Spotify

Neseniai viešai paskelbta eksprezidento vėžio diagnozė ir dvi naujos knygos pagaliau atskleidžia košmarišką prezidento sveikatos būklę kadencijos pabaigoje. Knygoje „Original Sin“, kurią parašė CNN žurnalistas Jake Tapper ir Axios reporteris Alex Thompson, teigiama, kad artimiausi Bideno patarėjai – vadinamoji „politbiuro“ grupė (Jill ir Hunter Biden, Mike Donilon, Bruce Reed, Steve Ricchetti) – aktyviai slėpė jo psichinę ir fizinę būklę nuo visuomenės, žiniasklaidos ir net kabineto narių.

Vieno susitikimo metu Joe Bidenas neprisiminė savo nacionalinio saugumo patarėjo ir komunikacijos direktoriaus vardų. 2024 m. birželį Holivude vykusio lėšų rinkimo renginio metu vienas padėjėjas prezidentui net turėjo priminti, kas yra renginio vedėjas ir garsus Demokratų partijos donoras George Clooney, sakydamas: „Na juk žinai George’ą!“ Kitoje knygoje „Kova“ NBC reporteris Jonathan Allen ir The Hill žurnalistė Amie Parnes pasakoja, kad padėjėjai ant grindų klijuodavo šviesą atspindinčią juostą, kad prezidentas nesuklystų eidamas link tribūnos per lėšų rinkimo renginius.

Padėjėjai ant grindų klijuodavo šviesą atspindinčią juostą, kad prezidentas nesuklystų eidamas.

Paprastai kalbus Joe Bidenas į kadencijos pabaigą kalbėdavo tik trumpais sakiniais arba remdavosi sufleriu. Jo netvirtą eiseną padėjėjai mėgino kompensuoti sekdami prezidentą link sraigtasparnio, kad paslėptų nuo kamerų ir prilaikytų, jei kartais Bidenas sukluptų. Viešus jo pasisakymus filmuodavo dviem kameromis, kad montuojant galėtų paslėpti nerišlumą greitais peršokimais.

Bideno kabineto nariai visus 2024 metus su juo neturėjo beveik jokio kontakto. Darbo dieną demokratas baigdavo apie 16 valandą ir laiką leisdavo artimiausioje aplinkoje, nedirbdamas. Nebuvo surengtas nei vienas oficialus sprendimo dėl kandidatavimo aptarimas. Iki pat galo savo sugebėjimų nugalėti Trumpą tikėjusiam prezidentui nebuvo rodomos nepalankios apklausos. Kritikų lyginimai su nukvakusiu Brežnevu nebeatrodo tokie nepagrįsti.

Knygos sukėlė politinę audrą tarp JAV centristų ir dešiniųjų. The Economist (nuosekliai nuo 2022 metų kvietęs demokratus rinktis naują kandidatą) sako, kad paties Bideno ir jo artimiausios aplinkos – šeimos, padėjėjų – tuštybė nustelbė sveiką protą, ar verta jam siekti antros kadencijos. Nedaug demokratų drįso kalbėti apie jo silpnybes jam būnant poste. Kairioji žiniasklaida (uoliai demaskuojanti Trumpą) apie Bideno silpnybes pradėjo kalbėti tik tada, kai demokratų partija jau stūmė jį lauk.

Vidaus kovose paskendusi demokratų partija taip pat apsimetė nieko nematanti. Nors net pusė rinkėjų apklausose prieš rinkimus sakė, kad yra susirūpinę dėl Bideno sveikatos, dėl politinių išskaičiavimų Bideno kandidatūrą palaikė ne tik Kamala Harris, bet ir Kalifornijos gubernatorius Gavin Newsom, Ilinojaus gubernatorius J.B. Pritzker bei Niujorko kongresmenė Alexandria Ocasio–Cortez – visi galimi būsimi kandidatai.

„Bidenas taip stipriai išdulkino mūsų partiją!“ – konstatuoja David Plouffe, Kamalos Harris kampanijos vadovas ir vienas iš nedaugelio demokratų šaltinių, kurie šiose knygose leido minėti savo pavardę. Pasak jo, svarbiausia 2024 m. pamoka yra tai, ką tik išlepusi, uždara politinė organizacija gali laikyti atradimu: „niekada daugiau neturime mėginti įtikinti žmonių, kad tai, ką jie mato, nėra tiesa“.

Dešinioji žiniasklaida nelabai domisi Trumpo elgesiu.

Tai galioja ne tik kairiesiems. Vertėtų pažymėti, kaip pastebi The Economist, kad Bideno protines ir fizines problemas laiku pastebėjusi dešinioji žiniasklaida nelabai domisi Trumpo elgesiu.

Lietuvoje ši pamoka mums taip pat svarbi. Labai susiskaldžiusioje ir prieš mirtinį priešą kovojančioje medijų visuomenėje nepatogūs faktai atrodo nebesvarbūs. Bet kokia kritika partijos linijai arba didžiajam lyderiui – išdavystė. Savų prisidirbimai – nutylimi, svetimų išpučiami. Tačiau netikri faktai įtikina ne tik kitus – kaip sako tinklalaidininkas Ezra Klein – pirmiausia visi: žurnalistai, kabineto nariai, partijos politikai turėjo apgauti patys save.

O apgavus save kažkuriam Bideno komandos nariui 2022 metų pradžioje ir kilo išganinga mintis – visomis galiomis padėti respublikonams nominuoti tuo metu jau pradėtą pamiršti Donaldą Trumpą. Ir planas pavyko, tik ne taip, kaip tikėtasi.