YouTube

Spotify

Pone Maikštėnai, konkursas antrajam parkui turėjo įvykti anksčiau, jis nukeltas, atnaujintas sausio mėnesį ir vėl sustabdytas. Kokia dabar stadija? Ką tai reiškia?

Dabar, kiek žinome, Vyriausybė atnaujina sąlygas ir teiks Seimui.  Vyriausybė yra viešai pasisakiusi, kad sieks, jog iki vasaros jis būtų paleistas ir būtinai šiemet įvyktų.

Jūs dalyvausite šiame konkurse su savo partneriais?

Mes ruošiamės. Šiuo metu vykdoma atranka strateginio partnerio dalyvavimui antrame konkurse.

Kas yra strateginis partneris? Kokia jo funkcija?

Jo funkcija – ateiti su mumis ir kartu investuoti milijardines lėšas į projekto pastatymą. Į tokio dydžio projektus mes einame tik su strateginiu partneriu tam, kad diversifikuotume rizikas. Galų gale, kai didelės tarptautinės bendrovės kartu eina, esame užtikrinti, kad nedarome klaidų.

Gerai, jūs turėsite partnerį, kuris su jumis eis 50/50?

Tikėtina, kad taip. Bet vėlgi, ar mes dalyvausime, galėsime formaliai pasakyti ar priimti sprendimą tik kai bus galutinės sąlygos. Kol sąlygos nepateko į Seimą, kol jos galutinai nepriimtos, mes sakome, kad mes ruošiamės. Labai tikėtina, kad sudarysime rimtą konkurenciją. Bet ar dalyvausime, formaliai galime pasakyti tik po to, kai patvirtintos sąlygos.

Jūsų partneris yra ta pati kompanija, su kuria jūs jau vystote bendrą projektą Jungtinėje Karalystėje, Škotijoje. Teisingai?

Taip, tai yra dabartinis partneris, bet su juo susitarimas yra tik vienam.

Tam, kurį jau jūs laimėjote. Tą parką, kuris be valstybės paramos yra statomas.

Su juo pastatėme Škotijoje parką. O dabar vykdome atranką dar vieno strateginio partnerio dalyvavimui antrame konkurse.

Tai tas strateginis partneris ateina su puse pinigų į projektą?

Kitaip tariant, tai pusantro milijardo tiesioginė investiciją į Lietuvą.

Pusantro milijardo tiesioginė investicija į Lietuvą yra daugiau nei kelių metų visos suminės užsienio investicijos.

Absoliučiai.

Tai pusantro milijardo tiesioginė investiciją į Lietuvą.

Ir tai gali būti Didžiosios Britanijos kompanija.

Tai bus vakarietiška kompanija. Šiuo metu turime keturis pretendentus. Kuris bus galutinis, pamatysime.

Vyriausybės tikslas yra, kaip deklaruojama, pagerinti sąlygas. O pagerinti sąlygas, kaip aš suprantu, reiškia vienintelį dalyką – dar labiau atpiginti būsimąją elektros energiją vartotojams. Teisingai?

Šitas antras aukcionas ir jo struktūra, kadangi yra su vadinamojo Contract for Difference (CFD),  jo esmė yra pagerinti sąlygas vartotojams, nes yra sudaromas kontraktas, galima sakyti, su visais vartotojais. Visa to parko pagaminta elektra patenka į biržą ir dėl daug stabilesnio gamybos profilio bei papildomo kiekio radikaliai sumažina kainą visiems vartotojams.

Tai ką čia dar keisti, jeigu bet kuriuo atveju rinkos kaina bus nustatyta biržoje?

Kadangi konkursas buvo sustabdytas,  jis dabar atnaujinamas ir jį reikės paleisti. Nauja Vyriausybė, manau, visiškai pagrįstai norėjo įsigilinti, pabandyti dar patobulinti ir toliau vėl paleisti.

Tame konkurse turi būti numatyta mažiausia kaina, kurią gautų parko vystytojas už elektrą, kai jis bus pastatytas. Ar taip?

Taip, ta vadinamoji Strike Price.  Tai yra ta kaina, kuri yra garantuojama. 

Žemiau jos jūs nerizikuojate? Jūs galite gauti tik daugiau.

Ne. Ir jeigu gauname daugiau, viską irgi atiduodame vartotojams.

Jeigu biržoje kaina tuo metu yra n+k  kartų didesnė…

Būtent. Ir kai būna valandos, ypač kai trūksta žemyninio vėjo ar saulės ir kainos būna 500  Eur ir t.t., tada ta Strike Price yra būtent ta kaina, kuri užfiksuota aukcione. Tik ją gauna vystytojas, o visa kita lieka vartotojams.

Apatinė kaina jums, kaip vystytojui, reikalinga tam, kad jūs užsitikrintumėte finansavimą. Kitaip tariant, jūs ateinate į banką ir sakote: „Mano planas toks: valstybė iš manęs nupirks elektros energiją už mažiausiai tokią kainą ir pirks iš manęs 20 metų.“.

Tikrai taip. Tokio dydžio – milijardinio dydžio projektuose, skirtingai nuo mažesnių, negali joks atsakingas vystytojas pastatyti parko neužsitikrinęs abiejų pusių prieš darant investiciją. Be kaštų pusės – kapitalinių investicijų, turbinų, pamatų, plieno ar kitų pagrindinių komponentų ir be kitos pusės  – parduotos elektros kiekio ir kainos. Galiu duoti pavyzdį apie tą pačią Škotiją. Mes Škotijoje ką tik baigėme statyti parką, kuriame jis irgi praktiškai buvo be valstybės paramos. Taip, jame yra paramos 30 procentų Contract for Difference.

Ir „Ignitis“ ten turi kelis procentus akcijų.

5 procentus. Parkas yra šiek tiek didesnis, 850 megavatų. Ten mes turime 5 procentus ir prieš daugiau nei 2,5 metų mes priėmėme investicinį sprendimą.

Jūs ten ėjote, nes norite sukaupti patirtį.

Išmokti. Mes norime nepadaryti klaidų, nes tai yra milijardinės investicijos. Mūsų partneris leido mums investuoti ir išmokti tiksliai kaip veikia tas verslas, jeigu jį daryti atsakingai. Tai darydami tą galutinį investicinį sprendimą mes vienoje pusėje buvome užsifiksavę visas kainas turbinų pamatų ir visų pagrindinių kapitalinių investicijų. Kitoje, gamybos pusėjr,  mes užsitikrinome 30 proc. CFD  – t.y. kontraktas su Jungtinės Karalystės Vyriausybe. Tada dar 30 proc. gamybos ilgalaikis kontraktas su „Google“.  

„Google“ savo poreikiams, savo duomenų centrams nupirks iš jūsų iš karto 30 proc. elektros energijos.

Būtent. 30 proc. elektros energijos nupirks „Google“, dar 30 proc. nupirks „Amazon“.  Ir lieka 10 proc. „Moray West“ šio parko, kurios eis į JK biržą. Kai mes turėjome jau 90 proc.  užfiksuoto kiekio ir kainos, tada į projektą atėjo ne vienas ir ne du, o 20 stambių tarptautinių bankų sindikatas. Tada jis suteikė ypatingai geromis sąlygomis dviejų milijardų projektinį finansavimą šiam projektui ir mes tą projektą pastatėme. Tai taip veikia atsakingas parko vystymas. Iki to investicinio sprendimo mes leidome tam tikrą kiekį pinigų savo rizika, bet tai labai maži kiekiai. O kai prieiname investicinį sprendimą, ten mes jau turime pasirašyti milijardams.

Premjeras jus kritikuoja, kad jūs išleidote 50 milijonų vien besiruošdami, dar niekam neįvykus.

Aš nesakyčiau, kad kritikuoja. Tiesiog buvo paminėti 50 milijonų, iš jų 20 milijonų nuėjo tiesiai į valstybės biudžetą.

Ką jūs turite omenyje?

Tai buvo mokestis už tai, kad mes laimėjome aukcioną.

Pirmojo parko?

Taip, to be paramos, kurį mes vystome – „Curonian Nord“. Jis dabar yra vystymo stadijoje. Iš 50 milijonų 20 nuėjo į valstybės biudžetą. Investavome šiuo metu 30 milijonų, tai yra maždaug 1 proc. viso projekto vertės. 

Investavome 30 milijonų, tai yra maždaug 1 proc. viso projekto vertės. 

Projekto vertė bus iki 3 milijardų eurų.

Taip. Mes išleidome 1 procentą. Atskleisdami rezultatus mes pasakėme, kad  investicinį sprendimą mes esame suplanavę 2027 m., nes tada mes baigsime vystymo darbus, gausime statybos leidimą ir turėsime priimti investicinį sprendimą. Ir ką mes pasakėme rinkoms? Pasakėme, kad dabartiniame rinkos supratime mes matome, kad 2027 m. gali būti nepakankamas matomumas ar komercinis poreikis šiam naujam parkui 2030 m. bus pakankamas, kad mes galėtume sudaryti tuos ilgalaikius kontraktus. Kaip JK su „Google“ ar „Amazon“, tai Lietuvoje didieji kontraktai naujam energijos kiekiui visų pirma buvo projektuojami didžiosios pramonės dekarbonizacijai.

Čia pirmiausia „Achema“ turėtų pereiti nuo dujų prie elektros? 

Reikia prisiminti kontekstą, kada atsirado šito papildomo parko idėja. Ji atsirado 2022 m., kai buvo didžiulė energetinė krizė ir dėl to milžiniškai pakilo ne tik dujų, bet ir elektros kainos. Ir tada ne tik Lietuvoje, visoje Europoje pradėjo rastis aukcionai be paramos, kuriuos vystytojai ėmėsi vystyti be paramos, nes buvo aišku, kad Europa bando akseleruoti dekarbonizacijos procesą ir kuo greičiau išeiti iš iškastinio kuro, kad nebūtų šantažo iš Rusijos. Ir buvo keliami labai aukšti vandenilio gamybos tikslai. Tie tikslai buvo įtraukti ir į Lietuvos strategiją. Iki šiol dar galiojančioje Nacionalinėje energetikos strategijoje yra numatyta, kad 6 teravatvalandės  (tai yra maždaug dviejų jūrinių parkų gamybos dydis)  2030 m. bus reikalingos vandenilio gamybai Lietuvoje. Tai 2022 m. buvo toks rinkų matomumas ir į šalių skelbtus konkursus gana sėkmingai ėjo didžiosios energetikos kompanijos ir didžiosios naftos kompanijos, nes jos suprato, kad joms reikės didesnį kiekį vandenilio naudoti savo galutiniuose produktuose tam, kad atitiktų Europos Sąjungos reikalavimus pagal RED III direktyvą. Lietuva priėmė įstatymą labai operatyviai ir greitai pozicijos ir opozicijos balsais. Buvo visiškas sutarimas, buvo nutarta pabandyti paieškoti galimybės, investuoti į galimybę ir į beparaminį parką, kad, jeigu ateina iš tikrųjų tokie dideli poreikiai vandenilio, elektrifikacijos ir kitų dalykų, šalis turėtų galimybę ją patenkinti.

Turite omenyje jūsų dukterinę kompaniją „Ignitis Renewables“. Iš esmės, jūsų pirmas parkas yra grynai komercinis. 

Taip, jame nulis biudžeto pinigų ir nulis vartotojo pinigų. Tai yra pilnai komercinis parkas. Tai yra viena iš mūsų investicijų, kurias mes vystome.

Jūs padarote verslo planą, turite būsimus pirkėjus, statote parką, jiems konkrečiai parduodate elektros energiją. Tiems, kurie ir su jumis pasirašo sutartis iš anksto.

Ir tai yra suplanuota naujai elektros energijai. Ta, kuri atsiras – didžioji elektrolizė. Dabar mes matome, kad vietoje elektrolizės gali net dar greičiau ateiti didieji duomenų centrai. Dėl dirbtinio intelekto ta šalis, kuri turės galimybę labai greitai, per kelis metus pateikti didelį kiekį žaliosios, naujos elektros regione, turės didžiulį konkurencinį pranašumą.

Ten galės kurtis duomenų centrai.

Karinė pramonė, kuri energetiškai intensyvi. Ir mes matome, kad jau ryškėja Vokietijos kabelio kontūrai.

Tas kabelis yra Vyriausybės programoje.

Mano žiniomis, jis artėja.

Ką reiškia artėja?

Tai nėra mūsų verslo zonoje, mes esame tiktai rinkos dalyvis.

„Litgrid“ turėtų kurti bendrą įmonę su vokiečiais ir tiesti kabelį, per kurį jau jūs prekiautumėte savo elekta.

Taip. Tas kabelis duoda galimybę dalį elektros parduoti didžiajai Vokietijos pramonei, kuri yra labai likvidi, joje yra didžiulis poreikis. Parduoti ne visą, o dalį taip užsitikrinant finansavimą visam projektui ir po to toliau paliekant galimybę vystyti didžiąją karinę pramonę, pritraukti duomenų centrus, spartinti dekarbonizaciją didžiųjų Lietuvos pramonės įmonių, nesukeliant kainų esamiems vartotojams. Tie nauji srautai, jeigu mes neturėtume šitos galimybės, to antro beparaminio parko, jie vėl sukeltų kainas kažkada po 2030 m.. Tai mes pasakėme atskleisdami rezultatus, kad statybos galutinė data gali pasikeisti, bet dar jokie sprendimai nepadaryti. Dabartinis matomumas yra, kad gali pasikeisti. Mes kasmet vis atnaujinsime, tarkime, artėja, tolsta, kada ir kaip.

Jūs turite tą daryti, nes jūs esate listinguojama bendrovė.

Mūsų akcininkai turi suprasti, kiek mes pinigų kada išleisime, kada ir kiek investuosime ir t.t. Kas yra būtina, tai mes minimalias vystymo investicijas darome, tą 30 milijonų. Tai yra 1 procentas to viso parko investicijų.

Kam jūs juos išleidote? Jūs darėte dugno tyrimus…

Detaliai ištirta 120 kilometrų dugno. Tam, kad pastatytum parką, reikia suprasti jūrinio parko mastus. Tai yra 50 Vilniaus televizijos bokšto dydžių vėjo jėgainių.

Stovinčių ant jūros dugno. Turėtų būti apie 40-50 metrų gylis?

Taip. Ir dugną reikia ištirti, kad įkalti poliai stovėtų stabiliai dar 40 metų.

Reikia suprasti jūrinio parko mastus. Tai yra 50 Vilniaus TV bokšto dydžių vėjo jėgainių.

Daugiausiai kaštų išleidote tyrimui? 

70 proc. visų išlaidų buvo jūriniai tyrimai ir mokestis valstybei. Po to yra ir  kiti tyrimai – meteorologiniai, vėjo, banguotumo ir t.t . Visi tie dalykai reikalingi, kuriuos po to atlikus mes turėsime absoliučiai unikalią galimybę regione.

Ar tiesa, kad Baltijos jūros rytinis krantas yra geriausia ar viena geriausių vietų Europos kontinente statyti vėjo parką? Esu matęs jūsų pristatymus įvairiose konferencijose. Baltijos jūros gylis lyginant su Šiaurės jūra yra žemas, savikaina tų, pavadinkime, televizijos bokštų yra mažesnė, vėjas daugmaž pastovus ir rytiniame krante jis yra stipresnis, nes dominuoja vakarų vėjas. Teisingai?

Visiškai teisingai.

Iš esmės gamta mums suteikia privalumą – Lietuvos geografinę poziciją turėti pranašumą lyginant su kitomis Europos valstybėmis vystant vėjo energetiką jūroje.

Taip. Ir mes sakome, kad 2027 m. mes baigiame vystymą, gauname statybos leidimą ir turėsime fantastišką galimybę bet kuriuo metu, per rekordinį laiką – trejus metus pastatyti parką tada, kai tik matome poreikio kiekį. Čia yra didžiulis konkurencinis pranašumas šaliai pritraukiant investicijas.

Turėsime fantastišką galimybę bet kuriuo metu, per rekordinį laiką – trejus metus pastatyti parką.

Aišku, galima plėstis ir apie nacionalinio saugumo dedamąsias. Tapti Vokietijos elektrine turbūt ir nacionalinio saugumo požiūriu yra geras dalykas. Arba turėti du papildomus švediškus, vieną britišką ir vieną amerikietišką duomenų centrą, pavyzdžiui. Turbūt kiekvienas jų prilygtų batalionui pagal atgrasymo lygmenį. Bet grįžkime prie antrojo parko. Tiesa, kokia paskelbto konkurso valstybės dedamoji į vieną kilovatvalandę? Už kiek turėjo būti įsipareigota nupirkti vieną kilovatvalandę?

Yra tik viršutinė riba nustatyta, o kokia ji bus nustato jau konkursas.

Jūs konkurse turite siūlyti. Tai ką valstybė tada gali pakeisti susigrąžinusi sąlygas, jeigu kaina yra konkurso dalis?

Ji padarė kai kuriuos teisingus pakeitimus. Pavyzdžiui, jūrinis parkas turėjo prioritetą prieš žemyno vėjo ir saulės gamintojus.

Tai gerai, jis efektyvesnis.

Taip. Bet vėlgi tam, kad padėti žemyno vystytojams.

Ką reiškia padėti? Tai kodėl mes turime statyti brangiau krante, jeigu galime pastatyti pigiau jūroje?

Krante statybos irgi yra pigios, o dažnai ir pigesnės.

Ir jūs patys taip pat statote krante.

Taip. Ir mes matome akivaizdžiai: jeigu mes, lietuviai, nepadarysime klaidų, tai 2028- 2029 m. mes garantuotai pasieksime 100 proc. savo gamybos vien su žemynine energetika. Istorija prasidėjo, kai mes turėjome 80 procentų. Ir čia mes didžiules investicijas pradėjome daryti. Pernai metus pabaigėme su 30 procentų importo. Aš matau, kad visai realu 2028 m. balansą turėti netgi nulį procento importo. Tada natūralu, kad tam tikras įsisotinimas žemyninėje energetikoje vyks, nes yra ir vietų kiekis, ir, galų gale, poreikio kiekis. Tada atsiranda misija tam antram CFD visuomeniniam parkui, kuris ateis su dar papildomu kiekiu ir plokštesniu profiliu.

Ką reiškia plokštesnis profilis?

Jūrinis parkas, mūsų dabartiniais matavimais, dirba 91 proc. laiko ir tiktai 9 proc. stovi. Žemyninis parkas dirba 56 proc.

Jūrinis parkas dirba 91 proc. laiko ir tik 9 proc. stovi. Žemyninis parkas dirba 56 proc.

Vien dėl to, kad čia yra geras vėjas.

Taip. Tai yra daugybė valandų, kurias dabar mes brangiai perkame pagamintas iš iškastinio kuro per importą ir t.t.  

Žemyninis 56 proc. viso laiko dirba, 40 proc. stovi. Jūrinis – 9 proc. stovi,  91 sukasi.

Ir būtent tos valandos esmingai mažina visiems vartotojams kainą, nes  veikia žalias generatorius, nėra perkama brangaus iškastinio kuro iš užsienio ir taip toliau.

Kodėl reikia sulyginti sąlygas? Ar dėl to, kad jau yra duoti įsipareigojimai, kad gauti statybos leidimai, kad vystomi dalykai?

Vėlgi, reikia gerbti ekosistemą ir jeigu daug vystytojų mano, kad tai jiems kažką trukdo. Aš suprantu Vyriausybę, kad ji pakeitė. Nors, kita vertus, mes esame didžiausias vystytojas žemyninės energetikos šitame regione.

Bet visa ekosistema skirta ne ekosistemai, o vartotojams. Tai vartotojų interesas yra gaminti elektros energiją kiek įmanoma efektyviau.

Taip. Bet nenoriu kritikuoti šiuo atveju šių pakeitimų, jie nėra drastiškai gadinantys situaciją. Jie gali padėti toliau vystytis žemyninei energetikai, kadangi ji dabar dirba didžiausią darbą norint pasiekti 100 procentų. Todėl yra teisinga strategija visais būdais jai padėti.

Net jeigu elektra bus brangesnė?

Nebus brangesnė. Dėl to mes padarėme įvertinimus. Geras pakeitimas, jam pritariame. Dėl jo nesiginčiju.

Tai jūs galite nesiginčyti, bet aš vis dėlto nesuprantu. Jeigu valstybė mato, kad jūroje pagaminta elektros energija yra galutiniam vartotojui pigesnė…

Jos gamyba yra brangesnė, bet tam tikras jūrinės energijos kiekis, jeigu per CFD kontraktą patenka į biržą, mažina kainas visiems vartotojams. Jeigu mes visą energiją padarytume tik iš jūros, būtų per brangu, kilovatvalandė brangesnė. Bet kai mes jos padarome apie 20 proc., tada visiems vartotojams kainos yra daug mažesnės, nes jūrinė energetika uždengia tas brangiausias valandas.

Nes ji yra palyginti stabilesnė.

Taip. Ir todėl sveika ir teisinga strategija – turėti gerai subalansuotą miksą: ir saulės, ir žemyninio vėjo, ir jūrinės, ir baterijų, ir hidro. Kai viską turi teisingai santykiais, tada tu minimizuoji ir galutiniam vartotojui.

Teisinga strategija – subalansuotas miksas: ir saulės, ir žemyninio vėjo, ir jūrinės, ir baterijų, ir hidro.

Gerai, tai kur yra problema? Tikrai ne pirmą kartą stebiu tuos viešuosius procesus, kurie vyksta. Man atrodo, kad ne 50 ir ne 30 milijonų čia esmė. „Ignitis“ yra šios valdžios taikinys, o dar tiksliau –dalies šios valdžios.  Kur yra problema? Kaip jūs matote?

Problema tikrai nėra, kad mes esame šios valdžios taikinys. Mes tikrai nesame šios valdžios taikinys.

Žemaitaičio taikinys esate 100 procentų, bet jis  šioje valdžioje ne pats garsiausias.

Paskutinės dienos tik įtvirtino tą tikėjimą, kad „Ignitis grupė“ nėra taikinys šitos valdžios. Atvirkščiai, šita valdžia nori maksimalios naudos visiems vartotojams.

Čia jūs truputėlį gražbyliaujate, man atrodo.

Ne. Aš pasakysiu kodėl. Grįžkime į 2020 m., kai mes darėme IPO. Mes jį darėme todėl, kad kad turėtume investicinį pajėgumą investuoti 10 metų.

Reikia turbūt paaiškinti nesuprantantiems šių dalykų, kad tai yra akcijų emisija, kurios metu jūs pritraukėte pusę milijardo investicijų į bendrovę. Bendrovės nepardavėte, išleidote papildomas akcijas ir pritraukėte į savo kapitalą pinigų.

Kapitalą padidini puse milijardo ir, kombinuojant su skola,  tu įgauni maždaug 2- 2,5 milijardo investicinę galią, gali investuoti. Kas įvyko po IPO? Jeigu seniau būdavo investicijos 100-200 milijonų, apimant visus ESO tinklus ir t.t, tai per paskutinius dvejus metus mūsų investicijos yra arti 1 mlrd. Mes per metus investuojame beveik milijardą eurų. Aš dar neturėjau laiko pasitikslinti, bet panašu, kad tas mūsų pokytis investicijų apimčių turėjo ženklią įtaką Lietuvos BVP –  tos sėkmės istorijos paskutinių metų. Kodėl estai griuvo, o mūsų statybų pramonė ir sektorius gana gerai laikėsi? Ne viskas, bet tikrai ir dėl multiplikacinių efektų tikrai turėjo didelę įtaką.

Mes tikrai nesame šios valdžios taikinys.

Tai akivaizdu. Aišku, kad taip.

Mes pasakėme, kad turėsime per 10 metų septynis, o gal net daugiau milijardų investuoti. Tam reikėjo pritraukti papildomą akcinį kapitalą. Ką mes darėme? Mes ėjome per visą pasaulį. Dar labai įdomu buvo, nes buvo  COVID laikas, mes pirmieji nuotoliniu būdu darėme IPO. Mes susitikinėjome, įvyko apie 200 susitikimų su didžiausiais pasaulio investiciniais fondais, kurie valdo nuo kelių šimtų milijardų iki kelių trilijonų, buvo ir tokių. Fondai susitikinėjo su mumis ir mūsų darbas tuo metu buvo paaiškinti,  kurioje pasaulio vietoje yra ta Lietuva, nes turi ateiti didelis užsienio kapitalo kiekis. Ir pirmas barjeras, pats pagrindinis, kai mes pasakome, kad mes Europoje, kad yra euras, NATO ir Europos Sąjunga. Pagrindinis barjeras, kurį mes laužėme ir kurį įrodėme, buvo toks:  kokio lygio yra vadinamoji  Corporate Governance (liet. bendrovių valdymo) aplinka šitoje šalyje? Ar tos įmonės, kuriose yra ir valstybinio kapitalo, yra valdomos nepriklausomų valdybų ar politikų? Tai buvo  pirmas klausimas, o antras – ar šalyje veikia kvalifikuotas ir nepriklausomas energetikos reguliuotojas? Jis prižiūri taisykles pagal įstatymus, bet  politikai rankiniu būdu nevaldo ir nebando patiuninguoti tarifų ar kainų prieš rinkimus ar ten kažkokias preferencijas daryti ir taip toliau. Ir mes sakėme: „Žiūrėkite, mes ne Rytų Europa, pas mus ir Baltijos vadybos institutas, yra labai ilga istorija Corporate Governance plėtros. Valstybės koordinavimo centras labai didelį darbą dirba, kur moko įmones kaip valdyti, yra visur valdybos. Pas mus Tarptautinė stebėtojų taryba su geriausiais profesionalais ir t.t, mes ne Rytų Europa“. Kodėl mes tą darėme? Todėl, kad, neįžeidžiant, šalia mūsų kaimynai lenkai. Pas lenkus labai didelė, patraukli rinka, turi savo privalumus, bet jose prieš kiekvienus rinkimus būtinai pasikeičia visų valstybinių įmonių vadovų komandos. Net bendraujant verslo ryšiais su didžiosiomis bendrovėmis visada mes žinodavome ir mums parodydavo: čia ekspertai, čia specialistai, o čia  political appointees (liet. politiniai pareigūnai),  jų nebus po rinkimų, bet reikia pagarbiai su jais elgtis. Jie, taip sakant, yra  implementuoti ir jie yra keičiami. Lenkijos įmonių įverčiai mūsų IPO metu buvo 2 -3 kartus mažesni akcijų vertės, negu gavome mes. Mes įrodėme, kad esame  dar ne visiškai Skandinavija, bet jau labai toli nuo Rytų Europos. Ir čia buvo esmė, kada ateina didžiosios užsienio investicijos į šitą regioną. Po mūsų to paskelbimo atsirado daug rezonansinių antraščių ir tikrai matome, kad ir aukšti pareigūnai, ir valstybės vadovai dažnai komentavo remdamiesi spaudos antraštėmis, bet ne gilumine informacija. Tiesiog neturėjo tam laiko. Bet visa diskusija baigėsi tuo, kad labai tvirtai pasisakė finansų ministras. Kad taip, čia kažkas nuskambėjo negerai, bet išsiaiškinti ir įvertinti turi ne finansų ministras, o stebėtojų taryba. Tą patį panašiai pakartojo premjeras, tą patį po to pakartojo prezidentas. Kai aš tą išgirdau, patikėkite manim, aš sakiau, kad aš dar labiau didžiuojuosi Lietuva, mes nebe Rytų Europa. Taškas.

Politikai rankiniu būdu nevaldo ir nebando patiuninguoti tarifų ar kainų.

Bet kai kurių dalykų atgal nesudėsi. Cituoju Ministrą Pirmininką: „Jeigu valdyba nedarys sprendimų, mes pakeisime valdybą ir t.t.“ Tie dalykai nuskambėjo, bet jūs sakote, kad politikai nereguliuoja. Tarkime, visuomeninio tiekėjo palikimas ir praplėtimas skirtingai nei planuota tam, kad visuomenei neva būtų patogiau, nutolimas nuo rinkos sąlygų – juk tai irgi yra populistiniai sprendimai, kurie su korporatyvine valdysena neturi nieko bendra.

Ne, su korporatyvine neturi, bet jie jos nepažeidžia. Dabar dėl visuomeninio tiekimo. Visoje Lietuvos energetikos rinkoje visuomeninio tiekimo apimtis kilovatvalandėmis yra 3,5 procento.

Taip, žmonės vartoja mažai.

96,5 procento rinkos yra konkurencinė ir liberalizuota.

Žmonių daug, bet elektros kiekis mažas.

Nebūtinai žmonių. Objektų yra daug, 450 tūkstančių, bet vartojimas mažas. Ir aš labai suprantu šitą Vyriausybę, kuri pasakė: „Žiūrėkite, mes dabar turėsime dar kartą nervinti 150-200 tūkstančio žmonių, kad sureguliutuome 3,5 procento.“ Nuo to padidės konkurencija? Nepadidės. Nuo to sumažės kainos rinkoje? Nesumažės. Kam juos nervuoti? Aš tai labai gerai suprantu.

Aš dar labiau didžiuojuosi Lietuva, mes nebe Rytų Europa. Taškas.

Baigiantis mūsų pokalbiui pakalbėkime apie tai, kokios galimybės atsiveria Lietuvai, jeigu tie projektai būtų įgyvendinti. Lietuva turėtų, tarkime, pusantros teravatvalandės elektros energijos daugiau, nei ji pati vidutiniškai suvartoja.

Prieš atsakydamas apie galimybes, trumpas ekskursas į Škotiją. Škotijoje irgi labai daug politinių kontroversijų apie jūros parkus, bet jie yra kitokie. Jeigu jūs pažiūrėsite į Škotijos spaudą, tai ten didžiausia kritika Škotijos vyriausybei yra ta, kad iki šiol nesukurta kvalifikuota valstybės kapitalo škotiška bendrovė, kuri galėtų kaip lygi su lygiais konkuruoti su tarptautinėmis korporacijomis dėl škotiškų vėjo parkų plėtros, padidinti konkurenciją, sugebėti kai kuriais atvejais išlaikyti Škotijos nuosavybėje strateginius projektus. Ir didžiausia kritika, kad tos korporacijos, įskaitant ir „Ignitis grupę“, išveža didžiulius pelnus iš Škotijos. Labai skirtinga diskusija, bet, manau, labai vertinga pagalvoti, kokį mes turtą turime. Kad Lietuvoje jau dabar dirba 100 žmonių komanda iš viso pasaulio jūrinės energetikos srityje, kurios šitame regione niekada nebuvo. Kurie yra  dedikuoti išvystyti ir pirmą, ir, jeigu reikės, ir antrą parką bei  sukurti iš tikrųjų tą perteklinę energiją. Nes kai mes pasieksime 100 proc. maždaug 2028 m., tolimesni visi žingsniai bus tokie, kad mes radikaliai mažinsime energijos kainas ir tada bus labai stiprus investicinis signalas visai Europai. O jeigu Europa užsidarinės kaip dabar Amerika? Investuok į Europą, kad nebūtų tarifų. Jeigu Europai reikės optimizuotis, mes galime turėti didžiulę investicijų ir pramonės emigraciją, ypač duomenų centrų, ypač elektrolizės, ypač karinės pramonės ir kitų į šitą regioną.

Radikaliai mažinsime energijos kainas ir tada bus labai stiprus investicinis signalas visai Europai.

To ir norėjau klausti. Jeigu šitie projektai būtų įgyvendinti ir Lietuva turėtų perteklinę elektros energiją, tai ekonomine prasme nebūtų pagrindinis interesas eksportuoti  ją į Vokietiją. Juk akivaizdu, kad jeigu turi didelį žalios, santykinai pigesnės elektros energijos kiekį, tai valstybė turi padaryti viską, kad čia kurtų geresnės investicinės aplinkos parkus,  mažintų biurokratiją ir t.t., kad ta elektra kurtų darbo vietas Lietuvoje, o netekėtų į Vokietiją Baltijos jūros dugnu.

Yra sveika, kad dalis tekėtų, nes europinė energetinė sistema yra padaryta taip, kad elektra juda iš žemesnės kainų zonos į aukštesnę. Jeigu mes turėsime Vokietijos kabelį, mes galėsime Vokietijai parduoti brangiau, turėti daugiau atsinaujinančios energetikos Lietuvoje su dar mažesnėmis kainomis. Iš dalies mums Vokietija finansuos žemesnes kainas Lietuvoje, jeigu mes turėsime tą eksporto koridorių, kuris  trečdalį energijos ar kažkiek  atiduos Vokietijai. Bus tas saugumo garantas, bet jie finansuos mums dar mažesnes kainas ir tada mes pritrauksime labai daug jų pramonės ir kitų šalių pramonės.