Ar gali politikai, viešai melavę rinkėjams, toliau išlikti populiarūs?  Kaip po socialdemokrartų prezidiumo posėdžio sakė Česlovas Juršėnas: „Nesinervinkite, rinkėjai mums viską atleis.“

Reikėtų nepamiršti vieno paprasto fakto, kad socialdemokratai tokios progos laimėti rinkimus laukė 8 metus, kaip ir konservatoriai. Tai sakyti, kad žmonės atleidžia viską, yra nepagrįsta.

Gali neatleisti?

Reikia turėti omeny, kad tai yra šioks toks, vadinkime, medaus mėnuo, jis kiekvienuose rinkimuose būna – ar tai  būtų  Lietuvos rinkimai, ar JAV prezidento rinkimai. Tas laikotarpis gali trukti mėnesį, gali tris, gali pusę metų, bet yra šioks toks padidėjimas pasitikėjimo ar Vyriausybe, ar nauju prezidentu. Ir tas padidėjimas ateina iš žmonių, kurie įprastai tavęs nepalaiko ar galbūt neutraliai į tave žiūri, yra  neapsisprendę. Tai čia gali būti šioks toks minusas. Kita vertus, gali būti, kad tas medaus mėnesio su socialdemokratais efektas „numuš“ šitą apgavystę.

Medaus mėnuo – labai geras terminas. Tarkime, susituokei ir pirmą dieną po vestuvių pamatei, kad tavo žmona arba vyras prie stalo čepsi arba nemoka naudotis įrankiais. Juk dėl to nesiskirsi?

Sakyčiau, čia stipri analogija su rinkėjais.

Sprendimas balsuoti už kažkurią partiją buvo gilesnis? Ar vis dėlto galėjo lemti vien Vilija Blinkevičiūtė?

Prisiminkime, kad socialdemokratų pasirodymas pirmame ture nebuvo kažkoks nuostabus ar ypatingas.

Jie gavo 19 vietų, Tėvynės sąjunga – 18.

Antrame ture jų bonusas buvo didžiulis ir tai iš tikrųjų primena, kad balsavimas buvo ne tiek už socialdemokratus, kiek prieš konservatorius. Socialdemokratai buvo kaip patogi alternatyva –  nuosaiki, kad ir ką tai reikštų. O dėl medaus mėnesio, tai mes galime palyginti su valstiečiais 2016 metais. Jie pirmajame ture net atsiliko nuo Tėvynės sąjungos, bet antrame ture puikiai pasirodė ir tada jų populiarumas padidėjo. Tai reiškia, kad tas jų populiarumo padidėjimas buvo sąlygotas antro turo rinkimų rezultatų, o ne jų populiarumo iki rinkimų.

Balsavimas buvo ne tiek už socialdemokratus, kiek prieš konservatorius.

Žmonės nori asocijuotis su laimėtojais, o ne su pralaimėtojais.

Taip, yra tas dalykas – socialinė psichologija. Bet ta socialinė psichologija gali  lengvai susiformuoti per rinkimus ir lengvai išgaruoti. Kodėl taip sakau? Kai pasižiūrime atgal, su valstiečiais buvo du dalykai. Tai buvo amorfiškas visiškai darinys, bet  turėjo dalykus, kuriuos galėjo labai greitai ir aiškiai pademonstruoti rinkėjams, kad jų neapgaudinėja. Pirmiausia buvo aišku, kad premjeras bus Skvernelis. 

Jie tą deklaravo, jie tą ir padarė.

Antras dalykas – t.y profesionalų ir technokratų Vyriausybė taip pat buvo įgyvendintas. Ir trečias: valstiečiai ėjo su gan neaiškia, viską aprėpiančia programa, kad visur bandys daryti gerai, bet jie turėjo labai aiškų viešosios politikos paketą su alkoholio ribojimais. 

Tai buvo esminis dalykas. Ir tada visuomenė galėjo pasitikrinti, ar ji nebuvo apgauta, nes iškart ėjo paketas dėl alkoholio, buvo technokratų Vyriausybė ir premjeras Saulius Skvernelis. O dabar viso to nėra?

Aš tai ir noriu pasakyti. Nors iš mūsų sociologinių studijų neatrodė, kad alkoholio paketas, kova su alkoholizmu nebuvo esminis dalykas, kad žmonės balsuotų už valstiečius. Tačiau jie tuos pažadus viena ar kita forma vis tiek įgyvendino.

Man šiaip keista, kad valstiečiai taip apleido pagrindinę savo temą, nes alkoholizmas Lietuvoje, ypač regionuose, yra milžiniška problema ir jie su ta tema galėjo joti toliau,  bet perėjo prie kažkokių kitų savo aktualijų. Bet grįžkim prie Vilijos Blinkevičiūtės. Įvertinkite šitą elgesį. Kas čia įvyko?

Kai buvo tas nepasakytas sprendimas, bet buvo aišku, kad bus socdemų posėdis ir kad bus išmesta, kad ji nedalyvaus, aš mačiau visą tą reakcijų laviną ir truputį atsitraukiau, iškart nekomentavau, nors akivaizdu, kad tai jau yra rinkėjų apgaudinėjimas. Viena vertus, atrodytų, kas keičiasi, jeigu mes partijos pažadus labiausiai žiūrime per jų sprendimus – ar tai būtų alkoholio ribojimas, ar kažkokio mokesčių progresyvumo didinimas. Tai tas atsisakymas nekeičia socialdemokratų programos. Ir pripažinkime vieną dalyką – socialdemokratai nėra partija, kuri nuo Brazausko laikų po to buvo paremta labai aiškiu vienu lyderiu. Nes jiems sprendimų priėmimas ir netgi rinkiminių sąrašų tempimas turint vieną labai ryškų lyderį nėra būdingas.

Bet šį kartą buvo kitaip?

Taip. Šį kartą, atrodytų, tas dalykas galėjo padėti, nes prieš tai, prie Palucko, buvo  buvo aiškus minusas. Ir čia net galima kelti tokią teoriją, kad tai yra tiesiog Palucko manevras. Jis pats nepatempia, Blinkevičiūtė padeda laimėti rinkimus ir opa – štai jis grįžta.

Aš nežinau, ar jis taip galvojo. Greičiausiai ne. Bet jeigu būtų toks suformuluotas stereotipas, tai jis atrodytų kaip labai išmintingas ir strategiškai mąstantis politinis lyderis. Abejoju, ar taip yra, bet tiek to.

Tas atsisakymas iš esmės nekeičia socdemų programinių įsipareigojimų ar jų lyderystės, kuri vis tiek daugiau ar mažiau yra kolektyvinė, nėra taip, kad viena tvirta ranka, juolab Blinkevičiūtė, viską tvarkytų. Bet mes kalbame apie patikimumą partijos ir apskritai partijų. Štai Juršėnas sako, kad rinkėjai atleis. Gerai, gal atleis, bet ne čia esmė, kad tau kažkas atleidžia. Kalbame apie tai, ar tavo padarytas ar nepadarytas dalykas yra moraliai ar politiškai geras. Yra toks dalykas kaip patikima partija. Dažniausiai iš to, ką partija kalba per rinkimų kampaniją, galima daryti išvadas ir spėti, ką ji darys būdama valdžioje. Ir yra akivaizdu, kad iš to, ką socialdemokratai kalba rinkimų kampanijos metu, pradedant nuo lyderio, yra sudėtinga suprasti, ką jie darys valdžioje. Jeigu negalima pasitikėti dėl to, ar galima pasitikėti dėl jų kažkokių programinių įsipareigojimų? Dabar socialdemokratai laimi rinkimus. Jie ir atstovauja politinį elitą, jie yra pagrindinė didžiausia frakcija. Jeigu mes dabar galvojame apie partijas kažkokias, tai mes galvojame apie socialdemokratus, kurie turi 52 mandatus Seime. Ir štai prašau – matome,  ką partija galvoja apie savo patikimumą. Jeigu jiems patiems nėra svarbu, kad partija būtų patikima, aš manau, kad tai kažkiek pasako kaip jie žiūri apskritai į visą atstovavimo procesą.

Matome,  ką partija galvoja apie savo patikimumą.

Greičiausiai taip ir žiūri, kaip sakė Vytenis Andriukaitis: „Davėme tylėjimo įžadus.“ Visi žinojo, kad rinkėjai yra apgaudinėjami, bet partija davė tylėjimo įžadus. Kažkoks absurdas, tiesą sakant.

Dar pridurkime, kad tylėjimo įžadai buvo duoti dėl Vilijos Blinkevičiūtės, kurios retorika buvo vengimas bet kokių konkrečių pozicijų. Kaip dabar atsimenu –  kai jau buvo aišku, kad socialdemokratai laimi, ji pareiškė, kad valdžia dabar bus nearogantiška, kalbėsis su žmonėmis. Bet kas kalbėsis, ji taip ir nepasakė. Tik akivaizdu, kad ne ji.

Jeigu tu žmones laikai kvailiais, tai tikėtina, kad tai ir yra tikroji arogancija. Jeigu tu galvoji, kad gali jiems sekti pasakas ir po to sakyti: „Sudie, nevykėliai! Aš išvažiuoju į Europos Parlamentą.“

Dabar jau reikia palaukti, kokia bus koalicija, nes mes čia kalbame apie tai, kad Blinkevičiūtė nebus premjere. Ir nėra jokių garantijų, kad parlamente premjeras nuo socialdemokratų bus patvirtintas, nes kol kas daugumos nėra. Gal ir dėl to, kad yra aiškus rinkimų laimėtojas ir jam nedaug trūksta iki koalicijos, jis gali sau leisti truputį pasiderėti su vienais ar su kitais, nes žino, kad be jo nepavyks sudaryt naujos valdžios. Kita vertus, nėra čia jokios tragedijos. Yra valstybių, pavyzdžiui Belgija, Olandija, kurios kelis šimtus dienų gyvena be Vyriausybės. Valstybė gali veikti ir be Vyriausybės, nes žmonės ministerijose ir departamentuose žino, ką reikia daryti, jie ne vakar savo darbą pradėjo.

Valstybė gali veikti ir be Vyriausybės.

Gintautas Paluckas – didžioji tema, kandidatas į Ministrus Pirmininkus. Apžvalgininkas Marius Laurinavičius jį laiko labiausiai prorusišku ir prokinišku politiku iš visų sisteminių politikų. Aišku, jis remiasi į pakankamai ilgą Palucko veiklos istoriją. 2017  metais jis važiuoja į kažkokius profsąjungų renginius Maskvoje, darosi selfį Raudonojoje aikštėje ir t.t  būdamas, berods, savivaldybės administracijos direktoriumi. Vėliau nuteisiamas už piktnaudžiavimą tarnyba, baudą susimoka, bausmė formaliai atlikta. Rinkimų vienmandatėje nelaimi, šiuose rinkimuose net nepatenka į antrąjį rinkimų ratą. Ir jis tampa kandidatu į Ministrus Pirmininkus. Ir man atrodo, kad prezidentas Gitanas Nausėda, kuris yra tarsi strateginis socialdemokratų sąjungininkas, yra linkęs jį teikti premjeru. Ką tai reikštų?

Kam būtent reikštų?

Mums – valstybei ir visuomenei.

Vienas žmogus, kad ir premjeras, Lietuvoje nėra visagalis. Pradėkim nuo to dar atsiribodami nuo Palucko.

Bet kalbant apie atitikimą kažkokių standartų, ar Paluckas atitiktų minimalius higienos reikalavimus, keliamus politiniam lyderiui Lietuvoje, Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste ir atsižvelgiant į daugybę dalykų? Kokia jūsų nuomonė?

Pasakysiu labai paprastai – kad ir kokia būtų mūsų subjektyvi nuomonė apie žmogaus tinkamumą šiose pareigose, tiesiog tokia yra rinkėjų valia. Be to, situacija galbūt pasikeitusi nuo 2017 m. ir to paties Palucko pažiūros. Ar jis pastaraisiais metais yra ką nors pasisakęs, pavyzdžiui, prieš gynybos finansavimo mažinimą? Reikia žiūrėti į dabartį, į dabartines pozicijas.

Karo pradžioje jis yra pasisakęs apie tai, kad jeigu ginkluosime Ukrainą, ilginsime karą.

Ar tai nebuvo dar prieš karą?

Negaliu tiksliai patvirtinti datos, bet suprantu, kad pokalbis buvo įrašytas berods Rimvydo Paleckio laidoje „Lietuvos ryto“ televizijoje jau prasidėjus pilnos apimties karui prieš Ukrainą.

Mes ir vėl kalbame apie patikimą partiją. Ar tu gali tikėti tuo, kas parašyta programoje, kas kalbėta per rinkiminį periodą? Rinkiminiu periodu jų pozicijos tiek partijos, tiek paties lyderio man nekėlė abejonių, kad jis keistų Lietuvos užsienio politikos kryptį ar skiriamą dėmesį krašto apsaugai. Kita vertus, ne vien premjeras yra. Yra prezidentas, yra partija, yra parlamentinė dauguma, pagaliau ir opozicija. Tai gal nereikėtų sureikšminti, juolab, kad tai yra antras numeris partijos sąraše. Ir kitas svarbus dalykas – kaip Paluckas tampa kandidatu į premjerus? Čia reikia kalbėti apie Socialdemokratų partijos vidų, nes jis yra laimėjęs pirmininko rinkimus partijos viduje. Tai reiškia, kad jo įtaka ir jo reputacija partijos viduje yra gera ir didelė. Kitaip tariant, yra disonansas tarp to, kad jis nėra renkamas vienmandatėje ir kaip vertinamas dalyje viešosios erdvės ir tarp to, kaip yra partijos viduje. Čia aš atsakymo neturiu. Bet tada kitas klausimas – ką prezidentas galvoja? Prezidentūra minėjo, kad bus aktyvi formuojant Vyriausybę ar formuojant daugumą, tai man truputį keistas toks pasakymas: „Ai, jei ne Blinkevičiūtė, tai Paluckas bus gerai.“ O kodėl nepasinaudojus ta situacija pasakyti: „Palaukit, jeigu jūs neduodate lyderio premjero, tai gal tada mes galim dar pasitarti ?“ Ir aš manyčiau, kad prezidentūra galbūt praleido progą pasakyti, kad taip, socialdemokratai laimėjo, bet jie nėra dauguma ir galbūt reikėtų platesnių konsultacijų.

Prezidentas galėjo pasirodyti kaip stipresnis politinio lauko žaidėjas?

Galėjo laisvai ir mane labai nustebino jo toks maždaug pasakymas: „Ok, jei ne Blinkevičiūtė, tai Paluckas.“

Čia gal yra tam tikras emocinis efektas? Prezidentas taip nuoširdžiai sirgo prieš konservatorius, kad tas konservatorių pralaimėjimo džiaugsmas yra viską temdantis.

Taip, yra jo net pareiškimai, kad rinkėjai nubaudė partijas, kurios rodė ragiukus prieš prezidentą. Galbūt tai nėra tiksli citata, bet tai buvo jo pasakyta. Prezidento simpatijos ir antipatijos buvo matomos pakankamai aiškiai. Dabar yra situacija su socialdemokratais. Ir iš tikrųjų atrodo, kad Gitanas Nausėda, kaip tas Česlovo Juršėno minėtas atlaidus rinkėjas, atleidžia daugiau socialdemokratams, negu atleisdavo konservatoriams. Socialdemokratai ne savo lyderį duoda, bet antrą žmogų su klaustukais.

Ir prezidentas prieš rinkėjus nepasirodo kaip situacijos sprendėjas?

Ne prieš rinkėjus, prieš save. Prieš prezidentūros tam tikras konstitucines ir neformalias galių ribas. Aš manau, kad tikrai buvo galima pademonstruoti neformalų autoritetą ir pasakyti, kad galima bandyti derėtis daugiau dėl premjero. Bet tiesiog buvo visiškai nusileista. 

Atrodo, kad vertinant rinkimų rezultatus prezidentas juos vertina pagal poveikį sau kaip asmeniui ar kaip institucijai tam tikra prasme, bet ne valstybei ir jos piliečiams. Ką turiu omenyje? Rodė prezidentui ragučius – pralaimėjo rinkimus. Ką bendro turi valstybė, valstybės politika ir valstybės valdymas su tuo? Nieko beveik.

Net nekalbant apie valstybę jis praleido progą ir sau, kaip institucijai, padaryti premjero parinkimą, suvaidinti didesnį vaidmenį. O kalbant apie valstybę, nemanyčiau, kad valstybė kažkaip nukentės nuo to, kad Gitanas Nausėda, kaip prezidentas, turi kažkokias politines pažiūras ar patirtį. Bet turint galvoje šią pradžią, ar tik nebus taip, kad rašant antrą knygą (pirmą, kaip suprantu, jau parašė) kai kuriuose aspektuose gali ir pasiilgti konservatorių, nes aš nemanau, kad socialdemokratai, jau realiai prastūmę į premjerus ne lyderį, bet savo antrą ir ne itin populiarų politiką, vėliau bus labai geri prezidentui Nausėdai.

Prezidentas praleido progą suvaidinti didesnį vaidmenį.

Turite omenyje renkant kandidatus ar apskritai vykdant politiką turint tokio dydžio frakciją ir koaliciją?

Apskritai – nuo įstatymų priėmimo iki ministrų parinkimo ir vykdant tiek užsienio, tiek vidaus politiką.

Taip, nes viena koalicija gali būti formali, o kita dar neformali, turiu omeny Remigijaus Žemaitaičio partijos dalyvavimą. Jis pats kalba apie tai, kad būtų gerai Seime turėti konstitucinę daugumą, o jau konstitucinė dauguma socialdemokratams be Žemaitaičio sunkiai turbūt įmanoma.

Apie konstitucinę daugumą buvo kalbama ir po 2012 metų Seimo rinkimų, kai lenkai buvo pasikviesti. Kodėl? Todėl, kad Grybauskaitė pastatė didelį filtrą dėl Darbo partijos ir jos ministrų ir šiaip atskiri klausimai dar buvo ir su Konstitucija susiję įdomūs. Bet kokiu atveju tai buvo padaryta labai akivaizdžiai, nes pradžioje buvo trijų partijų koalicija. Po viso derybų proceso su Grybauskaite dar atsirado ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija, padidinant koaliciją iki 85 mandatų. Tai dabar man yra keista, kam dabar to reikia, nes Gitanas Nausėda kol kas nieko nepadarė, kad kištų kažkokius pagalius į ratus šitai valdančiajai daugumai.

Jei koalicija bus sudaryta tokia, apie kurią Vilija Blinkevičiūtė kalbėjo pirmąją valandą tik pradėjus aiškėti pirmojo turo rinkimų rezultatams, turiu omeny Skvernelis plius valstiečiai. Ministru Pirmininku bus paskirtas Paluckas, daugmaž suformuota Vyriausybė iš to, ką partijos siūlo, tai prezidento vaidmuo apskritai bus labai menkas politinėje sistemoje, išskyrus tai, kad jis reikšmingai prisidėjo prie rinkimų rezultatų, bent jau pats turbūt galvoja, kad prisidėjo. Ką manote?  

Manau, kad bus kaip ir anksčiau. Tai yra institucija, su kuria gali tekti skaitytis ir reikia skaitytis, nes tu negali nesiskaityti, pavyzdžiui, su veto. Prezidentūra siūlys kažkokius įstatymų projektus, bet tikriausiai galvoja, kad šita dauguma bus palankesnė tam. Reikėtų pastebėti, kad mes matome daug su rinkimais susijusių dalykų, kad kažkiek apgaudinėjami rinkėjai, matome Gitano Nausėdos stumdymąsi su konservatoriais ir panašiai, tačiau realybėje, rutininiuose dalykuose, kurie nėra orientuoti į viešą erdvę, tas bendradarbiavimas yra gerokai sklandesnis ir konstruktyvesnis. Pasakysiu labai paprastą dalyką: imant prezidentus Lietuvoje, apie 80 procentų jų įstatymų projektų ar pataisų praeina parlamente. Šiaip nelabai tas dalykas net svyruoja tarp prezidentų. Tai ką tai reiškia? Tai reiškia, kad politinis procesas veikia.

Taip, institucijos dirba, yra tarpinstituciniai pasitarimai, kur visi dalyvauja, niekas ten nekelia pirmiausia klausimo apie pasitikėjimą Ministru pirmininku. Yra rutina.

Esminis dalykas dėl Nausėdos ir dabartinės koalicijos santykių bus užsienio reikalų ministro paskyrimas – kas jis bus ir kiek bus nusileista Nausėdai. Jis savo norus yra pateikęs. Kai buvo paskirtas Gabrielius Landsbergis, kaip laimėjusios partijos lyderis, jau tada buvo aišku, kad čia yra daugumos kompetencija ir jie imsis užsienio politikos dalykų.

Sakote, kad prezidento santykis su būsima dauguma bus apspręstas užsienio reikalų ministro paskyrimu. Ambasadorė Asta Skaisgirytė turi tinkamą kompetenciją, čia niekas neabejoja, bet vis dėlto tai yra prezidento patarėja ir ja iš esmės ir liktų tapusi ministre. Tai būtų esminis bruožas, apibrėžiantis, kaip socdemai nutarė bendradarbiauti ir elgtis su prezidentu?

Tai rodytų, kiek jie yra linkę nusileisti prezidento norams ir įtakai Vyriausybėje, nes jei prezidento patarėjai atiduodi ministro poziciją, tai jau realiai prezidentą pripažįsti kaip instituciją, kuri deleguoja ministrus į Vyriausybę. Kažkiek ir krašto apsaugos ministro pareigybė svarbi, bet jeigu dauguma sakys, kad, pavyzdžiui, teikiamas Olekas,  prezidentui tai jau bus labai aiškus rodiklis, kad dauguma nesiruošia nusileisti ir bus ten stumdymasis.

Olekas neis, jis jau pasakė, kad bus Europos reikalų komiteto pirmininkas.

Aš kaip pavyzdį pateikiu.

Taip, suprantama. Yra buvę tų atvejų, kai prezidentas deleguodavo ministrus. Pirmas atvejis, kurį prisimenu, tai aplinkos ministras Kundrotas, kuris į Brazausko Vyriausybę buvo deleguotas prezidento. Brazauskas sakė: „Čia ne mano tema, prezidentas geriau supranta aplinkosaugą, ką jis pasakė, tą aš pasiėmiau. Pasitikiu prezidentu.“ Užsienio reikalų ministrus prezidentūra dažnai parinkdavo, kas tai bebūtų. Pavyzdžiui, Antanas Valionis. Akivaizdu, kad Valdo Adamkaus laikais jis buvo prezidento komandos parinktas žmogus. Nemažai ir kitų panašių atvejų, tai nebūtų naujas fenomenas.

Nebūtų. Aišku, kai kalbi su žmonėmis, kurie buvo vienoje ar kitoje pusėje, tai labai skirtingos interpretacijos. Prezidentūros atstovai sako, kad jie labai prisidėjo prie kandidatūrų svarstymo ir siūlymo, o premjero komandoje sakoma, kad ten mes pasitarėme, bet tikrai niekas mums nieko neįkišo. Taip, dalis ministrų gali būti bendrai kažkokių konsultacijų, derybų rezultatas, jeigu yra geras santykis  bent jau trumpalaikis tuo metu. 

Ministrų skyrimas yra labai svarbus momentas, kuris artėja formuojant naują daugumą. Yra buvę visokių precedentų. Tarkime, tik išrinkus Valdą Adamkų prezidentu, Vyriausybė buvo patvirtinta be ministrų, nes nebuvo sutarta. Laima Andrikienė, tuometinis sveikatos apsaugos ministras Galdikas buvo tie, dėl ko nesutarė prezidentas ir paskyrė Vyriausybę su išlygomis. Yra buvę anglų kalbos testų, kuriuos atliko Dalia Grybauskaitė. Ir ne tik anglų kalbos, įvairių testų buvo ir kai kurie ministrai nepraeidavo tų testų. Kai Vytenis Andriukaitis pasiūlė surengti tuo pat metu prancūzų  ir vokiečių kalbos testus pačiai Grybauskaitei, ji kiek atlėgo. Bet atvejų buvo visokių. Šį kartą jūs neprognozuojate, kad turėtų būti kažkas ypatingesnio? Viskas eis kaip per sviestą?

Sunku pasakyti, galbūt mes turėsime tokį bendradarbiavimą kaip 2016-tais metais. Tada realiai beveik nebuvo konfliktų dėl ministrų. Keistas dalykas, ar ne? Grybauskaitė prezidentė, kažkokie nauji valstiečiai, nauja dauguma ir Vyriausybė suderinta greitai. Taip įvyko, nes abi pusės buvo nusiteikę geranoriškai. Nauja dauguma neturėjo tiek daug žmonių, jiems reikėjo ir pasiūlytų prezidentūros žmonių. Galbūt ir šį kartą taip bus, jei  socialdemokratai norės pradžioje tiesiog palaikyti neblogus santykius su Nausėda. Ir užsienio reikalų ministro portfelis čia bus svarbus dalykas.

Prezidentui dar nevėlu elgtis kitaip, bet ar jis pasielgs kitaip? Turiu omenyje Gintauto Palucko neskyrimą Ministru Pirmininku.

Prezidentas negali neskirti premjero, kuriam yra parama parlamentinėje daugumoje. Čia yra Konstitucinio Teismo išaiškinimas. Jeigu yra parlamentinė dauguma ir jie sako prezidentui: „Mes susitarėme dėl Palucko“, prezidentas turi teikti. Jei ne, turėsime didžiulę konstitucinę krizę, nes bus kreiptasi į Konstitucinį Teismą. Aš nemanau, kad taip bus, nes tiek Nausėda, tiek dauguma to nori išvengti. Bet prezidentas turi atnešti nominaciją į parlamentą. Jau yra buvę, kad prezidentas yra atnešęs nominaciją į parlamentą ir aiškiai išreiškęs, kad jis nenori jos. Kalbu apie Adamkų ir Balčytį.

Taip, buvo. Ir Balčytis nesurinko daugumos.

Nežinau, ar dėl Adamkaus jis nesurinko, ar dėl to, kad tiesiog tai buvo Brazausko būdas pasiskirti įpėdinį. Ir prastai buvo sureaguota.

Tai dabar, jūsų nuomone, viskas iš esmės aišku. Paluckas bus Ministras Pirmininkas?

Aš galvojau, kad normalioje parlamentinėje valstybėje Vyriausybės likimas yra nusprendžiama parlamento rinkimuose ir parlamentas formuoja. Vyriausybė nuo parlamento pasitikėjimo priklauso. Prezidentas negali atšaukti Vyriausybės Lietuvoje. Ir man atrodė, kad partija, kuri dalyvauja rinkimuose, jos lyderis dalyvauja pirmu numeriu sakydamas, kad bus premjeru, jis ir bus premjeru.

Prezidentas negali neskirti premjero, kurį remia parlamentinė dauguma.

Ir niekas to nesupranta. To tiesiog nebūna niekur, kad laimėjusios partijos lyderis pasako, kad aš nenoriu būti Ministru pirmininku.

Aš tą dalyką puikiai žinau ir man šitoje situacijoje atrodė, kad taip ir turi būti. Tai dabar ir dėl to paties Palucko. Aš nenoriu sakyti, kad jis tikrai bus ar nebus. Pamatysime, turėtų būti socialdemokratų premjeras.

Bet gali būti visaip?

Aš nesakau kad visas, bet dalis Lietuvoje politinio elito yra tiek užsižaidęs su bandymais kažkokius triukus padaryti, kad jie pamiršta elementarius principus politikoje: kaip turėtų vykti atstovavimas, kaip turėtų vykti rinkiminės kampanijos. Galbūt bus jų medaus mėnuo, galbūt, kaip ir valstiečiams, padidės reitingai, nes kurį laiką dalis žmonių  bus tiesiog patenkinti tuo, kad išbalsavo konservatorių. Bet jau dabar aišku, kad kažkuria prasme konservatoriai gal buvo geriau, nes žadėjo Šimonytę ir žmonės gavo Šimonytę. Niekas nesakė, kad bus nearogantiška valdžia, tokią ir gavo. O dabar socialdemokratai jau pateikė tokią staigmeną. Vis tiek anksčiau ar vėliau kas bus? Anksčiau ar vėliau tas reitingas mažės ir Šimonytės pareiškimas „Nepatiko – išsirinksite kitus“ – galios ir socialdemokratams. Aš nežinau, ar buvo verta daryti tokį dalyką vien tam, kad laimėtum šiuos Seimo rinkimus. Gal? Bet tikriausiai tai ir pasako apie žmonių požiūrį į politiką ar demokratiją.

Dalis elito yra tiek užsižaidę, kad pamiršta elementarius principus politikoje.