Spotify

Svarbiausios lietuvių kalbos politiką vykdančios tarnybos yra valstybinė komisija ir valstybinė inspekcija. Komisija turėtų nustatyti, kokia lietuvių kalba yra taisyklinga, o inspekcija prižiūrėti, kaip tų taisyklių laikomasi. Kai kurie kalbėtojai gūžčioja, kam tos įstaigos išvis reikalingos. Juk lietuviškai puikiausiai susikalbame ir be patarnautojų pagalbos.

Lietuviškai puikiausiai susikalbame ir be patarnautojų.

Štai, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė viešai sukritikavo komisijos bei inspekcijos darbo kokybę ir visą kalbos politiką. Pritariu jos požiūriui, kad lietuvių kalbos politikos sėkmę derėtų matuoti lietuviškai kalbančiųjų skaičiumi. Šį kalbėtojų skaičių galime smarkiai išauginti. Padėkime išmokti lietuviškai mišriose šeimose augantiems vaikams ir suaugusiems atvykėliams, kurie laikinai apsistojo ir svarsto apsigyventi mūsų krašte. Džiaukimės, kad žmonės stengiasi kalbėti lietuviškai, atsiliepkime, padrąsinkime juos klysti. Pažeminkime patikrinimų slenksčius: tegu naujokai prasmunka vidun vien su šnekamąja kalba, be rašto. Tegu mokosi žodžių, o ne gramatikos, tegu painioja linksnius ir nederina giminių – pradžiai pakanka, kad mes juos suprastume, o svarbiausia – jie pasijustų suprasti.

Girdžiu grasinimų išvyti lauk neišlaikiusiuosius egzaminų, tačiau prie bizūno pasiūlykime ir bandelę: premijuokime ir lietuvių kalbos pirmūnus, ir jų mokytojus. Investavome valstybės biudžeto lėšų į kulinarinę kultūrą, sumokėdami už Michelin gido žvaigždutes restoranams, tai gal sukrapštykime ir už lietuvių kalbos įtraukimą į populiariosios Duolingo sąrašą? Arba parūpinkime kitų šiuolaikiškų programėlių. Juk kiekvienas lietuviškai prakalbęs gyventojas pasijus savesnis, palengva įsitrauks į mūsų kultūrą ir taps atsparesnis visokių putinistų ar džihadistų vilionėms.   

Užuot laikę kalbos politikos sėkme gausius lietuvių literatūros vertimus į užsienio kalbas, rūpinkimės dar uoliau versti svetimšalių knygas į savąją, idant kuo daugiau skaitytume lietuviškai.

Gimtąją kalbą laikydami svarbiausia, nebijokime mokytis svetimųjų. Ateityje susikalbėti mums vis labiau padės robotai-vertėjai, tačiau juk užsienio kalbos mokėjimas atveria kitą kultūrą, taigi, praturtina sielą. Mano kartos lietuviai yra išmokę rusiškai ir pramokę angliškai. Žongliruojantiems angliškomis idiomomis jaunesniesiems būtų pravartu pasimokyti germaniškai ir dar bet kurio lotynų dialekto: prancūzų, italų ar ispanų kalbų. Nusisukdami nuo rusiškos kirilicos, galėtume pamiršti tarpukario nuoskaudas ir drąsiau skatinti moksleivius rinktis kaimynų lenkų kalbą. 

Gimtąją kalbą laikydami svarbiausia, nebijokime mokytis svetimųjų.

Džiaukimės daugiakalbyste, pakęsdami šnekančiuosius pusiau lietuviškai – pusiau angliškai, nesmerkime tautinių mažumų už slaviškas iš lietuviškų žodžių sudėliotų sakinių konstrukcijas, tik nepamirškime, kad kultūrininkų pareiga – taisyklingai kalbėti ir rašyti gimtąja kalba. Siekiantieji įtakos, o ypač – valdžios, turėtų žinoti, kad sklandi ir turtinga kalba suteikia pranašumo varžybose dėl piliečių palankumo. Žmonės tiki, kad gražiai lietuviškai kalbantieji taip pat ir mąsto, todėl ir jų darbai gal bus verti pagarbos. Kuo aukščiau iškelsime lietuvių kalbos prestižo kartelę, tuo labiau gerinsime šalies valdyseną. Kiekvienas garbingas politikas kasmet privalo veržtis rašyti Nacionalinio diktanto.

Lietuvių kalba yra mūsų tapatybę gaivinanti ir kultūros girnas sukanti upė. Rūpinkimės, kad ji sruventų ne tik švari, bet ir galinga.