Spotify

Ponia Čmilyte, apie ką yra liberalai?

Liberalai yra apie pagarbą žmogui, apie laisvę, apie individą. Liberalai yra apie ateitį ir apie pažangą, bet taip pat apie demokratiją. Šiandien, kai kyla tiek daug iššūkių liberaliai demokratijai, dažnai mes, liberalai, ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų Vakarų valstybių, tampame tais naujaisiais konservatoriais, nes mes saugome institucijas, mes saugome liberalią demokratiją. Mes saugome pasiekimus, kurie buvo pasiekti iki mūsų. Ir saugome visų pirma nuo radikalizmo.

Kokie trys svarbiausi dalykai liberalams? Kas labiausiai rūpi?

Labiausiai rūpi tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje.

Jūs suprantate, kad ten ir Lietuvos mūšio laukas?

Ten sprendžiasi ir mūsų ateitis, mūsų regiono ateitis. Kaip gyvensime mes, kaip gyvens ir ateities kartos. Man taip pat labai rūpi, kad mes išlaikytume gerą Lietuvos kryptį. Mes esame sėkmės istorija. Per 34 metus mes pasiekėme tiek daug, kad dabar, žvelgiant atgal, atrodo, kad per tokį istoriškai trumpą laiką tai yra unikali sėkmės istorija. Todėl labai svarbu išsaugoti, kas buvo pasiekta. Ir trečias dalykas: pirmą kartą apklausos parodė, kad mūsų jauniausia karta yra laimingiausia pasaulyje. Šiek tiek skeptiškai žiūriu į tą pirmą vietą, bet žinia yra fantastiška. Aš noriu, kad nenuliūstų mūsų  jaunoji karta.

Jūsų partija yra smarkiai nukentėjusi. Daugeliu atveju turbūt pati kalta dėl skandalų ir teismų. Šiandien kalbėsime apie jūsų partijos programą, apie tai, kas joje yra, ką jūs žadate, kodėl žadate ir ko nežadate. Parengėte 90 puslapių programą ir, man regis, ji atskleidžia gana gilų visų sričių išmanymą, supratimą, rodo kompetenciją ir, aišku, kelia klausimų. Bet pirmiausia ji rodo, kad intelektinio potencialo jūsų partija tikrai turi.

Ir aš taip manau. Džiaugiuosi, kad vertinate. Visų pirma, ši programa yra šiek tiek kitokia negu mūsų ankstesnės programos ir tą tikriausiai pastebėjote, nes yra keli dalykai, kurie skiria. Pirmiausia mes kiekvieną sritį pradedame apžvalga to, kas yra dabar. Anksčiau to nedarydavome. Kodėl tai darome dabar? Nes suprantame, jog į šiuos rinkimus mes  neateiname nuo balto lapo. Todėl, kad liberalai negali sau leisti sakyti, kad nieko iki tol nebuvo, mes dabar išspręsime visas problemas ir padarysime viską, kas gera ir nedarysime nieko, kas yra blogai. Taip mes nedarome.

Jūs fotografuojate situaciją kiekvienoje srityje iš savo matymo kampo ir žiūrite, kaip ji atrodo?

Būtent. Ir kai kuriais atvejais mes išryškiname tuos dalykus, kurie mums atrodo svarbiausi. Galbūt kita politinė jėga akcentuotų visai ką kita. Ir dar vienas dalykas, kuris man atrodo įdomus: tai yra paskutinė programos dalis, kurioje yra žvilgsnis į ateitį. To taip pat anksčiau nedarėme. Man atrodo, tai svarbu. Pavyzdžiui, kalbant apie gynybą. Žinau, kad kitose valstybėse visiškai normalu daryti susitarimus tarp politinių jėgų dešimtmečiams į priekį. Mes, deja, neturime tokios politinės tradicijos, bet tikiu, kad kažkada turėsime, to labai reikėtų. Todėl tas žvilgsnis, šiek tiek išeinantis už politinio ciklo ribų ir kalbantis apie tai, kas bus aktualu po penkerių ar dešimties metų, yra reikalingas. Tai šitie dalykai tikriausiai ir yra tai, kuo skiriasi nuo ankstesnių programų.

Cituoju jūsų programą: „Liberalai turi permąstyti savo vertybines nuostatas. Šiuolaikinėje politikoje stiprėjant gynybos, aplinkosaugos iššūkiams yra sudėtinga išsiversti neperžiūrėjus mokesčių.“  Jūs tą „peržiūrėjus“  padėjote po antru sluoksniu, turit omenyje didinimą. Toliau citata: „Išjudinti diskusijas dėl mokesčių mažinimo ateityje bus vis sunkiau ir sunkiau.“ Sakote, kad peržiūrėti reikia tai, kas visąlaik buvo deklaruojama: mažesnė valstybė, mažiau galbūt paslaugų, bet mažiau ir mokesčių, daugiau privačios iniciatyvos, daugiau žmogus žmogui arba verslas verslui. Šitas liberalų traukinys nuvažiavo, o kitas neatvažiavo dar?

Aš taip nesakyčiau. Sakyčiau – mažiau valstybės. Mūsų šūkis rinkimuose – telkti, veikti netrukdyti.

Tas žodis daugiausia visiems ir patinka. Bent jau tiems, kuriems nepatinka, kai jiems aiškina valdžia, kas yra moralu, kas nemoralu, kada gultis, kada keltis, kiek išgerti vyno, kiek jo neišgerti ar kada jo nusipirkti ir taip toliau.

Būtent. Man tas žodis „netrukdyti“ taip pat labiausiai patinka, nes jis kalba apie tai, už ką liberalai visada ir buvo. Tai yra ir apie tai, kad valstybė netrukdytų tiems, kuriems sekasi, kurie ir šiaip susitvarko, yra savarankiški, pasirūpina savimi, savo šeima ir dar galbūt sukuria darbo vietas ir įdarbina kitus. Jiems reikėtų tiesiog netrukdyti.

O kalbant apie mokesčius ir apie tą mokesčių peržiūrėjimą, kuris čia yra užkoduotas, aš akcentuočiau visų pirma tai, kad nuo to momento, kai dabartinė Liberalų partija kūrėsi, vienas svarbiausių dalykų buvo, kad Liberalų sąjūdis visada yra už mokesčių mažinimą. Dabar, kai kyla gynybos finansavimo klausimas ir reikia rasti resursų  didinti finansavimą gynybai, nėra adekvatu kalbėti apie mokesčių mažinimą. Tai šioje kadencijoje Liberalų sąjūdžio politika ir aš pati buvome kažkuria prasme saugiklis, vartininkas, kuris nepraleisdavo šaudomų dar neišdiskutuotų, neparengtų mokestinių iniciatyvų laikydamiesi savo liberalios linijos. Tačiau labai svarbu ir mūsų partiečiams, ir mūsų rinkėjams, ir žmonėms, kurie simpatizuoja liberalams pasakyti, kad liberalai ilgainiui irgi keičiasi.  Dabar mūsų tikslas yra išlaikyti Lietuvos investicinį patrauklumą, konkurencingumą. Tačiau visais atvejais būti  už mokesčių mažinimą ir užtikrinti, kad laikysimės tos linijos tuomet, kai yra poreikis didinti gynybos finansavimą, na tiesiog čia nesueina galai.

Liberalai visada buvo už tai, kad valstybė netrukdytų tiems, kuriems sekasi.

Jūs apie mokesčius nemažai kalbate. Programoje sakote, kad mokesčių politikos ciklas turi aplenkti kadencijas, kad valstybė privalo turėti mokesčių planą penkeriems ar daugiau metų į priekį, kad būtina užtikrinti tvarų gynybos finansavimo modelį, kuris nesiremia vien biudžeto išlaidomis ir t. t. Tačiau norėčiau padiskutuoti vienu aspektu. Sakote, kad būtina išvengti visų pajamų sujungimo ir jų apmokestinimo. Bet juk tai yra šios, nueinančios valdžios viena iš esminių idėjų — „naikinti gyvulių ūkį“, kai, cituojant Orvelą, visos kiaulės lygios, bet yra lygesnių. O jūs sakote, kad nebūtinai yra taip?

Šį terminą priskirkim tam, kas yra šio termino savininkas. Tai yra Finansų ministerija, kuri nėra liberalų atsakomybės lauke. Ir, kalbant apie žmones, kurie verčiasi individualia veikla, buvo liberalų tokia netgi raudona linija, kad mes nenorėtume peržiūrėti ar jiems kelti. Ir yra sričių, kurių nenorėtume keisti. Ir čia jūs tikrai pamatysite šitoje mokestinėje dalyje, kad mūsų požiūriai su  konservatoriais šioje  srityje dažnai išsiskiria. Bet aš kalbėčiau ne tik apie konkrečius dalykus, bet ir apie patį metodą. Per šią kadenciją tikrai nebuvo sėkminga, kad neretai dialogą su interesų grupėmis Finansų ministerija vykdė labiau dėl „varnelės“, o ne dėl rezultato. To atgarsius girdėjau ir aš, kaip Seimo pirmininkė. Ir ne kartą dėl to tekdavo vėliau susitikti su tomis pačiomis asociacijomis, įvairiais forumais. Ir kalbėti apie tai, o kaipgi šitoje situacijoje mums reikėtų elgtis.

Neva, formaliai jūsų paklausysiu, bet realiai viską jau esu sugalvojęs?

Taip. Ir bėda ta, kad tai nėra nei formaliai, nei neformaliai išsamiai aptarta su politiniais partneriais, kurių balsų reikės tam, kad tai būtų įgyvendinta. O rezultatas dažnai būdavo toks, kad nepasiekus net Seimo salės pasiūlymai kelis kartus keisdavosi ir jie nebūdavo įgyvendinami. Bet nenoriu kalbėti labai negatyviai. Be jokios abejonės, sėkmės istorija yra gynybos paketas, sukūrimas to fondo, kurį sukūrėme bendromis jėgomis birželio pabaigoje ir dėl jo balsavome. Dabar esame ketvirta valstybė NATO pagal gynybos finansavimą. Ir tai yra labai svarbu ne tik mums, bet ir mūsų partneriams bei sąjungininkams.

Dabar esame ketvirta valstybė NATO pagal gynybos finansavimą.

Dar šiek tiek apie programą. Kritiškiausiai  esate nusiteikę susisiekimo ir švietimo atžvilgiu?

Taip.

O palankiausiai vertinate kultūros ir aplinkosaugos sritis?

Ar jus tai stebina?

Nenuostabu, kodėl palankiausiai vertinate kultūros ir aplinkosaugos sritis, nes už jas esate tiesiogiai atsakingi. Gal galima buvo tikėtis kažkokio savęs pakritikavimo, bet to nėra. Jūs rašot programoj, kad 40 proc. valstybinės reikšmės kelių tinklo nebeatitinka nustatytų reikalavimų, 30 proc. būklė ribinė ir netrukus pasieks reikalavimų neatitinkantį lygį, Lietuvoje 80 viadukų avarinės būklės. Šių dienų kainomis reikėtų 10 milijardų eurų keliams ir viadukams sutvarkyti. Metinis kelių infrastruktūros deficitas sudaro 207 milijonus. Ir jeigu jūs galėtumėte prisiimti atsakomybę, jūs nustatytumėte, kad  nemažiau 80 proc. kuro akcizo atitektų kelių fondui. Dabar maždaug pusė atitenka, kitais metais gali būti netgi 45 procentai.  Paklausiu, kaip Ingrida Šimonytė: jei iš vienos kišenės išimsi ir į kitą įdėsi, tai kitoj kišenėj pinigų neliks. Nustekentas buvo kelių fondas daugybę metų. Sakote, kad įmanoma pasukti tą laivą atgal?

Pabrėšiu, kad šitas pjūvis, konstatavimas nėra vien tik apie šią kadenciją. Kalbant apie kelių, viadukų, tiltų būklę, labai svarbu paminėti, kad ne per ketverius metus jie sugriuvo. Tai yra dešimtmečio reikalas. Bet akivaizdu, kad lopydami šen bei ten mes iš esmės situacijos nepakeisime. Visiškai sutinku, kad tas drąsus mūsų pasiūlymas, įsipareigojimas arba iškeltas tikslas ženkliai padidinti akcizo dalį, surenkamą nuo pusės iki 80 proc., yra ambicingas. Bet čia reikėtų labai atvirai pasakyti: jeigu tokio drastiško pakėlimo nebus, tai negerės tiltai, negerės keliai ir mes situacijos nepakeisime. Dabar apie tą Ingridos požiūrį, iš kur paimsime ir kaip reikia suderinti įvairius interesus. Ne be reikalo šitoje programoje jūs matote, kad kai kurios sritys yra sudėtos kartu. Štai ekonomiką ir infrastruktūrą mes dedame į vieną dalį matydami, kad tai yra visiškai tarpusavyje susiję klausimai. Regioninę politika aš dėsčiau iš esmės ten pat. Ir jeigu mes norime, kad ateitų investicijos į regionus, kad kurtųsi įmonės, kad plėstųsi gynybos pramonė ir kitokia pramonė, natūralu, kad kelių būklė yra labai svarbi sudedamoji to dalis.

 Jei jūs įdėmiai perskaitysite mūsų programą, tai tokių konkrečių ir brangių įsipareigojimų įvairiose srityse mes neturime. Kelių klausimas, infrastruktūros, susisiekimo klausimas yra vienintelis toks drastiškas padidinimas, lyginant su dabartine situacija. Ir sveikatos srityje, ir švietimo srityje mes sakome, kad dabar yra tas laikas, kai reikėtų skelbti tam tikrą moratoriumą pokyčiams po pokyčių, reformoms ir sutvarkyti tai, kas yra pradėta dabar. Šiek tiek nuraminti ir bendruomenes, ypač kalbant apie švietimo sritį.

Turbūt daug kas sutiktų, kad geriausia kokius metus nieko nedaryti, kad visi nurimtų, nes matosi, kad yra įsiaudrinę. Bet pakalbėkime apie tą didįjį skandalą dėl tarpinių rezultatų. Jūs gana santūriai apie tai kalbate, labai aštriai nekritikuojate. Norėčiau, kad jūs įvertintumėte tai, kas buvo. Čia pacituosiu savo sūnų, kuris atėjo ir sako, kad čia tikrai yra viskas normalu, čia viskas gerai padaryta. Jis sako: „Tėti, čia yra supermamų sukeltas triukšmas, nes jos nemėgsta streso ir kai jų vaikai patiria stresą.“ Nes tokio masto problemos turbūt net nebuvo, kaip šis sukeltas triukšmas visuomenėje. Kaip jūs vertinate tai, kas įvyko?

Aš galiu vertinti kaip politikė ir kaip keturių vaikų mama. Tie vertinimai gal net šiek tiek išsiskirs. Žvelgiant grynai vertybiškai man atrodo, kad Lietuvoje yra šioks toks susikoncentravimas į vaikų sukirtimą ar gaudymą per egzaminus labiau nei į žinių patikrinimą.

„Paslėpkime jiems kiaulytę, — galvoja egzaminų sudarytojas,  — ir čia jau jie turėtų susimauti.“ Manot, toks galėtų būti požiūris?

Manau, gali pasitaikyti ir toks.  Ir aš nežinau, ar mūsų geriausi specialistai, geriausi mokytojai, švietimo ekspertai, noriai imasi rengti užduotis.

Juos įkalbinėja dieną naktį, kad sutiktų, o eina tie, kurie dažniausiai eina visada.

Problema yra, bet nežinau paprasto sprendimo šitos problemos. Man iš tiesų imponuoja daugeliu atžvilgių skandinaviškas požiūris, kur nekėlimas pernelyg didelio streso vaikams yra laikoma didele vertybe. Ir tai nereiškia, kad žmonės, išėję iš mokyklos, yra kažkokie labai jau neužgrūdinti. Bet manau, kad mūsų vaikai patiria pakankamai streso įvairiose srityse ir dar dirbtinai kažkaip jį kelti galbūt tokio  poreikio ir nebūtų.

O kodėl liberalai nepasisako savo programoje už brandos egzaminų atšaukimą kaip kai kuriose valstybėse? Suomijoje valstybė sako: mokytojau, mes tavimi tikime nuo pradžių iki galo. Tu parašai įvertinimą metu gale ir tai yra tikras įvertinimas, nes tu studijavai, tu tobulinaisi. Mes tavimi tikime. Tavo įvertinimo mums tikrinti per kažkokį nacionalinį egzaminų vajų nereikia, nes tu esi mokytojas.

Tai gali būti siekiamybė. Bet pažiūrėkime į mūsų švietimo sistemą ir į tai, kokia ji yra netolygi ir kaip skiriasi mokytojai, kaip skiriasi mokyklos. Ateityje galbūt, bet dabar pasisakydami apie tokį dalyką savo programoje, mes patys prieštarautumėme sau, nes siūlome nereformuoti visko iš naujo. Nesiūlome kažkokių visiškai naujų dalykų ar sistemos sukrėtimų, o visgi leidžiame įsigalioti ir pradėti praktikoje veikti tam, kas veikia, kas iki šiol yra nuspręsta.

Vaikai patiria pakankamai streso ir dirbtinai jį kelti nėra poreikio.

Kita tema, kurią norėčiau aptarti, yra tautinės mažumos. Šiandien pasiėmiau šūsnį knygų ir tai yra rusakalbių mokyklų 5, 6, 7, 8, 9 klasių gimtosios kalbos ir istorijos vadovėliai. Tik pradėjau skaityti ir nenoriu skubėti su išvadomis, bet turiu įtarimą, kad galėsiu pagrįsti teiginį, kad mes Lietuvos rusus vertiname kaip rusus Lietuvoje ir juos mokome taip, lyg jie būtų Rusijos rusai. Turiu omeny Rusijos geografiją,  istoriją. Daug rusiško turinio atsiejus tai, kad jie šitoje šalyje yra lygiai tokie patys tradiciniai, kaip ir lietuviai, čia yra lygiai tiek pat jų šalis, kiek ir mūsų, lietuvių. Jūs turite idėją sukurti programą „Didžiuojuosi savo šaknimis”, skirtą tautinėms mažumoms. Bet kaip mums patiems suvokti ir pakeisti tą naratyvą, kad vaikus Visagine turbūt galima auklėti taip, kad jie čia pasijustų ne kažkokių atklydėlių palikuonimis, o žmonių, kurie XIX amžiaus sukilimuose kovojo prieš carą, palikuonimis. Suprantate, ką turiu omenyje?

Suprantu. Mes atskirą netgi dalį dedikavome tautinėms mažumoms, suprasdami, kokia tai yra svarbi tema ir kaip  dažnai ji nurašoma ar susiaurinama iki kažkurios vienos tik tautinės mažumos. Mano galva, tai didelė klaida. Aš pati lankiausi Visagine porą kartų šią vasarą, man buvo labai įdomu ten apsilankyti. Įdomu ta prasme, kad matai pakankamai didelius skirtumus tarp vyresnės kartos ir jaunesnės. Žinoma, stebina ta dvikalbystės momentas, bet manau, kad labai svarbu skleisti žinią, kad tai yra mūsų bendrapiliečiai. Tai yra žmonės, kurie taip pat yra ir pilietiški, ir patriotiški. Ir aš labai džiaugiuosi, kad liberalų kandidatas yra Jevgenijus Šuklinas, kuris yra ir šaulys, ir daugelio iniciatyvų, pagalbos ukrainiečiams bendraautorius. Jis tą daro paneigdamas daugelį įsisenėjusių  stereotipų. Man pačiai buvo nesmagu, negera stebėti, kuomet po prezidento rinkimų buvo kaltinimų iš kai kurių politikų tam tikriems Lietuvos regionams, kad ten žmonės yra nevalstybiški, nes balsavo taip ir anaip.  Aš matyčiau, kad reikia daryti atvirkščiai, reikia dažniau ten lankytis, reikia daugiau bendrauti, reikia daugiau išgirsti žinių. Ir visiškai sutinku, vadovėliai, mokymosi priemonės Lietuvos rusams apie tai, kas yra Lietuva, kas yra gyvenimas jų valstybėje Lietuvoje tik jų gimtąja kalba, matyt, ir yra vienas iš kelių į geresnį sugyvenimą. Aišku, situacija niekada nebus lengva tol, kol Rusija atakuoja ir kasdien daro karo nusikaltimus Ukrainoje.

Ar nereikėtų jūsų ir kitų partijų programose numatyti ne tik infrastruktūros atnaujinimo ar gynybos prioritetą, bet ir prioritetą kalbant apie visą Pietryčių Lietuvą? Tiesiog nukreipti ten dėmesį. Dabar susidaro įspūdis, kad politikams tie regionai ne itin įdomūs, nes jie nemato perspektyvos ten laimėti trumpajame laikotarpyje. Ir iš tikrųjų ten nei liberalai, nei Tėvynės Sąjunga, net ir socdemai trumpajame laikotarpyje tikrai nelaimės, nes yra įsitvirtinę kitos politinės jėgos ir gal dėl to čia yra neįdomu?

Tai labai netoliaregiška. Čia atsakymas ir yra, kad ne vienai kadencijai į priekį turime galvoti kai kuriose srityse. Kalbant apie tautines mažumas ar tautines bendrijas tikrai ne trejų ar ketverių metų periodais turėtume galvoti. O dabar, kai geopolitinės įtampos yra tokios, kokios yra, mes neturime prabangos skirstyti savo piliečių.

Gerai, bet jeigu valstybė sugalvotų, pavyzdžiui, tam tikrų regionų žmonėms dovanoti ar apmokėti daugiakanalių televizijų prenumeratą, dalinti žiniasklaidos prenumeratas, leisti prenumeruoti periodinius leidinius valstybės sąskaita, pirkti knygas? Tai nekainuotų milijardų, bet poveikį turėtų akivaizdų.

Tai yra geros idėjos, bet galbūt net ir to nebūtina daryti. Yra neseniai startavęs Medijų fondas, ten dar yra iššūkių, bet tai yra priemonė, tai yra įrankis, kuris yra labai svarbus. Mano teikta iniciatyva, kad žiniasklaida tautinių mažumų kalbomis būtų įstatyme įrašyta kaip vienas iš prioritetų, taip pat iš Medijų fondo skirstant paramą. Nors šiemet nebuvo daug paraiškų, nebuvo daug skirta lėšų, bet pabrėšiu, kad žiniasklaida gimtosiomis tautinių mažumų kalbomis yra labai svarbus informacijos šaltinis. Turiu pripažinti, kad šiuo metu tikrai susidaro įspūdis, kad ten nėra daug kokybiško turinio, o kai kuriais atvejais jis netgi traukiasi ir žmonės ieško alternatyvų.

Perka piratines korteles, žiūri tas televizijas ir t.t.

Taip. Čia tikrai yra erdvės ne itin sudėtingiems sprendimams, bet jie reikalauja šiek tiek dėmesio ir šiek tiek kantrybės.

Žmogaus teisės. Sakote: peržiūrėsime šeimos modelio teisinę sampratą, kad jis atspindėtų įvairias esamas šeimos struktūras mūsų visuomenėje. Ar tai yra jūsų pastarosios kadencijos gėda?

Ne, tai nėra mano gėda. Ir nėra liberalų gėda.

Turiu galvoje, kad net savų įtikinti nepavyksta.

Aš nuo 2016 metų dirbau Žmogaus teisių komitete, 2017 metais drauge su Aušrine (Armonaite—red.) teikėme. Ėjau į tribūną, dviese pasirašėme partnerystės projektą, kuris buvo kur kas ambicingesnis nei šis civilinės sąjungos projektas. Vėliau dar du kartus nesėkmingai teikiau projektą. Tačiau per šią kadenciją faktas, kad pavyko praeiti dvi stadijas, kai beliko tik viena — priėmimo stadija, yra neabejotina sėkmė. Kodėl nepavyko? Manyčiau, kad kažkuriuo momentu partnerystės klausimas tapo visiška Laisvės partijos nuosavybe. Nuosavybė ta prasme, kad jo sėkmė buvo traktuojama kaip vienos partijos asmeninis reikalas, kaip vienos partijos pergalė.

Kodėl taip atsitiko?

Todėl, kad nusavintas buvo tas klausimas. Bet kur yra problema? Tam, kad mes turėtume partnerystės priėmimą sėkmingą — ar šioje kadencijoje, ar kitoje, visada bus reikalingas progresyvios opozicijos palaikymas. Todėl šis klausimas neturėtų tapti koalicijos išlikimo klausimu, nes tuomet opozicijai tampa labai neparanku palaikyti, pagelbėti koalicijai išsaugoti gerus tarpusavio santykius ir panašiai. Bet užverčiant šios kadencijos klausimą sakyčiau, kad partnerystė Lietuvoje tikrai bus. Aš labai norėčiau, kad kuo greičiau ji būtų. Žinot, yra toks posakis, kad neįtikėtinai daug gali nuveikti politikoje, jei esi pasirengęs vienas neprisiimti nuopelnų už tą darbą. Tai štai čia yra raktas į visus žmogaus teisių klausimus — ar tai būtų partnerystė, ar Stambulo konvencija. Tuo momentu, kai klausimas tampa tiktai vienos, visiškai nesvarbu kokios politinės jėgos klausimu, priėmimas yra apsunkinamas.

Partnerystė Lietuvoje tikrai bus.

90 puslapių programa. Kodėl jūs tai darote? Juk puikiai žinote, kad net ir didžioji dalis jūsų rinkėjų jos neperskaitys.

Nes tai yra kelrodis. Tai yra žemėlapis, proga prisiminti, kas įvyko per ketverius metus, pagalvoti apie ateitį. Kartu tai yra ir intelektinis bendruomenės sutelkimas, pratimas. Galbūt ir nederėtų viešai sakyti, bet tai yra dalykas, kuris priverčia bendruomenę susimąstyti, priverčia partijos viduje identifikuoti naujus lyderius. Per šį laikotarpį, kai buvo kuriama programa, ne vienas jaunas žmogus, kuris galbūt buvo antrame, trečiame plane, suspindo kaip deimančiukai, kurie dega viena ar kita tema.

Atsiskleidžia intelektinė lyderystė tam tikroje srityje?

Taip, ir tai mane labai žavi, labai motyvuoja. Man atrodo, tai yra labai svarbu.

Ačiū už pokalbį.