Spotify

YouTube

Ar Lietuvoje yra biurokratų diktatūra?

Yra tos dvasios. Jeigu projektas sustoja dėl to, kad neišduodamas leidimas ir turi eiti į kraštutinius veiksmus bei skelbti viešai, kas čia vyksta, tai tikriausiai.  Aš suprantu, kad skauda ne man vienam, skauda daugeliui verslininkų. „LinkedIn“ paskyroje pilna pavyzdžių, dabar prisiuntė žmonės. Sako: „Žiūrėkit, ir mano situacija tokia pati.“ Aišku, sumos mažesnės, neišeisi į viešumą ir niekas tavęs negirdės. Aš galbūt įvardinau taip drastiškai, nes jeigu neparodai žmonėms, kiek mes netenkame nepadarę to projekto, tai taip niekas ir nesuvokia. Nes kai darai tą projektą po gabaliuką, po nedidelį žingsnelį, neatrodo, kad čia labai jau didelis praradimas, jeigu kažkoks projektėlis užstrigs ar sustos. Bet jeigu žiūri nuo atskaitos taško, kada tas projektas turi būti įveiklintas ir kokią vertę kurtų, tai tie skaičiai mokantiems matematiką yra suprantami.

Ar mes šios problemos nesupaprastiname kalbėdami apie biurokratus? Gal čia vis dėlto yra lyderių klausimas, bendros nuotaikos? Ar mums iš tikrųjų rūpi?

Čia nėra šeimininko, bešeimininkis turtas. Aš kaip kurjeris kursuoju nuo vienos ministerijos prie kitos, užuot užsiėmęs verslu.

Bet jūs lyg ir  turėjote projekto savininką iš valstybės pusės, iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos. Ar jis bejėgis?

Kur mes jį matėm?

Nematėte?

Jam parašai kažkokį laiškelį, jis ten kažką galbūt atrašo, kalbu apie Ekonomikos ir inovacijų ministeriją. O dėl kitų ministerijų – kas vaikščios į savivaldybes, į Susisiekimo, į Energetikos ministeriją? Didžiausia klaida, kad aš apsiėmiau daryti „Litgrido“ projektą pats. Iš tikrųjų, kaip ir Rokas Masiulis sakė: „Mes būtume padarę greičiau.“

Aš kaip kurjeris kursuoju nuo vienos ministerijos prie kitos, užuot užsiėmęs verslu.

Pats „Litgrid“??

Taip. Tai kurių galų aš ėmiausi tada tai daryti? Tai man ir buvo tas nesuvokiama, nes aš pamačiau, kad jie užsiėmę svarbiais projektais Lietuvai: sinchronizacija, vėjo parkai. Galbūt neužtenka resursų. OK, einu, darau už juos, bet aš neturiu nei tų kompetencijų, aš samdau  projektuotojus. Aš nežinau: jie patikimi-nepatikimi, kaip greitai padarys tą projektą Jie visą gyvenimą tuo užsiima ir jie turi kompetentingus specialistus, kurie vertina tuos projektus. Dabar Rokas (Masiulis) sako: „Tai mes jums išdavėme technines sąlygas ir jūs džiaukitės.“ Man nereikia tų techninių sąlygų, man reikia elektros. Ką man dabar –  apsikabinti tas technines sąlygas ir eiti miegoti?

Tarsi techninės sąlygos būtų tikslas. Elektra į gamyklą yra tikslas.

Jeigu aš dabar imčiausi, manau, kad „fast-track” principu viską greičiau pasidarysiu. Bet matau, kad aš taip užstrigau tose džiunglėse, pasiklydau tarp tų biurokratų, kad nusprendžiau –  o kam man viso to reikia? Kodėl aš tą darau? Aš 33 metus vystau šitą verslą, stengiuosi išgyventi, kažką sukurti, padaryti. Ir dabar dar turiu eiti kažkokius dalykus daryti, kurie nei nuo manęs priklauso, nei aš galiu juos įtakoti. Ir pagalvojau: jeigu manęs čia nenori, nemyli ir nereikia, tai stabdom. Tikriausiai aš surasiu kažkokią išeitį, tą projektą gal kitur galiu padaryti. Tada visi atsibudo, kai aš nevilties šauksmą išmečiau „LinkendIn“.

Ar tikrai niekas nežinojo? Mes esame bendravę su jumis ne kartą, jūs esate vienas didžiausių „Stiprūs kartu“ rėmėjų, vienas didžiausių „Radarom“ rėmėjų. Mes su jumis ne kartą esame kalbėję ir jūs man esate pasakojęs apie tas problemas. Aš tikrai turėjau aiškų vaizdą.

Vasarą kalbėjau ir su jumis, ir „Žinių radijuje“ apie tai kalbėjau. Ir dabar yra daugiau pasiteisinimai bei bandymas sumesti kaltę man, kad aš dabar kalčiausias, nes aš kažkam kažko nepasakiau. Aš neprivalau eiti ir sakyti. Kiekvienas žmogus daro užduotį, kurią jis turi gavęs. Jeigu jis yra ministras, jis eina ministro pareigas. Jeigu jis yra kažkokios įstaigos direktorius, jis atsako už tos įstaigos darbus. Aš neturėčiau prisiimti tų darbų ir galų gale likti dar ir kaltas.

Absoliučiai taip. Man atrodo, kad net jei ir premjerė kažko nežinojo, nors tai mažai tikėtina.

Premjerė galbūt ir kitų rūpesčių turi.

Visi mes turime daugybę rūpesčių, bet jeigu ir nežinojo, tai tikrai bent jau ministerijų vadovų lygmenyje akivaizdu, kad jeigu jūs kreipiatės dėl sutarties pratęsimo, tada tokie sprendimai nueina iki viršaus.

Kadangi negaliu projekto įgyvendinti dėl to, kad neturiu teisingos paskirties pramonės, tai 2,5 metų dabar tęsiasi. Sutartis pasirašyta 2022 metais stambaus investicijų projekto, o baigsis 2027metais. Aš šansų jokių neturiu –  neturiu nei elektros, nei teisingos sklypo paskirties, kad galėčiau projektuoti ir statyti gamyklas. Aš neįgyvendinsiu to projekto, neteksiu žemės nuomos paskirties ir vėl eisiu sukti galvos, kur dabar tą projektą daryti. Ir tik todėl, kad mes nieko nepadarėme per tuos kelis metus. Ir tada aš ministerijai sakiau: „Jūs patvirtinkite bendrą planą, pakeiskite, duokite parametrus, kad mes projektuotume.“ Tai dabar jie negali, nes stambaus investicijų projekto pratęsimo jie negali padaryti. Yra 5 metai ir viskas. Tai dabar ką darysime? Parašysime iš naujo raštą, kurį jau rašėme ir kurio išsigynė, kad negavo. Vėl antrą kartą pakartosime jį, nes visur yra faktai, visur yra datos, visur yra elektroninis paštas ir tie raštai bus pakartoti. Jie gaus juos ir tada pateiks į Seimą, kad Seimas priimtų įstatymą, kad būtų galima pratęsti stambaus investicijų projektą dėl priežasties, nepriklausančios nuo manęs. Tai ne dėl mano aplaidumo ar neveiklumo. Tai yra dėl to, kad aš negaliu vykdyti tų prisiimtų įsipareigojimų ir turiu prašyti pratęsimo.

Tame „High-Tech Hill“ technologijų parke kelios gamyklos jau veikia. Kai vasarą buvau pas jus atvažiavęs, jūs atėjote su botais iš statybų.

Aš tada išlipau iš ekskavatoriaus, aš pats dirbu su buldozeriu.

Jūs buldozeryje pats dirbote tenai?

Taip, nes tai yra 3D, tai yra GPS, aukštos technologijos. Nėra taip, kad ekskavatoriuje tik rankenėles. Reikia sugebėti, aš mokau žmones dirbti su tomis technologijomis. Ir kai pasirašėme infrastruktūros sutartį tiesti gatvėje komunikacijas, man buvo šokas. Milijono vertės projektas patiesti kanalizaciją, lietaus nuotekas ir vandentiekį. Ir aš sakau: „Pratęskite 500 metrų Svylos gatve.“ Jie parašė man, kad bus tik balandžio mėnesį. „Jūs juokaujate, – sakau, – aš tada plastiko gamyklos negaliu statyti.“ Tada pats atsisėdau į ekskavatorių ir prakasiau jiems pirmą kanalą.

Rimtai?

Išvežėme tas žemes. Jie stebėjosi, galvojo: „Koks durnius, už mus daro projektą ir dar mums moka pinigus.“ Bet aš negaliu žiūrėti, kaip viskas stovi. Tai, ką jie planavo padaryti per 6 mėnesius, mes padarėme per 3 savaites.

Kalbate apie konkrečių darbų rangovus?

Taip. Aš jiems padėjau tą padaryti ir pasakiau: „Žiūrėkit, ką jūs planavote padaryt per 6 mėnesius mes padarėme per 3 savaites. Jūs galite man atsakyti, kodėl jūs nesugebat taip dirbti?“ Atsakė: „O tai, ką mes po to veiksime?“ Vadinasi, statybos tikslas yra prisirinkti užsakymų, jų nedaryti, branginti statybų savikainą užuot didinus darbo našumą. Buvau šokiruotas. Aš pamačiau, kiek statybų pramonėje yra galimybių. Reikia dirbti, organizuoti darbus, turėti gerą techniką ir tada matai, kad viskas vyksta kelis kartus greičiau.

Tada pats atsisėdau į ekskavatorių ir prakasiau jiems pirmą kanalą.

Formalizmas. Visi daro tiek, kiek jiems privaloma padaryti.

Aš darau viską su meile. Aš žinau, kad architektai, sėdėdami biure  nemato, kaip atrodo tas objektas. Jie nejaučia, jie projektuoja. Aš matau kokios jų klaidos, ateinu ir pats pertaisau. Po to jie perbraižo tuos brėžinius, nes aš jau suformavau viską taip, kaip turi atrodyti: kur medžiai augs, kur stovės, kur bus nuolydžiai kokie, kur parkavimo aikštelė.  Kai gyveni tuo projektu, jis yra kaip kūdikis. Aš jį auginau daug metų, jis neatsirado vakar. Aš nuo 2007 metų Liepkalnyje ir aš šitą projektą vis dar gimdau. Ir man skauda, kai kažkas neveikia, kai užstringu. Aš neturiu tiek laiko, neturiu dviejų gyvenimų.

Aš mačiau, kaip atrodo tos gamyklos ir čia, ir Molėtuose. Jums rūpi, kaip viskas atrodys.

Man svarbu, kad žmonėms būtų gera ten dirbti. Aš darau, kad jie ten turėtų erdvės, kad gerai jaustųsi, kad turėtų visas sąlygas. Aš planuoju judėjimą, galvoju, kur žmonės mašinas statys, kaip jie parkuosis, kaip jie čia atvažiuos. Aš darau tas gatves vietoj savivaldybės. Mes tada barėmės su meru. Sakiau: „Tai kodėl aš turiu tas gatves daryti?“ Jis sako: „Tu esi investuotojas, tu ir turi daryti.“  Klausiu: „Ar miestas kompensuos?“ — „Taip, kompensuos.“ Tai dabar investuoju tuos 10 milijonų į gatves.

Aš matau kokios jų klaidos, ateinu ir pats pertaisau.

Kalbate apie gatves aplink gamyklas?

Taip. Yra dvi gatvės, du kilometrai gatvių su šaligatviais, asfaltu, su medžiais, su apšvietimu, su vandentiekiu, kanalizacija, lietaus nuotekomis. Viską darau už savo pinigus – t.y. investuoju savo pinigus į miesto infrastruktūrą. Po to tikiuosi, kad nuskaitys nuo manęs infrastruktūros mokestį 3 milijonus nuo gamyklų ir tada tuos likusius 7 milijonus  kažkada per 5 metus man galbūt grąžins savivaldybė. Bet aš darau tą investiciją į priekį. Pasamdžiau rangovus, pats juos kuruoju, pats valdau tuos projektus. Iš tikrųjų darbo yra labai daug. Toks mega projektas mega gamyklos – 85 tūkstančiai kvadratų dabar vyksta vienu metu. Kur Lietuvoje dar kas statė vienu metu keturias gamyklas iš karto? Galbūt buvo per drąsu, bet aš toks esu. Aš matau, kad galiu padaryti, tai kodėl nepabandyti?

Gali kilti klausimas –kodėl jūs nesamdote žmonių, kurie už jus visa tai darytų?

Aš samdau.

Turiu omeny, kad tokios kompanijos savininkas vaikšto su botais ir, kaip sakėte, dirba ekskavatoriuje. Tikrai ne kasdien pamatysi.

O kas čia? Gėda? Nepadoru? Visi labai susireikšminę – dideli bosai, bijo išlipti iš savo „Porsche“ ir įlipti su botais į kažkokį ekskavatorių. Orumas neleidžia? Sau gi statote, kas čia yra negerai? Man patinka, ką darau. Aš darau su meile. Aš galų gale pailsiu nuo streso, pailsiu nuo tų visų biurokratinių nesąmonių. Aš nueinu, kažką pakasu, palyginu ir man daug ramiau pasidaro. Taip, žmonėms galbūt juokinga. Jie šaiposi iš manęs, bet aš noriu, kad tas projektas veiktų, kad žmonės užsidirbtų. Iš manęs tyčiojasi, sako, kad negaus čia žmonės 10 000 atlyginimo. Kaip negaus?  Šiandien aš nepasamdysiu lustų specialistų be 10 000 atlyginimo. Atskaičius mokesčius tai yra apie 6000 į rankas. Be tokio atlyginimo aš jų neatsivešiu į Lietuvą. Mūsų švietimo sistema žinot, kur yra. Aš ilgai kovojau, bet čia jau kitas klausimas. Tai tiesiog bandau padaryti viską savo rankomis todėl, kad taip greičiau. Ne todėl, kad aš negaliu pasamdyti gerų projektų vadovų, jų yra. Ir tuos 10 000 atlyginimus dėl infliacijos už 5 metų jūs privalėsite mokėti, nes žmonės neatvažiuos arba jie išvažiuos.

Visi susireikšminę – bosai bijo išlipti iš savo „Porsche“į ekskavatorių.

10 tūkstančių eurų atlyginimas bruto aukštųjų technologijų įmonėje neskamba kaip kosmosas, tiesą sakant.

„Teltonikos“ grupė dabar turi 2000 darbuotojų Lietuvoje. Atlyginimų vidurkis dabar –apie 4,5 tūkstančio. Ar yra kita tokia įmonė Lietuvoje su 2000 žmonių ir su tokiais vidutiniais atlyginimais? Nėra. Paimkime kad ir „Danske” banką, kur apie 4000 darbuotojų, bet ten daug žemesni atlyginimai, ar ne? Nes labai sunku sukurti tokią aukštą pridėtinę vertę, kad galėtum žmonėms mokėti. Ir mes galbūt čia esam kaip rakštis kai kuriems verslininkams, nes labai jau čia aukšti atlyginimai palyginti su aplinkinė rinka. Taip, mažam kolektyvui jūs galite mokėti gal ir po 10 tūkstančių, bet aš kalbu apie didžiulį kolektyvą, kuriam turi mokėti labai aukštus atlyginimus. Kas mokės tuos progresinius mokesčius, jei nebus kokių 50 tūkstančių žmonių, kurie uždirba virš 10 tūkstančių?

Ar pajutote, kad po dabartinių susitikimų, turiu omenyje ir pirmadienį su Ministre Pirmininke, kad reikalai pajudės akimirksniu?

Aš ištraukiau tą vinį, kuris buvo įkaltas į projekto karstą iki pusės. Tai reiškia, kad mes ištraukėme, pašalinome kliūtį, kur „Via Lietuva“, kelių tarnyba, buvo užblokavusi projektą ir neleido kloti kabelio. Dabar tą kabelį „Litgrid“ galės ramiai pakloti.

Jau tikrai esate ramus?

Aš labai tikiuosi, nes būtų absurdas, jeigu dabar viešai pasakius, kad jie padarys, po kiek laiko pasakytų, kad nepavyko.

Ar tiesa, kad teisės aktas, kuris to neva neleidžia, yra viso labo įstaigos direktoriaus įsakymas?

Kaip aš supratau, taip, tai yra vidinis kažkoks jų dokumentas, kurį jie sau išsileido, kad jiems kažkas negadintų teritorijos.

Ir gyvenimo, nes kai ateityje remontuosi kelią, gulės kažkoks „Litgrid“ laidas. Vėl su „Litgrid“ reikės derinti. Tai geriau neleisti.

Bet tai tas laidas guli už griovio kažkur pievoje. Argi čia yra problema?

Žinoma, kad ne. Aš turiu omeny tą formalizmą.

Labai skaudina tokie dalykai. Nes kai tu stengiesi, darai už „Litgrid“ tą projektą, derini su visais ir staiga išgirsti, kai kažkoks kitas lietuvis sako: „Mes tau neleisim, nedarysi. Eik tartis iš naujo su privačių sklypų savininkais.“ Tai šokiruoja. Jis gi pats puikiai supranta, kad tai, ką jis siūlo, sužlugdys projektą.

O kaip bus su Taivanu? Čia didelė tema, man atrodo. Ar teisingai suprantu, kad vienas iš jūsų apsisprendimo momentų gali būti ir tam tikra Taivano kompanijų laikysena Lietuvos atžvilgiu, kad jie nebėra tokie tikri, ar norėtų dalintis technologijomis?

Pas juos vyksta politinė kova, matyt, tiek viduje, tiek pasaulyje. Ir bendravime su Lietuva jie turi kažkokių lūkesčių.

Jie žiūri, kur keliaus nauja Vyriausybė?

Tikriausiai. Galbūt žiūri, iš kur pučia vėjas. Aš pamačiau, kad nuo vasaros ta situacija pasidarė lėtesnė šiek tiek. Bet esmė ne čia. Taivanas, jeigu norės, jis padarys tą projektą. Čia jau ne nuo mūsų priklauso, čia priklauso nuo Taivano valios, ar jie norės mums padėti iki galo.

Bet rizikuojate jūs?

Bet rizikuoju aš. Ir kadangi aš supratau, kad negaliu priklausyti nuo politikų valios, aš apsidraudžiau. Mes nuvažiavome į Ameriką, sudalyvavome lustų parodoje, susiradome galimus tiekėjus, kurie galėtų tiekti tas technologijas, su kuriomis mes dabar dirbame su Taivanu.

Galbūt žiūri, iš kur pučia vėjas.

Kitaip tariant, jeigu jūs nepasigaminsite, tai pirksite ir toliau tuos lustus?

Ne, mes pirksime įrangą, pasistatysime tas lustų gamyklas, galbūt užtruks keleriais metais ilgiau, bet tai ne esmė. Lustai mums reikalingi ne dėl grožio, jie mums reikalingi kaip konkurencinė priemonė.

Į visus įrenginius beveik?

Mes negalime konkuruoti, nes didelės kompanijos mums neparduoda lustų, parduoda tiktai pasenusius, juos pirkdami mes visada būsime uodegoje. Bet mes norime eiti į priekį. Mes norime kurti tuos lustus, pas save gaminti ir surinkinėti. Tai čia mes nematome kitos alternatyvos, kaip tik eiti šiuo keliu. Bet neaišku, kiek tai užtruks. Ar mes turėsime tiek resursų investicijoms, nes mums dar reikia ir užsidirbti visus tuos milijardus, kurie čia skamba. Mes tuos lustų specialistus į Lietuvą  dabar vežame su šeimomis iš Filipinų, iš Brazilijos, iš kitų šalių. Jie turi patirtį, jie dirbę gamyklose. Jie daro tuos projektus mums gyvai. Ir mes iš tikrųjų jau  dubliuojame Taivano procesą. Sutinku, kad su Taivanu galbūt viskas pavyks ir mums pasiseks, mes paleisime tas gamyklas. Bet dėl viso pikto aš turiu turėti rizikos valdymą.

Planą B?

Aš, kaip įmonės vadovas, kaip investuotojas, negaliu rizikuoti viskuo ir visame, statydamas viską ant vieno žirgo. Ir jeigu jis nesikelia, tai kas tada?

Nes jeigu partija ir Vyriausybė nutars draugauti su Kinija, užuot draugavusi su Taivanu, tai taivaniečiai apsisuks ant kulno?

Aš manau, kad taip gali atsitikti.

Tokių signalų yra.

Mes nežinome. Aš neįtakoju politikų veiksmų ir politikų leksikos. Man svarbu žiūrėti, ką galiu padaryti ir kas priklauso nuo manęs. Kaip verslininkas vertinu visas rizikas ir imuosi veiksmų savo laiku. Jeigu aš matau, kad dabar tie projektai sustos, tai aš ir pranešu, kad jie sustos. Ir iš tikrųjų dabar sustos, nes 2-3 metus mes nieko negalime toliau statyti. Dabar 330 mln. investicijų yra pradėta, mes jas turime užbaigti. 180 milijonų mes turime paskolų, visa kita – mūsų nuosavi pinigai. Dabar mes paprašėme, kad „Swedbankas“ ir SEB sumažintų mums paskolas, nes tiek pinigų mums dabar nereikia, mes negalime jų įsisavinti, nes neturime ką statyti toliau. Mums nauji projektai 2-3 metus, matyt, stovės vietoje ir lauksime tų elektros ir sklypo keitimo procedūrų.

Jei neklystu, jūsų apyvarta yra apie 300 milijonų eurų ir jūsų EBITDA yra apie 15 proc. nuo apyvartos. Jūs jau turite modelį, kaip ta 3 milijardų investicija bus įgyvendinta?

Ji padalinta ilgoje istorijoje. Mes per 5 metus dabar galėjome investuoti 1,5 milijardo, užsidirbti planavome apie 500 milijonų per tuos 5 metus ir mes tą kol kas ir darome. Vis tiek mūsų apyvarta auga ir mes jau turėsime paaugusią apyvartą, mūsų pelningumas padidės. Bankai mums skolina pakankamai drąsiai, mes labai tvarūs paskolų atžvilgiu ir kol kas mes tikrai laikomės visų bankinių reikalavimų. Aš nemanau, kad finansavimas yra kažkokia kliūtis. Projektas nevyksta vienu ypu. Jeigu tai būtų 3,5 milijardo per vienerius metus, aš pakeičiau rankas. Bet tai yra ištęsta investicija.

Gamykla po gamyklos?

Taip. Ir kitas dalykas – įranga. Aš negaliu supirkti visos įrangos už 3 milijardus neįsitikinęs, kad ta už milijardą jau veikia, nes tai yra plėtra. Tu investuoji į pirmą cechą, paleidi jį, jis veikia, tada investuoji į antrą, į trečią. Niekas neateina ir nesuinvestuoja visų milijardų per savaitę. Kita vertus, įrangos tiekimas irgi užtrunka, kelis metus gaminama. Ta įranga, kurią mes dabar montuojame – kad ir PCB gamyklos, elektronikos, mechanikos, plastikų gamyklų – ji irgi yra suvežama,  montuojama. Atvažiavę užsieniečiai montuoja tas linijas ir paleidinės. Ir aš turiu katastrofišką situaciją. Aš turiu tik 7 megavatus galios, o nominali galia šitų gamyklų yra 22 megavatai. Ką turiu padaryti? Turiu karpyti tą elektrą iš vienos gamyklos į kitą, sverti ir po lašelį dalinti tą elektrą, kad tos gamyklos bent kažkiek funkcionuotų. Arba reikia kažkuriai gamyklai tiesiog užkalti langus ir nestartuoti. Tas liūdnas vaizdas mane ir nuvylė, kai aš išgirdau, kad dar ir tokios blokavimo procedūros prasidėjo. Aš nebegalėjau tylėti.

Mes neseniai atlikome gynybinės galios tyrimą, kur daug šalies įmonių susidėjo tam, kad išanalizuotų gynybos poreikius, kaip Lietuva galėtų atrodyti Rusijos agresijos atveju. Ir viena priežasčių, dėl ko tai darėme, yra ta, kad verslininkai, investuotojai mato tendenciją, jog iš Lietuvoje vykstančių projektų verslas pinigų tiesiai neišima, bet naudą jau reinvestuoja daugeliu atvejų ne Lietuvoje, o saugesnėse šalyse. Jūs turbūt vienintelis esate numatęs statyti 3 milijardų vertės investicinį projektą per haubicos šūvį nuo Baltarusijos karo Europoje metu. Juk svarstėte turbūt ir saugumo dedamąją?

Taip, bet aš niekada nesergu kažkokia baime. Viskas Dievo rankose. Jeigu bus karas, tai sugrius tos gamyklos. Bet jei nebus karo, mes jas turėsime ir mokėsime žmonėms aukštus atlyginimus. Išsigąsti ir nieko nedaryti? Tada reikia dirbti kitose šalyse dėl pinigų. Aš niekada taip nedirbau. Aš tas žmogus su čebatais, kuris atėjo ir kuris daro tuos darbus.

Jeigu bus karas, tai sugrius tos gamyklos.

Pinigai ateina po to. Pirma darbai.

Ne dėl pinigų. Pinigai yra priemonė kažkam įgyvendinti. Gali sukurti darbo vietas kitam žmogui, kad jis gyventų, kurtų šeimą čia, Lietuvoje. Aš suprantu, kad daugeliui tai skamba kažkaip neįprastai, jog galima daryti verslą nesiekiant kažkokios super naudos. Taip, aš galėjau persikelti  į Jungtinėse Valstijas. Mano lustų pramonė gali gaminti čipus radarams. Ir kadangi tai yra amerikiečiams labai įdomu, jie kvietė mane su visom technologijom keliauti į Ameriką, siūlė vieno milijardo dotacija. Aš sakau: „Bet tada man reikia įdėti dar vieną milijardą, aš dabar jo neturiu.“  O jie sako: „Nieko, mes tau paskolinsime. Po to, kai užsidirbsi, grąžinsi, bet bus gamykla, ji veiks.“  Jeigu siekčiau tiktai pinigų ir naudos, tada galvočiau: „Varom! Ką mes čia, kas ta Lietuva?“ Bet kai gyveni dėl tų žmonių, dėl savo vaikų, dėl savo Tėvynės… Ar išeisi iš savo šalies ir nebekursi dėl to, kad čia karas? Aš suprantu, kad skamba gal per daug patriotiškai, bet aš taip gyvenu. Aš 33 metus taip elgiuosi, taip gyvenu ir taip darau. Ir mano žodžiai nuo to, ką aš sakau, ką galvoju ir ką darau, nesiskiria.

Ar bus kas tose gamyklose dirba? Kalbėjote su universitetais? 6000 darbuotojų. Tai jums reikia vieno didelio fakulteto, „Teltonikos” fakulteto Gedimino technikos ar Kauno technologijos universitete, kuris dirbtų jau nuo užpraėjusių metų ir ruoštų jums darbuotojus. Ar teisingai suprantu?

Palietėte temą, kurios nenorėjau liesti. Aš buvau penktadienį KTU tarybos posėdy, esu tarybos pirmininkas. Ir man padavė laišką, kur Lietuvos mokslų taryba blokuoja, jau 2 mėnesius nepatvirtina lustų ruošimo specialistų programų. Turėjo lapkričio 4-tą patvirtinti, bet dar atidėjo. Sako, galbūt dar keliems mėnesiams. O aš juk pradėjau, kai dar Gintautas Jakštas buvo ministras. Aš sakiau: „Ruoškime nuo rudens, reikės tų specialistų. Reikės ne šimto, o tūkstančių.“ Tada kažkas pajudėjo. Atsirado fondai, berods 10 mln. kažkoks ŠMM fondas. Aš nesigilinu į tuos dalykus, bet žinau, kad tikrai turėjo suveikti. Ir tie universitetai galėjo gauti bent jau pinigų profesorių rengimui, kad būtų kam mokyti  studentus. Nes jūs Lietuvoje dabar nerasite lustų profesorių.

Mano žodžiai nuo to, ką aš sakau, ką galvoju ir ką darau, nesiskiria.

Taip, iš kur gi gali rasti?  

Būtent. Todėl reikia jau dabar tuos žingsnius daryti. Ir aš tikiuosi, LMT atsibus, kažkada priims sprendimą ir tie reikalai pajudės. Ypač, kai aš dabar juos ir paviešinau. Bet negaliu ir tylėti, nes mes vėl prarandame laiką.

Jūs norite, kad jums tuos specialistus ruoštų Kauno technologijų universitetas?

Ne, visi keturi.

Ką turite omenyje?

Dalyvauja, mano supratimu, FTMC, VU, VGTU ir KTU, yra klasteris sudarytas. Buvo konkursas paskelbtas, jie dalyvavo. Iš pradžių laimėjo projektą FTMC su VU. Aš pakėliau skandalą – kas čia vyksta? O kur  VGTU su KTU, kurie tiek inžinierių ruošia? Dabar turbūt jau visi dalyvauja. Viskas gerai, kažkas juda, tik gal juda ne taip greit, kaip mes norėtume.

Kol kas specialistai neruošiami ir kol kas net profesoriai nėra ruošiami, net dėstytojai neruošiami?

Pirmiausia turi atsirasti finansavimas.

Ir jeigu atsitiktų taip, kad viskas išsisprendžia 2027 metais, tai jūs vešite žmones iš užsienio, nes Lietuvoje specialistų nėra. Kada pradėjote kalbėti apie tai su aukštosioms mokyklomis, su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija?

Kai tik pradėjome projektą, mes įkūrėme stipendijų programas. Mes kiekvienais metais skiriame po 100 stipendijų, mes siuntėme žmones ir mūsų darbuotojai važiavo į Taivaną mokytis lustų specialybių. Labai daug ir dabar darome su kai kuriais studentais, kurie baigia bakalaurą, kad šie važiuotų toliau mokytis magistrantūroje kituose Europos universitetuose, kur yra lustų specialistų ruošimo programos. Mes negalime sakyti, kad sėdime rankas sudėję. Bet vienas verslininkas visko  negali aprėpti. Kur yra valstybės aparatas, jo galimybės ir kažkokia vieno verslininko iniciatyva. Jūs matėte, kaip ta iniciatyva atsimuša į biurokratijos mašiną ir į kokius šipulius sudūžta.

Toliau kokia yra situacija?

Laukiam, mes dabar stovim. Aš parašiau tiesą. Mes projektą sustabdėme, dabar jis stovės.

Sustabdėte ir statybas?

Jos tęsiasi, jos užsibaigs. Kitą vasarą bus priduotos, tikiuosi.

Bet savo esme tai yra viso labo nekilnojamojo turto objektai. Blogiausiu atveju ten įsikurs vaikų darželis. Aišku, juokauju, bet…

Sandėlis. Ten galima bus atvežti pampersus ir susandėliuoti.

Arba šieną laikyti iš Rudaminos laukų.

Taip, drąsiai. Bet kadangi elektros nėra, tai teks kažkaip verstis. Bet vis tiek galvojam kažkoks generatorius pirkti, saulės elektrinę statyti ant stogų. Aišku, ESO neleido mums saulės elektrinės statyti, nes mes neturime tokios galios.  Paradoksas, ar ne? Sakai: „Neturiu galios, tai statau saulės elektrinę ant stogo.“ Bet neleidžia, nes nuturim galios. Višta ar kiaušinis? Nieko nesuprantu. Bet tiek to, mes bandome daryti žingsnius, kad tos gamyklos bent kažkiek funkcionuotų. Taip, jos nefunkcionuos pilnu apkrovimu, jos negeneruos mums apyvartos, kurią turėtų generuoti tuos 2-3 metus. Bet mes išgyvensim kažkaip. Per 33 metus aš tiek tokių mačiau dalykų, kai atrodė padėtis be išeities.

Mums saulės elektrinės statyti, nes neturime tokios galios. Paradoksas, ar ne?

Tokių gal nematėte?

Nėra čia baisi situacija. Mane galima sustabdyti tik vienu būdu: nukirpti elektrą. Viskas. Jeigu man nėra elektros, tada išjungiame šviesas ir išvažiuojame.

Ir sandėliuojame šiaudus.

Bet jeigu elektrą įves, kaip žada premjerė po 2-3 metų, tai atsigaus tie projektai, jie toliau galės tęstis. Dabar jie yra sustabdyti, bet jie galės būti atnaujinti ir tęsiami. Ir tos gamyklos vėl bus statomos. Ten 10 gamyklų, gal bus dar daugiau, nes mes turime ir kitų projektų, ne tik „Daiktų internetą“. Manau, kad tų gamyklų parkas iškils gal ne taip greitai, kaip aš norėjau, bet iki 2032 metų yra realu. Ir jeigu tą terminą Seimas pratęsia ir mes tuos projektus galime įgyvendinti iki galo, tai anksčiau ar vėliau tas parkas veiks. Jisai bus labai gražus. Tai bus vienas gražiausių Europos technologijų parkų. Visi mėgsta tą Eloną Muską, labai stato „Gigafactory“. Bet niekuo neprastesnis mano šitas parkas su tiek pat gamyklų, tiek pat žmonių, kurie dirbs. Gal investicijų prasme mano šiek tiek mažiau negu investavo Muskas, bet aš nevadinu jo „Gigafactory“, aš sakau: „Megafactory“. Jis mažesnis, bet jis toks pats įspūdingas ir reikia jį daryti. Ar pavyks? Aš sakau, kas nuo manęs priklauso, o kas nuo manęs nepriklauso, turiu atiduoti, kaip sakoma, Dievo valiai. Kaip bus, taip bus.

Mane galima sustabdyti tik vienu būdu: nukirpti elektrą.

Kas bus gaminama?  Apie lustus mes jau kalbėjome, truputėlį praplėskite, nes dabar  „Teltonika“ turbūt tapo vienu labiausiai googlinamų pavadinimų Lietuvoje, norint išsiaiškinti, ką gi jūs gaminate. „Daiktų internetas“ – kas tai yra?

Tai yra visi prietaisai, kurie jungiasi į internetą. Šiuo metu gaminami maršrutizatoriai. Kitais metais aš tikiuosi pasiūlyti „military“ maršrutizatorius. Mes juos projektuojame, bet tą darys atskira bendrovė, nes „military defence” visi projektai eis su kitu prekės ženklu. Bus ir kitų, gal radarus arba antiradarus pavyks daryti ateityje, kai paleisime savo lustų gamyklas. Vis tiek kursime tas technologijas, kad  prisidėtume prie krašto gynybos ir galėtume gaminti produktus, kurie reikalingi mūsų krašto apsaugai. Žinoma, jei mūsų paslaugos reikės, jeigu nebus taip, kaip jūsų laidoje buvo.

Aš, tiesą sakant, net nustebau, kai Laurynas Kasčiūnas pasakė: „Mes iš „Teltonikos” neperkame ir nepirksime.“ Jūs tai girdėjote?

Mane šokiravo ir dar iki šiol nelabai suprantu, kodėl.

Ką jis norėjo pasakyti, ar ne? 

Nežinau. Mes galime tiekti. Ir su Ukrainos ambasadoriumi Petro Bešta mes labai daug bendravome, jis labai prašė padėti. Ukrainiečiams labai reikia ne tų įtaisų, kuriuos mes vadiname bitutėmis, bet tokių, kad jų būtų daug ir pigiai.

Čia apie dronus jūs kalbat, tokią liniją irgi ketinate vystyti?

Neatmeskime tokio varianto, bet reikia turėti sertifikuotus, patvirtintus ir t.t.

Dar pratęskime apie „Daiktų internetą“.

Tai GPS, kurie yra gaminami į transporto priemones, energijos projektai, kurie susieti su elektromobilių įkrovimo stotelėmis. Bandome vystyti telemedicinos projektus. Jie labai sudėtingi, ten jau ne biurokratų diktatūra, o biurokratų blokas. Labai sunku parduoti.

Medicininiai prietaisai?

Taip. Pavyzdžiui, plaučių ventiliatorius. Tai kas, kad mes jį sukūrėme, padarėm, turime. Pabandykit jūs jį sertifikuoti. Kaip? Nebent vėl ateitų kokia nelaimė, tada mes galėtume jį gaminti. Sertifikavimo procesai yra labai sudėtingi. Kalbu apie Europą, kitas šalis. Mūsų biurokratų diktatūra nepalyginama su kokių nors Azijos šalių diktatūra, Indijos ir pan. Mes dar labai gerai gyvenam su ta biurokratija. Aš turiu ofisus daugelyje šalių ir galiu palyginti. Taip, yra šalių, kur yra labai smagu, pavyzdžiui, Singapūras. Labai gera Australijoj dirbti.  Bet iš esmės noriu pasakyti, kad mūsų verslo nišos plėsis, atsiras security sistemos sprendimai, atsiras video sprendimai. Bet negali visko aprėpti labai greitai, turi pasistatyti gamyklas, resursus, susikurti priemones.

Jūs savo paaiškinime užsiminė apie tai, kad galimai jūsų didžiosios problemos prasidėjo nuo prezidento rinkimų kampanijos. Galvojat, viskas taip banalu?

Gal čia tik prielaidos, sakykime taip.

Nes jūs parėmėte Gitaną Nausėdą ir daugiau jokių politinių procesų nesate rėmęs niekada? 

Taip. Per rinkimų kampaniją buvo labai daug prašytojų iš visų partijų. Nenoriu vardinti. Aš tiesiog mobilų telefoną išjungiau, numerį pasikeičiau ir nusiraminau.  Po to mane valdininkai kaltina, kad aš su jais nebendrauju, jie man nepriskambina. Bet aš tiesiog nenorėjau nieko remti. Gal dėl to dabar sulaukiau tokių pasekmių? Nežinau. Sakykim, kas galėtų paneigti?

Aš tiesiog mobilų telefoną išjungiau, numerį pasikeičiau ir nusiraminau.

Kaip jums įpūsti optimizmo?

Tai optimizmas jau atsirado.

Optimizmas atitekės kartu su elektra?

Elektra gali ir nukratyti, jei prie jos arti prisiliesi. Tai mes dar pamatysim, kiek čia mane kas pakratys ir iš kurios pusės. O šiaip aš tikiu, kad jeigu elektra atsiras kad ir po kelių metų, mes iki to laiko dar labiau sustiprėsime. Galų gale vis tiek turime labai daug ofisų per visą pasaulį. Vadinasi, plėtra vyks ne tik Lietuvoje. Darysime tuos darbus, investuosime. Mūsų tikslas yra kelti darbo našumą, robotizuoti, kurti aukštos pridėtinės vertės produktus ir konkuruoti visame pasaulyje  su tais pačiais kinais, ką mes ir darome, jau daug metų atsilaikėme. Taip, sunku sukurti tokį produktą, kurį pirktų brangesnį, ar ne? Kažkodėl žmonės galvoja, kad kinai gali viską pagaminti. Taip, gali pagaminti, bet kažkas perka ir brangius daiktus. Nebūtinai gaminant patį pigiausią produktą įmanoma visą pasaulį nušluoti ir daugiau niekas iš kitur nepirks. Kažkas pirks ir  daug brangesnį produktą vien todėl, kad kažkokią papildomą vertę pridėsite. Mes tą ir darome, mes esame lankstūs ir greiti, skirtingai nuo lėtų biurokratų. Bet ir nesusiėjo mūsų keliai, nes mes greiti, o jie lėti.