Spotify

Pirmiausia pabandykime suprasti, ko Trumpas ir jam patariantys žmonės siekia įvesdami muitus? Koks jų tikslas?

Tai yra įdomus klausimas, į kurį nėra vienareikšmiško atsakymo, bet svarbu yra tai, kad su importo tarifais Donaldas Trumpas siekia kelių tikslų. Ir tai jau yra pirma problema, kai vienu instrumentu – plaktuku bandai ir įkalti vinį, ir įsukti varžtą ir dar ten kažką nuobliuoti. Tai pagrindinis nerimas ir pyktis, kurį yra išsakęs ir Donaldas Trumpas ir jo administracijos komanda yra per stiprus doleris ir su tuo susijęs gana didelis užsienio prekybos deficitas, ypač užsienio prekybos prekių deficitas.

Jis tai laiko tarptautinės prekybos neteisingumu ir su tuo kovoja.

Vadina ne tik neteisingumu. Per tą „išsivadavimo“ dieną pristatydamas importo tarifus net sakė, kad šalys išnaudoja, prievartauja Jungtines Amerikos Valstijas. Tačiau reikia paaiškinti, ką reiškia užsienio prekybos deficitas. Tai reiškia, kad Jungtinės Amerikos Valstijos perka daugiau prekių iš kitų pasaulio valstybių, negu joms prekių eksportuoja. Ar tai, kad tu gali nusipirkti pigesnes prekes už priimtiną kainą yra prievartavimas? Čia tas pats, jei jūs nueitume į parduotuvę, už gerą kainą nusipirktumėte kiaušinių ir pieno ir sakytumėte: „Mane prekybos centras išprievartavo, nes aš ten palikau pinigus.“ Būtent tai jis ir daro.

Turbūt nesigilinsime į tai, kaip jis skaičiuoja, bet jis neskaičiuoja paslaugų, programinės įrangos, mokslo ir daugybės kitų dalykų.

Čia reikia truputėlį pasigilinti, nes tai yra labai archajiškas požiūris. Jis mato tik prekių judėjimą – mato automobilius, grūdus, kažkokius komponentus. Visiškai nesvarbu, kad, pavyzdžiui, net ir prekiaujant su Europos Sąjunga yra milžiniškas užsienio prekybos perteklius – 100 milijardų eurų per metus, kurias nuperka Europos Sąjunga ir atitinkamai tokio kiekio paslaugų neparduoda Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir per tai didžiąja dalimi išsibalansuoja užsienio prekyba.

Tai vienas jo tikslas. Kokie kiti?

Trumpas žiūri į savo jaunystę, vaikystę, 1960-uosius metus. Tuomet, po Antrojo pasaulinio karo, Jungtinių Amerikos Valstijų pramonėje dirbo apie 30 proc. visų darbuotojų. Trečdalis Amerikos darbuotojų dirbo pramonėje, kai kuriose valstijose daugiau negu pusė. Dabar pramonėje dirba mažiau nei dešimtadalis darbuotojų. Jis sako: „Žiūrėkite, pasaulinė prekyba, globalizacija sunaikino darbo vietas.“ Tai yra visiškas  ekonominės realybės ignoravimas. Visų pirma, visose išsivysčiusiose valstybėse darbuotojų dalis pramonėje smarkiai krito, nuo 20-30% iki 10% ir mažiau. Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, daugelio Europos valstybių taip pat, tik maždaug 10-15% žmonių dirba pramonėje. Taip yra dėl dviejų priežasčių yra automatizacija ir paslaugų sektoriai. Didžioji dalis užimtumo, aukštos pridėtinės vertės darbų yra paslaugų sektoriuose. Vėlgi, jis tą ignoruoja. Jei jis pats fiziškai nueitų į modernią automobilių gamyklą, tai pamatytų, kad net jei ir susigrąžins visą gamybos grandinę į Jungtines Amerikos Valstijas, ten daug darbo vietų neatsiras.

Ar tiesa yra per vidurį, ar jis iš esmės neteisus? Na, kažkiek žmonių į pramonę sugrįš, tačiau vis tiek niekas nepakeis „Nike“ sportbačių, siuvimo Vietname. Man sunku įsivaizduoti, kad kur nors Floridoje, Kalifornijoje ar Jutoje kas nors gamintų „Nike“ sportbačius. Tai tiesiog neapsimokėtų. Jie būtų triskart brangesni.

Dabar netgi memai sklando visuose socialiniuose tinkluose apie tai, kad iš paslaugų centrų neis darbuotojai siūti batelių ar surinkinėti telefonų. Kaip aš suprantu, tai jis vieną dalyką sako rinkėjams, elektoratui. Didžioji jo elektorato dalis nori girdėti, kad čia bus sukurtos darbo vietos, sugrįš pramonė, viskas suklestės. Yra ta silpnesnioji vidurinioji klasė tose Rust Belt valstijose, kur žmonės prarado darbo vietas, truputėlį suprastėjo gyvenimo lygis, jie nori girdėti, kad galbūt grįšime į tuos klestėjimo laikus, o jis būtent tą naratyvą kalba. Jis yra visiškai neteisingas, nors ir turi dalelę tiesos. Turbūt jo giluminis tikslas yra iš tiesų sustiprinti pramonę, kas liečia kažkokių svarbių pramonės šakų kritinių komponentų gamybą Jungtinėse Amerikos Valstijose, nebūti priklausomiems nei nuo Kinijos, nei nuo Vietnamo, nei nuo Europos Sąjungos. Tai ir vaistų gamyba, ir puslaidininkių gamyba, ir automobilių gamyba. Šitoje vietoje galima suprasti – taip, tai strategiškai svarbūs sektoriai ir jei matai, kad pasaulis tampa mažiau draugiškas, susiskaldęs ir fragmentuotas, tau reikia sustiprinti gamybą. Vienas iš būdų gali būti sustiprinti gamybą importo tarifais.

Socialinėse medijose netruko išplisti Amerikos sprendimą dėl tarifų pašiepiantys video.

Ir tai yra teisingas kelias?

Noras gal suprantamas, ir didžiąja dalimi pateisinamas, bet kelias – abejotinas. Vienas kelias buvo, kurį taikė Bidenas ir kurį taiko kitos valstybės, tai yra subsidijų kelias. Jeigu nori, kad pas tave gamintų puslaidininkius, nori, kad pas tave steigtų duomenų centrus, tu suteiki kažkokias lengvatas: nemokamą valstybinę žemę, gal kažkiek metų duodi mokestines lengvatas, subsidijuotas paskolas ar dar kažką. Tą daro Kinija. Darė Jungtinės Amerikos Valstijos. Atsiminkite 2021 m. CHIPS and Inflation Reduction Act – 200 mlrd. dolerių tam buvo skirta. Jis sako, kad: „Gal nereikia mums į tai mesti pinigų. Pastatome sienas, barjerus ir įmonės pačios grįš.“ Yra daugybė niuansų. Tam, kad jos grįžtų, turi būti stabilumas, prognozuojamumas. Galų gale, perdėlioti visą tiekimo grandinę, tokiu optimistiniu scenarijumi reikia 5 metų, žiūrint į vidutinės pridėtinės vertės gamybos grandinę. Tai toks sudėtingas kelias. Na, ir trečias tikslas ko nori su importo tarifais – tai tiesiog pinigų. Ir čia yra didelė problema. Jungtinės Amerikos Valstijos turi biudžeto deficitą, kuris siekia 6-7 proc. BVP kiekvienais metais ir nemažėja, ir nepriklausomų institucijų, pavyzdžiui, Congressional Budget Office, projektuoja, kad ateinantį dešimtmetį nemažės. Tai reiškia, kad kiekvienais metais reikia skolintis po 2 trilijonus tam, kad būtų finansuojama sveikatos apsauga, socialinė apsauga, gynyba ir visi kiti poreikiai. Ir kiekvienais metais, dabar jau po daugiau negu trilijoną dolerių JAV skiria vien palūkanų normų mokėjimui. Beje, 2024 m. pirmą kartą istorijoje, JAV palūkanų normų mokėjimui skyrė daugiau pinigų negu gynybai. Tai truputėlį jiems nemalonu ir aišku, kad jie nori sumažinti biudžeto deficitą.

DOGE‘as (JAV Vyriausybės efektyvumo departamentas – red.) su reikalavimais mažinti išlaidas?

Tas DOGE‘as yra juokas ten. Vėlgi, aišku, kad kažkiek galima sutaupyti. Ten optimistiniu atveju gal 100-200 mlrd.  dolerių per metus. Tačiau, kai biudžeto deficitas yra 2 trilijonai – tai iš esmės problemos nesprendžia. Juolab, kad mažinant išlaidas taip grubiai, kaip tą daro Elonas Muskas, tai atsiveria kitos problemos, kai pradedi nefinansuoti svarbių valstybės funkcijų. Tai yra toks bandymas, bet jis duos mažiausiai duodantis naudos.

10 proc. tarifas viskam iš bet kur duos papildomų pajamų. Kiek tai galėtų būti?

Galėtų būti dar keli šimtai milijardų. Vėlgi, apie DOGE aš sakiau optimistiniu atveju, nes, man atrodo, ten braška  E. Musko vaidmuo tame projekte, jie toli nenueis. D. Trumpas prieš rinkimus yra pažadėjęs pratęsti mokestines lengvatas ir įmonėms, ir gyventojams, mažiau apmokestinti pajamas. Pinigų nėra, kažkokių kitų mokesčių didinti nenori. Tai štai, lyg rado tokią panacėją: „Apmokestinsime užsienio įmones, kurios nori realizuoti savo produkciją Jungtinėse Amerikos Valstijose.“ Aišku, kad tai yra iš dalies paslėptas mokestis vartotojui, nes jeigu kalba eina apie daugelį prekių, kurių bent jau trumpuoju laikotarpiu negali Jungtinės Amerikos Valstijos nei pačios pasigaminti, nei iš kažkokių alternatyvių šaltinių nusipirkti. Aišku, kad negali tų alternatyvių šaltinių rasti, jeigu visą pasaulį apmokestina 10 proc. tarifu, tai kas gi sumokės? Galbūt kažkur tarpininko marža sumažės, galbūt gamintojas padarys kelių procentų nuolaidą, bet iš esmės turbūt bent pusę to importo tarifo susimokės pirkėjas – JAV gyventojas.

Kokio rezultato jis pasiekė dabar? kaip jūs vertinate tai, kas įvyko?

Tai, kas įvyko per nepilnas dvi savaites nuo „išsivadavimo“ dienos paskelbimo, yra tai, kas nevyko Jungtinėse Amerikos Valstijose bent pusę amžiaus. Importo tarifų padidėjimas, aišku, dabar dalis jų atidėta 90-čiai dienų, bet vis tiek, tas 10 proc. bazinio tarifo šuolis, plius tarifai automobiliams, detalėms, plienui ir aliuminiui – jie lieka galioti.

Matome pagal Kanados pavyzdį, kad ir po atidėjimo jis vis tiek grįžo prie savo.

Jeigu pernai vidutinis svertinis importo tarifas JAV importuojamoms prekėms buvo apie 2,5 proc., tai dabar, atidėjus tuos drakoniškus tarifus 90 dienų, tiems, kurie jau galioja, neskaitant Kinijos, yra 14 proc., tai nuo 2,5 proc. iki 14 proc. Ko jis pasiekė? Kiek pinigų papildys biudžetą, dar matysime, bet didžiąją dalį tų pinigų sumokės tie patys vartotojai. Tai čia toks grynasis efektas naudai, tiesiog iš vartotojų kišenės eis į biudžetą, deficitas mažės, skolinimosi poreikis mažės, bet mažės ir vartojimas. Neabejotinai JAV, jeigu šiemet ir neatsidurs recesijoje, bus arti stagnacijos, ekonomikos augimo nebus. Infliacija didės bent jau antrą šių metų pusmetį. Įverčių mačiau įvairiausių: „Yale“ universitetas skaičiuoja infliaciją iki 2 proc., Vokietijos Kylio ekonomikos institutas su savo pasaulinės prekybos modeliais skaičiuoja, kad dėl paskelbtų tarifų infliacija gali padidėti net iki 7 proc. Respublikonų reitingams ir perkamajai galiai tai būtų didžiulis peilis.

Per rinkimus infliacija buvo viena iš trijų pagrindinių temų.

Visiškai, taip. Jeigu Bidenas galėjo aiškintis ir teisintis, kad ne jis sukėlė infliaciją, nors daugeliui rinkėjų tai neįdomu, tai dabar Trumpo sprendimas yra tiesiogiai keliantis kainas vartotojams, nes yra apmokestinamos importuojamos ne tik galutinio vartojimo prekės, bet ir visi tarpiniai komponentai. Labai įdomu tai, kad vertinama, jog didžiausias neigiamas poveikis ekonomikos augimui bus ne Kinijai, ne Vokietijai, ne Vietnamui, o Jungtinėms Amerikos Valstijoms, per mažesnę gyventojų perkamąją galią, ir dar svarbiau – per mažesnį eksportą, per mažesnę gamybą, nes didelė dalis tų importuojamų prekių pabrangsta ir gamyba tampa mažiau konkurencinga. Tai, ką padarė Donaldas Trumpas su Peter Navarro ir savo komanda, gal nuskambės kažkaip arogantiškai, bet čia turbūt ekonomistų konsensusas, tai buvo visiškai nemokšiškas, paskutinę naktį paruoštas darbelis. Ir beje, dabar visi supranta, kad didelė dalis to ir tos tarifų formulės buvo sugeneruota tiesiog su ChatGPT. Jeigu jūs parašytumėte ChatGPT: „Nustatykite teisingą būdą apmokestinti importo tarifus, atsižvelgiant į užsienio prekybos deficitą su užsienio šalimis,“ – ChatGPT pasiūlys būtent tokią formulę, kurią atsinešė Donaldas Trumpas. Neturi jokio ekonominio ar loginio pagrindo, neturi jokio istorinio precedento. Tai buvo toks… Vos ne paskutinę naktį susėdo chebrytė ir išspjovė tokį jovalą, kuris ir sukėlė milžinišką šoką finansų rinkose. Tai, kaip keitėsi akcijų kainos per pirmą savaitę buvo palyginama tik su pandemijos pradžia ir pasaulinės finansų krizės įkarščiu, kai bankrutavo „Lehman Brothers“. Įvyko dar vienas labai svarbus dalykas. Aišku, akcijos pigo ir dėl to, kad pardavinėjo patys amerikiečių fondai, bet taip pat ir Europos investuotojai, Azijos investuotojai irgi atitraukia kapitalą iš JAV. JAV ilgą laiką mėgavosi rezervinės valiutos statusu, užuovėja, stabiliausia, konkurencingiausia, patikimiausia pasaulio valstybe. Donaldas Trumpas, praėjus dviem mėnesiams po inauguracijos, sugeba tą statusą griauti. Pavyzdžiui, visuomet, kai pasaulyje gresia kažkoks didelis sukrėtimas, liečiantis visas valstybes, doleris stiprėja kaip užuovėja, kur yra saugiausia vieta. Dabar doleris susilpnėjo. Buvo pirmas toks incidentas, kai didelio sukrėtimo metu doleris nuvertėja, nes daug investuotojų nori pabėgti iš dolerio. Ką mes matėme šią savaitę? Per dvi dienas JAV ilgalaikio skolinimosi kaina buvo pakilusi 0,5 procentinio punkto. Vėlgi, istorijoje nedaug tokių pavyzdžių, kai taip staiga nukrenta pasitikėjimas iki šiol vadintais saugiausiais pasaulio vertybiniais popieriais.

Europa atsakė kūrybiškai, kirto per respublikonų valstijų produkciją prekėms, kurių vertė daugiau nei 20 milijardų. Naujasis Vokietijos kancleris muitų sumažinimą vadina Europos vienybės pergale. Kas, jūsų nuomone, labiausiai paveikė Trumpą? Jei Trumpas kalba tai, ką galvoja, tai jis pirmiausia kalba apie Jungtinių Valstijų iždo obligacijas.

Obligacijų kainos kritimas ir skolinimosi kainos kilimas jam užlaužė rankas. Kai turi tokį deficitą ir tokią valstybės skolą, ir kai  reikia mokėti virš trilijono dolerių palūkanų normų per metus, kai matai, kad investuotojai parduoda tavo obligacijas ir skolinimosi kaina kyla – gali maivytis kiek nori, gali rašyti kiek nori, kad „tariffs are beautiful“, bet realybė yra labai skausminga. Kai jis pamatė „JP Morgan“ banko vadovo Jamie Dimono interviu, dar tokius diplomatiškus, eufemizmais apipintus pasakymus, kad „Na, turbūt JAV eina link recesijos“, – nors ten buvo akivaizdus kelias, tai jį lyg tai paskatino trumpam atsitraukti. Aišku, jo patarėjai nuo Stephen Miller iki P. Navarro, visi sako, kad čia: „Žiūrėkite, koks genialus sprendimas, koks genialus ėjimas: išgąsdino, atsitraukė, įtikino 75 valstybes ateiti prie mūsų…“.

Pabučiuoti į užpakalį.

Taip pats Donaldas Trumpas pasakė. Tačiau kol kas pergalės čia tikrai nėra, nes nebus ramybės finansų rinkose. Matome, skolinimosi kaina išlieka padidėjusi. Ta vienos dienos euforija akcijų rinkose irgi gali būti tik vienos dienos euforija, nes, vėlgi pasikartosiu, tebegalioja 14 proc. importo tarifai, kurie ir vartotojams bus didelis peilis, ir JAV įmonėms, kurios perka įvairiausius komponentus iš likusio pasaulio. Aš jau nekalbu apie milžinišką dvišalę įtampą tarp JAV ir Kinijos, kur klausimas neišspręstas. JAV pritaikė 125 proc. tarifą Kinijai, atsakomasis beveik 100 proc. Praktiškai prekybos embargas – iki šiol vienas iš pagrindinių prekybos srautų pasaulyje. Be jokios abejonės, abi šalys nori susitarti. Tie importo tarifai tarp Kinijos ir JAV yra per daug destruktyvūs trumpuoju laikotarpiu. Turbūt Donaldas Trumpas ir jo komanda nori palikti didelius importo tarifus Kinijai, bet nenori trumpuoju laikotarpiu visiškai sustabdyti, nes Kinija, pripažinkime, turi svertus. Ji yra vienas iš pagrindinių kritinių mineralų tiekėjų pasaulyje. Vien volframo 95% tiekimo grandinės yra per Kiniją. Išgryninimo pajėgumų neturi jokia kita valstybė, naudojama ir gynybos pramonėje, ir puslaidininkiuose, ir baterijose. Tai jei taip eini visiškai Va bank į ekonominį karą, tai labai skaudėtų abiem valstybėms.

Situacija su Kinija tęsis ilgai, tik klausimas kokiu mastu, kokiais procentais, kokie bus tarifai ir taip toliau. Tačiau tikrai keliaujama link ekonominio karo ar labai aštrios ekonominės priešpriešos ir tai daroma sąmoningai. Kokia to priežastis? Kokį tikslą turi Trumpas?

Sunkiau atsakyti į šį klausimą. Iš dalies tie tikslai susiję ir su tuo, ką mes jau kalbėjome – noras sustiprinti savo pramonę, sumažinti priklausomybę nuo Kinijos. Tam tikra prasme yra ir toks nacionalistinis noras – JAV daugiau negu pusę amžiaus visame pasaulyje dominavo visais aspektais – o štai čia į nugarą kvėpuoja Kinija.

Reikia sumažinti jos ekonominę galią.

Gali būti tokie norai. Galų gale juk ir P. Navarro yra parašęs knygą apie tai, kad Kinija yra pavojinga, ją reikia sustabdyti. Ir jis pats ideologiškai mano, kad tai nėra draugiška valstybė, su kuria reikia bendradarbiauti ir kartu eiti koja kojon. Taip galvoja ir visa jo surinkta aplinka, dėl to sunku tikėtis, kad normalizuosis prekybiniai-ekonominiai santykiai tarp Kinijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Bet tai jau matėsi 2017-208 m., kuomet Trumpas įvedė pirmuosius tarifus Kinijai. Nuo to nuo laikotarpio Kinijos eksportas į Jungtines Amerikos Valstijas mažėjo. Tačiau tiekimo grandinės persidėliojo. Galutinės gamybos stadijos persikėlė iš Kinijos į Vietnamą, į Tailandą – t. y. pakavimas, rūšiavimas, surinkimas. Eksportas šoko iš Vietnamo, iš Tailando,  iš visos Pietryčių Azijos į Jungtines Amerikos Valstijas. Taip, tu gali užgniaužti Kiniją, bet pasaulinė prekyba yra gana laki ir tos prekės randa kelią. Dėl to Trumpas apmokestina visas prekes iš visur.

Kad nebūtų įmanoma apeiti. Ne viename leidinyje rašyta apie tai, kad kinai masiškai stato gamyklas Laose, Vietname ir t.t. Turbūt tam, kad tu galėtum eksportuoti jau nebe kaip kinas.

Taip, ir išvengtum tų importo tarifų. Atsiminkime, 2015 m. Kinijos komunistų partija priėmė labai plataus masto, ambicingą programą, ji vadinosi „Made in China 2025“ . Jos esmė – per dešimtmetį tapti nepriklausomais pasaulyje dešimtyje kritinių gamybos grandžių: nuo puslaidininkių iki dronų, medicinos įrangos, elektromobilių, atsinaujinančios energetikos technikos ir t.t.  Praėjo 10 metų nuo to laiko.  Žinoma, jie maždaug 2017-2018 m. iš visų oficialių dokumentų išėmė tą „Made in China“ , nes „Made in China“ erzino ir sukėlė alergiją Donaldui Trumpui ir daugeliui respublikonų. Tai viešas dokumentas, kuriame Kinija sako, kad po 10 metų ji dominuos elektromobilių gamyboje ir įvairiose kitose technologijose. Kinija šiuo metu eksportuoja daugiausiai elektromobilių pasaulyje, ji vienareikšmiškai yra konkurencingiausia medicininėje įrangoje. Dronų gamyboje kinai taip pat yra dominuojantys, o puslaidininkių gamyboje sparčiai vejasi Jungtines Amerikos Valstijas ir Taivaną. Taigi, noras sustabdyti Kiniją kilo jau gana seniai, bet akivaizdu, kad Kinija, kaip ilgą laiką esame įpratę girdėti, yra pigios, nekokybiškos produkcijos fabrikas. Kai kuriais atvejais taip, tai yra pigios produkcijos šalis.

Dabar jau nebūtinai.

Ne tik pigios ir nekokybiškos. Labai gerai matosi prekybiniai santykiai tarp Vokietijos ir Kinijos. Ilgą laiką Kinija buvo vokiškų, kokybiškų aukštųjų technologijų ir inžinerinių prekių eksporto rinka. Dabar tomis pačiomis prekėmis Kinija konkuruoja su Vokietija. Kinija tapo Vokietijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų konkurente. Dėl to yra noras išsaugoti savo pozicijas ir būtent dėl to prieš Kiniją yra labiausiai nukreipti importo tarifai ir visa protekcionistinė politika prieš Kiniją.

Tinklalaidę pavadinau „Trumpas tarifų kelias“. Bet ar iš tikrųjų taip? Panašu, kad Donaldas Trumpas tą tarifų politiką vykdys 100 procentų.

Aš taip manau. Jis tą žadėjo iki rinkimų ir  visa komanda aplink jį tuo tiki –  nuo S. Miller iki P. Navarro. Aišku, yra kitas flangas truputėlį racionalesnių ir tokių, kurie nori laisvesnės prekybos, įskaitant ir JAV iždo sekretorių Scott Bessent. Jis diplomatiškai naviguoja ir bando rasti derybų kelią, bet iš esmės protekcionistinė politika liks. O grįžtant prie klausimo, kas privertė Donaldą Trumpą atidėti 90 dienų tuos tarifus, tai galima sakyti, kad iš dalies ir respublikonai netiesiogiai. Pavyzdžiui, naujausios „YouGov“ apklausos rodo, kad Trumpo palaikymas tarp ištikimiausių MAGA gerbėjų išlieka beveik 100 procentų visais klausimais: ekonomine politika, socialine imigracijos politika. Bet likę respublikonai, jei inauguracijos dieną palaikė  80-90 proc. įvairiais klausimais, tai dabar apie 60 proc. Vadinasi, daugelis respublikonų sako: „Ok, bet čia yra ir žalos.“ Ir ta žala matoma visur: vartotojų, investuotojų  lūkesčiuose. Ir ne tik per lūkesčius, bet ir per kitus duomenis – infliaciją, vartojimą ims matytis neigiama įtaka ekonomikai. Aišku, kad politikas visuomet galvoja apie kitą rinkimų ciklą ir kaip atrodys Jungtinės Amerikos Valstijos kitais metais. Pagal dabartinę vykdomą importo tarifų politiką jos neatrodys labai gerai. Bet tai kol kas nestabdo Donaldo Trumpo. Aš manau, kad Trumpas gyvena truputėlį informaciniame burbule. Pavyzdžiui, jo sprendimas apie importo tarifų atidėjimą buvo paskelbtas per jo „Social Truth Media“, o ne kažkokiais oficialiais kanalais. Įdėtas pranešimas su gramatikos klaidomis, su trupučiu šauktukų, didžiųjų raidžių, neaišku, kas atšaukta, kas neatšaukta. Jis tame socialiniame tinkle dalinasi visokiais video klipais ir naujienų reportažais iš FOX. Labai tendencingais, kur žurnalistai jį giria, liaupsina, vėliavėlėmis mojuoja. Kai gyveni tokiame siaurame informaciniame burbule, aišku, kad matai truputėlį iškreiptą pasaulio vaizdą ir iškreiptą vaizdą, kaip gyvena ir jaučiasi Amerika. Juolab, kad tų MAGA  fanų yra pakankamai daug. Jeigu jais apsistatai aplinkui, jie visi euforijoje žiūri į tave, tai gali nepajausti ir truputėlį per ilgai laužti ir spausti, kol jau visur bus matoma, kad yra rimtų ekonominių problemų. Tai turbūt to tokio svyravimo, kur  puolu – atsitraukiu dar bus labai daug.

Ar labiau užsidariusi, save kur kas labiau nei dabar izoliavusi tokio dydžio ekonomika kaip Jungtinės Valstijos gali augti sėkmingiau nei būdama visiškai atvira?

Teoriškai ilguoju laikotarpiu gali augti. Bet praktiškai nėra tokių pavyzdžių. Vienas iš Jungtinių Amerikos Valstijų klestėjimo šaltinių ir yra globalizacija.

Pasaulinis dominavimas.

Taip, tu pigią, darbo jėgos reikalaujančią gamybą iškeli ten, kur ji yra pigesnė, efektyvesnė. Savo šalyje koncentruoji inovaciją, intelektinę nuosavybę, aukštos pridėtinės vertės pramonę ir paslaugas. Tai yra toks visiškas santykinis pranašumas, kur tu koncentruojiesi ten, kur tu turi iš tiesų santykinį pranašumą, darai tai, ką gali geriausiai, geriau negu kiti. Dabar Trumpas bando įteigti, kad darykime viską. Net ir tai, ko mes nedarome labai gerai. Tai negali būti klestėjimo pagrindas ypač ir dėl to, jei tuo pat metu nori visiškai apriboti imigraciją. Jeigu bandysi sukurti ar atkurti pramonę, kurioje reikia pigios, žemesnės kvalifikacijos darbo jėgos ir tuo pačiu metu neįsileisi imigrantų arba juos išvarysi – nesiderina šitie dalykai. Nesueina galai tokioje ekonominėje politikoje. Tai mano atsakymas būtų, kad ne. Tai nėra kelias klestėjimo link. Ir dėl to aš manau, kad visa ta ekonominė politika, kurią dabar vykdo Trumpas, yra pastatyta ant klaidingų prielaidų ir įgyvendinama su  pavojingais, grubiais, atšipusiais instrumentais. Yra archajiškas požiūris į tai, kas yra svarbu ekonomikoje sureikšminant kietus dalykus ir ignoruojant intelektinę nuosavybę, paslaugas – tai, kas yra šiuolaikinės, modernios ekonomikos pagrindas. Ir tuomet, kai dar apipini tai nacionalistinėmis, beveik religinėmis idėjomis ir bandai pernešti į realią ekonomiką, tai būna tai, ką mes matėme pastarąsias 10 dienų: chaosas, panika ir į blogąją pusę besikeičiantis JAV įvaizdis. Tai yra vienas svarbiausių dalykų. Jeigu suabejojama JAV dolerio, kaip rezervinės valiutos, statusu, jeigu JAV nebeatrodo kaip pati saugiausia valstybė, kur gali priparkuoti savo pinigus ir paskolinti tai valstybei, tai tolimesnis JAV augimas bus daug sudėtingesnis. Nes Donaldas Trumpas ignoruoja tai, kad jie gali turėti didelį užsienio prekybos prekėmis deficitą dėl to, kad yra teigiami milžiniški finansiniai srautai iš likusio pasaulio. Likęs pasaulis skolina jiems pinigus, investuoja pinigus į Jungtines Amerikos Valstijas tam, kad jie galėtų nusipirkti pigesnes prekes  iš likusio pasaulio. Donaldas Trumpas nori prarasti šią privilegiją.

Dar labai svarbu nostalgija. Visi kuo puikiausiai žino, kad amerikiečiai geriausiai vertina 1970  ir 1980  metus – tų milžiniškų autostradų, didelių užtvankų, kosmoso užkariavimo ir ko tik nori laikus, kai amerikietiška ekonomika klestėjo. Bet pasaulis pasikeitė, į tai jau nebegrįši, ar ne?

Būtent. Tai ir atsispiriame nuo to, kad Donaldas Trumpas jaučia tą savo elektorato nostalgiją, nusivylusiųjų elektorato nostalgiją. Ir aišku, kad jeigu kažkoks darbuotojas prarado inžinieriaus darbą automobilių gamykloje, kur viskas automatizuojama, jis turbūt negalės nuvažiuoti į Kaliforniją ir dirbti Holivude ar Silicio slėnyje. Tas perėjimas, transformacija yra sudėtinga ir čia nėra lengvų sprendimų. Bet tai, ką daro Donaldas Trumpas, kol kas nepanašu į tai, kad jis padarys Jungtines Amerikos Valstijas vėl didžias. Turbūt ne.