Spotify

Taigi, kultūros ministras tarnauja visiems mums, puoselėdamas, laistydamas, tręšdamas visuomenės sielą – papročius, tradicijas, elgseną, pažiūras, menus. Tikimės iš jo tarnystės vadovaujant ministerijai veiksmingos kultūros politikos, tai yra aukštos valdymo technikos, kultivuojant visuomenės sielą. Tačiau, kad būtume pajėgūs vertinti mūsų Kultūros ministerijos veiklą, turime prieš tai susivokti, ką laikytume geru jos pastangų vaisiumi.

Kultūros ministerijos tinklapyje yra nurodyta šios institucijos misija. Dar vienas lotyniškas žodis. „Missio“ reiškia „siuntimas“, taigi misija paaiškina, kokiai užduočiai pasiųstas asmuo ar žmonių būrys, šiuo atveju, kultūros ministerijos darbuotojai. Užduotis skamba taip: „Kultūros ministerijos misija – asmenybės ir visuomenės gyvenimo kokybę keičianti kultūra.“ Ar aišku? Kultūros ministerijos užduotis – kultūra. Kokia? Keičianti asmenybės ir visuomenės gyvenimo kokybę. Kaip keičianti? Neaišku. Galiu nuspėti, kad keičianti geryn, bet kodėl taip aiškiai neparašyta? Juk ne visi pokyčiai atneša gėrį, pavyzdžiui, klimato kaita nėra pageidaujamas reiškinys. Ko gero, aiškesnė ministerijos misija galėtų būti „gyvenimo kokybę kelianti kultūra“ arba tiesiog „gerinanti gyvenimą kultūra“. Beje, prie misijos apibrėžimo nurodyta data – 2024 m. gegužės 14-ta. Matyt, prieš gerą pusmetį ministerijos kolektyvą kažin kas pasiuntė vykdyti patikslintos, o gal naujai suformuluotos užduoties.

Kultūros ministerijos užduotis – kultūra. Kokia?

Iš klasikinio apibrėžimo aišku, kad kultūra yra gilusis visuomenės gyvenimo procesas. Tai – ne uoliena, net ne būsena, o srautas, maitinantis, ugdantis, kultivuojantis tautos sielą. Nuo kultūros išties nemenkai priklauso ir visuomenės sveikata, ir politika, ir gerovė. Kultūra veikia giliau negu politika, todėl ministerijai nelengva, tarsi baronui Miunhauzenui, siekti tokios kultūros, kuri kokybiškai keistų visuomenės gyvenimą, taigi, ir politiką, vyriausybę, pačią ministeriją.

Jungtinės Amerikos Valstijos kultūros ministerijos neturi, nes laikosi nuostatos, kad centralizuotas finansų skirstymas, vyriausybės priežiūra ir kišimasis prieštarautų kūrybos ir žodžio laisvėms. Tuo tarpu žemyninėje Europoje karališkosios ir tautinės tradicijos paskatino vyriausybes imtis kultūros iš peties ir steigti ministerijas.

Matyt, anglosaksiška kultūros politika iš pamatų skiriasi nuo napoleoniškosios dėl to, kad amerikiečiai sąmoningai laiko visuminę kultūrą giliuoju pamatu ir mano, kad visuomenės siela gali lemti politiką, bet ne atvirkščiai, todėl vyriausybei net neverta užsiimti bergždžia kultūros stiprinimo misija. Tuo tarpu europiečiai, panašiai suprasdami kultūros svarbą, kaip tik griebiasi ją valdyti vyriausybės lygmeniu. Komentuojant šį skirtumą, atrodo, kad arba kultūros ministerija šalyje turi būti galva aukštesnė už visas kitas ir įsikurti arčiausiai prie Prezidentūros, arba jos visai nereikia.

Argentinos prezidentas Javieras Milei, siekdamas ištraukti šalį iš ekonominės ir politinės krizės, pradėjo valdysenos pertvarką ir, be kita ko, daugiau negu prieš metus, 2023-iųjų gruodį, panaikino tenykštę kultūros ministeriją bei nurėžė didžiumą finansų kultūrininkams ir menininkams. Politiniai priešininkai protestavo, netekusieji pinigų piktinosi, tačiau per praėjusius metus Argentinos kultūra nesužlugo. Priešingai, visuomenė išlaisvėjo ir susitelkė, o vietiniai ir užsienio stebėtojai jau ima prognozuoti argentiniečių meno kūrėjų proveržį. Nereguliuojamoje terpėje atsisijojo mėgdžiotojai ir vidutinybės, nebeliko anksčiau proteguoto konjunktūrinio šlamšto, o talentingi kūrėjai vis tiek prasimuša. Lauksime pirmojo argentinietiško literatūros Nobelio.

Nereguliuojamoje terpėje atsisijoja vidutinybės, o talentingi kūrėjai vis tiek prasimuša.

Lietuvos gyvenimo kokybė pamatuojamai geresnė už Argentinos, todėl galime lengviau pakelti savo Kultūros ministerijos išlaidų naštą. Tik vis tiek, laukdami deramos tarnystės iš kultūros ministro, negalime tikėtis, kad jis, net kreipiamas Kultūros komiteto Seime, pajėgs susidėlioti šios srities politikos prioritetus, kol visuomenė, tai yra – mes patys, pirmiau nesusivoksime, kokie gi yra pačios kultūros prioritetai. Politikai svarsto ir sprendžia, kiek finansuoti teatrą, o kiek – kiną, arba kiek dar statyti koncertų salių, o kiek – naujų bibliotekų ir muziejų. Tai vis antraeiliai klausimai, į kuriuos dorai įmanoma atsakyti tik pajutus, kokia yra lietuvio siela ir kas labiau padėtų ją ugdyti. 

Prieš pradedant nagrinėti kultūros politikos prioritetus ir ieškoti visuomenės sielos ugdymo metodikos, verta susivokti: kokį gyvenimo būdą, papročius, pažiūras ir nuomones bei menus pageidaujame purenti, puoselėti ir ugdyti Lietuvoje? Šis klausimas užduotinas ne vien ministrui, bet kiekvienam iš mūsų.