Spotify

Europos Komisija pritarė Nacionalinio stadiono koncesijos sutarties pakeitimams. Sulaukus šios išvados nutarėte projektą atnaujinti. Kodėl ta išvada buvo tokia svarbi?

V. Benkunskas: Be jos negalėjome tęsti projekto. Pats sutarties pakeitimas yra iš esmės iš dviejų dalių: pirma dalis yra kainų indeksacija dėl karo Ukrainoje, infliacijos, energetikos krizės visų medžiagų brangimo. Tos kainos, kurios buvo fiksuotos prieš 7 metus, jau neatitiko realybės, dėl to reikėjo jas indeksuoti ir Europos Komisija turėjo patikrinti, ar viskas teisingai indeksuota, suskaičiuota, ar tie pagrindai, kurie yra nurodyti, yra teisėti, ar nėra kažko išpūsto. Antra dalis yra pakeitimai, kuriuos mes Taryboje esame apsisprendę padaryti: patį stadioną plėsti iki 18 tūkstančių vietų, padarant jį didžiausiu Baltijos valstybėse ir kelios sporto arenos modifikacijos. Šitie dalykai turėjo būti patikrinti, nes tai bet kuriuo atveju yra ir valstybės pagalbos klausimas. Be to mes negalėjome judėti į priekį.

Pone Avuli, kaip veikia pats finansinis modelis? Kaip atrodo sutarties esmė? Kaip viskas veikia?

A. Avulis: Čia labai geras pasiūlymas. Jau pusantrų metų siūlau, bet niekas nepriima. Jei čia yra geras uždarbis, tai kviečiu ateiti ir padaryti arba prisijungti. Čia, žinoma, sarkastiškai noriu pasakyti, nes kai kurie politikai bando man prisegti, kad ateina kažkas kažko užsidirbti. Iš tikrųjų aš ateinu į šį projektą tik su vienu tikslu, jį užbaigti. Trisdešimt aštuntus metus statomas stadionas. Nežinau ar į Gineso rekordų knygą pateksime, bet Lietuvos rekordus, man atrodo, sumušėme visus, nes nėra nė vieno pastato Lietuvoje, kuris būtų statomas taip ilgai. Jeigu kažkam kyla abejonių, ar tai yra per aukšta kaina, ar galima padaryti pigiau, tai aš visus kviečiu. Prašom, ateikite, parodykite, kaip tai padaryti. Arba galiu užleisti savo vietą tam, kuris gali nueiti šiandien į banką pasiskolinti šimtą milijonų, nusamdyti dar kelias statybines įmones ir per du su puse metų pastatyti to, ko Lietuva nepastatė per 37 metus.

Grįžkime prie pačio verslo modelio, kaip tai funkcionuos?

A. Avulis: Pirmiausia yra statyba, o po to antras koncesijos sutarties etapas – viso sporto komplekso eksploatavimas ir priežiūra. Tai reiškia, kad jame turi vykti varžybos, treniruotės, įvairūs sporto ir kultūros renginiai. Labai daug visokių renginių ten numatoma organizuoti ir vykdyti. Nuo to naudos gaus visi. Norisi priminti, kad statomas ne tik stadionas. Tai bus didžiausias Lietuvoje sporto kompleksas, kuriame bus dvi gimnastikos salės, bokso salė, tinklinio salės, lengvosios atletikos stadionas, atitinkantis tarptautinius reikalavimus, kuriuose galės vykti tarptautinės lengvosios atletikos varžybos, krepšinio arena ir t.t. Visa tai bus skirta vartotojams, suteiks darbo vietų, generuos tam tikrus pinigų srautus. Iš tų srautų ir turi būti išlaikytas šitas sporto kompleksas, nes išlaikyti bet kokį ar muziejų, ar sporto kompleksą reikia pinigų. Mes dalyvausime tik pirmoje dalyje, t. y. mes tik pastatysime. Vėliau perleisime tiems žmonėms, kurie moka geriau organizuoti renginius, moka geriau tą sporto kompleksą išnaudoti. Pavyzdžiui, Kaune yra Žalgirio arena, ji per metus turi tris šimtus renginių. Reikia sugebėti tiek jų  padaryti. Jie sugeba, todėl mes su jais kalbėsime, galbūt jie norėtų toliau tęsti šią veiklą.

Kad stadione galėtų operuoti Kauno Žalgirio arena?

A. Avulis: Vienas iš variantų. Aš kaip pavyzdį norėjau pasakyti, nes vienas iš koncesijos sutarties dalyvių yra ir Kauno Žalgirio arena. Jie šiuo metu turi 1 proc. akcijų.

Jeigu jūs dalyvaujate tik pirmajame etape, kokiu būdu miestas su jumis už tą statybą atsiskaito?

A. Avulis: Miestas atsiskaitys, kai bus užbaigtos statybos ir kai mes parodysime, kad pastatėme viską tiksliai taip, kaip nurodyta koncesijos sutartyje.

Vilniaus daugiafunkcinio komplekso vizualizacijos.

Numatyti mokėjimai per tam tikrą laikotarpį?

A. Avulis: Per du kartus bus sumokėta ta suma, kuri dabar šiuo metu yra sutarta ir patvirtinta miesto Vilniaus miesto tarybos ir kurią taip pat patikrino ir patvirtino Europos Komisija.

155 milijonai? Ar kita suma?

V. Benkunskas: Tai yra visa investicijų vertė –120 mln. plius skolinimosi palūkanos. Po to, kai iki 18 tūkst. vietų padidinome stadioną ir modifikavome, bendra projekto vertė dabar yra 154 milijonai.

154 mln. bus pervesti kompanijai „Hanner“.

V. Benkunskas: Tiek valstybė, t. y. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, tiek savivaldybė, per 2 metus visą statybų kaštų dalį sumokės koncesininkui. Iki šio momento mes nė cento nesame sumokėję, nei ministerija, nei savivaldybė. Čia ir yra koncesijos esmė, kad ateina koncesininkas, verslas ir suvaldo visas rizikas. Kaip jos buvo suvaldytos tą dešimtmetį, kai projektas buvo pradėtas, čia gal atskira tema, ko tik nebuvo per tuos metus, spekuliacijų, visokių melagienų. Mes mokėsime tik tada, kai gausime raktus nuo viso komplekso. Kalbant apie operavimą, tai dažniausiai yra akcininkų pasikeitimas, vienas subjektas ateina, atsistoja į įmonės pozicijas. Bet kur yra esminė problema su tokiais objektais, tai pats stadionas. Žinome Lietuvos klimatą. Stadionas pusę metų stovi tuščias, renginiai nevyksta, tai iš esmės yra nuostolingas veiklos aruodas, bet jeigu imame visą kompleksą, tai jis tinkamai įveiklintas gali uždirbti pinigus. Bet šitą riziką ir atsakomybę panaudojant savo visą verslo know how turės prisiimti koncesininkas. Mes iš miesto pusės gausime iškart patys valdyti darželį, Šeškinės biblioteką ir bendruomenės namus, kurie irgi bus pastatyti tame komplekse. Už juos mes jokių operavimo mokesčių nemokėsime. Už didžiuosius objektus valdymo rizika šiuo atveju lieka koncesininko pusėje.

Nebent po kažkurio laiko susitarsite kitaip. Pavyzdžiui Kaunas prisideda prie Žalgirio arenos išlaikymo.

A. Avulis: Manau, kad taip ir turėtų būti, nes miestas gauna daug paslaugų.

Kaunas čia ne išimtis. Nežinau, kaip yra dabar, bet ilgą laiką savivaldybė mokėdavo G. Žiemeliui už tuometinę ASG, buvusią Simens areną, pirkdavo tam tikrą renginių kiekį.

V. Benkunskas: Ir dabar ministerija turi įsipareigojimų, turi kvotą didžiajame stadione per metus 7 ar 8 renginius padaryti, kas tai bebūtų ar Dainų šventės, ar dar kažkas. Sutartyje numatyta, kad šita kvota yra įtraukta ir už tai, aišku, ministerija mokės nustatytą kainą. Tie tinkleliai jau yra dabar išdėlioti.

Pone Avuli, kas dabar? 33 mėnesiai. Darbai vasarą startuoja pilna apimtimi?

A. Avulis: Galiu truputį detaliau papaskoti, ne taip globaliai. Mes dabar turime perimti „Vilniaus daugiafunkcinio komplekso“ akcijas.

Beje, dalis akcijų priklauso „BaltCap“ antrinei įmonei. Kaip jūs spręsite tuos klausimus?

A. Avulis: Mes pirksime 100 procentų kompanijos akcijų ir taip įgysime teisę valdyti „Vilniaus daugiafunkcinį kompleksą“.

Kol kas sandoris neįvykęs, nes laukėte Europos Komisijos sprendimo?

A. Avulis: Dar ne. Mes laukėme Europos Komisijos, dabar vedame intensyvias derybas su „BaltCap“, taip pat su „Naresta“, kuri pradėjo tuos darbus, taip pat kalbamės su galimu operatoriumi, kuris galėtų toliau tęsti priežiūrą ir visą šito sporto komplekso valdymą, kai mes jį pastatysime. Noriu atkreipti dėmesį, kad „Vilniaus daugiafunkciniam kompleksui“ vadovavo Šarūnas Stepukonis. Mums reikia labai detaliai viską įvertinti, ką jis padarė ir ko nepadarė. Turbūt nereikia pasakoti, koks Stepukonis yra talentingas ir išradingas. Mes turime įsivertinti, kad viską surastume, ką jis paliko, kad nebūtų kokių siurprizų, kai po pusės metų gausime iš ko nors kokią 10 milijonų pretenziją. Tas šiek tiek užima laiko. Kai įsigysime akcijas, įgausime teisę tą kompleksą statyti. Turime viską labai nuodugniai ir išsamiai patikrinti, kad neužliptume ant kokios minos, kad nutrauktų mums kojos ar rankos. Taip pat turime kalbėtis su statybinėmis kompanijomis, kurios sustabdė darbus ir daugiau kaip metus jų nevykdė. Mes prašome, kad jos pradėtų kaip galima greičiau, bet statybininkai visi turi darbų ir, aišku, jie negali numesti kito pradėto objekto ir pulti prie šito. Čia yra šiek tiek inertiškumo, bet aš vis tiek tikiuosi, kad birželį stadione jau išgirsime garsus. Dabar ten paukštukai čiulba ir statybos nevyksta. Tai mūsų tikslas, kad antroje birželio pusėje statybos pradėtų judėti ir tikiuosi, kad mums pavyks.

Ar jūs tikrai susiduriate su žmonėmis, kurie sako: „Gal nereikia to stadiono? Gal nebestatykime? Ar jie vis dar stato?“ Daugeliu atveju, tas projektas yra morališkai nurašytas.

A. Avulis: Mano tikslas pirmiausia yra atkurti pasitikėjimą, nes žmonės jau netiki. Jau tiek daug žadėta, tiek daug kartų kalbėta. Jis jau keturis kartus statytas ir tris kartus nugriautas. Man tai gėdinga. Mes pristatėme Lietuvoje visko, ko tik norite – dangoraižių, parduotuvių, mokyklų. Visko turime, o stadiono – ne. Kaunas – šaunuoliai, padarė. Tikrai jie daug gerų dalykų daro. Buvau prieš kelias savaites nuvažiavęs, apžiūrėjau ir Dariaus ir Girėno stadioną, ir areną, ir plaukimo baseiną. Viskas ten tikrai labai puikiai padaryta, tai yra geras pavyzdys Vilniui ir tuo pačiu man, kaip reikėtų padaryti arba kaip reikėtų padaryti dar geriau. Aš noriu atkurti vilniečių pasitikėjimą, kad mes čia irgi sugebame, galime ir padarysime.

Pone Benkunskai, turbūt daug kas jums sako: „Gal ką nors kito sugalvokite?“. Ar savo kadencijoje dar spėsite į atidarymą?

V. Benkunskas: Neskaičiuoju kadencijos pradžios ar pabaigos. Svarbu, kad mes pastatytume šį projektą ant bėgių, kur kelio atgal nebebūtų. Tiesą sakant, aš irgi tokių pačių klausimų gaunu: „Ar reikia? Ar dabar laikas dėl tos pačios karo grėsmės? Ar čia tas tikrasis poreikis?“. Bet aš įvertinau kelis dalykus, karo grėsmė nebuvo sudėliota į jokias sutartis ir mes negalėjome numatyti, kad reikės indeksuoti dėl tokių priežasčių. Mes negalėjome numatyti, kad buvęs šitos įmonės vadovas organizuos tokias machinacijas ir dalį to purvo drėbs ant šito projekto. Tai yra turbūt išsipildžiusios visos galimos rizikos. Mano sprendimas buvo labai paprastas – pirmiausia,  ar yra lengvas išėjimas iš šito projekto iš teisinės pusės jį nutraukti, bandyti vėl iš naujo restartuoti kažkada vėliau, galbūt kitoje vietoje, galbūt kitokio dydžio ir pan. Atsakymas buvo vienareikšmiškas – mes būtume įsivėlę į teisminius ginčus, nes nei miestas, nei savivaldybė nėra sumokėjusi, nei cento, o skaičiuojama, kad išleista šiek tiek daugiau nei 6 milijonai. Tai mums būtų reikėję kelis metus bylinėtis kas kam skolingas, kieno čia yra kaltė ir t.t. Niekas taip nekainuoja, kaip laikas. Jeigu mes būtume vėl pradėję viską iš naujo, tai kalbėti, kad pigiau ir geriau pastatysime būtų bergždžias reikalas. Dėl to per sukąstus dantis šitas projektas yra vedamas į priekį ir aš tikiuosi, kad mes netrukus tikrai pamatysime techniką statybų aikštelėje ir tas negrįžtamas procesas į atidarymą už kelių metų jau čia pat.

Skamba optimistiškai. Kaip jūs pats vertinate rizikos laipsnį šiame projekte?

A. Avulis: Labai aukštas įvairiomis prasmėmis. Buvo daug spekuliacijų dėl kainos. Kai neranda argumentų, tai sako čia galimai permoka, reikia čia dar kartą paspausti, kad nepermokėtume ir t.t. Kol kas neatsirado nė vieno, kuris norėtų šitą daryti. Neatsirado dėl to, kad ta pinigų suma, kuri skirta ji tikrai yra labai maža arba netgi, sakyčiau, per maža, kad ką nors sudomintų. <…> Gana sudėtinga pritraukti norinčius statyti, o čia reikia pritraukti kokias penkiasdešimt statybos kompanijų, nes darbai yra labai įvairūs, pradedant nuo to, kad turi būti elektroniniai tablo, visokios sistemos, baigiant tuo, kaip padaryti žolę, kad ji augtų ir žiemą, ir su visokiomis ultravioletinėmis lempomis ir su viskuo kitu. Tai yra tikrai didelis iššūkis. Pinigų yra labai nedaug. Tai viena rizika yra sutilpti į tą biudžetą. Antra rizika – be abejo, politinė rizika. Šiandien meras yra ponas Benkunskas. Jis stadiono nori, bet niekas nežino, kai užbaigsime, kai statysime, kas tada bus politinėje valdžioje? Gali būti visokių sprendimų, kurie ir dabar girdisi ir Seime iš tam tikrų politikų: „Kodėl mums čia tą reikia daryti?“. O mes į banką einame dabar, turime pasiskolinti iš banko 100 milijonų. Dar 30 mln. savų pinigų turime įdėti ir aš turiu už šimtą milijonų užstatyti beveik visą savo kapitalą, visą turtą tam, kad galėčiau pasiskolinti ir tuos pinigus. Ir aš turiu tikėtis, kad po dviejų su puse metų, kai mes užbaigsime statybą, dar bus 2 metai, kai reikės laukti pinigų. Vadinasi, kad per penkerius metus Lietuvoje neįvyks kokių nors politinių dramų. Na, kokių nors, kaip Lenkijoje. Visi galvojo, kad bus vienas prezidentas, dabar bus kitas. Lenkai nežino ką daryti, pasimetę ir taip toliau. Tai yra politinė rizika ir aišku, yra verslo rizika. Yra atsakomybė prieš banką. Visko čia yra pakankamai daug.

Pone Avuli, esame su jumis neseniai kalbėję, klausiau kada jau šiek tiek atsitrauksite, bet panašu, kad iki stadiono statybų pabaigos dar, kaip sakoma, teks pavaryti.

A. Avulis: Aš manau, kad teks atidėti tą mano norą, man 70 jau suėjo, o dabar dar reikia pastatyti stadioną. Nukrypau nuo savo tikslo, į ramesnę verslo fazę pasitrauksiu užbaigęs stadioną.

Ar tai didžiausia jūsų, kaip vystytojo, kaip nekilnojamojo turto verslininko, gyvenimo ambicija?

A. Avulis: Taip. Daugeliu atvejų mes verslą darome labai aiškiai turėdami tikslą. Pasakysiu labai paprastai, verslo tikslas yra užsidirbti pinigų. Visi siekia tą padaryti. Šiuo projektu aš daugiau noriu atkurti tą pasitikėjimą, kad mes galime padaryti ir pagaliau, kad tas statinys, kuris statomas jau trisdešimt aštunti metai, kad jis nėra prakeiktas, jį galima padaryti. O ambicija… Be abejo, kad čia yra didelė ir jeigu pavyktų tokį dalyką pasiekti ir padaryti, tai aš manau, kad nekiltų abejonių, kas yra pajėgūs, kas mažiau pajėgūs ar nepajėgūs.

Saulius Skvernelis kritikuoja šitą projektą, sako, kad tas projektas bus nutolęs nuo futbolo stadiono, taps visa ko universaliu centru. Nutiks, kaip Kaune. Skvernelis yra sakęs, kad jei būtų žinojęs, kad Kauno stadionui koncertų arena, o ne futbolas taps prioritetu, jo Vyriausybė būtų nė vieno euro nedavusi. Ar ne per daug visko pridėta į šitą objektą?

V. Benkunskas: Man labai keista girdėti. Būtent Skvernelio Vyriausybės laikotarpiu ir buvo padaryti visi esminiai sprendimai, kad tas projektas išliktų gyvas. Tuo metu Vyriausybė matydama, kad šiam projektui nepavyks panaudoti Europos Sąjungos pinigų, į projektą, kaip sutarties šalį įkėlė Švietimo, mokslo, sporto ministeriją, Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintas finansavimas. Jeigu buvo noras stabdyti ar išimti kažkokius perteklinius dalykus, tai tada buvo laikas tą daryti. Šimonytės vyriausybės laikotarpiu iš esmės niekas nebuvo keista, tik po teismo maratono buvo patvirtintas sprendimas, kad ministerija dalyvavo šiame projekte. Nuomonių pasiketimų buvo daug. Buvęs Vilniaus meras A. Zuokas, prie kurio šitas projektas 2014 m. prasidėjo, kai premjeru buvo A. Butkevičius, visą laiką šitą projektą palaikė. Kai iš projekto išėjo „Rubikonas“,  prasidėjo arši kritika, melavimas ir šmeižtas. Tokių posūkių mes galime rasti daug. Aš taip pat buvau tarp tų, kuris kažkada kritikavo ir sakė, kad projektas galbūt yra per didelis.

Ir padarėte dar didesnį.

V. Benkunskas: Pasikeitė keli dalykai. Pirmiausia, tiek valstybė, tiek savivaldybės taryba, tiek ministerija  priėmė sprendimą eiti į šitą projektą, buvo pasirašyta sutartis ir jau tada mano asmeninis myliu-nemyliu, patinka-nepatinka, buvo padėti į šoną, aš, kaip pareigūnas, kaip valstybės tarnautojas turiu tikslą šitą projektą pabaigti. Nepaisant to, kad jei man leistų nuo balto popieriaus lapo kažką daryti, tai galbūt kitaip daryčiau. Bet nebe laikas ir nebe vieta. Galiausiai paskaičiuokime kiek per šį paskutinį, dešimties metų etapą valstybė yra išleidusi pinigų? Kiek žmonių prie to dirbo, kiek advokatų samdyta, kiek teismų yra sudeginta? Man atrodo, mes jau esame nuėję tikrai didelį kelią.

O kiek į pačias statybas? Pone, Avuli, ar kažkas suskaičiavo, kiek į tą aikštelę yra sudėta pinigų? Jeigu pagal to meto perkamąją galią konvertavus į dabartį, kiek summa summarum susidarytų? Juk statybos vis atgydavo. Man atrodo, per visą tą laikotarpį tikrai susidarytų keliasdešimt milijonų, jeigu ne daugiau?

A. Avulis: Labai gera idėja, pulsime skaičiuoti, nes tai būtų labai geras argumentas tiems, kurie taip rezervuotai ar kažkaip ciniškai žiūri. Iš tų 6 išleistų milijonų, 3 išleisti vien griovimui to, kas pastatyta ankščiau. Reikia jį nugriauti, po to sumalti, išvežti šiukšles. Tai yra pinigai. Iš tikrųjų reikėtų tokius dalykus paskaičiuoti. Tada buvo ne koncesijos sutartis. Tai buvo valstybės biudžeto pinigai.

O kokia yra galutinė suma? Kiek kainuos mokesčių mokėtojams, tarkime, per dešimt metų, įskaitant koncesiją, nuomas, prisidėjimus? Viešoje erdvėje kalba kalbama apie 250 milijonų.

V. Benkunskas: Lempa. 154 milijonai yra fiksuota investicijų vertė – tai yra ir investicijos į statybas, ir skolinimosi lėšos. Kai prasidės pats operavimas, kaip minėjau, ministerija turės sporto muziejų po stadiono tribūnomis, tai tiesiog mokės einamuosius mokesčius už elektrą, vandenį, bus kažkokie amortizaciniai atsiskaitymai. Čia yra pats minimumas, kurį mes mokame už savo darželių išlaikymą, kuriuos patys valdome ir pan. Ten gal tyčia ar netyčia buvo suplakta, žiūrint visą dvidešimties metų operavimo laikotarpį, potencialios koncesininko pajamos iš operavimo imant ir komercinius renginius ir panašiai, ten keli šimtai milijonų eurų. Bet tai yra visiškai skirtingi dalykai, ką valstybė šitam projekte įsipareigoja suteikti už visas investicijas ir kas yra normali operavimo praktika.

Kitaip tariant, miestas ir ministerija įsipareigos stadione per metus rengti tam tikrą kiekį renginių. Tai bus vienas iš įsipareigojimų būsimam koncesininkui, kad jam jau būtų užtikrintas tam tikras pinigų srautas, kas tai bebūtų – ar sporto žaidynės, ar koncertai, ar dainų šventė, ar dar kažkas. O prisidėjimas, kažkokių nuostolių dengimas – viskas koncesininkui?

V. Benkunskas: Tai jau koncesininko rizika.

Sakyčiau, kad tikimybė devyni iš dešimties, kad po metų ateis įmonė ir sakys: „Klausykite, mere, mes, mes darome miestui tą, aną, trečią ir ketvirtą. Prisidėkite.“

V. Benkunskas: Šitos koncesijos rėmuose tai yra tiesiog neįmanoma.

A. Avulis: Gal būti nauja paslaugų pirkimo sutartis. Na, pavyzdžiui, kad ir kažkokios federacijos ar dar kas nors. Ten bus du lengvosios atletikos stadionai, tai matomai juose kažkas ten sportuos ir už tai matomai, kad kažkas mokės. Kol kas neaišku kas, bet tokios sąlygos bus suteiktos. Jeigu ten norės Alekna pamėtyti diską, tai prašome, visus tris Aleknas galime pakviesti, tik reikia susitarti kas už tai mokės. Vis tiek bus persirengimo kambariai, dušai, už viską reikės sumokėti – ir valytojoms, ir apsaugai…

Tai jau detalės, bet turbūt einant į tokio dydžio projektus niekada nežinai atsakymų į visus klausimus.

A. Avulis: Versle apskritai nėra tokios situacijos, kad viskas būtų žinoma. Jeigu viskas būtų žinoma, tai visi verslą galėtų daryti. Versle yra tas rizikos faktorius, kuris yra kartais būna mažas, kartais būna didelis, o kartais labai didelis.

Ar jūsų artimieji nesako: „Arvydai, ką tu darai? Kur tu čia eini?“

A. Avulis: Negaliu pasakyti, kad jie mane palaiko šituo klausimu, bet, aišku, klausimų būna įvairių. Be abejo, kad jiems labiau patiktų, jeigu aš namie ką nors veikčiau.

Turiu omenyje apie viešą riziką, apie tam tikrą spaudimą, apie reputacijos dalykus, juk, akivaizdu, tai yra politinės rizikos projektas.

A. Avulis: Absoliučiai. Yra pakankamai nemažai žmonių, kurie netiki tuo projektu, kurie nemano, kad jo reikėtų. Didžioji dalis taip mano dėl to, kad visa retrospektyva yra labai bloga. Visiems nusibodo, niekas netiki. Tai ateina laikas tiesiog paimti ir pasakyti, kad mes dabar padarysime kitaip. Ir aš noriu įrodyti, kad tai galima padaryti.

Pone, Benkunskai, tiesą sakant, mane nustebino tos apklausos, kurias jūs turite. Jų rezultatai rodo, kad vilniečiai nori nacionalinio stadiono.

V. Benkunskas: Net paskutinių įvykių kontekste, kai buvo Stepukonio istorijos, kai pylėsi tos šmeižto lavinos. Naujausia  gegužės pradžioje daryta apklausa rodo, kad šeši iš dešimties vilniečių nori, kad šitas projektas būtų užbaigtas. Dešimtadalis nėra apsisprendęs, tai sakykime 6 „už“, 3 „prieš“ ir 1 „neapsisprendęs“. Čia nieko naujo. Aš tą nuotaiką labai puikiai jaučiu, kai su žmonėmis pasišneku. Skeptikai daugiau ne tai, kad nenori, bet jie netiki. Vilnius yra vienintelė Europos Sąjungos sostinė be Maltos, kuri neturi panašios infrastruktūros. Tai nėra tik užgaida, kad mums būtinai reikia pastatyti žaisliuką ir turėti. Aš pirmiausia tai matau, kaip į investiciją į miesto ekonomikos auginimą. Tai yra darbo vietos, renginiai, yra atvažiuojamasis turizmas, kuris mums leis didinti miesto apyvartumą, prisidėti prie valstybės BVP augimo ir tai pačiai gynybai didinti procentą. Viskas labai tampriai susiję. Dėl to tas projektas tikrai turėtų būti užbaigtas. Kai jau kranai ar technika pasirodys, tikiu, kad tų apklausoje norinčių ir tikinčių atsiras daugiau.

Tikėtina, kad požiūris keisis. Turbūt sudėtinga kalbėti, kai žmonės turėtų rinktis tarp nacionalinio saugumo ir nacionalinio stadiono. Kiekvienas pasirinks nacionalinį saugumą. Bet galbūt įmanoma suderinti dalykus, jei didžioji dalis visuomenės tam pritaria. Tiesą sakant, aš tikėjausi visai kitokių apklausos rezultatų. Bent jau mano aplinkoje tai dauguma žmonių sakytų, kad nebeverta vargti su tuo stadionu. Pone, Avuli, ką sako jūsų aplinka?

A. Avulis: Yra įvairių nuomonių. Žmonėms tas klausimas aktualus. Jie prieina. Aš jaučiu jų palaikymą ir norą. Gana daug turiu tokių palaikytojų, kurie tiesiog su manimi gatvėje sveikinasi. Nepažįstami žmonės užkalbina ir sako: „Na, tai ar pastatysi tą stadioną?“. Aš visada sakau, kad pastatysiu, jeigu mane palaikysite. Tai visada atsako: „Palaikysime, palaikysime.“

33 mėnesiai. Kada pasileidžia tas skaitliukas?

V. Benkunskas: Skaitliukas jau yra įsijungęs po to, kai mes gavome Europos Komisijos notifikavimą. Mes turime maksimalų terminą, kuris yra berods 32 mėnesiai ir kelios savaitės. Tas terminas yra maksimalus, nepaisant, kad sutarties pakeitimas dar nėra įsigaliojęs, dar nėra akcijų sandoris įvykęs, bet skaitliukas jau sukasi.

A. Avulis: Mūsų tikslas yra 2027 metų pabaigoje tą stadioną atidaryti. Dėsime visas pastangas, esame nusiteikę eigoje informuoti ir labai skaidriai viską rodyti, kas sekasi, kas gal mažiau sekasi. Viską informuosime tiek visuomenę, tiek žiniasklaidą, kad pagaliau atsirastų viltis ir tikėjimas, kad šitas stadionas ar sporto kompleksas bus pastatytas ir kad mes galėsime už dviejų metų pakviesti visus vilniečius į kokį nors gražų renginį naujame stadione.

Gal jau galvojate, kas gros ar žais? Kas mes ar bėgs? Gali būti įvairiai sugalvotas atidarymas.

V. Benkunskas: Duok Dieve, kad tie klausimai tikrai ateitų į darbotvarkę. Dabar žingsnis po žingsnio judame į priekį.

Ačiū už pokalbį.