  čia jau diskusijų klausimas.

Baigiant gynybos temą: kodėl ji užėmė tiek daug vietos jūsų programoje?

Natūralu. Tai visada buvo tema, kurią Tėvynės sąjunga stūmė į priekį Lietuvoje tada, kai nevienas politikas iš mūsų juokėsi, sukiojo pirštą prie smilkinio ir sakė, kad jus amžinai rusai puola. Kadangi atsitiko taip, kad rusai užpuolė ir užpuolė tokiu karu, kokio čia daug kas nesitikėjo įvyksiant Europoje, tai pati realybė yra tokia, kad ji labai aiškiai iškelia mintį, jog stabilumas ar saugumas nėra viskas, bet be jo nėra nieko. O mes visi kartu per 34 metus tiek daug visko sukūrėme, kad yra ką prarasti. Manau, gynybos naratyvas yra suprantamas.

Nevienas politikas iš mūsų juokėsi, sukiojo pirštą prie smilkinio ir sakė, kad jus amžinai rusai puola.

Ar tai yra ta vienintelė tema, dėl kurios jūsų partija sutaria absoliučiai visais lygiais — ar tai ai būtų liberalūs konservatoriai – šimonytininkai, ar krikščionys demokratai, ar politiniai kaliniai ir pan.?

Tai tikrai yra ta tema dėl kurios ginčų nėra, bet tikrai ji nėra vienintelė tema.

Tėvynės sąjunga įdomiai save apibūdina. Cituoju: „Mūsų politinė jėga kilo iš Lietuvos nepriklausomybę iškovojusio Sąjūdžio. Vadovaujamės europietiškos dešinės ir nuosaikios politikos tradicija, kurios atrama trys pagrindinės kolonos: iš krikščioniško požiūrio į pasaulį kylanti pagarba pamatiniam žmogaus orumui, bendruomenės, kaip svarbiausios visuomenės ląstelės stiprinimas kasdienėje politinėje veikloje ir meilė mūsų vienintelei Tėvynei, besąlygiškas atsidavimas jos laisvės, nepriklausomybės ir demokratijos sargybai.“ Kiek skirtinga yra jūsų partija?

Kažkas yra pasijuokęs, berods Andrius Kubilius. Jis sakė, kad Tėvynės sąjunga yra tiek skirtinga, kaip ir tėvynė. Bet aš gal taip pasakysiu: šiomis temomis galima atrasti niuansų dėl priemonių, bet ne dėl krypties.

Ar jums pačiai trūksta šioje programoje dalykų, už kuriuos jūs norėtumėte pasisakyti. Tarkim, susijusius su LGBTQ poromis?

Aš daug geriau jausčiausi, jeigu aš jausčiau, kad įtikinau savo kolegas, kurie yra skeptikai ar nepalaikytojai, palaikyti šiuos sprendimus taip, kaip juos daug kur palaikė ar net inicijavo mūsų politinės šeimos partijos kitose valstybėse.

Šiomis temomis galima atrasti niuansų dėl priemonių, bet ne dėl krypties.

Bet čia net ne argumentų, o turbūt tikėjimo klausimas. Kaip gali paveikti argumentais, jeigu žmogus tiki tuo?

Aš manau, kad galima paveikti ir argumentais. Mes gyvename demokratinėje šalyje ir tai nėra aplinka, kur gali klausimą pakišti po stalu. Turėtų nebūti LGBTQ žmonių, kad nebūtų šio klausimo, bet jie yra ir klausimas yra. Ir mano nuomone, vienintelis būdas tą klausimą tiesiog nuimti nuo stalo yra išspręsti šitą klausimą. Nes kas tokiais atvejais atsitinka? Tokiais atvejais žmonės, kurie yra skeptiški, galbūt įbauginti, galbūt jiems kažko pripasakota, jie staiga supranta, kad jų gyvenimo tai visiškai neliečia. Niekas dėl to nepasikeitė. Tu netapai homoseksualiu, tavo vaikai netapo, niekas tau nepasipiršo jei nenori. Ir iš viso nieko neįvyko. Ir tai yra būdas tiesiog nuimti įtampą visuomenėje per žmonių supratimą, kad kitą dieną po įstatymo įsigaliojimo jie gyvens kaip gyvenę, išskyrus žmones, kam tai yra aktualu. O jei to nedarai klausimas vis tiek ant stalo guli. Ir dar blogiau, kad iš to klausimo šiaudinę kaliausę pasidaro įvairūs radikalai, kurie daugiau nieko neturi, jokios kitos programos, jie neturi ką pasakyti apie pensijas, apie gynybą, apie mokyklą, apie bet ką. Ir jie iš to pasidaro vienintelę temą ir tą temą volioja, o mes visi mes temoje turime gyventi, įskaitant tuos žmones, kuriems šita tema kažkaip nepatogi atrodo, ar ne? Tai mano toks argumentas iš racionalumo pozicijų. Tiesiog reikia tą klausimą išspręsti. Pažiūrėkim — trys raidės, buvo lygiai tas pats. Buvo aiškinimų, kad sužlugs kalba, nebemokėsim lietuviškai, kitą dieną čia visi pasikeis pavardes, staiga pasidarys Šimonytė su Sz ar dar kažkas. Ir nieko panašaus neatsitiko. Keli šimtai žmonių išsisprendė savo klausimą be teismo ir tiek.

Ką partija praranda neįrašydama šio sprendimo į programą? Klausiu, nes vienas mano vaikų jau neseniai pradėjo balsuoti, o kitas tuoj balsuos. Manau, kad jiems šis klausimas, esant tam tikram supratimui jų aplinkoje, yra esminis klausimas apsisprendžiant, už ką balsuoti. Ko gero, numeris 1.

Visiškai sutinku, kad taip gali būti. Ir tikrai žinau, kad jauniems žmonėms tai yra labai svarbus klausimas. Aš vis dar džiaugiuosi, kad, kaip ten bebūtų, per visą kadenciją Tėvynės sąjunga, būdama didelė frakcija, vis dėlto daugiausia balsų ant stalo padėjo, kad šitas klausimas galėtų judėti į priekį. Dabar mums trūksta iki priėmimo kelių balsų žmonių, kurie galėtų išeiti iš komforto zonos.

Gali net įvykti šioje kadencijoje?

Teoriškai viskas gali įvykti per kadenciją, dar ji nesibaigė. Aš negaliu žadėti, kad įvyks, bet aš vieną dalyką galiu pažadėti:  I’ll keep trying, aš vis tiek nenuleisiu rankų. Kiek reikės, tiek aš dirbsiu.

Aš negaliu žadėti, kad įvyks, bet aš vieną dalyką galiu pažadėti:  I’ll keep trying.

Toliau apie ambicija. Kitas skyrius  rūpinimasis žmogumi, socialine politika, švietimas, sveikatos apsauga. Ir čia formuluojama taip: „Turime visas sąlygas tam, kad Lietuva vėl sparčiau augtų ir taptų trijų milijonų šalimi.“ Jau yra ambicija trijų milijonų šalis. Jeigu dar būtų data arba metai, tai būtų jau įsipareigojimas, įremiant save į kampą.

Jau šių metų pabaigoje turėtų būti du milijonai devyni šimtai. Aišku, mes visada turime tokią gana subtilią diskusiją kiek gerai, kad dalis to gyventojų prieaugio yra į Lietuvą atvykę žmonės, o ne grįžę emigrantai. Bet vis dėlto, net jeigu mes žiūrime iš grįžimo tendencijų, tai akivaizdu, kad visus šituos ketverius metus mes turime daugiau grįžtančių žmonių, negu išvykstančių. Kalbu grynai apie repatriaciją. Nepaisant, kad saugumo situacija pasidarė labiau komplikuota, bet vis Lietuvoje yra ir galimybės daugeliui žmonių. Ir nemažai žmonių apsisprendžia tiesiog sugrįžti į Lietuvą.

Trys milijonai yra ambicija kuriam laikui?

Pagal pagal dinamiką, kuri buvo per šią kadenciją, norėtųsi, kad būtų greičiau.Nes per šią kadenciją šimtų tūkstančių maždaug žmonių padidėjo.

Perdirbamos, o ne sudeginamos atliekos. Kalbant apie ekologiją, manau, kad  nemažai daliai visuomenės tai yra taip pat svarbi tema. Praplėskite mintį: tiek daug valstybėje investuota į atliekų deginimą, ir jūs sakote, kad tai netinkamas sprendimas ilgainiui?

Ilgainiui vis tiek reikia keliauti prie tvaraus naudojimo, nes yra investuota į deginimą—  tai faktas. Bet man atrodo, kad mums reikia dviem keliais judėti. Pirmiausia, energetinio efektyvumo keliu.  Dėl ko mes deginame? Dėl šilumos. O  mūsų šiluminis efektyvumas vis dar yra ta sritis, kur turime ką veikti ir mažinti tiesiog šilumos suvartojimą užuot galvodami, kaip pigiau kūrenti, nes visada stovėsime tame pačiame taške. Ir kita vertus, pati logika tvaraus naudojimo: gaminame labai daug, naudojame labai daug plastiko, labai daug dalykų išsimeta, kažką sugebame išvežti ir sudeginti, kažko nesugebame, kažkas mėtosi. Tai vis dėlto tas tvarus naudojimas, kalbant su jaunais balsuotojais, yra antras pagal svarbumą klausimas. Jei ne pirmas.

Tvarus naudojimas, kalbant su jaunimu, yra antras pagal svarbumą klausimas. Jei ne pirmas.

Žinoma, ekologija, aplinkos tarša yra labai svarbus dalykas. Miškai tikrai rezonuoja visuomenėje, ypač tos plynės, kurias mes matome šimtais hektarų. „Šiandienai ir rytojui augantys Lietuvos miškai,   rašo Tėvynės sąjunga, keisime miško vaidmens ir vietos visuomenėje bei ekonomikoje koncepciją, kursime brandų, tausojantį, civilizuotą santykį su mišku.“  Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad bandysime išspręsti pačią sunkiausią problemą, kurios nepavyko išspręsti šioje kadencijoje. Ne todėl, kad nebuvo noro, o todėl, kad taip ir nepavyko susitarti dėl dilemos tarp miško brandinimo, jo tausojimo ir ūkinės veiklos. Akivaizdu, kad ūkinė veikla taip pat yra aspektas, kuris pretenduoja bent jau į dalį mūsų miško. Ką stengiamės čia padaryti? Yra labai konkretūs skaičiai, surašyti taip, kaip įsivaizduoja mūsų aplinkosaugos kolegos, daugiausiai dirbantys šioje srityje. Kiek turėtume rezervuoti miško, kad jis būtų neliečiamas.

Aplinkosaugos klausimai itin svarbūs apie ateitį galvojančiam jaunimui. ELTA / Andrius Ufartas
Protestas prie Seimo „Kieno miškas?“ ELTA / Julius Kalinskas

Kiek jo reikėtų rezervuoti, kad jis būtų neliečiamas?

Programoje yra trečdalis saugomų ir 10 proc. saugoma labai griežtai. Bet vistiek kažkokia ūkinė veikla miškuose visada vyks. Reikia nepamiršti, kad valstybė turi savo nuosavybę miškuose. Bet yra ir privatūs savininkai, kurie turi privačią nuosavybę ir privati nuosavybė yra Konstitucijos saugomas dalykas.

Bet tuo pat metu ir reguliuojama teisės aktais?

Taip. Ir jeigu mes pasakome, kad privati nuosavybė yra privati, bet uždedame didžiulius apribojimus miško naudai, tai tuomet jau kyla klausimas, ar tai nėra paimta nuosavybė ir ar už ją neturi būti atitinkamai atlyginta? Tai yra gana sudėtingi klausimai. Ir dabar tos diskusijos vyksta.

Nacionalinio parko įkurti nepavyko.

Nepavyko, nors ten buvo tik pati pradžia ir niekas nebūtų šiandien apribojęs. Bet iš tikrųjų tas konfliktas tarp gamtosaugos ir ūkininkavimo yra pakankamai didelis. Bet, kita vertus, mes taip pat matome, kaip visuomenė jautriai reaguoja į bet kokį incidentą, įvykusį su kokiu nors medžiu, pavyzdžiui, miesto vidury. Tai Želdynų įstatymas dabar jau yra pakeistas. Jau miestas gali visus savo medžius paskelbti saugomais ir nieko neleisti su jais daryti. Miškai yra truputėlį kita istorija. Matyt, čia yra miškų urėdijos tolesnio mandato klausimas. Turiu galvoje, kad valstybei reikės apsispręsti, ar mes norime, jog miškų urėdija toliau mokėtų didesnius dividendus į biudžetą, ar mes vis dėlto sakome, kad per šį įrankį, per miškų urėdiją mes įgyvendiname gamtosaugos politiką.

Jūs sakote, kad suderinti įmanoma, tiesiog reikia mažiau kirsti?

Aš sakau, kad suderinti įmanoma, bet nebus taip, kad suderinsim ir visi bus patenkinti. Čia ir yra esmė bet kokio kompromiso visuomenėje, nes jis visada kažkiek nepatiks ir vieniems, ir kitiems, nes visada visuomenėje yra ir kraštutinių nuomonių. Viena nuomonė bus kraštutinė, kad nei vieno medžio negalima liesti. Kita kraštutinė nuomonė bus tokia, kad čia viskas auga, ataugs ir todėl mes turime kirsti brandų mišką, galime pagaminti produkciją, eksportuoti ir uždirbti pinigų. Abi nuomonės turi teisę egzistuoti. Tai Vyriausybės, politikų uždavinys yra kažkaip rasti tašką, kuriame abiejų pusių nepasitenkinimas bus kiek įmanoma mažesnis. Bet nebus taip, kad visi bus patenkinti.

Labanoro regioninis parkas ELTA / Gediminas Bartuška

Apie eksportą užsiminėte ir apibendrintai galima būtų pasakyti, kad Lietuvos ekonomikos pagrindinis garvežys yra eksportas. Bet tas eksportas yra mažo pelningumo, nes mes daugiausiai esame Business to Business eksportuotojai. Gaminame pusfabrikačius. Jūs paminėjote medienos produkciją. Milžiniškos, pažangios įmonės, bet jos dirba kitiems prekės ženklams ir generuoja pusę procento, pusantro procento nuo apyvartos. Tai yra stabilu, patikima, bet tai kuria santykinai nedidelę vertę valstybei ir visuomenei. Kaip iš to rato išeiti?

Aš nesumenkinčiau mūsų eksporto šitaip stipriai

Aš nemenkinu, juk ištisi regionai dirba tokiose įmonėse.

Tiesą sakant, mes turime ne tokią jau blogą pramonės kompoziciją. Taip, mes turime ir visiškai pirminio perdirbimo. Pavyzdžiui, pagal grūdų eksportą esame vieni iš lyderių lyginant su tuo, kiek užauginame, kiek suvartojame ir kiek išvežame.

Aš buvau nustebęs ar gali būti, kad Lietuva pagal grūdų eksportą yra dešimtuke pasaulyje net absoliučiais skaičiais?

Absoliučiais skaičiais dabar nepasakysiu, bet santykiniais tai tikrai, nes mes maždaug pusę derliaus išvežame.

Tai yra žemiausia pridėtinė vertė?

Taip, nes bet kas, kas yra jau kažkiek apdirbta yra žema-vidutinė, o gal net  ir visa vidutinė. Tai aišku, kad tą, ką darėme per visą šitą kadenciją yra mūsų kelias aukštyn. Jau 2022 metais, nepaisant visų krizių, nepaisant visos invazijos, nepaisant visko, eksporto rodikliai buvo milžiniški. Lietuvos eksportas užaugo virš savo trendo dešimtimis procentinių punktų. Kodėl? Buvo vienkartinių veiksnių, pavyzdžiui, tokių kaip COVID ir Lietuvoje esantis „Thermo Fisher“. Štai tu staiga esi valstybė, nuo kurios produkcijos priklauso visas pasaulis. Tai toks truputį Taivanas, ar ne? Tik labai trumpai. Tai tas Taivanas yra visai gera pamoka.

Staiga esi valstybė, nuo kurios produkcijos priklauso visas pasaulis. Tai toks truputį Taivanas, ar ne?

Staiga viena įmonė vien pelno mokesčio sumoka berods apie šimtą milijonų eurų.

Taip, vienareikšmiškai. Tai buvo aplinkybės, kurios nepasikartos tokiu pačiu mastu. Bet jos parodo, kaip iš tikrųjų gali būti diversifikuojama ekonomika, kai sudėtingesnės technologijos, aukštesnės vertės veiklos duoda iš tikrųjų labai gerą efektą. Manau, mes ta linkme visai neblogai judame pirmyn. Plius paslaugų eksportas.

Kodėl taip nesiseka estams pastaruoju metu? Kokia yra jų stagnuojančios ekonomikos priežastis. Sutikau keletą investuotojų, kurie galvoja išeiti iš Estijos, nes tenai sąlygos yra ženkliai blogesnės nei čia. Kur čia skirtumas?

Sunku pasakyti. Bus tokių, kurie pasakys, kad čia todėl, kad estai pakėlė mokesčius, bet jie mokesčius pakėlė tik nuo šių metų, o situacija tokia, kad ekonomika traukėsi iki paskutinio ketvirčio nuo 2021 metų. Gal kažkuriuo metu atrodė politikams, kad jau viskas gerai, jau galim toliau važiuot ir savaime ta ekonomika važiuos, bet vis tiek visą laiką reikia iš politikų kažkokios iniciatyvos bent jau kai kuriose srityse  galbūt infrastruktūros, galbūt energetikos klausimų sprendimo. Tai buvo aktualu šiuo laikotarpiu, nes mes matėme, kas atsitiko 2022 metais, kai sušoko elektros kainos visame regione, kai generacijos neturim, o jos labai reikia ir jungčių reikia.

Gynyba ir energetika yra dvi sritys, kuriose vyko didžiausi pokyčiai jūsų Vyriausybės valdymo metu. Bet energetika yra sunkiai suvokiamas dalykas  visuomenei, todėl apie gynybą visada yra kalbama ženkliai daugiau. Ir energetikoje aš radau rimčiausią ambiciją. Cituoju: „Ilgalaikėje perspektyvoje kursime elektros ekonomiką, sieksime iki 2050 -ųjų padidinti pagaminamos elektros kiekį šešis kartus. Ir kursime sąlygas Lietuvai tapti modernios bei klimatui neutralios energetikos šalimi.“  Šešis kartus?

Žiūrėkit: „Mažeikių nafta“, „Achema“, visi mūsų pramonės gigantai, kurie turi dekarbonizuotis, jie dekarbonizuojasi. Pagalvokime, kiek jiems reikės elektros ir kokia turi būti jos kaina, kad ta pramonė vis dar išliktų konkurencinga. Plius nauja ekonomika, kuri ateina su dirbtiniu intelektu, kuriai elektros poreikis bus didžiulis. Dabar mums kyla klausimų, kur dėsime šešis kartus daugiau elektros, bet tai nėra kažkas nerealaus. Kodėl galima labai konkrečiai apie tai kalbėti? Todėl, kad yra ką tik Seimo patvirtinta strategija. Ir ta strategija yra ne šiaip strategija, kad atsisėdo politikai, prirašė daug gražių raidžių ir kažkokių skaičių. Buvo atliktos labai rimtos modeliavimo studijos, labai rimtose JAV energetikos laboratorijose, kurios mums leido sumodeliuoti, kaip atrodys mūsų ekonomikos struktūra 2050 metais, kiek mums reikės elektros, ką mes turime padaryti iki to laiko. Iš esmės mes galime tapti elektrą eksportuojančia valstybe, nors po Ignalinos atominės mes buvome valstybė, kuri didžiąją dalį importuoja ir yra labai priklausoma nuo to, kas vyksta kitose šalyse.

Dabar mums kyla klausimų, kur dėsime šešis kartus daugiau elektros, bet tai nėra kažkas nerealaus.

Kalbant apie valstybės ateitį: kaip bemodeliuotum, kokius modelius bekurtum, vis tiek viskas susiveda į švietimą. Tai yra ateities sėkmės garantas, jis arba veikia, arba ne. Gali susidaryti įspūdis, kad švietime šitai Vyriausybei beveik viskas nesisekė, nors turbūt taip blogai ir nebuvo?

Aš sakyčiau, kad ši Vyriausybė buvo ta, kuri įgyvendino pažadą mokytojams ir dėstytojams dėl algų. Bet kadangi pažadą įgyvendino, tai šito niekas kažkaip ir nepastebi.

Du dalykai: pirmiausia, švietime nėra nieko greito, visi dalykai yra latentiški. Tarkime, vienas iš konfliktinių dalykų buvo ugdymo programos, kurių atnaujinimas pradėtas anoje kadencijoje, baigtas šioje. Kai mes gavome tas atnaujintas programas su visais gyvenimo įgūdžiais ir visu kitu, buvo klausimas ar jas įgyvendinti, nes esą bus streso. Akivaizdu, kad bus streso ir dėl atsiskaitymų, ir dėl visko. Bet jei padaryta, jei yra atnaujintos programos, reikia jas kažkaip įgyvendinti. Ir, žinoma, pedagogų bendruomenė diskutuoja. Vieni pedagogai sako: „Man reikia vadovėlio, kad aš galėčiau dėstyti.” Kiti pedagogai sako: „Man nereikia vadovėlio. Aš žinau, kaip man dėstyti, aš turiu savo sistemą.“ Ir tu turi rasti aukso vidurį. Bet iš esmės problema ta, kad mes dar tebeturime nevisiškai efektyvų tinklą ir turėjome labai didelę diskusiją dėl tinklo, nes dalis politikų ir toliau sako tą patį, kad mokykla, kultūros židinys, ji turi būti bet kur, arčiausiai vaikų ir t.t , ir pan. Bet mes negalime nei mokytojų užtikrinti visoms mokykloms, nei laboratorijų užtikrinti, nei STEAM ugdymo, kuris yra kertinis ateities vaikui. Tai tas tinklo pertvarkymas, kai sprendimų buvo priimta nemažai ir viduriniame bendrajame ugdyme, ir kolegijų tinkle, ir profesinio mokymo tinkle, jis vis tiek ilgainiui duos kokybę. Tik tiek, kad kažkam reikėjo tuos sprendimus priimti ir, aišku, kad jie visada yra konfliktiniai.

Ir atėjo tarpiniai egzaminai, po kurių kilo didžiausias triukšmas ir viskas atrodė blogai.

Taip, kilo triukšmas ir tikrai buvo problemų dėl užduočių paruošimo, jų korektiškumo. Bet kai jau atsiprašęs už visą stresą galiausiai įsivertinti tą rezultatą, tai rezultatai buvo labai neblogi, nes labai nemažai vaikų drįso laikyti tokius dalykus, kur paprastai valstybinį egzaminą laiko daug mažiau vaikų, pavyzdžiui, biologija ar chemija. Ir tai reiškia, kad jie atėjo laikyti ir išlaikė ne todėl, kad užduotys buvo palengvintos jos buvo normalios. Bet jie tiesiog pabandė, jiems pavyko ir jie eis laikyti valstybinio egzamino. Ir galbūt tai visiškai pakeis jų pasirinkimus po dvyliktos klasės, nes gal jie būtų nėję laikyti valstybinio egzamino, bet dalį išlaikę pamatė, kad ne toks baisus tas vilkas, kaip jį piešia. Ir  toliau gali mokytis, išsilaikyti egzaminą ir tada pretenduoti į daug daugiau pasirinkimų savo gyvenime. Aš manau, vis tiek gerai, kad tie tarpiniai buvo pradėti, ir patys mokiniai tą patį sakė: „Neatšaukit, nes tai yra gerai.“  Moksleivių sąjunga palaikė tarpinius atsiskaitymus. Taip, buvo įgyvendinimo problemų, bet manau, kad kitiems metams jau daugelį kliurkų išsitaisėme, nors nuo visų kliurkų niekada neapsaugosi.  Rengiant užduotis valstybiniams egzaminams ėmėmės papildomų priemonių, papildomų ekspertų, užduotis parengėme korektiškai. Ir vat kažkas nesugebėjo tų duomenų korektiškai suvesti. Žmogiška klaida? Būna? Būna. Apmaudu? Apmaudu ir pikta, žiauriai pikta. Tikrai neturėtų taip būti, bet būna.

Kitiems metams jau daugelį kliurkų išsitaisėme, nors nuo visų kliurkų niekada neapsaugosi.

Kada sulauksime, kai nebus jokių abitūros egzaminų? Kai valstybė, premjerė, ministras, visuomenės rinkti jos atstovai pasakys: „Gerbiamas mokytojau, aš tikiu, kad aštuoni yra aštuoni, septyni yra septyni, šeši yra šeši, o trys yra trys. Kaip parašysit, taip ir bus.“

Aš manau, kad taip ir bus, bet tikrai dar ne kitoj kadencijoj. Bet reikia, kad ne tik premjere tikėtų. Nes aš žinau, kad mano mokytoja už nieką pažymių nerašė nei man, nei niekam kitam. Ir pažymiai buvo tokie, kiek iš tikrųjų mokinys buvo vertas. Tikiu, kad dauguma mokytojų taip ir daro, bet dar reikia, kad tikėtų ir aukštosios mokyklos, kadangi nuo šių vertinimų taip pat priklauso ir kiti dalykai, pavyzdžiui, stojimas į aukštąsias mokyklas. Egzamine yra vis dėlto daug sėkmės elemento, gali būti bloga diena, gali būti dar kažkas. Aš pati, turinti ketvertą baigiamajame atestate už literatūrą, už kurią ketverto šiaip negaudavau per mokslo metus, žinau, kas tai yra, aš labai gerai suprantu, bet čia yra svarbu ne tik ką mokytojas galvoja, ką mokinys galvoja, ką premjerė galvoja, bet ir ką galvoja tie, kurie toliau su jaunu žmogumi dirba. O tai dažniausiai aukštosios mokyklos, kolegijos, kurios turi žinoti, kaip joms vertinti. Ir jos taip pat turi keistis.

Švietimo sporto ir mokslo ministras per kadenciją keitėsi 4 kartus. ELTA / Žygimantas Gedvila
Ingridos Šimonytės vyriausybė įvedė daug aistrų sukėlusius mokinių tarpinius patikrinimus. ELTA / Josvydas Elinskas

Ponia Šimonyte, jūs turėjote vieną sunkiausių kadencijų per atkurtos Lietuvos istoriją. Turbūt palyginti tą laikotarpį galima būtų tik su Nepriklausomybės aušra pagal intensyvumą ir krizių kiekį. Ir jūs sakote, kad jūs dar ketverius metus pavarytumėte tokiomis aplinkybėmis, kai visi iš esmės žiūri į vieną burną, ką ta burna pasakys. Dar norėtumėte tokių ketverių metų?

Bet kuriuos atveju tai nebūtų ketveri metai tokie patys, kad ir kiek dar būtų sukrėtimų. Aš išmokau, ko geriau nedaryti: per daug nereaguoti į dalykus, į kuriuos nereikia reaguoti, kartais leisti sau pasakyti, kad man reikia daugiau laiko pagalvoti, Žinoma, žmonėms atrodo, kad aš čia ir dabar turiu turėti atsakymus į visus klausimus, bet nemanau, kad taip visais atvejais turi būti. Krizių atveju, be jokios abejonės, reikia ieškoti sprendimų, darai klaidas, visokių dalykų būna. Bet patirtis, nepaisant tų visų išbandymų ir sunkumų, buvo didžiulė. Ir bent jau aš nejaučiu, kad dabar visi žiūri man į burną. Gal buvo tokių momentų kadencijos pradžioje. Dabar nemažai vyksta tokių dalykų, apie kuriuos aš sužinau tada, kada sprendimai būna padaryti ir jie būna tokie, kokius aš pati būčiau padariusi.

 Jeigu taip, tai kodėl ne? Ar ne?

Čia yra tiesiog. paraiška į tai, kad norėčiau pabaigti ne vieną darbą, kurį esame pradėję ir tikrai žinau, kad baigčiau gerai. Ar rinkėjai irgi taip mano  pamatysim.

Ačiū už pokalbį.

kitos politikos naujienos