Spotify

Pradėkime nuo bendrų dalykų. Ar yra planas, pone Savickai?

Pirmiausia reikia padėkoti ponui Arvydui Paukščiui, kad jis drįso kalbėti viešai. Man pačiam teko dirbti daugybėje formatų su investuotojais, su verslo aplinka. Jokiam investuotojui ar verslininkui, ypač jeigu dirbi globaliai, nėra į naudą viešai bandyti aiškintis apie savo projektų investicijų eigą, apie tai, kad kažkas stringa, nes tai siunčia daug neigiamų signalų visai grandinei – tavo partneriams, tiekėjams, visiems.

Netgi rizikuoji, kad koks nors biurokratas sakys: „Tu dar šokinėji? Na, gerai, pažiūrėsime, kuris čia kietas.”

Labai svarbu, kad buvo drąsos kalbėti. Tai pajudino kelis dalykus,  pajudino konkrečią situaciją dėl projekto ir, reikia pripažinti, kad tas sujudimas davė rezultatą. Pažiūrėkite, staiga tą pačią dieną po viešo išstojimo vyksta susirinkimai, sukviečiamos institucijos, ministrai neša įstatymo pakeitimus, įsakymų keitimus ir kažkas juda.

Dėl to man buvo labai liūdna, nes tu supranti, kad šimtai įmonių to padaryti negali, nes jie neturi milijardinių projektų ir premjerė dėl jų nešaukia pasitarimų. Jie turi viso labo milijoninius projektus, kurie kažkur guli.

Pradėjo aiškėti, kad tokių yra daugybė. Viena vertus, tai pademonstravo, kad ir kokia mūsų biurokratija bebūtų, su visokia biurokratija galima dirbti. Tai yra daroma politinės vadybos principais. Kai kurie yra labai paprasti – tiesiog paskiriami atvejo vadybininkai, reguliariai ieškoma atsakymų kas ir kodėl stringa, ar laikomasi terminų. Tą pačiam teko daryti Vyriausybės kanceliarijoje, „Investuok Lietuvoje“ ir pan. Kai kalbame apie tokius stambius atvejus, tai akivaizdu, kad mes turime receptą. Mes turime „Investuok Lietuva“, kuri dirba jau daugybę metų ir, man atrodo, niekas nesiginčija, kad jie tikrai turi gerą, kokybišką standartą, kaip aptarnauti ir kai reikia už rankos vedžioti tuos mums pačius svarbiausius strateginius investuotojus.

Sėkmės istorijų yra. Tik, kad jie žiūri į užsienį, bet nemato, kas dedasi prie stalo.

Ir štai čia tikriausiai esminis momentas. Tai, ką galima padaryti greitai ir tikiuosi, kad kitos kadencijos pradžioje tą pavyks realizuoti greitai, tai pradėti dirbti su bent jau strateginiais investuotojais, kurie yra įstatymu pripažinti, kaip žalio koridoriaus strateginės svarbos investicijos. Nesvarbu, kad tai lietuviško kapitalo įmonė. Svarbu užtikrinti, kad juos taip pat aptarnautų „Investuok Lietuvoje“. Tai greitas ir kokybiškas sprendimas. Nebebūtų poreikio skambinti vienam ar kitam politikui ir sakyti: „Jau skęstu, gelbėk. Ištrauk mane iš biurokratinių džiunglių.“

Prisiminkime didžiuosius projektus. Pavyzdžiui prof. V. A. Bumelio vystomas „Bio City“,„Teltonikos“ technologijų parkas, ar „Vakarų medienos grupės“ super mega šiuolaikinė gamykla Akmenėje ar Klaipėdos rajone – kuo jos visos skiriasi nuo užsienio investicijų? Niekuo. Tik kapitalo kilme. Jos lygiai taip pat kuria technologijas, darbo vietas, moka mokesčius.

Absoliučiai. Apie tai reikia kalbėti. 1990-ųjų metų pradžioje ir vėliau mes norėjome pritraukti užsienio kapitalą, nes jis šalia to dar atnešė naują kultūrą. Atnešė požiūrį į darbuotoją, į verslą, į skaidrumą ir daugybę kitų dalykų. Ir tas tikslinis darbas su užsienio investuotoju turėjo tam tikrą logiką. Mes matome, kad šiandien lietuviai turi ir kapitalo, ir globalių ambicijų, ir pačių pažangiausių sprendimų, kurie gali konkuruoti su visu pasauliu. Nebėra logikos juos atskirti ir turėti kažkokius skirtingus standartus. Čia yra sprendimas, kuris gali greitai išvažiuoti. Tačiau tuo pačiu reikia nepamiršti ir visų mažiukų. Tikrai aš įsivaizduoju, kad dabar smulkesnis investuotojas ar verslininkas žiūri į šią situaciją, pasižiūri į savo telefoną, neranda nei premjero, nei ministro telefono numerio ir galvoja: „Man šakės tada. Jei jau didžiausias strigo, tai ko tikėtis man?“ Čia vėlgi, be sisteminių, reikia ir konkrečių sprendimų, ką padaryti čia ir dabar. Štai Lenkijoje penkis metus veikia smulkaus ir vidutinio verslo ombudsmeno institucija. Iš esmės vieta, kur tu gali individualiu atveju kreiptis ir sakyti: „Man atrodo, pakliuvau į biurokratines džiungles. Padėkite išeiti.“

Lenkijos ekonomika apskritai yra unikali. Ji vis dar savo ekonomikos augimą grindžia vidutinėmis ir smulkiomis įmonėmis, kas ir yra jų lenkiškas verslumas ir vienas ekonomikos variklių.

Ir tai yra tvaru, paliečia kiekvieną žmogų, didina finansinį raštingumą visuomenėje. Priklausomybė vien tik nuo didelių investicijų nėra pats geriausias kelias. Reikia strategiškai didelių, svarbių investicijų, bet mes negalime palikti ir tų, kurie daro mažesnius verslus, bet jiems turime padėti kelti savo produktyvumą. Šiandien vieni iš mūsų ekonomikos spąstų yra tai, kad mūsų smulkus verslas nepakankamai investuoja į savo technologijas.

Mūsų ekonomikos kelias yra gana sėkmingas, kaip beje, ir Lenkijos – kitoks, bet taip pat sėkmingas. Tačiau grįžkime prie paties santykio. Kaip jūs įsivaizduojate, ar jūs vykdysite biurokratų ministerijos tarnautojų planą? Ar jie vykdys jūsų? Tai nėra šiaip sau klausimas. Tame yra labai daug patirties.

Taip, čia labai svarbu remtis patirtimi. Man 2016 m. Vyriausybės darbo pradžioje pačiam teko darbuotis prie tokio, atrodo, dar vieno biurokratinio dokumento. Tai buvo Vyriausybės programos priemonių plano parengimas. Man teko tą daryti. Tuo metu teko sulaužyti ne vieną stuburą ir ne vieną ietį. Reikėjo pereiti nuo tokių, atrodo, paprastų, neesminių formuluočių, bet jos buvo visiškai esminės. Na, pavyzdžiui, ministerija sako: „Mes suplanuosime pateikti įstatymo projektą.“ O kas iš to? Kas bus su pateiktu įstatymo projektu Seimui? Ar Seimas bent pradės jį nagrinėti?  Ar jį sugebės priimti? Ar priėmus tą įstatymą mes pasieksime kokį nors rezultatą? Mes jau tuo metu jau programavome, kad priemonių plane turi būti galutinio rezultato siekiamybė. Net jeigu formaliai tai nebėra kažkokios ministerijos atsakomybė. Tarkime, aš pateikiau projektą, kaip Vyriausybės institucija, baigiau darbą, o ką ten Seimas padarys, kas toliau vyks – jau nebe mano atsakomybė. Taigi, iš esmės labai svarbu yra sudėlioti santykį, ar sustyguoji, kad institucijos yra matuojamos per procesą, kad mes dirbsime daug, rašysime daug įstatymų, ar per rezultatą, kad mes pasieksime rezultatus.

Papasakosiu vieną istoriją neminėdamas vieno ministro pavardės, kuris man tai papasakojo. Jis sakė: „Atėjau dirbti žinodamas, kad arba dirbsiu pagal departamento direktorių programą, arba jie pagal manąją. Nemiegojau, per naktį surašiau ant lentos prioritetus. Atėjo ministerijos vadovybė, departamentų vadovai ir per kelias valandas jiems pristačiau jų naujuosius prioritetus. Ir visi viską suprato.“ Taigi tas santykis turbūt yra svarbus jums ateinant, ar jūs žinosite, ką norite nuveikti toje ministerijoje?

Tikriausiai čia yra esminis dalykas ar ateini su savo prioritetais. Ministerija, kaip visos kitos institucijos turi daug darbo ir procesų. Tikrai galima ketverius metus atidžiai stebėti, kaip veikia procesai, turėti ką pakomentuoti, kažkuo pasidžiaugti ar dėl kažko pagrūmoti.

Kažkas įvyks savaime, ateis naujų investuotojų, bus galima kirpti daug juostelių.

Taip ketveri metai gali praeiti. Kiekvienas vadovas pirmiausia turi užsitikrinti, kad  procesai nesustotų. Valstybė nesustos dėl to, kad mes norime pradėti daryti kažką naujo. Reikia užtikrinti, kad valstybė toliau veiktų, standartiniai procesai suktųsi ir niekas nesustotų, bet turi atlaisvinti resursus, prioritetus ir pats save, kad galėtum realizuoti savo prioritetus. Tą teko daryti tais pačiais 2016-2020 metais diegiant projektinį valdymą. Viešasis sektorius šiaip neblogai tvarkosi su procesais, nepameta užklausų, jos sukasi, laikomasi formalių datų.

Viešajam sektoriui „užklausos nepametimas“ yra kriterijus. Yra numatyta, kad valstybės tarnautojas turi atsakyti per 10 per 20 darbo dienų. Tačiau nėra kriterijaus priimti sprendimą arba išspręsti problemą taip, kad žmogui būtų geriau. Padaryti viską, kad mokesčių mokėtojas, t. y. klientas, liktų laimingas. To nėra.

Absoliučiai. Ir tuomet prasideda tai, ką tu atneši, kokius prioritetus. Tu iš esmės atsineši pokyčio projektus. Tuomet atsiranda visai kitokia vadyba, kitoks požiūris ir kitokios reikalingos kompetencijos.

Pone, Savickai, ką jūs atsinešite? Kas yra jūsų tikslas?

Kalbant bendrai apie ekonomikos sritį, yra keli patys svarbiausi prioritetai. Visų pirma, kalbame apie tai, nuo ko pradėjome, kad jau seniai reikėjo suvienodinti sąlygas tarp lietuviško ir užsienietiško kapitalo verslų. Nebus lengva tą padaryti. Lengviau kalbėti apie stambias investicijas. Per pastaruosius kelerius metus strateginėmis investicijomis yra pripažinta 16-17 projektų, jų daugės ir joms reikės priskirti reikiamas funkcijas. Vėliau bus klausimas apie paskatas, kitokias pagalbos priemones, apie tai, kad suvienodinti, sulyginti.

Jau seniai reikėjo suvienodinti sąlygas tarp lietuviško ir užsienietiško kapitalo verslų.

Tai tikrai logiška, nes kai kurios lietuviškos įmonės atsineša pažangiausias pasaulio technologijas, vadybos standartus ir daugelį kitų dalykų. Mes jau nesame besivystanti ekonomika.

Ir čia yra taškas. Mes atgal nesidairome ir judame tik į priekį. Lygiai taip pat nepamirštame smulkaus ir vidutinio verslo. Mes daug kalbame apie tai, kad tai yra mūsų kertinė ekonomikos dalis, visų mūsų verslų liūto dalis, tačiau jie net neturi į ką kreiptis. Ombudsmeno institucijos įkūrimas yra vienas iš konkrečių žingsnių, ką galima ir reikia padaryti. Kitose šalyse jis jau pasiteisino.

Gerai. O kaip sukurti sistemą, kuri būtų orientuota į rezultatą, o ne į procesą? Kaip tai padaryti?

Tai daryti vien Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje ar jos valdymo srityje neužteks. Mano paties patirtis leidžia sakyti, kad čia kanceliarijos ir premjero lyderystė bus kritinė. Arba tai bus daroma sistemiškai, arba tai suksis tik vienokiame ar kitokiame sektoriuje. To neužteks. Todėl reikia matyti, kas nuguls į Vyriausybės programą ir priemonių planą ir kokį toną užduos Vyriausybės kanceliarija. Man pačiam teko tą vaidmenį atlikinėti, tai puikiai žinau, kad nuo ten arba iniciatyva ateina, arba tuomet jau lieka tik pavienės sektorinės iniciatyvos. Kalbant apie Ekonomikos ministeriją, tai matymas yra ganėtinai aiškus. Reikia vėl grįžti prie projektinio valdymo, aiškiai identifikuoti projektus, kas turi būti padaryta. Tuomet skirti atsakingus asmenis, kurie užtikrintų projekto vykdymą laiku, pagal apimtis ir biudžetą, vyktų nuolatinė stebėsena. „Teltonikos“ atveju, kodėl mes nežinojome, kad problemos kyla iš anksto? Arba nepaklausėme, arba nestebėjome.

Šioje studijoje Arvydo Paukščio klausiau, ar jis turi atsakingą vadybininką Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje. Turi tokį, kuris gal kada kokį laišką atsako, bet nėra jo matęs. To juk neįrašysi įstatyme. Žmogus turi norėti padėti. Privatus verslas turi įrankius matuojančius svarbiausius veiklos rodiklius, o kaip tą padaryti viešajame sektoriuje?

Per naktį nepasieksi tokių dalykų, nes viskas prasideda nuo lyderystės ir vadovo. Mes matome, kad viešajame sektoriuje mes turime gerų įstaigų, kurios turi stiprius vadovus, gerai suformuotas komandas, kur iniciatyva, nestandartinių sprendimų paieška yra vertinama. Yra didžiuojamasi tuo, kad mes randame sprendimus, kai kiti tiesiog aklai vaikšto po biurokratijos koridorius. Bet turime ir visiškai priešingų scenarijų. Viskas prasideda nuo darbo kultūros, teisingo KPI (angl. Key Performance Indicators) sudėliojimo, kokiais rodikliais mes matuojame savo veiklos efektyvumą. Tai yra sistemiška ir lėta. Tai nebus padaryta per naktį, dėl to reikės dirbti dviem greičiais. Reikia spręsti problemas su sistema, kokia ji yra dabar, nes valstybė ir ekonomika negali laukti, kol mes išspręsime viską sistemiškai. Tuo pačiu nuosekliai ieškoti būdų, kaip perimti gerus pavyzdžius ir juos perkelti į kitas įstaigas.

Įsivaizduokime valstybės tarnautoją, darantį karjerą. Jeigu jis kažką stengiasi daryti, yra didelė tikimybė, kad jis gali padaryti klaidų. Žiūrint iš šalies atrodo, kad sistema yra suformuota taip, kad laiku atsakytum į raštus, laiku išnagrinėtum klausimą, pateiktum atsakymą. Tačiau tai niekaip neskatina žmogaus iniciatyvos spręsti konkrečią problemą. Tai ko gero platesnis, viso teisinio reguliavimo klausimas, kalbant apie valstybės tarnybą. Kaip susieti tą konkretų mokesčių mokėtoją su valstybės tarnautoju ir tarp jų esančiu rezultatu? Kaip tą padaryti?

Yra keli dalykai. Reikia pasižiūrėti, kokiomis situacijomis yra suveikęs viešasis sektorius. Pavyzdžiui per pandemiją. Nors mes dabar labai kritikuojame biurokratiją kaip tokią, tačiau per pandemiją verslas, žmonės, visuomenė – visi atsisuko į viešąjį sektorių ir tame milžiniškame neapibrėžtume laukė nurodymų, ką daryti čia ir dabar. Didžiąja dalimi Lietuvai, kaip valstybei pandemijos sąlygomis pavyko reaguoti greitai. Rasti ekonominius sprendimus, apsirūpinti prekėmis ir padaryti viską, ką reikėjo. Kaip valstybė – tikrai puikiai sudirbo. Tačiau kas suveikė ir kas nesuveikė? Patyrę, ilgamečiai biurokratai jautė, kad nors sprendimai bus padaryti, po to bus daug nemalonių klausimų. Gali atsirasti klaidų, paraleliai vykstančių procedūrų, galbūt atsiras nestandartinių būdų – žinoma, laikantis įstatymų, nes įstatymus mes pakoregavome pagal situaciją. Bet iš esmės mes matėme, kad lyderystę prisiėmė daugiau privataus sektoriaus patirties turintys žmonės, jaunesni žmonės, kurie jautė atsakomybę ir norą pasiekti rezultatą. O labiau patyrę, ilgamečiai viešojo sektoriaus vilkai, šiek tiek atsitraukė, nes nenorėjo dėti parašo, nenorėjo būti tie, kuriems reikės atsakyti į tuos klausimus. Ir čia kiekvienas mes turime tam tikrą atsakomybę. Jeigu matome, kad už nestandartinius sprendimus po to mes kalame prie kryžiaus tuos, kurie ieškojo tų sprendimų, bet nežiūrime į tai kaip į žmones, kurie rodo lyderystę ir ieško sprendimų.

Premjero Andriaus Kubiliaus kadencijos metu 2008-2012 metais veikė dvi tarpinstitucinės Saulėtekio ir Saulėlydžio komisijos. Viena mažino biurokratiją ir tobulino valstybės valdymą, kita – gerino verslo aplinką. Šis tas buvo pakeista, bet dabar įsivaizduokime konkretų „Via Lietuva“ atvejį. Toks atvejis turėtų patekti į kažkokią Saulėlydžio komisiją, kur turėtų būti viršinstitucinis žmogus galintis tai išspręsti. Dabar štai įmonės vadovo įsakymas nurodo neleisti tiesti kabelio kelio apsaugos zonoje, nes jis nenori turėti problemos. Kitaip tariant, jeigu kažkada reikės keisti kelią, jį tvarkyti ar platinti, jis turės derinti tai su kabelio savininku. Kam jam to reikia? Geriau jis neleis ir nebus problemos. Jeigu taip galvoja įmonės vadovas, tai gal panašiai galvoja ir  susisiekimo ministras. Kažkas ten, viršuje turėtų galvoti kitaip. Kaip tai išspręsti?

Tas modelis yra pasiteisinęs net ir prie esamo netobulo reglamentavimo. Sprendimų priėmėjai turi suvokti, kad tos problemos kyla į viršų. Svarbu bent jau susitarti, kad jos laiku pakyla į viršų ir tuomet yra arbitras, kuris priima tą sprendimą. Pačiam teko ne kartą dalyvauti tokio pobūdžio susitikimuose. „Teltonika“ atvejis nėra pirmas, kai turime dideles investicijas Lietuvoje. Man pačiam teko su tuo dirbti ir tikrai ne kartą investuotojai  susidurdavo su panašaus pobūdžio problemomis. Kelios skirtingos įstaigos ar šiuo atveju valstybės įmonės, jos yra konflikte, nes kiekviena žiūri savo veiklos sritį. Viena turi vienokią savo misiją ir įsivaizdavimą, kita – kitokią. Tuo tarpu investuotojas yra atsidūręs kraštinio situacijoje.

Kažkaip taip nutinka, kad atėjęs ministras staiga tampa ne mokesčių mokėtojų atstovu toje ministerijoje, o tos ministerijos profsąjungų lyderiu. Čia yra kažkoks keistas siurrealizmas, juk turėtų būti atvirkščiai?

Tu turi ateiti su misija. Ko tu ten atėjai?

Vardan visuomenės, o ne vardan ministerijos.

Tik reikia suvokti, kad dabar turime unikalią situaciją. Labai retai kada verslo aplinka ir investuotojai turi tokį palankų visuomenės požiūrį. Tai tikrai yra tokia unikali situacija, nes labai dažnai mes diskutuojame apie tai kitu kampu. Na, tiesiant kabelį galbūt bus kertami medžiai. Mes taip pat turime jautrią visuomenės dalį, kuri sakys ar valstybė padarė viską, patikrino, kad tie medžiai turėtų išlikti? Medžių klausimas – aplinkosaugos klausimas. Visa tai ir sukuria tą perteklinę biurokratiją.

Dėl to ir geriausia tiesti prie kelio, nes ten jau nebėra medžių.

Faktas. Kaip tokie formatai padeda? Akivaizdu, kad yra „kelių advokatas“, yra „infrastruktūros elektros advokatas“, bet nė vienas iš jų nėra advokatas, kad Lietuvoje būtų daugiau investicijų. Tai formatas, kada jie visi yra susodinti prie vieno stalo ir yra arbitras su teise spręsti ar sakyti: „Viskas. Terminai turi būti tokie, greitis turi būti toks.“ Nes tai yra svarbu.

Ar kalbėjote su Gintautu Palucku, ar tokios institucijos galėtų būti kuriamos Vyriausybėje ar kanceliarijoje aukščiau ministerijų?

Bendras matymas yra labai svarbus. Jis yra toks, kad viena Ekonomikos ministerija neturi tokio politinio raumens, kad spręstų ir kelių, ir energetikos įmonių klausimą ir visų kitų, kurios čia tikrai vienaip ar kitaip paklius. Akivaizdu, kad reikės aukščiausio politinio dėmesio. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos lyderystė eskaluojant klausimus, keliant juos į priekį ir ieškant sprendimų vis tiek turės būti, tačiau prie stalo turi sėdėti skirtingos sritys. Akivaizdu, kad bendras matymas yra, kad Vyriausybėje turi atsirasti toks formatas. Kaip jis bus pavadintas, ne taip svarbu. Panašu, kad jau ir verslas yra pasiruošęs nešti tuos klausimus prie stalo, nes čia yra labai svarbu, kad šiaip verslas, kaip ir sakiau, nėra suinteresuotas viešai eskaluoti savo situacijos dėl įvairiausių priežasčių – finansinių, konkurentų ir pan. Bet panašu, kad šiuo metu yra nusiteikimas iš verslo bendruomenės dalintis tais atvejais. Per konkrečius atvejus mes galime ieškoti konkrečių sprendimų. Tas formatas vienaip ar kitaip turėtų nugulti ir, manau, nuguls Vyriausybės koridoriuose. Premjero lyderystė čia bus svarbi siekiant tų kompromisų.

Pone Savickai, kaip jūs suprasite, kad jums pasisekė?

Nėra labai sudėtinga tą pamatuoti. Ekonomikos augimo tempas šiandien, mano akimis, nėra pakankamas. Jeigu mes norime vytis šalis, į kurias norime lygiuotis, o dažnai mes norime lygiuotis į Europos, Šiaurės valstybes, tai mūsų augimo tempas dar turi paspartėti tam, kad mes sumažintume savo atotrūkį nuo jų ekonomikų. Tam reikės kelių krypčių: reikšmingų strateginių, didelių investicijų tokiuose sektoriuose, kur yra ypatingai aukšta pridėtinė vertė ir gebama mokėti tikrai didelius atlyginimus mūsų specialistams ir tuo pačiu kelti mūsų produktyvumą labiau tradicinėse šakose, kurios yra mūsų ekonomikos pagrindas. Tai apdirbamoji gamyba, tolygesnis regioniškumas, visa tai, kas leis investuojant didinti produktyvumą, ir mes tai matysime per mūsų ekonomikos augimą. Žinoma, geopolitinė situacija yra didelis peilis ir kiekvieną kartą reikės atliepti tuos investuotojų lūkesčius, kad tai, kas vyksta mūsų kaimynystėje, tikrai nepadeda įtikinti investuotojų čia įsipareigoti ilgam.

Esminės investicijos į gynybą būtų argumentas užsienio investuotojams.

Tam, kad galėtume reikšmingai investuoti į mūsų gynybinę galią, reikia didinti ekonomiką, kuri prisidėtų prie resursų surinkimo. Susiję indai.

Pabaigai – apie biurokratizmą. Jis toks lyg devyngalvis slibinas iš pasakų. Kad ir kiek užsimota, niekada nebuvo tokio rezultato, kad tikrai pajaustum proveržį. Kaip jūs galvojate, koks sprendimas tai pakeistų? Ar jūs labiau linkęs galvoti, kad čia yra procesas, kur kiekviena Vyriausybė po šiek tiek biurokratiją pamažina ir čia gal ne ta sritis, kur išvis galima tikėtis proveržio?

Na, į anarchiją, kur nėra jokio reguliavimo, tikriausiai mes nenorėtume nueiti. Reguliavimas išliks. Svarbu kalbėti apie standartą, kaip tokį. Jeigu mes sugebame jį suformuoti vienose srityse, reiškia galime pritaikyti ir kitose srityse ar įstaigose.

Na, Elonas Muskas suformulavo ambiciją atleisti trečdalį valstybės tarnautojų federalinės įstaigose. Manau, kad taip ir bus.

Manau, kad taip ir bus. Bet mes šiandien nesame kovoje su valstybės tarnautojais. Šiandien mes kovojame su pertekline biurokratija ir tai, kaip mes ją įgyvendiname. Kad ir šiandienos vietnamiečių Šiauliuose verslo atvejis – įstatymas nėra problema. Problema yra, ką su tuo įstatymu daro mūsų įstaigos. Ar jos iš anksto identifikuoja, kad jūsų pagrindas staiga jau nebeatitinka to pagrindo, kuriuo jūs gavote tą leidimą?

Turite omenyje tas dvi pusseseres iš Vietnamo, kurios turi trijų staliukų restoranėlį? Jos ramiai gamina maistą, žmonės ateina, valgo. Ir štai staiga gauna pranešimą, kad po dviejų savaičių kraustykitės atgal į Vietnamą. Nors joms gal tiesiog verslas pasisekė šiek tiek blogiau, nei jos planavo. Tačiau žmonės stengiasi, kalba lietuviškai,  save sieja su valstybe, laužyta kalba sako: „Aš myliu Lietuvą“. Džiaukimės tokiais žmonėmis, o ne vykime juos.

Tas įstatymas čia ir prasideda, kur mes turime keisti standartą. Juk galėjome identifikuoti, pasakyti, kad man atrodo, jums reikėtų aplikuoti per kitus įstatymo pagrindus, kurie yra įstatyme, kad galėtume tęsti savo veiklą ir gal jums reikia konsultacijos, kaip tai padaryti? Tai keičia reikalo esmę. Nereikia tiesiog brutaliai sakyti, kad reikia atsisakyti valstybės tarnautojų X skaičiaus. Reikia kalbėti apie standartą, kurį mes galime užtikrinti, kad mes siekiame rezultato, būdą kaip dirbame, konsultuojame ir ieškome sprendimų. Tai nėra greitas procesas. Manau, pakeliui reikės ieškoti ir daug daugiau politinės vadybos sprendimų, kurie yra pasiteisinę. Dažniau sukviesti visus prie stalo ir galbūt griežtesniu kumščiu trenkti į stalą ir reikalauti trumpesnių terminų, nes tikrai nepateisinama, kai „Teltonikos” atveju penkis metus reikia laukti elektros įvedimo.

Panašu, kad jie lauks 5 metus nuo sutarties pasirašymo su Ekonomikos ir inovacijų ministerija.

Čia yra pavyzdys, kaip biurokratija parklupdo ant kelių ambicingą investuotoją, kuris nori kurti darbo vietas ir auginti mūsų ekonomiką. Tai yra nepateisinama. Čia sprendimai turės būti konkretūs ir pavieniai. Bet tuo pačiu paraleliai turės keistis ir sistema.

Dėkoju už pokalbį.