Spotify

Tokių šedevrų sugeba pasiūlyti tik meistrystės keliose disciplinose pasiekusios asmenybės. Pavyzdžiui, Vladimiras Tarasovas ne tik groja mušamaisiais džiazą, patekdamas į geriausių pasaulio būgnininkų sąrašus, bet ir kuria muzikos prisodrintas vaizdo instaliacijas. Jas išvydę aikčioja net Londono menotyrininkai. O kai Vladimiras gastroliuoja po Lietuvą su Vytautu Landsbergiu, scenoje išgirstame dvi daugiadiscipliniškas asmenybes. Landsbergis ne tik rašo fluksiškas eiles, bet ir pats meniškai jas perskaito, Tarasovui plaukiojant perkusijos bangomis. 

Daugiadiscipliniškas menininkas nebūtinai kuria tarpdisciplininius stebuklus. Štai, prieš pusantro šimto metų gimęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis buvo megadiscipliniškas genijus. Jis ne tik piešė ir tapė, komponavo simfonines poemas, bet ir parašė itin jaudinančią literatūrinę misteriją „Laiškai Devdorakėliui“. Tiesa, tikrai tarpdisciplininiais kūriniais Čiurlionio paveikslai pavirto visai neseniai, kai susiliejo su garsais Kristinos Buožytės ir Vitalijaus Žuko filmuose „Pasaulio sutvėrimas“ bei „Angelų takais“.

Daugiadiscipliniškas menininkas nebūtinai kuria tarpdisciplininius stebuklus.

Kino menas yra iš prigimties tarpdisciplininis, todėl nenuostabu, kad režisierius Emilis Vėlyvis turi dailininko diplomą. Kino grandas Algimantas Puipa taip pat tapo ir net parduoda savo paveikslus. Prie molberto tikrojo potėpio kartais ieško ir Juozas Budraitis, kuris dar ir uoliai fotografuoja. Įspūdingų fotografijų parodą ne per seniausiai surengė Andrius Mamontovas. Jo kolega iš „Foje“ laikų Algis Kriščiūnas ne tik groja naujoje grupėje, bet ir tapo noriai perkamus paveikslus bei rašo jiems tekstus. Iš muzikos į dailę rimtai persimetė Egmontas Bžeskas. O skulptorius Mykolas Sauka, laimėjęs Rašytojų sąjungos konkursą su apsakymų rinkiniu, toliau aria prozos laukus – pasirodė naujas jo romanas „Kambarys“.

Galėčiau ilgai vardinti tarpdisciplininį meną kuriančius arba keliose šakose sėkmę gaudančius lietuvius menininkus. Nejučia skverbiasi mintis, kad vienoje srityje gabus žmogus lengviau atskleidžia talentą ir kitur. Genetikai tuo nesistebi, jie svarsto, kad neegzistuoja koks nors konkretus genialumo genas, tačiau tam tikri DNR grandžių deriniai gali nulemti aukštesnį individo intelektą ir apdovanoti įvairialypiais gabumais.    

Savo kultūroje esame įpratę įtariai žvelgti į asmenis, pakeitusius profesiją ar praktikuojančius keletą amatų. Daugiadiscipliniškas veikėjas atrodo nedisciplinuotas, nedrausmingas: „Devyni amatai – dešimtas badas!”

Iš tiesų, staliaus, kalvio, chirurgo, smuikininko, akrobato ar sraigtasparnio piloto meistrystę palaiko tik kasdienė praktika, todėl kiti pelningi užsiėmimai jiems rūpi menkiau. Tarpdiscipliniškumas gražiai skleidžiasi ten, kur praverčia nežabota vaizduotė. Kaip ir menininkai, išmėginti skirtingų industrijų nevengia kūrybingumo gyslelę pajutę verslininkai. Įdomių atradimų neįprastai tolimuose laukuose neretai aptinka mokslininkai, tačiau šiuos kol kas pernelyg varžo akademinė hierarchija ir institucijų pančiai. Renesansiška Leonardo da Vinčio laikų dvasia universitetuose seniai išblėso, šokinėti tarp katedrų ir fakultetų tapo nebepadoru.

Tarpdiscipliniškumas gražiai skleidžiasi ten, kur praverčia nežabota vaizduotė.

Tuo tarpu airis Julianas Goughas, roko muzikantas ir dainininkas, poetas, rašytojas ir dramaturgas, visai neseniai pasiūlė naują Visatos kilmės versiją, alternatyvią Didžiojo Sprogimo teorijai. Daugiadiscipliniškas šviesulys jau prieš trejetą metų savo tinklaraštyje tiksliai nuspėjo, kokių duomenų į Žemę parsiųs erdvėlaivinis Webbo teleskopas. Dabar airis suformulavo nuosekliai ir efektyviai sudėtingėjančios Visatos paradigmą, kuri sudomino kosmologų bendruomenę. Mat naujoji hipotezė, pavadinta „dujinio degtuvo“ teorija, gražiai dera su šviežiais fizikų atradimais kosmoso raidos srityje. Nauji duomenys skatina manyti, kad mūsų Visata radosi ne iš atsitiktinio sprogimo, o buvo įdegta iš paprastesnių visatų pro milžiniškas juodąsias skyles.

Suabejojusiems, ar ši žinia pakankamai svarbi, kad pakeistų artimiausio vakaro planus, pridursiu, jog naujoji, beveik darvinistinė, visa ko evoliucijos teorija ne tik pasiūlė naują požiūrį į pasaulio raidą. Ji verčia permąstyti, kokia yra gyvybės atsiradimo ir sąmonės bei technologijų tobulėjimo prasmė.

Atsibudus nebe atsitiktinėje, o kryptingai sudėtingėjančioje Visatoje, verta keisti požiūrį ir dėmesingai puoselėti tarpdisciplininį kūrybingumą. Tegu jis dar plačiau skleidžiasi turtindamas Lietuvos kultūrą.