Spotify

Pone Bartkau, skaidru, ko gero, yra tada, kai viskas konkretu, aišku ir visiems suprantama. Dabar, žiūrėdamas į tuos siūlymus, bent jau aš negalėčiau taip pasakyti. O jūs?

Ne. Jeigu pabandytume atsukti laiką atgal, tai ši diskusija prasidėjo, kai Gitanas Nausėda sušaukė Valstybės gynimo tarybą, likus kelioms dienoms iki Amerikos prezidento inauguracijos ir priėmė tokį sprendimą. Jis atrodė labai radikalus – nuo 3,2 proc. iki 5,5 proc. nuo BVP išlaidų gynybai. Šoktelti iki tų 5,5 proc. atrodo yra labai sunki užduotis, nes labai stipriai reikia padidinti gynybos finansavimą. Kyla klausimai, ar yra poreikių, ar yra galimybių? Visada turime atsiremti į tai, kad pinigus galime planuoti tik jeigu yra prekės, kurias galima pirkti. Potencialiai prekės greičiausiai gali atsirasti, mums tereikia duoti užsakymą. O priešui, ko gero, geriausia atgrasymo priemonė yra ta, kad mes esame ginkluoti. Jei klausiame: „Ar mes apginsime?“ – tai yra blogas klausimas, nes mūsų užduotis yra ne apsiginti, o kad to neįvyktų.

Atgrasyti.

Taip, prevenciškai apsiginkluoti taip, kad būtume dygliuotas ežys, kurio nebūtų noro net judinti. Ir viskas. Lenkija turi apie 4 proc. nuo BVP. Kokia yra Rusijos oficialių pareigūnų retorika Lenkijos atžvilgiu? Dabar – labai pagarbi. Jie neleidžia sau jokių tokių palyginimų, poteksčių, kažkokių sugretinimų nelabai aiškiame kontekste. Lenkija yra šalis, kuri yra gerbiama. Kodėl? Dėl to, kad ji yra ginkluota. Mes irgi turime to siekti. Mums gyvybiškai yra reikalingas didesnis procentas, nes mes fiziškai esame labai maži. Problema, su kuria, mano akimis, mes susiduriame dabar, tai, kad mes praradome laiką. Mane ne vieną kartą yra kalbinę, aš įsiveldavau į tas diskusijas apie mokesčius, skolinimąsi. Buvau apologetas to, kad didintume PVM, dėl ko visi socialinės gerovės šalininkai ieškojo visokių būdų, kaip prikalti mane prie kryžiaus už tai, nes kaip čia taip, dabar ir pensijų gavėjai turės susimokėti kažkiek už tą gynybos finansavimą ir t.t. Tačiau mano išskaičiavimas buvo visiškai kitoks. Mano pagrindinis kriterijus yra toks, kad reikalas su kuriuo mes susiduriame yra be galo rimtas. Jeigu neturime išteklių, tai mes turime vieną dalyką, kuris Rusijos Federaciją domina – Kaliningrado tranzitą. Jeigu bus duota užduotis įskelti konfliktą, tai jie tą tikrai padarys ir atitinkamai sakys: „Čia Rusijos nacionaliniai interesai.“ Galima bus, ko gero, romaną parašyti apie tai, kokios priežastys nulėmė specialią karinę operaciją Lietuvoje, kur mes būsime finišas. Tada, po 70 metų, visi šitie socialinės gerovės apologetai, kur dabar, sako: „O gal gynyba kada nors ateityje… Negi tai padarysime to ano, trečio, ketvirto sąskaita? – jie sakys, – ir tada dirbome Lietuvai.“ O štai šitas „ir tada dirbome Lietuvai“ – yra atsiprašymas tų žmonių. Aš nenoriu, kad po mano mirties mano vaikai girdėtų tą pasakymą, kad kiti ten ir tada jie dirbo Lietuvai. To būtų geriausia išvengti. Kaip tada mes galime daryti? PVM turi tokį pliusą, kad pinigai greitai pakliūva į kasą, jie yra čia ir dabar. Jie momentaliai atsiranda kasoje, tu gali juos automatiškai išleisti. Tačiau mūsų įstatymų bazė yra tokia nelanksti, kad aš, pavyzdžiui, negaliu paimti ir dabar PVM padidinti nuo kito mėnesio. Jei būtų mano valia, jei aš ten sėdėčiau ir tampyčiau tas visas virvutes, be jokių didelių diskusijų, tas mokestis būtų pakeltas, pinigai keliautų tiesiai Krašto apsaugos ministerijai ir iškart būtų daromi užsakymai. Kodėl mums reikia taupyti laiką? Šito gali daug kas nesuprasti, gali nesuprasti komitetų pirmininkai, ministrų patarėjai ir panašiai. Laiko mes turime labai mažai todėl, kad kitos Europos šalys taip pat turi poreikį didinti gynybą, tik jos šiuo metu susiduria su kitokiais iššūkiais. Mes turime daugybę neramumų pasaulyje. Graikai, italai, ispanai susiduria su migracijos iššūkiais. Jei Pakistano, Indijos konfliktas išsirutulios į didesnį, graikai garantuotai turės didesnį migrantų srautą, pavyzdžiui, iš Pakistano, su kuriuo turės dorotis. Jie norės tų pačių saugumo prekių kaip ir mes. Mūsų užduotis yra greičiau atsirasti eilėje. Pirmesniems atsirasti eilėje pas gamintoją, kad mūsų poreikiai būtų patenkinti patys pirmieji.

Pinigų reikia greitai.

Taip, pinigų reikia greitai. Tu negali nuvažiuoti pas gamintoją ir sakyti: „Na va, mes galbūt padidinsime NT mokestį, gal ten šeimai lubos ar grindys bus 100 tūkst., o gal 50 tūkst..“

Tiesą sakant, jį nukreipsime savivaldai, nes tokia yra nekilnojamo turto mokesčio praktika. Jis turi kelti to būsto vertę iš kurio renkamas mokestis.

Taip, smulkiems infrastruktūros darbams, bordiūrams, šaligatviams keisti, nes reikalingas palaikymas. Kuo mes turime labiau išplėtotą savivaldą ir infrastruktūrą, tuo palaikyti reikia daugiau pinigų. Tu negali planuoti, kad padarysi kažkokį darbą ir nesuplanuosi lėšų palaikymui, viskas žolėmis apaugs ir taip toliau, sugriausi viską, į ką esi įdėjęs pinigus. Savotiškai infrastruktūrai tas mokestis reikalingas, bet dabar mums gyvybiškai – pamatinis dalykas yra, pirmesnis prieš visas pensijas, prieš mokslininkų atlyginimus (čia aš apie patį save kalbu), prieš viską, tai yra tai, kad mes turėtume gerai ginkluotą kariuomenę, kad tokių minčių, kad pagerinti Kaliningrado tranzito sąlygas Rusijos Federacijai net nekiltų. Reikia, kad su mumis būtų taip, kaip su lenkais. Maži, bet verti pagarbos.

Šiek tiek palietėme nekilnojamojo turto mokestį. Su juo tarsi viskas aišku. Jau net ir premjeras pradėjo kalbėti, kad galbūt net pačios savivaldybės galės tarifus nusistatyti ir taip toliau, palikime jį nuošalyje. O gyventojų pajamų mokestis? Tiesiogiai jį sieti su gynyba, tai tarsi, kad vieni prie valstybės gynybos prisidėtų daugiau, kiti mažiau. Dalia Grybauskaitė sako, gynybos mokestį turi mokėti visi, nes tai konsoliduoja visuomenę, yra bendras poreikis, supratimas. Kaip jūs vertinate tą dabartinį mokesčių aiškinimą visuomenei?

Blogas. Jis yra skaidantis visuomenę, nes mes paimame tam tikrą žmonių grupę, kurie yra kažkiek geriau uždirbantys ir paskelbiame, kad jūs, brolyčiai, prisidėkite prie to saugumo, o anie tai tiesiog naudosis viso to vaisiais. Iš principo, jeigu aš žiūrėčiau taip pragmatiškai, grynai kaip technokratas, tai aš sakyčiau: „Gerai, ten visiems advokatams uždėsime didesnius pajamų mokesčius, didesnius laiptelius sukursime, jie susimokės, nes jie neturės kur dingti. Jų klientūra yra čia, tai jie nusilups tuos pinigus nuo savo klientų, padidins advokatų kontoros įkainius.“ Bet, ne visi geriau uždirbantys asmenys yra tik advokatai. Labai daug yra laisvai samdomų informacinių technologijų specialistų, duomenų analitikų ir t.t. Jų yra begalė, tad šitie žmonės yra be galo mobilūs. Jie yra čia todėl, kad tai yra jų tėvynė, čia yra jiems paranku gyventi ir pan. Bet jeigu mes pradėsime juos užkrauti didesniais mokesčiais, gali būti, kad jie įvertins, jog gal geriau bus gyventi kur nors Alikantėje?

Čia labai įdomus momentas. Taip istoriškai susiklostė ir mums pasisekė, kad didieji Lietuvos verslininkai su vos keliomis išimtimis – visi yra patriotiški žmonės. Kiek man teko kalbėti su stambesniais Lietuvos verslininkais,  Estijoje kas antras iš pačių turtingiausių jau yra deklaravęs gyvenamą vietą kitose šalyse. Pažiūrėkime į turtingiausius Lietuvos žmones. Turbūt dvidešimtuke gal būtų vos du ne Lietuvos rezidentai. Vienas valdo didžiausią prekybos tinklą, o kitas turi prieštaringą reputaciją dėl ryšių Maskvoje, tai tapo kažkur arabų valstybėse rezidentu. Viskas. Visi kiti yra Lietuvos rezidentai, ir nors galėtų turbūt ieškoti kitokių vietų. Tai irgi yra tam tikra rizika, kad tie žmonės gali pajudėti?

Ji yra, bet, ko gero, didesnė rizika yra vidurinei klasei, gal šiek tiek aukštesnei negu vidurinioji klasė. Šie  žmonės yra mobilūs, dirbantys Lietuvoje tarptautinėse korporacijose, jiems yra tas pats, iš kur dirbti. Tai tu pasirenki, pavyzdžiui, darbą Lietuvoje dėl to, kad tau tai yra paranki vieta darbui. O jeigu jie pakeistų lokaciją?  Man įdomu, kai jie dings, kas iš tų dabartinių apologetų GPM didinimo turtingiesiems, atsakys į klausimą, o kur visi dingo? Tas klausimas atsiras.

Vienas „Tesoneto“ savininkų ir vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų Tomas Okmanas viešai formulavo, kad jam tai atrodo kaip bausmė už sėkmę. Sako: „Mes sukūrėme tūkstančius darbo vietų, pastatus statome Lietuvoje. Nors esame visiškai globali kompanija, galime lygiai taip pat veikti bet kurioje pasaulio šalyje. Priėmėme į darbą maksimalų lietuvių skaičių. Mums pasisekė. Už tai mes dar papildomai gauname 20% gyventojų pajamų mokesčio.“ Na, skamba nelabai kaip…

Žinoma, kad ne. Aš ir sakau, kad šitas visas reikalas su tuo GPM yra keistas. Kitas dalykas, aš paėmiau ir pasiskaičiavau, tai man ten nelabai gaunasi su aritmetika. Pavyzdžiui pagal tuos paskutinius premjero siūlytus variantus dėl nekilnojamojo turto mokesčio, kiek ten gausis gynybai? Ten ir 30 milijonų nesigaus. Pažiūrėkime, kiek „Leopard“ tankas kainuoja? Aš pabandžiau pažiūrėti, kiek norvegai pernai sumokėjo – apie 30 mln. Vienas tankas neišeina. Paskui yra kitas – cukraus mokestis, ten greičiausiai apie 25 milijonus gausime, nes latviai surenka apie 16 milijonų, mes esame proporcingai didesnė valstybė, plius atsižvelgiant į vartojimą, galime tikėtis apie 25-26 milijonų.

Išeina 2 tankai.

Mažos sumos. Taip, tai yra du tankai. Aš galvoju: aš tokiam mokesčiui kaip cukraus nebūčiau prieštaravęs, jeigu mes jį būtume įsivedę nepriklausomybės pradžioje. Mes turėtume 30 tankų. Tai yra mažas mokestis, bet atitinkamai per ilgą laiko tarpą jis duoda tau efektą.

Bet tai yra nelabai susiję dalykai. Sporto bendruomenė sakė: „Jeigu nerandate iš ko finansuoti žmonių fizinės kultūros ir sporto infrastruktūros plėtros Lietuvoje, įveskite cukraus mokestį, nes tai koreliuos tiesiogiai. Žmonės daugiau sportuos, turės geresnes sporto sąlygas. Na, tiek to, išgers „Coca-Colos“, susimokės papildomą cukraus mokestį.“ Bet tai bent susiję. O cukraus mokestis ir gynyba, tiesą sakant, nesusiję niekaip.

Mokesčiai mums yra reikalingi sistemos palaikymui. Prieš eidamas pas jus į šį pokalbį gerai permąsčiau visus prioritetus, jeigu aš būčiau specialistas, sprendžiantis šitą klausimą. Dabar žūtbūt per trumpą laiko tarpą, kol į visus Europos pramonės gigantus, teikiančius gynybos pramonės prekes, nesubėgo Vokietija, Prancūzija, Italija, tie stambieji pirkėjai, mums  reikia nueiti pirmiems, užsirezervuoti savo vietą su konkrečiais pinigais, su konkrečiais užsakymais. Kad tą dalyką įgyvendintume, mes, ko gero, esame priversti skolintis. Su mokesčiais mes turime vieną bėdą, kol juos priimsi, patvirtinsi, ateis kiti metai. Mes negalime laukti kitų metų. Mes neturime prabangos laukti kitų metų. Mums tie pinigai reikalingi dabar. Mes, ekonomistai, nuo finansistų skiriamės tuo, kad mes pasiskaičiuojame ne tik pinigus, bet turime omenyje ir visą vadybą, poveikį. Tam, kad Krašto apsaugos ministerija sugebėtų įgyvendinti šitą dalyką, yra reikalingi labai geri vadybininkai, kurie mokėtų pirkti daug, dideliu mastu ir gerai. Ir jie tą padarys. Pas mus, pavyzdžiui, tose visose didžiosiose įmonėse „Achemoje“, „MG Baltic“ ir taip toliau – visur dirba tikrai labai pasiutusiai aukštos kvalifikacijos vadybininkai. Šitas geriausias tautos žiedas, visas intelektualinis žiedas turi dirbti ne tuose „MG Baltic“, ne trinti kėdes universitetuose ar dar kažkur. Krašto apsaugos ministerija turi pritraukti visą šitą didžiausią mūsų šalies potencialą, nes ant kortos yra per daug pastatyta. Šitų vadybininkų, visų techninių specialistų turėjimas įgalintų labai gerai atlikti tuos pirkimus. Ir dar būtinas dalykas – gynybai taikyti išimtis Viešųjų pirkimų įstatyme ir t.t., kad jie netaptų visų pančių įkaitais, kur ne kartą esame girdėję tokių dirbtinių skandalų, kai būdavo eskaluojamos temos apie visokius šaukštelius ar dar kažką. Kai pasigilindavai į turinį, matydavai, kad tai realiai yra niekinis turinys.

Tiesą sakant, man ta istorija atrodė kaip tikrai nedraugiškų jėgų informacinė operacija, nes skandalas buvo toli gražu netikras. Pati Krašto apsaugos ministerija pirmiausia ėmėsi priemonių, pamačiusi tą šaukšto istoriją, ir tik po to tai nutekėjo į viešumą ir virto skandalu. Pone Bartkau, su jumis tą temą esame palietę anksčiau, jeigu valstybė sakytų: „Mes iki 2030 metų, turime esmingai padidinti gynybos išlaidas ir mūsų gynybos mokestis bus apskaitomas kaip, pavyzdžiui, vienas papildomas procentas PVM, vienas papildomas procentas juridinių asmenų pelno mokesčio, o kad tai nepaliestų ir nesmogtų skaudžiausiai mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms, mes sumažiname PVM būtiniausiems maisto produktams, tarkime, iki kokių 12 procentų“, – kaip jūs manote, ar tai galėtų būti sprendimas, kuris būtų skaidrus, visi pinigai nukreipiami tiesiai į gynybos fondą, ir  kairiosios politikos įgyvendinimas ir gynyba nebūtų maišoma viename puode?

Aš dabar jus nuvilsiu, bet paskui iš karto paguosiu. Čia yra bėda procentuose. Čia problema, kokią gi dalį PVM sudaro PVM, kurį mes esame susirinkę iš maisto produktų? Tame yra pagrindinis klausimas. Jeigu mes dabar paimame tarifus, kaip jūs sakėte, nuo 21 iki 22 proc. kilstelime PVM visoms kitoms prekėms, o va maistui paimame ir nuleidžiame iki 12 proc.

Visam maistui?

Taip, visam maistui, nes labai sunku paimti išdiferencijuoti ir pasakyti, kuris čia maistas yra būtinas, kuris čia yra nebūtinas. Čia lygiai taip pat klausimas, o bananas čia yra būtina prekė. Ar čia prabangos prekė?

Vienam būtina, kitam – ne.

Tuoj mes prieisime iki to, kad tai gal grikių kruopų pakanka? O gal sorų ar perlinių? Kurios ten pigiausios? Neišeina taip pasakyti, kurios čia būtiniausios, imkime visam maistui. Tai dabar su prielaida tokia, kad pas mus jis 15% sudaro, tai su jūsų tarifais mes išeiname į 151 milijonų skylę.

Į minusą.

Taip, į minusą. Aš galiu paaiškinti, kaip yra. Efektyvus tokiu atveju tarifas, toks suvidurkintas, visoms prekėms vienas, jis sudarytų 20,5 procentų. Jei mes PVM padarome 22 proc., bet maistui nuleidžiame labai stipriai – iki 12 procentų, tai, tame krepšelyje jis sudaro 15 %, o 85 % sudaro visos tos kitos prekės. Tai nulemia, kad mes savotiškai, tarsi visas prekes apmokestiname 20,5 proc. tarifu. Jeigu mes, pavyzdžiui, tik PVM padidiname 1% visiems ir daugiau nieko nekeičiame, tai papildomai surenkame kokius šiek tiek virš 300 milijonų.

Iš esmės paėmus ir aritmetiškai pridėjus 1 procentą PVM, surinksi pinigus ir dėl to neįvyks jokie vartojimo pokyčiai.

Šiokie tokie vartojimo pokyčiai įvyktų. Visi bijantys tokio dalyko, sako: „Jūs paimsite ir padidinsite tą PVM, tai kainos padvigubės.“ Nesąmonė. Pavyzdžiui, pernai restoranams buvo panaikinta lengvata, atstatytas standartinis tarifas, bet restoranų kainos – jos augo vidutiniškai ne 11 proc., kaip tarsi turėjo augti. Jos ūgtelėjo metų pradžioje gal 2-3 proc. kažkur, turiu aš tuos skaičius. Keliais varganais procentais. Paskui metų eigoje jos augo, bet augo dėl to, kad kaštai spaudė, dėl to, kad kokia nuomos kaina ūgteldavo, dar kažkas tokio, bet jie tikrai ne visi viską perkėlė į kainą. Galime paimti krūvą pavyzdžių, akcizai alkoholiniams gėrimams. Aš nevardinsiu konkrečiai, bet žinau pats, kurių kaina, pasikeitus akcizui, liko tokia pati, nepasikeitusi. Yra galybė tokių gaminių, kurių kaina buvo palikta lygiai tokia pati. Konkurencija kainomis kitą kartą neleidžia gamintojui taip labai lengvai paimti ir permesti didesnės kainos vartotojui ant pečių. Jeigu ta prekė yra būtina žmogui ir paklausa yra labai neelastinga, tai tada, žinoma, lengvai vartotojui permesi, bet jeigu yra konkurencija, tai pardavėjai ir gamintojai labai vengs tą daryti.

Kodėl kairieji politikai kategoriškai atsisako svarstyti PVM didinimą bent vienu procentu, ir taip įvesti aiškų, skaidrų gynybos mokestį?

Todėl, kad pensijų gavėjų yra labai svarbi rinkėjų kategorija Lietuvoje. Pensijų gavėjų yra virš 620 tūkstančių. Tai sudaro žvėrišką dalį elektorato. Pensijų gavėjai yra labai jautri žmonių kategorija, kai kalbame apie PVM. Jei nesame perkantys pigiausias prekes, tai pabrangs kažkas, mes nusipirksime keletą pigesnių prekių, išeisime į savo biudžetinį apribojimą ir išeisime labai laimingi. Tuo tarpu tie, kurie ir taip visada perka pigiausias prekes, jie neturi kur trauktis, ir tame skaičiuje yra dalis pensijų gavėjų. Tai šitoje vietoje valdantieji bijo papiktinti šituos asmenis, kurie ir taip yra perkantys pačias pigiausias prekes.

Ar tie žmonės iš esmės pajustų vieno procento PVM pakilimą?

Ne, ten jie ir kelių procentų nelabai pajustų. Geriausias laikas didinti PVM buvo šiems metams, nes turėjome du niuansus. Pirma, nelauktai bendrai pasaulyje pradėjo kilti maisto kainos, tai taip ar taip jas reikės didinti, ir tokiu atveju tas PVM didinimas, jis pasimestų bendrame kainos augime. Tiesiog gautųsi, kad kaina būtų ta pati taip ar taip, o valstybės kasoje būtų daugiau pinigų. Tai vienas dalykas. Kitas daiktas, smulkių centų efektas. Aš nesiimu spręsti, kaip pasibaigs šitas smulkių centų atsisakymas, bet gali būti dar ir taip, kad šitas mūsų PVM padidinimas savotiškai užsitušuotų, jeigu, pavyzdžiui, mažosios parduotuvės pradės apvalinti dalį savo prekių iki 5 centų, ir kaip nors išspręsti tą klausimą dėl prekės, kurią tu pasveri, kaip padaryti taip, kad ten gale visada atsirastų 5 arba 0. Kad savotiškai pirkėjai nesukčiautų rinkdamiesi patogią mokėjimo priemonę, nes tu gali visada pasirinkti ir iš apvalinimo visada išeiti laimėtoju. Ar kortelė, ar grynieji? Čia visada gali išeiti laimėtoju. Už tai savotiškai sakau, mes esame praradę tokią galimybę. Aš visada siūliau PVM didinti 2 proc., nuo 21 iki 23 proc. vien tik tam, kad išeitume į kažkokį tokią pastebimesnę sumą, pavyzdžiui, 700 milijonų. Šalia, palengvintomis sąlygomis iš Europos sąjungos pasiskolinti 1,2-1,3 mlrd. eurų. Dabar ES fondas yra 150 milijardų, tai mes pagal gyventojų skaičių Lietuvoje, įvertindami kad esame pasienio valstybė, skirstant tą pyragą, galėtume apeliuoti į šiek tiek daugiau nei vieną milijardą. Tada visą likutį gražiai susirenkame iš 2 papildomų proc. PVM ir pamirštame apie tuos GPM didinimus.

Gerai, o pelno mokestis? Kiek kalbu su verslo atstovais, jie sako taip: „Jeigu tai būtų labai aiškiai žinoma, kad tai yra nukreipta į gynybą, tai būtų mūsų tiesioginis interesas, ypač įmonių investuojančių Lietuvoje.“ Juk tai tiesioginis interesas, kad valstybė būtų saugi.

Prieš atsakydamas apie tą pelno mokestį, dar noriu nuraminti tuos, kurie pergyvena dėl to 2 proc. PVM didinimo. Pavyzdžiui prekę, kuri, vitrinoje stovi už 99 centus, prekybos tinklas turėtų ją parduoti už 1 eurą ir 1 centą. Prekė, kuri kainuoja 11,99 eur, vitrinoje stovės už 12,19 eur. Tai nėra toks kainos prieaugis, kuris sustabdytų tave nuo šitos prekės pirkimo. Kitas dalykas, sakau, gamintojai konkuruos dėl vartotojų pinigų, jie bijos ir tiek didinti. Dabar dėl pelno mokesčio. Mes turėjome tokį, sakykime, saikingą pelno mokestį. Jis buvo 15%, pernai padidėjo – 16% ir dabar sakysime, bus 17 proc. Kaip šią žinią suvokia potencialus investuotojas? Jis suvokia labai paprastai, kad jeigu aš atidarysiu gamyklą toje šalyje, tai jie mane gręš. Atitinkamai, jeigu aš mokėsiu aukštesnes algas darbuotojams, tai ir mano darbuotojus gręš. Reikia suprasti, kad įmonei yra svarbu ne tik tai, kiek ji kaip savininkas užsidirba ir kokį pelną ji gauna, bet svarbu ir tai, kaip yra motyvuoti mano darbuotojai. Vadinasi, mano darbuotojai, neto pajamos – jos man irgi yra be galo svarbios. Matydamas visa tai, aš gal tada geriau pasirinksiu Roberto Fico valdomą Slovakiją arba Viktoro Orbano Vengriją? Arba dar dabar labai patrauklu visiems yra Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas… Verslininkas Paukštys, kuris yra labai stambios Lietuvos įmonių grupės „Teltonikos“, kur algos yra aukštos, vadovas. Vos Trumpas paskelbė apie tai, kad: „Aš sukviesiu visus gamintojus į Ameriką.“, vos TSMC pradėjo Arizonoje atidarinėti naują gamyklą, lygiai taip pat ir jis nuvažiavo į Teksasą.

„Teltonika“ ketina atidaryti gamyklą Jungtinėse Valstijose.

Donaldui Trumpui, kai reikės atsakyti už tai, kad būsi pakėlęs muitus, sugadinęs prekybinius santykius su tuo ir anuo, galės rinkėjui pasakyti: „Bet aš sukūriau darbo vietų daugiau.“ Tam, kad tos darbo vietos atsirastų, gali pasiūlyti žemesnį pelno apmokestinimo tarifą. Jeigu pasiūlys dar žemesnį pelno apmokestinimo tarifą, apie ką Trumpas ne kartą yra minėjęs savo rinkiminėje kampanijoje, kad norėtų matyti, pavyzdžiui, 15%, tai bus papildoma paskata gamintojams traukti į Jungtines Amerikos Valstijas. Kai kalbame apie šalies saugumą, mes privalome garantuoti saugumą ir karinį saugumą. Jis turi būti garantuotas, bet ir ekonomika turi būti funkcionuojanti. Visi šie dalykai yra svarbūs, nes mūsų šalies bėda ta, kad mes visada buvome tokia vieno klausimo valstybė. Vienu metu staiga kūrėme tiktai gerovės valstybę – parankiai perskaičiuojame visus tarifus, sutvarkome socialinio draudimo sistemą, užlopome ten visas skyles, kaupiasi rezervai, viskas eina kuo puikiausiai. Tuo tarpu kitas dalis mes šiek tiek ignoruojame. Dabar puiku, kad atsibudome šiandien. Puiku, kad neatsibudome rytoj. Tai yra toksai dalykas. Tai kas liečia šitą gynybos finansavimą, tada reikia šitą klausimą irgi spręsti, nepametant visų kitų dalykų. Jeigu 16 proc. pelno mokesčio tarifą pakeltume iki 22 proc. tarifo, žinote kiek mes surinktume? Beveik 700 milijonų, tą patį, ką su dviem procentais PVM. Žinote, kas būtų?

Daug kas pabėgtų.

Ir čia yra tas pats, kas 2% PVM. Tai kas yra tada mažiau skausminga? Tai aišku, kad tas PVM.

Sidabrinė kulka yra PVM, jūs sakote.

Taip.

Ir jis vis dar nebūtų didžiausias regione.

Tai būtų sidabrinė kulka vampyrui, mūsų priešui, į paširdžius tam, kad jis dingtų, kad ši tema Kremliuje net nebūtų svarstoma. Man šis PVM yra reikalingas dėl vieno dalyko – tam, kad mes valstybės gynybos kasoje turėtume pinigus, kurie yra reikalingi. Nepražaiskime šito dalyko, nes paskui nusigraušime nagus, paskui sėdėsime Alikantėje ar dar kažkur ir kaip veikėjai, pokaryje pabėgę į Ameriką, leisime laikraštį „Draugas-Amigo“ su lietuvišku prierašu. Ir svarstysime, ką galėjome padaryti, ko nepadarėme ir panašiai. Dabar tai mums nesukels nei jokių didelių skausmų, nei dar kažko. Be to, kaip sakiau, turime pilnai išnaudoti skolinimąsi ir nebijoti. Pernai metų mūsų skolos ir BVP santykis yra 38 proc., ne 380 proc., o 38 proc. Taip, jis per kokius 5 metus tam, kad palaikytume tuos 5,5 procento nuo BVP, taps artimas 60 proc., bet mes per tuos 5 metus labai daug užsipirksime. Mums reikia pirkti čia ir dabar. Neturi eiti Šakalienė ir kalbėti nuolatos apie tai, kad: „Nu va, už metų mes tą darysime ir taip toliau.“ Mūsų Krašto apsaugos ministerijos specialistai turi būti pervilioti iš visų didelių įmonių, strateginiai analitikai iš universitetų – nėra prasmės sėdėti ir ten tuščius mokslinius straipsnius rašinėti. Turite eiti ir dirbti.

Kai tėvynė pavojuje…

Taip, nes mums reikia koncentruoti visas tas intelektualines pajėgas. Paraleliai turi prasidėti darbai įgyvendinant karinio komplekso statybas Lietuvoje. Tai irgi didelė ekonomikos dalis, kuri turi būti tinkamai palaikoma, tinkamai finansuojama. Tada mes iš Kremliaus girdėsime tokią pačią kalbą mūsų atžvilgiu, kokią dabar girdi Lenkija. Pagarbią, be jokių insinuacijų, be jokių paslėptų užmačių, pagarbiai, išlaikant distanciją, ir taip toliau. Tai va, šitą reikia mums pasiekti.

Ačiū už pokalbį.