Spotify

Birute, ar jūs tikėjotės, kad protestai įvyks tokiu mastu?

B. Davydonytė: Tiek aš, tiek I. Makaraitytė esame protesto organizatorės. Prie tų protestų prisidėjo ir daug kitų žurnalistų ir aš prisimenu diskusijas žurnalistų bendruomenės viduje prieš protestą – kai kurie žurnalistai sakė, kad gal reikia daryti kažką mažesnio, nestatyti scenos, nes, o kas jeigu žmonės neateis arba ateis tūkstantis kitas, tada atrodysime prastai. Galiausiai nusprendėme, kad vis dėlto tai yra svarbus klausimas ir žmonės turėtų ateiti. Tai mes, organizuodami pirmąjį protestą, gruodžio 9–osios, nežinojome, kiek tų žmonių ateis, todėl buvome tikrai labai maloniai nustebinti. Vėliau, kai buldozeris važiavo toliau, mes jau galėjome nuspėti, manyti, kad ir į kitus protestus ateis panašiai tiek, kiek ir buvo atėję į šį. 

Indre, kas įvyko visuomenėje, kad ją ši tema taip palietė?

I. Makaraitytė: Čia turbūt daug aspektų susidėjo. Mes analizavome ir nustatėme, kad vienas iš tokių paskutinių lašų ir buvo tai, jog tai dar viena nesąmonė. Kai baigdavosi protestas, jo oficialioji dalis, mes ėjome kalbėtis su žmonėmis, ta minia. Mums aukojo sausainius, tai ėjome į minią jų dalinti, pilstėme arbatą, LRT buvo nupirkę didžiulį kavos termosą, tai ir ją dalijome atėjusiems palaikyti LRT. Tai natūraliai kalbantis išryškėjo keli aspektai: vienas – jaunus, mūsų kartos žmones į protestus sutraukė tai, kas vyko Vengrijoje, Slovakijoje, Sakartvele. 

Visi mato kontekstą ir visi žino, koks yra blogiausias scenarijus.

I. Makaraitytė: Taip. Tai vaikščiodami su bičiuliu klausėme: „Tai kodėl tu čia esi tame mitinge?“. Mums sakydavo: „Mes nenorime, kad Lietuvoje būtų taip, kaip Vengrijoje, Slovakijoje ir t.t.“. Kitas aspektas – vyresnius žmones, kurie patyrė sovietmetį, į protestą atvedė tai, jog jie nenori įvykių pasikartojimo. Jie mato, žino, kas gali būti ir kaip buvo. Tai man atrodo, kad čia tie du pagrindiniai motyvai, kurie atsiskleidė bendraujant su žmonių minia. Ir per tuos pokalbius aplink laužus, minioje po protesto, buvo diskutuojama, kad nors balionų krizė nesprendžiama, LRT klausimas tampa kažkokiu prioritetiniu. Šiuo metu mes matome ir Kapčiamiesčio poligono situaciją, bet paskaičiavus matyti, kad per visas šventes visi valdantieji buvo užsiėmę LRT, o poligono klausimai buvo palikti savieigai. Politikai tik praeitą savaitę ten nuvažiavo pirmą kartą ir pamatė, kad nepadaryti namų darbai, nes prioritetinis klausimas, nuo kurio jie nesitraukė, buvo LRT. Tai man atrodo, kad tokį įsitraukimą lėmė minėti pagrindiniai motyvai ir bendras nepasitenkinimas apskritai valstybės kryptimi, nes tu matai, kad yra valdančioji koalicija, bet jos dalys daro skirtingus dalykus, ir tada nebežinai, kuo pasitikėti.

B. Davydonytė: Ir valdančiojoje koalicijoje vis dar yra dabar jau du kartus antisemitu pripažintas asmuo ir jo politinė jėga. Tai, man atrodo, tas „Nemuno aušros“ klausimas irgi buvo vienas iš svarbiųjų. Lietuvai tikriausiai pasisekė, nes mes jau „iš vadovėlių“ žinome apie Vengriją ir Slovakiją, todėl žmonės iš karto gali susieti tai, kas vyksta, ypač jeigu žiniasklaidos laisvė ir visuomeninis transliuotojas tampa pirma kregžde. Juk jis visur buvo pirmas: ir Vengrijoje, ir Slovakijoje – jeigu tu nori pradėti kažkokią žiniasklaidos kontrolę, tu turi pradėti nuo visuomeninio transliuotojo. Kitaip nelabai išeina. Tai, kadangi mes tai jau matėme, gal tai bus Lietuvos sėkmės istorija, nes jau žinome, kaip reaguoti ir galime reaguoti ne tada, kai jau per vėlu, bet šiek tiek ankščiau.

Man patiko viena mintis, kad „politikai liko tokie patys, o visuomenė – pasikeitė“. Manau, kad tai labai gera įžvalga, nes šiuo metu mes turime visuomenę, kuriai neužtenka pasakyti, kad taip tiesiog nutiks, ji reikalauja būti įtikinta argumentais. Ar pastebite tai? 

B. Davydonytė: Man atrodo, kultūros protestas buvo vienas iš tokių pamatinių dalykų, parodęs visuomenei, kad jeigu tu turi labai aiškų, pagrįstą reikalavimą ir nenusileidi politikų lozungams, kad: „Nemuno aušra“ gal ir netinka Kultūros ministerijai, bet gal tada viceministrą įdėkime „Nemuno aušros“, ne ministrą.“ – tu gali pasiekti pergalę. Iš esmės kultūros protestas pasiekė, kad „Nemuno aušros“ dabar nėra Kultūros ministerijoje. Tai tapo pavyzdžiu ir visiems kitiems, kaip apskritai tas pilietiškumas gali ir turi atrodyti, ir kad visuomenė turi pilną teisę kelti reikalavimus valdžiai, nors kartais politikai ir sako: „Neturi teisės čia kažko reikalauti.“

Aš galiu protestuoti kiekvieną dieną, jeigu man nepatinka.

B. Davydonytė: Konstitucija tą leidžia.

I. Makaraitytė: Aš dar norėjau papildyti, kad dirgina ir tas grubumas, nes  „Nemuno aušra“ gi galėjo neskirti arba nedeleguoti tokio asmens ministru, nes tų žmonių tai yra. Taigi buvo jau kiti žmonės pasiruošę. Net abejoju, ar Kultūros asamblėja būtų tokia sėkminga, jeigu į tą kultūros ministro postą būtų buvęs paskirtas nuosaikesnis asmuo, o ne toks antipodas kokybei, kvalifikacijai, išsilavinimui.

Bet rado prezidentas jame kultūros geną.

I. Makaraitytė: Suprantate, man atrodo, kad „Nemuno aušra“ ir apskritai valdančioji koalicija specialiai troll‘ina, nori rodyti, kad jie gali. Juk jie ir dėl kultūros ministro posto nesitraukė, kol to neprivertė padaryti protestai. Tada antras užėjimas buvo buldozeriu dėl LRT: „Mes parodysime, kad mes vis dėlto galime, nes minia čia mums neaiškins“. Tai, man atrodo, kad tai ir buvo papildomas signalas visuomenei, nes mes nesame minia, tai yra nuomonė ir paaiškinkite mums, kodėl jūs taip darote. Manau, kad tas metodas, kaip viskas buvo daroma, irgi turėjo įtakos susirinkusių žmonių kiekiui. 

Bet kuriuo atveju, jeigu nebūtų sušlubavusi komiteto pirmininko sveikata, jokios pergalės turbūt nebūtų buvę. Ar ne taip?

B. Davydonytė: Greičiausiai tai buvo vienas tokių pagrindinių veiksnių. Aišku, prisidėjo ir 700 opozicijos pasiūlymų, kurių dar ir galėjo daugėti. Tai taip pat buvo toks žingsnis, kurį įveikti nėra labai paprasta, nes norint tokį kiekį pasiūlymų apsvarstyti reikėtų posėdžiauti paromis. 

Tai pirmas kartas istorijoje, kai šitokiu būdu procedūriškai buvo griaunami valdančiųjų planai. Taip būtų galima griauti bet ką. 

I. Makaraitytė: Apskritai, visą tai vyko per šventes, tai aš manau, kad atsirado ir tokių, kaip mes juokavome, kurie buvo susiplanavę keliones į Havajus. Juk tarpušventis, šventės, reikia išvažiuoti. Tai tikėtina, kad ir iš vidaus buvo šioks toks spaudimas, kad metas šitai baigti. 

B. Davydonytė: Geriausias plakatas, kurį įsiminiau, buvo: „Jeigu ne socialdemokratai, dabar būtume prie Kalėdų eglutės“. Mes taip pat sakėme, kad tai, jog valdantieji sugebėjo surinkti dešimtis tūkstančių žmonių prieš pat Kalėdas, yra stebuklas. Juk tai laikotarpis, kai visi turi kitų rūpesčių. Įprastai tai ir mažiausiai aktyvus laikotarpis. Karolis Kaupinis yra minėję, kad Orbanas visus blogiausius dalykus darydavo prieš Kalėdas, nes tuo metu žmonių mintys jau visai kitur. Tai gal ir šiuo atveju bandė tą patį, bet nepavyko. Pritarčiau ir Indrės minčiai apie grubumą, bet man atrodo, kad galiausiai juos sustabdė visas tas derinys, nes ir opozicijai veikti buvo lengviau, kai gatvėse vyko didžiuliai protestai. Tai galiausiai jie neatlaikė. Neužteko energijos priimti ir padaryti visko taip, kaip buvo suplanuota. Bet ar jie galutinai sustojo? Aš nemanau.

Tai jums pavyko viską pristabdyti, bet dar nepavyko laimėti, taip?

I. Makaraitytė: Pavyko užvilkinti.

Ir išgąsdinti, man atrodo, ir sukurti situaciją tarp socdemų, kada garsiai girdisi kita nuomonė. Bet nusileidimo, ėjimo link kompromiso, bent jau iš Juozo Oleko, kol kas aš nematau. Gal jūs matote?

B. Davydonytė: Ne. Dabar yra sudaryta darbo grupė Seime, mes atsisakėme dalyvauti tuose posėdžiuose, nes ten, mano nuomone, yra akivaizdi diskusijos imitacija. Tu padarai darbo grupę, neva diskusijoms su žiniasklaidos bendruomene, bet atsisakai įtraukti bet kokius papildomus ekspertus, atsirenki tik kelis ir viską suskaičiuoji taip, kad toje darbo grupėje Skardžiai ir valdantieji turėtų visišką daugumą sprendimams priimti. Tai taip tu jau ir turi sprendimus, kuriuos nori priimti per tą darbo grupę. Tai mes visąlaik sakėme: „Ne taip vyksta diskusija“, – ir man atrodo, kad praeis savaitė, kita ir bus kaip tas triušis iš skrybėlės ištrauktos tos pačios ar iš principo labai panašios pataisos.

Dabar išspręskime problemą trumpajame laikotarpyje, o po to ateisime prie valdysenos?

I. Makaraitytė: Ruginienė praeitą savaitę pasakė: „Mes galime eiti į kompromisus ir gali nebebūti ten tos kitokios daugumos, bet svarbu palikti slaptą balsavimo pobūdį – toks mūsų kompromisas.“ Tai ji kalba tų pačių pataisų kontekste, o ne valdysenos. Ir kiti dalyvaujantys darbo grupėje vienareikšmiškai sakė: „Reikia šitą klausimą išspręsti, o paskui galima eiti toliau.“

Kokią grėsmę jūs matote, jei būtų pakeista generalinio direktoriaus skyrimo tvarka?

B. Davydonytė: Tai juk mes kalbame ne tik apie dabartinę direktorę. Šita tvarka, jeigu ji bus pakeista, ji galios ir dabartinei direktorei, ir po kelių metų, ir po dešimties metų ateisiančiam direktoriui/direktorei, jeigu ji toliau nebus pakeista. Jie kuria naują sistemą, kad iš principo sumažintų visuomeninio transliuotojo direktoriaus atleidimui reikalingą balsų skaičių, jį įslaptintų ir nurodytų aptakias priežastis, kurios reikštų, kad dėl bet kokio pažeidimo, griežto ar ne, būtų galima vadovą atleisti. 

Socdemų argumentas, kad visa tai buvo, bet konservatoriai 2024 metais pakeitė.

B. Davydonytė: Nebuvo, reikalingas balsų skaičius, pavyzdžiui, galioja nuo 2000 metų. Mes pasižiūrėjo ir jau nuo tada yra priimta, kad reikia dviejų trečdalių, kad „Tik didelė dauguma tarybos narių gali atleisti direktorių“. Vėlgi, teisės aktai visą laiką yra gerinami ir per tą laiką Europos Sąjungoje atsirado toks specialus dokumentas, Europos žiniasklaidos laisvės aktas, kuris ir skirtas tam, kad Europoje neatsirastų naujų Vengrijų ir Slovakijų. Tai ir į jį buvo atsižvelgta. Kalbant apie grėsmę žodžio laisvei, tai, jeigu direktorius jaučia, kad bet kada gali būti atleidžiamas, kad politikų deleguotų žmonių balsų dauguma gali būti atleidžiamas ir dėl to, jog neįtinka politikams, tai aš manau, kad apie jokį visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą mes čia net negalime kalbėti. Visi puikiai suprantame, kad nuo visuomeninio transliuotojo direktoriaus irgi nemažai priklauso. Dabar prezidentas tą neigia, bet premjerė gi susitikime mūsų klausė, „ką mes manytume, jeigu Jansonas taptų vadovu?“. Taip, gal vadovu jis ir netaps, bet jau akivaizdu, kad yra numatytas jiems palankus žmogus. Žmogus, kuris galės pakeisti visus naujienų tarnybos vadovus, kurie jau tiesiogiai duoda nurodymus, užduotis.

I. Makaraitytė: Kurie yra redaktoriai…

Kurie pagal savo pareigas turi teisę redaguoti žurnalistų tekstus, juos keisti savo nuožiūra. 

I. Makaraitytė: Ir aš įsivaizduoju, kad yra žmonių, kurie tikrai galbūt nemato čia jokios grėsmės – taip, pakeiti įstatymą, bet taryboje yra dvylika žmonių, tai tą daugumą vis tiek reikės kažkokiu būdu akumuliuoti. Bet kraupu tai, kad politikai jau dabar tarpusavyje diskutuoja ir drįsta žurnalistams pasakyti, kad jie jau turi kandidatūras. Jie viešojoje erdvėje patys svarsto, kas galėtų būti LRT generaliniu direktoriumi.

Tai, kad premjerė ištaria kad ir kažkokį vardą ir pavardę, tai yra blogai.

I. Makaraitytė: Kelias pavardes ištarė. Tai, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad, politikų deleguoti tarybos nariai nėra savarankiški, čia yra to proceso imitacija ir tiesioginis tarybos politizavimas. Tai čia, man atrodo, yra didžiausia problema, kurią mes formaliai gal ir galime paaiškinti, bet tai, kad tokia diskusija vyksta viešojoje erdvėje, yra reikšmingiau negu kažkokie formalūs dalykai. Supraskite, kad šiuo metu į tarybą deleguoti politikų atstovai palaiko jų veiksmus. Ši taryba, LRT taryba, kuri turi ginti LRT nepriklausomumą, tiesiogiai palaiko tą buldozerį, kuris politikų užvestas yra prieš nepriklausomą visuomeninį transliuotoją. Tai, man atrodo, yra baisiausias dalykas. Taryba turbūt pirmą kartą šitų laikų istorijoje yra tokia politiškai angažuota ir dirba politikams, politikų interesams, bet ne visuomeninio transliuotojo interesams.

Tiesą sakant, man tai primena tuos laikus, kai buvo „taškomi“ generaliniai direktoriai –  Kvietkauskas, Ilgūnas ir t.t. Ką jūs galvojate apie jų argumentą, kad „visada taip buvo“? 

B. Davydonytė: Kai aš matau, kad LRT tarybos pirmininkas ir Skardžius vienas kitą supranta iš pusės žodžio, ir girdžiu, kad jie labai daug kartų tarpusavyje bendravo, galvoju, kad Skardžiui šito sakyti nederėjo, nes taip pripažįsti, kad su visuomeninio transliuotojo tarybos pirmininku derinai pataisas ir pan. Tai panašūs veiksmai, kuriuos matėme ir prie Karbauskio – buvo tyrimas, buvo bandoma keisti dalykus, bet aš prisimenu, dabar jau amžinąjį atilsį, Žygimantą Pečiulį, kuris, kaip tarybos pirmininkas, sėdėdavo kiekvienoje LRT laidoje ir gindavo LRT nuo politikų. O dabartinis tarybos pirmininkas – deleguotas prezidento, buvęs jo štabo bendražygis, sėdi su politikais ir faktiškai gina jų interesus.

I. Makaraitytė: Taigi ir patys politikai faktiškai kaip ir pripažino, kad derino pataisas būtent su tarybos pirmininku. Aš net nežinau, ar gali būti akivaizdesni įrodymai. Kitą vertus, kai pasirodė pirmosios pataisos, kurios buvo registruotos Žemaitaičio, aišku, nežinau, kokį jie žaidimą ten bandė žaisti…

Vytenis Andriukaitis šitoje tinklalaidėje pasakė, kad jie gavo ultimatumą: arba biudžetas, arba LRT.

I. Makaraitytė: Iš ko jie gavo ultimatumą?

Na, suprask, iš Žemaitaičio.

B. Davydonytė: O kaip suprasti, jei jie per naktis toliau svarstė tas pačias pataisas skubos…

Ir dar rodė entuziazmą…

I. Makaraitytė: Tai yra žaidimas. Paskutinį kartą, kai Nausėda kalbėjo apie LRT pataisas, jau kelintą kartą išreiškė pritarimą tam, kas vyksta. Tai man vienintelis klausimas, kuris kirba ir tikiuosi kurį kada nors turėsiu galimybę užduoti Nausėdai – nuo kada Jansonas arba pats Nausėda derina pataisas su Žemaitaičiu, o ne su socialdemokratais. Ir ar Nausėda tuomet gina Žemaitaičio iniciatyvą prieš LRT?

Tai, man atrodo, čia net nėra jokia paslaptis, kad prezidentūra LRT generalinio direktoriaus ieško jau seniausiai.

I. Makaraitytė: Bando kritikuoti ir bando įžvelgti, kad čia nėra joks žodžio laisvės gniaužimas. Tai jums yra puikūs pavyzdžiai, kad Nausėdai tinka Žemaitaičio pataisos. Blogai, kai Žemaitaitis kalba „Ne – poligonui“, blogai, kai Žemaitaitis važiuoja į Vengriją, užsiima atskira užsienio politika, bet labai gerai, kai Žemaitaitis registruoja pataisas prieš LRT, ar ne?

B. Davydonytė: Tai per paskutinį interviu, kurį prezidentas davė BNS, jis labai aiškiai pasakė, kurioje pusėje yra. Jis teigė, kad protestuoti nebuvo dėl ko, kad čia niekuo nesusiję su žodžio laisve, kad LRT žurnalistai neteisingai eteryje tylėjo. Jis leidžia sau pasakyti, kad žurnalistai negali eteryje tylėti, kad tai, jog mes išėjome iš darbo grupės yra blogai, kad mes „nekonstruktyvūs“. Minėjo, kad ir taryba yra depolitizuota. Kai jo paklausė apie prezidentūros skiriamus tarybos narius, jis sakė: „Mes gi ne politinė institucija“. Prezidentūra! Kažkodėl jis laiko save ne politiku… Mes nuo pat pradžių įtarėme, kad prezidentas yra aktyvus viso šito proceso dėl LRT dalyvis, ir, man atrodo, kad čia tobulai sutapo socdemų, prezidento ir Žemaitaičio interesai. Aišku, Žemaitaičiui visą laiką gerai kovoti prieš žiniasklaidą, socdemų reitingai irgi negeriausi, tai va galbūt pavyks susitarti ir pastatyti kažkokį savo vadovą, o prezidentas tą darė jau nuo ankstesnių laikų. Tai dabar jis aiškiai parodė, kokia yra jo pozicija. 

Manau, kad ir tai dar nėra reitingų dugnas, nes tai – inercija. Reiškia, pasirinkta taktika – žalinga. Dėl šių veiksmų visuomenės pasitikėjimas jais – mažėja.

I. Makaraitytė: Bet Nausėda gi nebesiruošia rinkimams, tai koks jam skirtumas?

Visuomenės pasitikėjimas prezidentui yra įrankis, nes jo galios – ribotos. 

I. Makaraitytė: Bet galbūt jis nebeturi jokios ambicijos. Taip, jis sako, kad veikia vidaus politikoje, bet atrodo, kad viskas, kas jam svarbu šioje politikoje, tai padaryti sau palankų LRT generalinį direktorių, jog į LRT galėtų eiti kaip į šventę.

Bet vien LRT savo populiarumo nepagerins. 

I. Makaraitytė: Jis nėra aktyvus, tai ką jam dar veikti? 

Galvojate, kad čia yra principas?

B. Davydonytė: Man atrodo, kad yra ir vertybinių, ir politinių klausimų. Kažkada buvo laikai, kai žmonės galvojo, jog Gitanas Nausėda yra liberalus žmogus, jo politinės pažiūros yra liberalios. Tai, mano nuomone, tie laikai jau praėjo ir dabar visi supranta, kad tai yra kažkuria prasme Juozaitiško dešinumo politikas. Taip yra kalbama, kad LRT vertybinė linija labiau suprantama kaip kairioji, leftistinė, neatstovaujanti vertybių, kurias galbūt norėtų matyti prezidentas ir pirmoji ponia. Sakoma, kad, pavyzdžiui, LRT portalo redaktorius netinkamas ir t.t. Tai manau, kad čia gali būti tas atvejis, kad norima matyti kitokį vaizdą eteryje, atstovaujamą kitokią kryptį. 

I. Makaraitytė: Aš sutikčiau, kad galbūt tokia versija gali būti, bet žiūrint į tuos žmones, kuriuos delegavo prezidentas, tai neįžvelgsi kokio nors vertybiškumo. Aš nežinau, ar Mindaugas Jurkynas apskritai kada nors gyvenime yra pasisakęs būtent šitais klausimais, žiūrėjęs ar skaitęs LRT, nes pagal tai, kaip jis bendrauja su LRT žurnalistais, tai nepanašu, kad jis domėtųsi LRT turiniu. Šiaip, LRT tarybos daugumai žurnalistai kaip žmonės, kaip profesionalai, kaip darbuotojai rūpi mažiausiai, atrodo, kad tai yra keičiamas resursas.

Tai, kad taryba negina puolamų žurnalistų, yra gana keistas dalykas. Jie net patys dalyvauja žurnalistų kritikoje.

I. Makaraitytė: Tai ir buvo pirmas signalas, dėl kurio pirmąkart LRT žurnalistai, LRT iniciatyvinė grupė šitai susivienijo, nes mobilizacija dėl šių pataisų įvyko ne iš karto, ji pradėjo vykti ankščiau, kai taryba pradėjo politinio neutralumo auditą. Mes iki šiol nesuprantame ir negauname atsakymų, ką taryba norėjo ir nori padaryti, nes visi atsakymai, dokumentai, kurių prašėme – užrakinti. Jurkynas žadėjo juos parodyti, bet dabar prisidengia slaptumu. Tos diskusijos net nebuvo, nes jis atėjo padiskutuoti tik tada, kai jau kilo didžiulis nepasitenkinimas. Jie iki šiol ir LRT auditoriaus/auditorės negali pasamdyti. Tai viskas prasidėjo dėl šios tylos ir pataisų. Mes kvietėme susitikti, taryba neatėjo, o dėl kelių žurnalistų darbo ir nuomonės jie kreipėsi į LRT etikos kontrolierių. Skundė, kad tonacija, žodžiai ne tokie, per daug kritikos valdžiai ir prašė ištirti. Dėl šių veiksmų ir mano kolegė Jurga Tvaskienė šiuo metu yra etikos kontrolieriaus tyrimo objektas. Ir tai nėra iš išorės, tai pačios LRT tarybos narių iniciatyva.

Pakalbėkime apie tą žurnalistinio neutralumo kriterijų. Kas čia yra per utopija?

B. Davydonytė: Man atrodo, čia buvo pirmas bandymas, apie kurį mes sužinojome ir viešai, cenzūruoti LRT žurnalistus. Tas neutralumas buvo tik pretekstas, realybėje buvo norima, kad įsijungtų savicenzūra, kad žurnalistai pradėtų galvoti, dar gerai užduoda klausimus, ar tinkamu tonu, ar neklausia nemandagiai. Ir audite buvo paminėtas „tiriamas žurnalistinis tonas“. Apie ką čia kalbama? Tai yra absurdas. Manau, kad norėta, kad žurnalistai pradėtų patys save cenzūruoti, jog klausimus uždavinėtų labai neutraliu tonu, kad neturėtų problemų. Tai buvo pirmas bandymas parodyti, kad LRT neva kažkoks tai neobjektyvus.

Indre, ar pastebėjai, kad prasidėjus tyrimams žurnalistai pradėjo užsiimti savicenzūra?

I. Makaraitytė: LRT yra didžiulė mašina, ten dirba du šimtai žurnalistų, todėl aš neįsivaizduoju, kaip galima priversti du šimtus žmonių taip staiga atsisakyti savo profesijos, jos ir savo principų. Buvo nuogąstavimu, kad, jeigu buldozeriu prastumia kažkokį tai partinį, buvusį partinį, kadrą ar labai angažuotą generalinį direktorių, tai keisis ir redakcinė politika. Bet tokiu atveju, dalis žmonių tiesiog išeitų, dalis prisitaikytų. Toks gyvenimas. Tačiau politinio neutralumo auditas kaip tik mobilizavo, žurnalistų nepasitenkinimas kilo iš karto. Nepasitenkinimas kilo ir dėl to, nes mes žinome, kas buvo Vengrijoje ir Slovakijoje. Jeigu tų pavyzdžių nebūtų, tada gal ir galima galvoti, kad po truputį viskas būtų įvykę taip pat. Tik dar norėčiau grįžti prie Gitano Nausėdos deleguotų tarybos narių – tą pasiūlymą būtent ir stūmė Mindaugas Jurkynas ir Rėda Brandišauskienė. Pirmininkas ir jo pavaduotoja. <…> Tai man įdomu, ką jie mano, kas yra tas politinis neutralumas – kad tu negali kritiško klausimo užduoti? Ar tai yra tai, jog su visais tonas turi būti vienodas? Tai toną tu gal ir gali išlaužti, bet kritiškus klausimus užduoti reikia. Ir didžiausia problema tai, kad, mano manymu, jie omenyje turėjo ne toną, o būtent kritikos nebuvimą.

Taip, čia yra paslėptas antras dugnas.

I. Makaraitytė: Pavyzdžiui, aš ir socialinių tinklų komentaruose pastebiu, kad kai sukritikuoji prezidentą, ypač šiame LRT kontekste, tai visi jo gerbėjai subėga ir sako: „Kodėl jūs šitaip kritikuojate prezidentą?“. Atrodo, kad tu net negali prezidentui užduoti kritiškesnio klausimo, nes jie lyg alergiški jiems. 

Keliaujant tolyn, mūsų diskusiją pavadinau: „Kaip turėtų būti, o ne kaip yra“. Akivaizdu, kad tai yra proga pradėti diskutuoti apie tikrą LRT nepriklausomumą, kitus dalykus. Ar nemanote taip?

B. Davydonytė: Tikrai diskutuoti yra ką. Mes matome, kad šitos problemos atsirado dėl  pakankamai, bent jau mano nuomone, politizuotos tarybos ir valdysenos, kurioje tarybos nariai su politikais kartu rengia pataisas ir t.t. Tai žurnalistai jau labai seniai kalba apie tarybos depolitizavimą. Dabar atsiranda naujų, bet panašių, pasiūlymų apie valdybą, nepriklausomumą ir depolitizavimą ir iš ekspertų. Tarybos nariams keliamos ir tam tikros kompetencijos, kad ne šiaip kažkas tave delegavo, o kad turi būti bent jau minimalios tarybos nario kompetencijos, jog jis gaudytųsi tame lauke. 

I. Makaraitytė: Jie už tai gi ir atlyginimą gauna, tai ne šiaip visuomeniniais pagrindais ateina. 

B. Davydonytė: Tai apie tai ir yra kalbama, bet baisiausia tai, kad aš nematau, jog šiuo metu Seimo nariams tai rūpėtų labiausiai. 

Politinis sprendimas yra jau priimtas, ar ne?

I. Makaraitytė: Taip, jie tiesiog to savo politinio konsensuso negali legalizuoti.

Konsensuso visame lauke: „Nemuno aušra“, prezidentūra, socdemai, valstiečiai – visi remia tas pačias. Visos valdžios šakos tam pritaria.

B. Davydonytė: Iš esmės – taip.

Tai jūs pralaimėsite?

I. Makaraitytė: Aš nemanau, kad mes pralaimėsime.

B. Davydonytė: Protestai gi irgi gali grįžti. Jeigu grįš tos pačios pataisos, tai būtų labai keista, jeigu protestai negrįžtų. Jeigu jie galvoja, kad darydami tą patį, gali tikėtis kitokio rezultato…

Čia kelias į išprotėjimą – daryti tą patį ir galvoti, kad bus kitaip. 

I. Makaraitytė: Taip. Supraskite, kad LRT demonizavimas prasidėjo gerokai ankščiau. Tai buvo ir Kremliaus propagandos pagrindinis uždavinys. 

Jeigu tu laikaisi koncepcijos karpyti saitus, kiršinti visuomenę ir skatinti nepasitikėjimą tais, kuriais mes įpratome pasitikėti – LRT labai geras taikinys.

I. Makaraitytė: Taip, ypatingai geras taikinys. Mes galime atsigręžti ir į maršistų mitingus – taip, ten buvo žmonių, kurie tiki šeimos, tradicinėmis vertybėmis, jas turi ir eina jų ginti, ir aš juos visiškai palaikau, bet jais vienareikšmiškai naudojosi prokremliškos organizacijos. <…> Jie į mitingus neleido žurnalistų, juos ujo lauk, nes Kremliaus propagandai žiniasklaida, kuri gali tikrinti faktus, juos demaskuoti, parodyti tikrąjį veidą, yra pagrindinis priešas. Būtent tą ir daro žurnalistai ir žiniasklaida. Taip, žvalgybos institucijos pateikia ataskaitas, bet žurnalistai, naudodamiesi viešaisiais šaltiniais ieško tiesos. Jiems reikia tiesos, todėl žiniasklaida yra menkinama ir žmonės kviečiami į socialinius tinklus, kur propagandiniai kanalai susiurbia taip, kad jau nebegali iš ten išeiti. Tai tas LRT demonizavimas būtent dėl to ir yra toks sėkmingas, nes valdančioji koalicija perėmė tą seną Kremliaus naratyvą, kad LRT yra blogas. Jie aiškina, kad nori geresnio LRT, o tą neva galima pasiekti tik pakeitus generalinį direktorių. Tai nieko nuostabaus, kad šitas naratyvas toliau važiuoja dėl Žemaitaičio, propagandinių ar ant ribos propagandinių, pilkojoje zonoje veikiančių, kanalų, kurie šmeižikiškai kritikuoja LRT, visą tą visuomeninį transliuotoją kaip tokį, bet kad tai parėmė visos kitos institucijos… Tiesą pasakius, man sunku suprati, kaip jie tame nemato pavojaus.

Kokį pavojų jie turi matyti? Jie turi politinį tikslą pasodinti savo žmogų.

I. Makaraitytė: Tai taip, bet, kai tu taip važiuoji ant visuomeninio transliuotojo, ar tikrai pakeitus direktorių viskas pasikeis? Ar jie įsivaizduoja, kad ta žala, kurią tu padarei pasitikėjimui, tai visai žiniasklaidos priemonei ir visai žiniasklaidai, išnyks? Per didelė kaina demokratijai ir apskritai žiniasklaidai, nes protestuose dalyvavo ne tik LRT žurnalistai, dalyvavo visa iniciatyvinė grupė. Taip, Birutė yra lyderė, bet iniciatyvinėje grupėje buvo iš visų žiniasklaidos priemonių, išskyrus TV3.

B. Davydonytė: Aš dar turiu gerą pastebėjimą – kol socialdemokratų, Žemaitaičio, prezidento reitingai važiuoja žemyn, pasitikėjimas žiniasklaida po protestų išaugo ir išaugo virš paklaidos ribos. Tai rodo, kad žmonės į protestus atėjo ginti žiniasklaidos, laisvo žodžio ir savo informacijos nepriklausomumo. Tai čia yra geroji išdava, kad valdantieji sugebėjo sustiprinti pasitikėjimą žiniasklaida. Žmonės mato, kad žurnalistai nesusitaiko, netyli, neprisitaiko, o tai didina pasitikėjimą, kadangi žurnalistai ir turėtų neprisitaikyti prie politikų ir nenutilti, ir neklausyti to, ką jiems visiškai nekritiškai pasakoja politikai.

Tai iš esmės jūs einate laimėti? Toks yra nusiteikimas?

B. Davydonytė: Taip. Mes galvojome ir jau ruošėme kelis variantus. Jeigu jie sugrįš su tomis pačiomis pataisomis, tai mes sugrįšime su protestais. Greičiausiai sugrįš ir opozicija, neatsiims tų savo 700 pasiūlymų. Tai vėlgi bus toks labai įdomus procesas Seime ir greičiausiai vėl per naktis. Aišku, galbūt jie atsitrauks, bet šią akimirką kažkaip labai mažai yra vilties, kad viskas gali dėliotis kitaip, todėl labai aktyviai ruošiamės jau dabar.

I. Makaraitytė: Aš tai gal plačiau žiūrėčiau. Aš manau, kad mes jau laimėjome. Laimėjome kaip visuomenė. Tai, kas įvyko, yra didžiulis pasiekimas. Mitinguose aš stovėjau su ašaromis akyse, nes supratau, kad žmonėms iš tikrųjų labai svarbi yra valstybė, laisva Lietuva, demokratija ir kad jiems skauda. Aišku, negali apeliuoti į visus, bet aktyvioji visuomenės dalis, kai reikia vėl ir vėl mobilizuojasi. <…> Galų gale yra LRT žurnalistų iniciatyvinė grupė, kuri veikia jau kelis mėnesius. Tai aš nesuprantu, kaip jie įsivaizduoja tuos procesus, jeigu sprendimus nuspręs priimti buldozeriu? Mes gi ir parašus rinkome, kad taryba atsistatydintų in corpore. Tai nėra šiaip parašai, tai rodo nepasitikėjimą. Daugiau nei 400 LRT darbuotojų, tai yra daugiau nei du trečdaliai, išreiškė nepasitikėjimą aukščiausiu LRT valdymo organu. Kiekvienas asmeniškai. Tai aš manau, kad tai yra labai daug, tik niekas nenori to prisiminti.

Na, jie turi sugrįžti prie to klausimo, bet tikėtina, kad neatsistatydins.

I. Makaraitytė: Jie neatsistatydins, bet, suprantate, laikas eina ir aš manau, kad jie prarado iniciatyvos galią. Tie protestai parodė, kad vis dėlto jie neteisūs. Dabar, net jeigu jie pagal priimtą įstatymą balsuotų, tai kaip tai atrodytų? Visi procesai vis tiek grįžtų, vis tiek keliautų į Konstitucinį Teismą. Yra demokratinės procedūros.

B. Davydonytė: Ir tarptautinės institucijos. Kaip tik gavome kvietimą į susitikimą su Venecijos komisija. Tai čia irgi bus pasekmė, kaip mes kaip valstybė atrodysime, jei jie pateiks išvadą.

I. Makaraitytė: Kaip ir sakiau, čia nėra laimėjome–nelaimėjome. Mes laimėjome kaip visuomenė, nes parodėme, kad šitaip daryti negalima.

Labai gera mintis. Visi kalba apie susiskaldymą, bet iš tikrųjų tai šioje istorijoje reiktų kalbėti apie susitelkimą. Man atrodo, kad čia yra daugiau susitelkimo nei susiskaldymo. Kaip jūs matote?

B. Davydonytė: Taip. Ir susitelkimo kaip tik tokiu metu, kai sutelkti sunkiausia. Tai, jeigu jau tokiu atveju pavyko sutelkti ir žmonės pasipriešino šitam buldozeriui, tai valdantieji neturėtų būti tokie akli, kad darytų tą patį. Kitu atveju, aš nežinau, ko jie tada nori. Mes kažkada jų klausėme, „kiek jums reikia žmonių? 100 tūkstančių? Kiek jums reikia žmonių šitoje aikštėje, kad įsijungtu kažkokia lemputė?“ Tai, tai man atrodo, kad jau turėjo ta lemputė įsijungti.

Lemputės po truputėlį įsijunginėja ir partijoje. Niekas nenori kelioms kadencijos būti nustumti į istorijos pavėsį.

I. Makaraitytė: Tai taip. Jie mato ir Žemaitaičio elgesį, ir socialdemokratų būvį ir būseną, ir tai, kad jie dabar yra Žemaitaičio šešėlyje – jis pagrindinis žmogus. Tik manau, kad visame šiame bendrame baisiame fone yra šviesos. Tai protestai ir mobilizacija. Mes visi turime šeimas, bet net gruodžio 24 d. posėdžiavome. Tarpušventyje taip pat. Tai net nebuvo abejonių, kad šito reikia. Jei būtų reikėję dar, tai būtume ėję ir darę tuos protestus. Tuo laikotarpiu man kaip tik skambino moteris ir sakė: „Tu tik eik, mes tau atvešime visas mišraines, viską padarysime. Tu tik daryk, ką reikia.“ Tai net nebuvo abejonių, kad nėra nieko švenčiau tai, ką mes turime ir kad negalima to sugadinti.

Ačiū jums už pokalbį.