Spotify

Ukraina prieš mažiau nei du dešimtmečius buvo persunkta Rusijos įtakos: politinis elitas ir verslo elitas šliejosi prie rytų; saugumo struktūros buvo persipynusios; rusų kalba dominavo Ukrainos viešojoje erdvėje. Net ateities prezidentas Volodymyras Zelenskis dainavo Rusijos televizijos naujametiniuose vakarėliuose. 2008 m. 70 proc. ukrainiečių buvo prieš narystę NATO. Mažuma norėjo įstoti ir į Europos Sąjungą.

Objektyvios aplinkybės tokiai Rusijos įtakai išlikti buvo puikios, o Vakarų svertai – menki.

Bet šiandien situacija yra dramatiškai kitokia. Kaita prasidėjo laipsniškai; dar Kremliaus remiamas ir sofistikuotumu nepasižymėjęs prezidentas Viktoras Janukovyčius flirtavo su ES, nes suvokė Rusijos trūkumus: ribotą ekonominį potencialą; atsiliekančias technologijas; mažėjančią rinkos galią.

Agresija užbrėžė juodą brūkšnį su praeitimi; karo randai negis dar ilgai. Ukraina verčia naują nacionalinio identiteto puslapį, sąlygotą Rusijos brutalumo. Ir dabar, ir ateityje Ukraina yra visos Europos gynybos nuo Kremliaus forpostas.

Agresija užbrėžė juodą brūkšnį su praeitimi.

Kiek strateginių ir taktinių klaidų Putinas turėjo pridaryti, kad pozityviai Rusijos atžvilgiu nusiteikusi Ukraina taip tvirtai atsisuktų į Vakarus.

Todėl Putino noras sėsti su Donaldu Trumpu ir persidalinti įtakos zonas Europoje – suprantamas. Atitinka „didžiosios galios naratyvą“. Bet reikėtų neadekvataus Vakarų reagavimo į geopolitinę realybę ir absurdiško priešo pervertinimo, kad tą pradėtume svarstyti. Diktatoriaus armija, su 600-700 tūkst. žuvusiųjų/sužeistųjų, mėnesių mėnesius bando okupuoti Pokrovską. O mes, rodos, pradedame įtikėti Baltijos šalių – per pastaruosius metus gerokai sustiprėjusių savų ir NATO sprendimų dėka – padalijimo scenarijais.

Atgrasymą svarbu stiprinti investuojant į gynybos pajėgumus. Visgi ne mažiau aktualu nepasiduoti agresoriaus bandomam primesti „jūs bejėgiai, aš nesustabdomas“ pasakojimui. Nes pasiduodami agresoriaus formuojamai iliuzijai darome žingsnį paversdami ją realybe.