Spotify

Kodėl klausiu, ar viskas taip blogai? Pati programa, mano galva, yra tikrai stipri, bet įžangoje rašote: „Lietuvos žmonės savo pačių valstybėje jaučiasi svetimi”. Viena tezė. Ar tikrai taip? Cituoju toliau: „Sumažėjęs pilietinės galios indeksas ir sparčiausiai Europoje krintantis pasitenkinimas demokratija  grasina sugriauti mūsų valstybę iš vidaus.“ Toks apokaliptinis mąstymas.

Ne, tai čia nėra iš palubinsko paimti kažkokie  teiginiai. Mes, kaip daugelis atsakingų politinių partijų, darom sociologines apklausas ir tas problemas tiesiog matom tarp klausimų, kurie nėra skelbiami žiniasklaidoje, nes dažniausiai apsiribojama reitingais, kas kas ką myli, nemyli, ko nekenčia. Bet problemų yra. Ir dėl to apokaliptinio, kaip sakėte, vaizdo, mes akivaizdžiai matome, kad šie Seimo rinkimai rodo, kad yra terpė tokioms keistoms politinėmis jėgoms, kurios atvirai propaguoja prorusišką rusofašizmą ir kurios kalba apie tokius dalykus, dėl kurių tikrai turėtų būti pradėti ikiteisminiai tyrimaiilgai nesiterliojant.  Ta terpė yra, nes dalis žmonių tiesiog jaučiasi svetimi. Jie visą laiką buvo, neišnyko niekada.  Bet paradoksas turbūt tas, kad kuo daugiau auga šalies ekonomika ir gerovė, ta atskirtis tarp gerai gyvenančių žmonių ir esančių arti skurdo ribos, didėja. Jeigu mes nesugebame tos skirties sumažinti, ekonomikos augimo rezultatai iškreipia vaizdą. Kai augimo nėra, tas tarpas natūraliai traukiasi. Dalis tokių žmonių yra. Ir prezidento rinkimai parodė, kad mes kažkaip labai lengvabūdiškai dažnai žiūrėdavome. Bet vieną kartą tą klausimą galima kelti:  kas būtų  jeigu būtų? Debatai parodė labai gerai — jeigu susidarytų tokia koalicija, tai  34 metai mūsų valstybės nepriklausomybės gali būti vienu mostu nubraukti.

Ar toks programų konstravimas, kai dabartinė situacija parodoma čia, o pažadai — ten yra teisinga? Ką turiu omenyje? Jūs kalbate apie tai, kad Lietuvos žmonės savo pačių valstybėje jaučiasi svetimi. Akivaizdu, kad dalis jaučiasi, dalis tikrai nesijaučia, dalis jaučiasi šitos valstybės šeimininkai dėl jos išgyvena ir t.t . Ar tai nėra kelias kurti dar didesnį nusivylimą? Tas juodinimas dabarties ir kelias į šviesą ateitį?

Mes tikrai nejuodiname dabarties. Mes remiamės skaičiais. Tačiau juos skirtingai interpretuoja opozicija ir pozicija. Bet mes esame opozicinė šiuo metu partijai. Ir turbūt būtų keista, jei mes programoje pasakytume, kad taip gerai dar niekad negyvenom, nors čia ir yra tiesos.

         Bet mes kalbam apie savo rinkėją. Darome apklausas savo rinkėjų , kurie  jau tvirtai apsisprendę už mus balsuoti ir klausiame: „Jūsų manymu, ar šalyje situacija gerėja, ar blogėja? ”. Ir skaičiai yra kitokie.  Turbūt kitos tikslinės grupės, balsuojančiios už Tėvynės sąjungą, tie skaičiai vėl būtų kitokie. Tai natūralu. Visgi esame opozicinė jėga. Tikrai mes nejuodiname, tikrai neneigiame progreso, prie kurio patys prisidėjom mano Vyriausybės vadovavimo metu. Bet skaičiai yra. 20 procentų tikrai yra labai sėkmingų žmonių. Mes galime sakyti: yra 20 procentų, kuriems labiau sunkiau sekasi. Bet skirtumas tarp jų yra šešis su puse karto.

Tas tiesa.  Jeigu dar paimtume tris procentus, kuriems labiausiai sekasi ir tris procentus, kuriems blogiausiai sekasi, tai mes pamatytume tūkstančius kartų.

Taip, mes konstatuojame situaciją, kas susiję su mūsų rinkėju, nes taikomės pirmiausia į savo rinkėją ir po to siūlom sprendimus, kurie galėtų atsirasti politinėje darbotvarkėje. Bet siūlome puikiai suprasdami, kad turės būti kompromisas surastas,  jei tokia bus rinkėjų valia, su kažkuo. Nes visos partijų programos yra nieko vertos iki tol, kol nėra Vyriausybės programos. Nes iš tos programos gali būti trečdalis ar pusė, priklausomai kokius tu raumenis turėsi Seime. Ir tada Vyriausybės programa jau atspindi tą realų darbą, kurį reikės padaryti. O rinkiminėse programose dažnai būna tai, ką politinė jėga norėtų pati padaryti. Turbūt nebus taip, kad viena partija turės absoliučią daugumą ir galės spręsti, daryti ką nori.

Jūs sakote: „Mūsų rinkėjas”. Apibūdinkite keliais sakiniais jūsų partijos rinkėją. Kas jis?

Tai yra žmogus, vyresnis nei 25 metų.  Čia turime problemą, nes tarp jaunimo turim mažesnį palaikymą. Tai natūralu, nes yra alternatyvių partijų.  Tai rinkėjas, kuris gyvena vidutinio dydžio miesteliuose ir kaimuose, nors  EP rinkimai parodė, kad turime pakankamą potencialą ir gerą rinkėją didmiesčiuose, tai buvo tikrai malonus siurprizas. Be to, tai rinkėjas, uždirbantis vidutines pajamas, nėra labai turtingas, bet ir nėra tas, kurio pajamos mažos. Tiksliai nepasakysiu, bet vyrų turime šiek tiek mažiau.

 Jūs labiau patinkat moterims, pone Skverneli?

Ne  aš, o politinė jėga. Mes atliepiame pakankamai platų spektrą ir nemaža dalis to spektro, tarp kitko, susiliejo ir su tuo pačiu Liberalų sąjūdžio rinkėju. Su kuo mes tikrai nekonkuruojame tai su Laisvės partija, gal nei dviejų procentų nėra, gal dar mažiau. Ir Tėvynės sąjunga nėra didelis mūsų laukas, dėl kurio mes turėtume kovoti. Nebeliko to, kas buvo piešiama mums visą laiką su valstiečiais. Mūsų rinkėjas išsiskyrė. Dabar Valstiečių sąjunga demonstruoja radikalizmą, jie nuėjo į tą sritį, kur veikia keisti nauji politiniai dariniai. Tai mes matome tuos skaičius ir norime dirbti, dėl to turime savo jaunimo sąjungą, labai aktyvią, aktyvius žmones. Yra jaunų demokratų sąjunga ir nėra taip, kaip sakė socialdemokratai, kad jaunimą prarado. Mes dar jų neatradome, nes tai yra nauja politinė jėga. Galbūt daugiausia mums yra rūpesčių kai kuriais vertybiniais klausimais, į kuriuos jaunimas liberaliau žiūri. Pas mus vėlgi tas pats,  tyrimai yra: partijoje 70 – 30 procentų. Tokia proporcija yra.

Kalbate apie tos pačios lyties asmenų partnerystę? 70 proc. partiečių nepritaria, 30 pritaria?

Taip.

 Man susidarė įspūdis, kad pristatote kaip dalykiška partija. Jūs, valstybės tarnybos profesionalas ir valstybės politikos darbininkas, o jūsų partija yra dalykiška partija? Ar taip suprantu?

Taip. Pagrindinė žinia, kurią mes dabar ir skleidžiame rinkėjams, nes tikrai pasirinkimas iš penkiolikos politinių partijų arba koalicijų didelis, tai mes tiesiog norime akcentuoti, kad mes – valstybininkai ta gerąja prasme. Tas vardas tikrai labai tinkamas, bet buvo kažkaip bandyta jį diskredituoti. Turime patirtį, kaip jūs sakėte, valstybės tarnyboje, savivaldoje, Vyriausybėje, Seime nemažai žmonių yra, du premjerus buvusius turime, vieną laikiną. Tas įpareigoja neskleisti demagogijos. Ir aš puikiai žinau, ką reiškia duoti pažadą žmonėms ir po to jį įgyvendinti. Specialiai pasižiūrėjau prieš rinkimus, koks efektyvumas buvusios Vyriausybės buvo dėl programos įgyvendinimo. Nėra blogai, apie 90 procentų tų darbų įgyvendinta, bet ir 10 proc. neįgyvendinta. Tai jau yra kažkam nusivylimas. Jeigu kalbi žinodamas, kad neįmanoma to įgyvendinti… Mes tikrai daug svarstėm, nors ir rinkimai. Bet tikėkime tuo, ką parašėme, kad tikrai galima įgyvendinti.

Tai jaučiasi. Tikrai perskaičiau visų, bent jau pagrindinių, partijų programas. Pas jus ia nėra to, kas kainuotų milijardus eurų jau pirmaisiais metais.

 Kažkas yra, bet mes turime ir šaltinių siūlymų, galėtume diskutuoti.

Gerai, ambicija. Pavyzdžiui, saugumas. Rašote: Lietuva pati taps saugumo tiekėju ir garantu. Pakeisime saugumo vartotojo mentaliteto politiką, ilgus metus paralyžiavusią mūsų įsipareigojimus atgrasymui bei gynybai. Tik patys laiku teikdami paramą NATO partneriams, tapsime lygiaverčiais. Pagreitinsim Lietuvos kariuomenės planuotus ginkluotės, įrangos, technikos įsigijimus, didinančius atgrasymo ir karinių pajėgų kovinę galią, užtikrinsime lėšų panaudojimo efektyvumą ir skaidrumą, sukursime vieningą oro erdvės apsaugą drauge su Baltijos valstybėmis bei Lenkija.“  Kitaip tariant, jūs saugumo klausimu keliate sau didesnes ambicijas, nei dabar yra suplanuota?

 Aš manau, kad mes keliame realias ambicijas, nes dabar prie visų tų darbų, kas yra padaryta ir Vyriausybės, ir Seimo,  įžengėme į tokį etapą, kai sakoma: „Visko reikia iš karto ir to, ir to, ir to.“ Taip, visko reikia iš karto, bet turėkime aiškius prioritetus ir sau labai aiškiai įsivardinkim, kad nežaidžiame, kas daugiau pasiūlys procentų nuo BVP. Aš suprantu, kai buvo mano Vyriausybė ir buvo atsakomybė, irgi ambicija buvo — padarykime tuos 2 procentus vieną kartą. Ir tikrai  nebuvo lengva. Surinkom balsus, padarėm tuos 2 procentus, nežinodami, kas ateityje laukia. Aišku, prezidentė šlovę susigėrė, bet apie Lietuvą mes kalbame, mes tada patekome į tą klubą 2 procentai. Dabar mes sakome, kad jeigu yra ašis įsigijimų reikalingų, būtinų mums, ambicingų ir tai yra karinis patarimas, neišprievartautas politiškai, kad jeigu man patinka koks nors ten kontramobilumo parkas, tai aš priversiu, kad ir kariuomenei jis patiktų.

 Čia Lauryną Kasčiūną turite omenyje?

Taip pat  ir jį.

Su kariuomenės vadu Rupšiu nesutarė dėl kontrmobilumo priemonių. O su dabartiniu  vadu  sutaria.

Man tada  tokia abejonė liko kas ten įvyko. Bet ne čia esmė.

Įvyko gana tragikomiškas dalykas. Nežinau, ar matėte tą pasirodymą ant Karalienės Luizės tilto?

 Mačiau. Ir kitus tiltus mačiau.
Šalia stovi naujutėlis gelžbetoninis tiltas, kuris turbūt vienu metu atlaikytų visą tankų batalioną. Ir ant jo nėra jokių kontrmobilumo priemonių.

Šitokios parodomosios akcijos, manau, yra dabar susietos su rinkimais ir jos diskredituoja tą užsispyrimą, kad žmonėms reikės. Vis tiek reikia prisidėti ir savo sąskaita prie to.

Kariuomenė irgi mato, žmonės suprantantys mato.

Ir tie patys kariškiai  mūsų sako: „Kaip dabar nepasakyti, kad čia gerai tie drakono dantys”, bet patys tuo netiki. Tai mes sakom, kad darykim, kuo tikim.  Jeigu reikalinga ir matome, kad šiais metais pagaliau gal ateis sraigtasparniai dar mūsų Vyriausybės užsakyti ir apmokėti sąskaitą reikia. Ateis amunicija, ateis oro gynybos, koks nors elementas.

Čia Jūs kalbant apie „Black Hawk“, skirtus transporto  funkcijai?

Taip. Ir tada sakom: šiais metais mums reikia 4,25 proc. BVP, maždaug toks finansavimas bus. Ir mes privalome jį surasti. Bet kitais metais galbūt jau bus 3,9 arba 3, 5. Tai dėl prisirišimo prie procentų aš, kaip buvęs Vyriausybės vadovas, matau didžiausią grėsmę. Ir, žinoma, biudžeto dalybos. Sakoma: duokite mums tiek ir tiek pinigų. Ką darysite? Kai gausime, tada sugalvosim, ką daryti. Tai yra bloga praktika. Tada atsiranda pagundos viskam ir ne visai kokybiškiems dalykams. Bet esminis dalykas, ką norėjau pabrėžti— perlaužkim mentalitetą, mes nesam prašytojai visą gyvenimą.

Man patiko Suomijos dabartinio prezidento pasakymas: „Mes nebijome karo su Rusija, nes esam pasiruošę.“ Aišku, jie ruošiasi nuo tų garsiųjų 1939 metų. Padarė viską, namų darbus ir pasakė: „Dabar kaip niekad stiprūs esame.“ Tai mes irgi nebijokime. Mes su savo pajėgumais galėsim duoti saugumo garantiją ir mūsų kaimynams. Ir mentalitetą, kad čia kažkas mus turi apginti, o mes būsim geručiai prašytojai, manau, kad turime pakeisti. Mes tikrai daug investavome pinigų, savo žmonių pinigų į gynybą ir turim teisę pasakyti: „Žiūrėkite, mes esame lygiaverčiai partneriai, pralenkę daugelį valstybių dėl procento, skiriamo finansavimui, pajėgumus stipriname, nieko nebijome, nes esame Aljanso nariai ir patys pasirengę. Ką dar nespėjome padaryti artimiausiu metu padarysime.“

Toliau apie ambicijas. Sakote: „Radikaliai sumažinsime skurstančiųjų skaičių”. Kas čia per stebuklas, kad radikaliai sumažinsite?

 Mes labai dažnai susikoncentruojame, kad jei kažkam blogiau sekasi, jis yra asocialus pašalpų prašytojas. Bet taip nėra, yra ir vieniši asmenys, vieniši pensininkai, vieniši tėvai. Iš kur paimti? Mes kalbame labai paprastai, kalbame apie tolesnius žingsnius, ką mūsų Vyriausybė ir padarė — pirmiausia gyventojų pajamų mokesčio progresyvumą. Siūlome padiskutuoti, nesakome, kad taip ir bus. Trys tarifai, pagal visų pajamų dydį ir apmokestinkime. Ir tas maksimalus, ką mes siūlome 32 proc. tarifas virš 60 VDU.

 60 vidutinių darbo užmokesčių bruto. Tai būtų koks 150 tūkstančių?

Mažiau šiek tiek, 100-120 tūkstančių.  Galime tuo pačiu kalbėti ir apie vidurinės klasės stiprinimą. Galbūt ne 20 procentų palikti bazinį dydį, bet mažesnį padaryti. Jeigu aš darbo santykiuose gaudamas atlyginimą 20 proc. gyventojų pajamų sumoku, bet gaudamas dividendus – 15 proc. sumoku. Tai kažkur čia trūkumas yra socialinio teisingumo.

Grįžkim prie skurdo mažinimo. Kokiomis priemonėmis žadate drastiškai mažinti?

 Mes neturim kitų alternatyvų  kaip tik perskirstyti biudžetą ir biudžeto perskirstymo dalis, susijusi su socialinėmis programomis, turi būti didesnė. Mes kalbam apie tuos pačius vaiko pinigus, apie paramą įsigyjant būstą šeimoms, apie bazės didinimą, kas susiję su neįgalumo šalpa. Tai yra tie baziniai dalykai, nuo kurių priklauso šių žmonių socialinė gerovė. Ji turi būti didinama, bet didinama iš to pačio biudžeto perskirstant kitaip.

Kiti dalykai. Programoje rašote: „Uždrausime plynus miško kirtimus saugomose teritorijose. Juos apribosime visoje Lietuvoje. Valstybė rodys tvaraus ūkininkavimo pavyzdį, pelnas nebebus svarbiausias miškų urėdijų tikslas.“ Dabar miškų urėdijos tikslas — visiškai uždrausti plynus kirtimus. Jūsų nuomone, tuo keliu reikėtų eiti?

 Aš manau, kad pribrendome diskusijai. Jeigu pažiūrėtume visuomenės nuomonę, o vis tiek politikai turi girdėti…

Atrodo klaikiai, plyni kirtimai.

Atrodo vaizdas klaikiai, tai yra jautru. Matyt, kiekvienam lietuviui medis yra ne tik mediena.

Kartais labiau nei žmogaus medžio gaila.

Tokias diskusijas mes partijoje irgi turėjome. Kalbant apie programą, mes sakom: „Kartais dėl medžio ar dėl naminio gyvūnėlio mes stengiamės daugiau negu dė žmogaus.“ Bet tai natūralu yra. Išties  reikia baigti, tas emocijas nuimti. Valstybinė miškų urėdija, kuri buvo reorganizuota į tikrai stiprią valstybės įmonę, dabar turi visas galimybes iš savo veiklos efektyvinimo ir skaidrumo. Nes prisimenu atvejus, kai ta pati apvalioji mediena buvo kraunama į konteinerius. Kadangi kubatūra apskaičiuojama, tam, kad būtų kuo galima daugiau išvežti, konteineris paguldomas vertikaliai ir ten kaip pieštukai sukišama. Ir dalis neapskaitytos medienos išnyko. Skaičiai įspūdingi buvo. Galiausiai, jeigu mes kalbame apie miškų urėdiją, ji turi mokėti dividendus valstybei. Negali būti dotuojama valstybės, bet yra ir svarbios alternatyvos, kad ir biokuro paruošimas. Reikia kalbėti ir daryti, kad nebūtume pigios žaliavos šalimi išvežant medieną. Visgi turėtų likti kiek įmanoma daugiau mūsų medienos pramonei kaip vienai stipriausių pramonės rūšių.

Daugelis ekspertų Lietuvoje pripažįsta, kad Lietuvoje yra kelios esminės žemės ūkio problemos. Viena jų —milžiniška žemės ūkio koncentracija. Čia turiu omeny apdirbamos žemės koncentraciją ir kalbu apie jūsų buvusį kolegą Ramūną Karbauskį ir dar 2-3 tokius pat kaip jis, kurie turi po keliasdešimt tūkstančių hektarų žemės. Antra—žemo našumo veikla. Tai yra žemos ekonominės pridėtinės vertės veikla, nes grūdų auginimas ir eksportas yra primityviausia žemės ūkio veikla. Bet jūs programoje apie tai nekalbate.

Programa negali aprėpti tokių techninių detalių.

Manau, čia yra esmė.

Yra esmė, bet ji slepiasi kitur. Aš manau, kad labai aiškiai galime pasakyti, kad šiandien mes galime konstatuoti, kad žemės ūkis yra strateginė mūsų ūkio dalis, nes apsirūpinimas maistu yra vienas iš nepriklausomybės saugumo garantų. Antras dalykas, mes tikrai manome, kad reikia šitą Gordijaus mazgą kažkaip išrišti, teisinis reguliavimas buvo sukurtas, kad nebūtų koncentracijos vienose rankose, bet jūs, matote, kad jis nieko nevertas.

Prikūrė uabų uabėlių ir tie uabai uabėliai per šeimos narius viską valdo kuo puikiausiai.

Viską valdo. Pagrindinis turtas – mūsų žemė jau senai yra kelių oligarchų rankose. Ir konkurencijos sąlygos jų ir vidutinio bei smulkaus ūkio yra visiškai neteisingos. Ir europinė parama yra gaunama tokia, po kurios mums bandoma kabinti makaronus apie paramą ir labdarą, kurią dalina arba sumokėtus mokesčius. Tai lengva dalinti paramą kažkam, kai tu gauni didžiulę paramą iš valstybės. Taip neturėtų būti. Jų nereikia subsidijuoti. Tai yra stipri verslo sritis, kuri tikrai gali iš savęs, iš savo resursų, iš savo apyvartinių lėšų, investicijų susitvarkyti. Dabar kokie yra kontrargumentai dėl smulkaus ir vidutinio ūkio? Sakoma, čia daugiau kaip hobis būtų. Ne.

 Du-trys šimtai hektarų yra klasikinis europinis ūkis.

 Ir tie mažesni ūkiai, kad ir hobis, bet tai yra papildomos pajamos žmonėms. Plius tai yra sveikas lietuviškas produktas. Mes pasisakome, kad tie ūkiai vis tiek turės būti remiami. Turi būti prioritetas, o stambiesiems, turiu minty oligarchus, reikia vieną kartą padėti tašką.

Niekada Lietuvoje nėra spręstas šitų dešimčių tūkstančių hektarų konstitucingumo klausimas. Jūsų nuomone, reikėtų?

Manau, kad būtų verta, jei tai nebuvo spręsta. Tikrai subrendo reikalas, nes mes matome daugybę susijusių dalykų. Kada po to atsiranda pagunda, turint tokias koncentracijas, būnant šešėlyje  tampyti politinę sistemą už virvučių.

Jūs tą turbūt geriausiai matėte.

Aš nemačiau.

 Buvot tampomas?

Ne, buvo toks posakis kažkieno, gal Ingridos Šimonytės  — su stuburu. Aš su stuburu buvau ir esu su stuburu. Tai tokiu atveju tikrai: arba tu darai verslą, stambų verslą ir stambus verslas tikrai nereikalauja nei valstybės paramos, nei politinio stogo. O tas klausimas dėl konstitucingumo — kodėl gi ne?

Rašote: „Įgyvendinsime šalies daugiabučių renovacijos proveržio strategiją.“ Vis kabinuosi už tų ambicingų žodžių, nes proveržio strategija jau tarsi sako kažką daugiau. Ir papildote: „Kasmet renovuosime 1500 šalies daugiabučių.“ Kaip?

Sustojome mes dabar renovacijoje. Praeitos ir užpraeitos Vyriausybės ambicija buvo didelė, regis, beveik tūkstantis daugiabučių. Ir sustojome. Sustojome dėl, matyt, ir objektyvių priežasčių: kainų krizė, energetikos kainų krizė, kuri turėtų paskatinti išties atlikti šiuos veiksmus.

Žmonės turi mažiau pinigų ir nenori dėtis.

Taip, ir dėl to turime surasti būdą. Aš suprantu, kad bankinės paskolos, kai mes turime tokią oligopoliją bankų, yra sunkiai pralaužiamos, bet turi būti paskata. Kai kurie miestai tą yra padarę. Pavyzdžius galime naudotis: kvartalinė renovacija įrengiant viešąsias erdves, kur žmonės prisideda. Tada savivaldybė subsidijuoja kiemus, žaidimų aikšteles, parkus ir tuo pačiu kelia būstų vertę. Bet jeigu mes nieko čia nedarysime, tai mėtysime tuščiai pinigus į orą. Nereikės paramos tiems žmonėms. Viskas išeina— šiluma per stogą, per sienas. Žmonės neturi kokybiško gyvenimo, ir kai lygina sąskaitas to pačio ploto buto renovuoto ir seno, ką tiems žmonėms pasakyti? Reikia tokių sprendimų. Bet dėl daugiabučių apskritai ateityje laukia esminis klausimas. Dauguma yra nusidėvėję dar nuo sovietmečio ir kažkokių sprendimų čia irgi reikės.

Programoje teigiate, kad laikysitės mokesčių sistemos stabilumo —t.y nekaitaliosite mokesčių. Ekonomistas Nerijus Mačiulis neseniai teigė, kad Estijos recesija greičiausiai yra didele dalimi susijusi ir su padidintais mokesčiais. Jūsų nuomonė tokia pati?

Taip. Estai padarė didžiulę klaidą. Ir dėl karo, ir dėl to, kad dar neatsigauta po pandemijos, stojo vienas iš dviejų variklių visose valstybėse — pramonė ir eksportas. Mes esame tiesiogiai priklausomi nuo rinkų, nuo tos pačios Vokietijos, kuri stagnuoja. Antras variklis, kuris tempia ekonomiką, yra vidaus vartojimas. Estai, panašią situaciją turėdami, sukėlė vartojimo mokesčius. Kai stovi tavo pramonės augimas ir eksportas, vartojimo mokesčiai sukelti, tada yra paskata mažiau išleisti, plius šešėlis stimuliuojamas. Estų pavyzdys parodė, kad netaiklus buvo sprendimas, dėl to aš džiaugiuosi, kad mums pavyko įtikinti ir valdančiuosius, kai kalbėjome apie gynybos fondą, kad PVM mokestis nebūtų didinamas.

Dar du dalykai. Pirmas — energetika. Neseniai Remigijus Žemaitaitis sakė, kad jūsų sprendimas pasiūlyti IPO — t.y viešą pasiūlymą „Igničio“ akcijų buvo didžiausia klaida ir šitą sprendimą jis, jeigu būtų valdžioje po rinkimų, ištaisytų ir atšauktų atgal.

Tai nėra mūsų siūlymas. Šitas siūlymas buvo padarytas sukūrus darbo grupę. Jame dalyvavo ir Vyriausybės, ir ministerijų, prezidentūros, Lietuvos banko atstovai. Išnagrinėjo galimybes. Tai buvo dar iki energetinės krizės, nežinojome, kad ji bus. Ir buvo pasiūlytas variantas kaip įmonei toliau gyvuoti. Tai buvo valstybės įmonė ir ji pasiekė maksimalią skolinimosi kredito ribą. Viskas: nebegali toliau vystyti projektų, nebegali pirkti elektros, dujų, nes patys to negaminame. Du keliai buvo: arba dotuoti šitą įmonę iš mūsų visų pinigų ir nekelti pensijų, atlyginimų, infrastruktūrinių projektų ir t.t. ,  arba tai, kas įprasta civilizuotame pasaulyje. Nė vienos akcijos neprivatizuojant  prie 100 proc. valdomų akcijų į tarptautinę biržą  atiduota papildoma 25 proc. akcijų emisija. Kad suprastų tie, kas nelabai supranta, tapo 125 procentai akcijų.

Akcijų emisija yra papildomos akcijos, kurios santykinai sumažina prieš tai buvusį akcijų kiekį.

Ką tai leido? Atsirado virš 40 tūkstančių akcininkų ir pusė milijardo. Plius tai davė 2,5 milijardo galimybę skolintis šiai įmonei ir vystyti projektus. Ir kai atėjo energetinė kkrizė, tai mes už dujas nemokėjome tiek, kiek „Ignitis” pirko kaip valstybė.  8 kartus kainos buvo išaugę. Valstybė galėjo sau leisti amortizuoti gyventojams nedotuojant šitos įmonės. Ji savo kaštais padengė tą skirtumą kainų. O kitos valstybės — Estija, Latvija, Vokietija, Lenkija dotavo savo valstybės įmones, nes jos būtų tiesiog bankrutavę. Tai mums būtų reikėję dėti apie 2-3 milijardus, kad išlaikytume šitą įmonę. Įmonė 75 proc. valdoma yra valstybės,  visas kontrolinis akcijų paketas. Natūralu, kad yra įmonė skaidri, prižiūrima tarptautinių institucijų, nes yra kotiruojama, listinguojama. Sako, kad dividendus gauna. Taip, ir valstybė gauna 75 procentus dividendų. Jūs įsivaizduojat, ką jie nori pasakyti? Maždaug taip: „Edmundai, paskolinkit man šimtą eurų, aš juos dabar įdėsiu į biznį, gausiu pelną bet tau nieko neduosiu.“ Tai koks durnius tą padarys? Taip, tie žmonės įdėjo pinigus, 40 tūkstančių žmonių, bet jie įmonei įliejo apyvartines lėšas, kurių trūko. Dar daugiau, „Ignitis” vysto projektus užsienyje, taip pat tų lėšų dėka įkuria saulės parką Lenkijoje arba Estijoje ir parduoda. Ir tie pinigai ateina į Lietuvos biudžetą.

Tai kuo Jūs tai aiškinate?

Populizmu ir emocija. Bet jeigu to nebūtų padaryta, šiandien mes mokėtume nežinia kokią kainą už elektrą ir tą įmonę būtume turėję arba bankrutuoti, arba dotuoti.

Ir paskutinis klausimas. Nupieškite, kaip Jūs įsivaizduojate būsimą valdančiąją koaliciją, kurioje būtumėte jūs?

Socialdemokratai, mes ir Liberalų sąjūdis.

Gal dar kam nors liks vietos?

Gal užtenka. Tai būtų stabilu, atsakinga, prognozuojama ir solidu.

Ačiū už pokalbį.