Ar streikas yra kelias?
Andrius Navickas, Rytis Laurinavičius
Lietuvoje jau kelinta diena vyksta pedagogų streikas, kuriame dalyvauja daugiau nei 200 mokyklų ir iš viso apie 230 įvairių švietimo įstaigų. Ar streikas yra veiksmingiausias būdas siekti pokyčių? Ar pagrindinė problema šiandien yra mokytojų atlyginimų dydis, ar pati jų apmokėjimo sistema? Ir ko iš tiesų trūksta, kad valdžios ir mokytojų dialogas taptų konstruktyvus? Apie visa tai – tinklalaidės „Politika.lt“ pokalbyje su bendrovės „Omnisend“ vadovu ir iniciatyvos „Švietimas #1“ valdybos pirmininku Ryčiu Laurinavičiumi bei Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku Andriumi Navicku.
Įkelta prieš 3 val.
Nuotrauka
Andrius Navickas, Rytis Laurinavičius
YouTube
Spotify Icon
Spotify

Andriau, ar iš Vyriausybės jau sulaukėte konkrečių pasiūlymų, kurie leistų kalbėti apie galimą kompromisą?

A. Navickas: Kol kas ne. Praėjusios savaitės ketvirtadienį buvome susitikę su ministre, ir ji sakė derinsianti susitikimą su Ministru Pirmininku. Tos žinios vis dar laukiame. Kol kas jokių kitų signalų nėra.

Premjeras ragina mokytojus turėti saiką ir primena, kad jų atlyginimai viešajame sektoriuje augo bene sparčiausiai – per kelerius metus daugiau nei 40 proc. Be to, ir toliau numatoma juos didinti sparčiau nei daugumos kitų viešojo sektoriaus darbuotojų. Ką jam atsakytumėte?

A. Navickas: Manau, mokytojai į tai jau atsakė vakar, streiko dieną. Premjero pareiškimas daug kam sukėlė nuostabą, nes buvo tikimasi sprendimų, kurie leistų judėti link susitarimo, o vietoj to pasigirdo raginimas turėti saiką. Kalbant apie tuos 40 proc., skaičiais galima manipuliuoti labai įvairiai. Lygiai taip pat būtų galima sakyti, kad per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį atlyginimai išaugo tūkstančiu procentų. Bet jeigu pasižiūrime į realią situaciją, jaunas mokytojas, pradėjęs dirbti visu etatu, į rankas gauna apie 1100 eurų.

Kalbate apie atlyginimą į rankas už visą etatą?

A. Navickas: Taip. Todėl ir sakau, kad sudėtingais vidurkiais galima sukurti labai skirtingą vaizdą, bet nuo to reali jauno mokytojo situacija nesikeičia.

Premjeras, žinoma, kalba apie vidutinį mokytojų atlyginimų augimą per pastaruosius trejus ar ketverius metus.

A. Navickas: Švietimo sistemoje dirbantys žmonės labai aiškiai žino, kiek lėšų vienam etatui skiriama iš ministerijos. Mes matome, kad jaunam mokytojui tai reiškia apie 1100 eurų į rankas. Toliau galima su tais skaičiais žaisti – pridėti, atimti, skaičiuoti vidurkius, įtraukti mokytojus, dirbančius pusantro ar du etatus, bet esmės tai nekeičia. Klausimas paprastas: ar su tokiu atlyginimu mes pritrauksime jaunų žmonių į mokyklą? Mano atsakymas – vargu.

Ryti, jūs neseniai pristatėte dešimties punktų planą, kaip iš esmės keisti švietimo kokybę. Pagrindinis akcentas ten – mokinių žinios ir pasiekimai, tačiau mokytojo profesijos patrauklumas taip pat įvardijamas kaip vienas prioritetų. Kaip jūs vertinate dabartinį streiką? Ar tai, jūsų nuomone, yra kelias?

R. Laurinavičius: Sakyčiau, vienas iš svarbiausių prioritetų – tiek mūsų kelrodyje, tiek visoje „Švietimas #1“ veikloje – yra duomenys. O ką matome dabar? Iš esmės ginčą tarp ministerijos ir vienos profesinės sąjungos. Reikia ir tai pasakyti: ne visos profesinės sąjungos ir ne visi mokytojai laikosi tos pačios pozicijos. Ginčas šiuo metu sukasi aplink 7,5 ar 10 proc. atlyginimų didinimą. Mūsų požiūriu, abi pusės – sąmoningai ar nesąmoningai – manipuliuoja skaičiais. Pagrindinė bėda ta, kad neturime vieno aiškaus parametro ir vienos aiškios metrikos, kas apskritai yra mokytojo atlyginimas. Jo skaičiavimo sistema yra be galo sudėtinga: bazinė dalis, įvairūs priedai, papildomos dedamosios už specialiųjų poreikių vaikus ir taip toliau. Todėl vieni sako, kad mokytojo atlyginimas yra A, kiti – kad B, ir abi pusės skaičiuoja nuo skirtingos bazės. Tokiomis sąlygomis susikalbėti labai sunku. Todėl konstruktyvus valdžios, mokytojų, profesinių sąjungų ir nevyriausybinių organizacijų dialogas pirmiausia turėtų prasidėti nuo aiškių, visiems vienodai suprantamų duomenų.

Abi pusės – sąmoningai ar nesąmoningai – manipuliuoja skaičiais. Julius Kalinskas (ELTA)

Sakote, kad abi pusės manipuliuoja skaičiais, nes remiasi skirtingais dydžiais. Kur konkrečiai atsiranda ta manipuliacijos erdvė?

R. Laurinavičius: Premjeras kalba apie vidutinį darbo užmokestį, kaip jūs ir sakėte.

Kitaip tariant, paimamas bendras mokytojų darbo užmokesčio fondas, padalijamas iš mokytojų skaičiaus ir gaunamas vidutinis atlyginimas?

R. Laurinavičius: Taip, ir pats skaičiavimas yra logiškas. Profesinė sąjunga tuo metu remiasi baziniu atlyginimu. Bet kas yra tas bazinis atlyginimas? Faktinis mokytojo uždarbis nuo jo kartais gali skirtis labai smarkiai, net beveik dvigubai. Tai priklauso nuo mokyklos, konkretaus mokytojo, dėstomo dalyko, specialiųjų poreikių vaikų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Todėl čia jau pirmiausia ministerijos ir valdžios atsakomybė – susitvarkyti duomenis ir aiškiai pasakyti, kiek iš tikrųjų Lietuvoje uždirba mokytojas. Pats dar vakar girdėjau apie atvejį, kai, nepaisant bendro atlyginimų didėjimo, konkrečiam mokytojui nuo rugsėjo faktinis atlyginimas į rankas sumažėjo.

Kaip tai gali nutikti?

R. Laurinavičius: Gali sumažėti mokinių skaičius klasėje, specialiųjų poreikių vaikų skaičius, keistis kitos dedamosios. Būtent todėl vien bazinis atlyginimas nepasako, kiek mokytojas realiai gauna. Mano požiūriu, kol neturime aiškios ir vienodos sistemos, teisingesnis kriterijus būtų faktinės mokytojo pajamos.

Pone Navickai, kuris iš jūsų streiko reikalavimų jums šiandien yra svarbiausias?

A. Navickas: Šiuo metu ginčas labiausiai užstrigęs ties biudžetu ir darbo užmokesčiu, bet apskritai reikalavimų yra gerokai daugiau – jei gerai pamenu, apie 38. Ten ir saugumo klausimai, ir pati darbo apmokėjimo sistema, apie kurią ką tik kalbėjo kolega. Mūsų manymu, per ją labai daug pinigų tiesiog išsisklaido. Viena problema – didžiulė mokyklų vadovų laisvė formuojant etatus. Etatinis apmokėjimas buvo įvestas dar Sauliaus Skvernelio Vyriausybės laikais, bet nė viena Vyriausybė jo iki galo nesutvarkė. Turime sistemą, kurioje pinigai gali būti paskirstomi neskaidriai. Esame matę ir atvejų, kai vadovai formuoja fiktyvius etatus. Vadinasi, sistemoje pinigų gali būti, bet pati jų paskirstymo tvarka yra ydinga. Todėl vienas svarbiausių mūsų reikalavimų – sutvarkyti apmokėjimo sistemą ir panaikinti nepasiteisinusią perteklinę vadovų diskreciją.

Kokią laisvę mokyklos vadovas šiandien turi formuodamas mokytojo etatą?

A. Navickas: Pagal dabartinį reguliavimą vadovas gali formuoti etatą nuo dviejų kontaktinių valandų iki 30 valandų. Tai labai didelė amplitudė. Tokia laisvė suteikia vadovui ir labai didelę galią konkretaus mokytojo atžvilgiu – ypač jei mokytojas pradeda kelti nepatogius klausimus ar viešai kalbėti apie problemas. Be to, meras turi teisę atleisti vadovą, jei šis nesusitvarko. Dabar matome, kad kai kurie savivaldybių merai jau pradeda aktyviau kalbėti, ypač ten, kur pavyksta konstruktyviai susitarti ir su streikuojančiais. O kai sakoma, kad ne visi mokytojai streikuoja, reikia suprasti ir tai, kad ne visi jaučiasi galintys laisvai išsakyti savo poziciją. Kalbant apie duomenis, aš vis tiek grįžčiau prie vieno aiškaus kriterijaus: pasižiūrėkime, kiek lėšų etatui išeina iš ministerijos. Toliau jau galima analizuoti, kaip tie pinigai pasiskirsto konkrečiose mokyklose, kiek mokytojų dirba pusantro ar du etatus ir kaip dėl to susidaro vidurkiai. Bet pirmiausia reikia susitarti, kiek valstybė iš tiesų skiria vienam etatui. Tai būtų aiškiausias atskaitos taškas.

Pasižiūrėkime, kiek lėšų etatui išeina iš ministerijos.

R. Laurinavičius: Būtent taip šiuo atveju ir skaičiuoja premjeras – imama, kiek iš ministerijos skiriama mokytojų darbo užmokesčiui, ir ši suma padalijama iš mokytojų skaičiaus. Tačiau, mūsų požiūriu, pagrindinė streiko žinia visuomenei šiandien vis tiek yra ta, kad mokytojų atlyginimai kyla per lėtai.

Mokytojai dažniausiai kalba apie orų atlyginimą ir profesijos orumą.

R. Laurinavičius: Taip, bet tai, ką dabar kalba ponas Navickas, man atrodo gerokai konstruktyvesnė kryptis. Reikėtų iš esmės sutvarkyti mokytojų darbo apmokėjimo sistemą, kad visiems būtų aišku, kiek ir už ką mokama – kad tai suprastų ir mokytojas, ir mokyklos vadovas. Šioje vietoje man atrodo klaidinga iš karto ieškoti priešų ir priešinti mokyklų vadovus su mokytojais. Jie yra vienas kolektyvas ir turi dirbti mokinio naudai, o ne kovoti tarpusavyje. Mokytojas čia, be abejo, yra visa ko ašis. Todėl papildomai eskaluoti konfliktą nėra konstruktyvu. Tačiau faktas tas, kad dabartinė darbo apmokėjimo sistema yra klampi ir sunkiai suprantama. Jeigu profesinė sąjunga aiškiai sakytų: streikuojame todėl, kad sistema neskaidri ir neaiški, – tai būtų labai konkretus reikalavimas.

Gerai, pabandykime nupiešti aiškų vaizdą. Nuo ko šiandien priklauso mokytojo atlyginimas, kiek jame yra dedamųjų ir kuri vieta jums atrodo neskaidriausia? Pone Navickai.

A. Navickas: Priešinti čia tikrai nereikia, bet viena svarbiausių dedamųjų vis tiek priklauso nuo vadovo ir nuo konkretaus santykio su vadovu. Vadovas gali pradėti formuoti etatą vos nuo dviejų kontaktinių valandų.

O koks būtų įprastas atvejis? Kalbame apie kontaktines valandas, bet juk mokytojas dar ruošiasi pamokoms, taiso darbus, tobulinasi ir atlieka kitus darbus. Kiek kontaktinių valandų paprastai reikia visam etatui?

A. Navickas: Pateiksiu konkretų pavyzdį. Į derybas buvo atėjęs gerai žinomas mokytojas Alius Avčininkas. Jis sakė, kad jo etatui suformuoti reikia 25 kontaktinių valandų. Lituanistui, turinčiam daug darbų taisymo ir pasiruošimo, tai yra labai daug. Tuo pat metu jis klausė, kodėl Biržiškos gimnazijos lituanistui etatas suformuojamas su penkiolika kontaktinių valandų. Turime dvi konkrečias mokyklas ir matome, kad skirtumas milžiniškas. Kodėl valstybinėse mokyklose galima tokia nevienoda sistema? Mano manymu, tokios laisvės neturėtų būti, kai kontaktinių valandų skaičius gali skirtis beveik dvigubai.

Tai teisėtas klausimas apie bendrus principus, ar ne? Kaip sistema turėtų veikti?

R. Laurinavičius: Visiškai sutinku, kad klausimas teisėtas. Tik ponas Navickas vis dar neatsakė į jūsų pirminį klausimą – kaip iš esmės atrodo pats darbo užmokesčio skaičiavimo modelis.

Gerai, laikykime tai vienu iš problemos elementų.

R. Laurinavičius: Taip. Aš pats nesu mokytojas, bet esu matęs mokytojų atlyginimų skaičiavimus, ir ten tikrai labai sunku susigaudyti. Todėl, mano požiūriu, vienas stipriausių profesinės sąjungos reikalavimų galėtų būti labai paprastas – mokytojų darbo apmokėjimo sistema turi būti aiški ir suprantama visiems. Dabar jos iki galo nesupranta nei dalis mokyklų vadovų, nei mokytojai, panašu, kad kyla neaiškumų ir profesinėms sąjungoms. Iš to atsiranda labai daug frustracijos, ir tai nebūtinai tiesiogiai susiję su bendru pinigų kiekiu sistemoje. Esmė ta, kad pati apmokėjimo sistema šiandien yra pernelyg neaiški.

Mokytojų darbo apmokėjimo sistemos nesupranta nei dalis mokyklų vadovų, nei mokytojai. Andrius Ufartas (ELTA)

Taigi kol nesutvarkyta pati sistema, net sunku atsakyti, ar iš tikrųjų pirmiausia reikia daugiau pinigų?

R. Laurinavičius: Būtent.

Pone Navickai, ar profesinė sąjunga galėtų pateikti konkretų savo darbo apmokėjimo modelį? Pavyzdžiui, aiškiai nustatyti, kiek kontaktinių valandų sudaro etatą skirtingų dalykų mokytojams, nuo kada turi būti mokami papildomi priedai, kaip įvertinama patirtis ir kompetencija. Nes akivaizdu, kad skirtingų disciplinų mokytojų darbo pobūdis nėra vienodas – vienur daugiau darbų taisymo, kitur mažiau.

A. Navickas: Taip, jūs visiškai teisus. Gilinantis į etato sandarą, pagrindinis atskaitos taškas vis tiek yra kontaktinės valandos, o po to jau atsiranda pasiruošimas pamokoms, darbų taisymas ir kitos veiklos. Tik man šiek tiek gaila, kai į šią diskusiją įsitraukia organizacijos, kurios ne visada žino visą ilgą šios sistemos kūrimo istoriją. Mes jau apie dešimtmetį dalyvaujame rengiant darbo apmokėjimo sistemą ir tikrai esame pateikę daug konkrečių siūlymų.

Sakote, kad „Švietimas #1“ jus puola?

R. Laurinavičius: Mes nepuolame. Mes prašome konstruktyvių pasiūlymų.

A. Navickas: Jeigu gilintumėtės, pamatytumėte, kad tie pasiūlymai jau yra pateikti ministerijai ir įtraukti į mūsų reikalavimus dėl darbo apmokėjimo sistemos.

Bet ar konkretus alternatyvus modelis jau yra parengtas?

A. Navickas: Dėl galutinio konkretaus modelio, aišku, dar reikia diskutuoti. Tokį modelį turi svarstyti ir derinti ne viena organizacija. Mes esame pripratę prie įvairių projektų ir iniciatyvų, kurios ateina į švietimo sistemą su savo pasiūlymais, todėl į juos žiūrime gana atsargiai.

R. Laurinavičius: Dabar jau puolami kiti – mokyklų vadovai, Ministras Pirmininkas, dabar ir mes. O mes užduodame labai konkretų klausimą: ar profesinė sąjunga yra pateikusi pasiūlymą, kaip iš esmės sutvarkyti mokytojų darbo apmokėjimo sistemą?

Tai ar profesinė sąjunga yra pasirengusi pateikti konkretų alternatyvų modelį? Tada atsirastų aiškus atskaitos taškas. Juk daugelis viešojo sektoriaus darbuotojų jaučiasi gaunantys per mažai – ne tik mokytojai, bet ir kultūros, meno darbuotojai, pareigūnai. Ar galima būtų aiškiai pasakyti, kiek kontaktinių valandų sudaro etatą skirtingų dalykų mokytojams, nuo kada mokami papildomi priedai, kaip įvertinama patirtis ir kompetencija? Konkretus modelis jau leistų pradėti konkrečią diskusiją.

A. Navickas: Be abejo, galima, jeigu leisite pasakyti iki galo. Mes tikrai kviečiame į diskusiją ir derybas visus, taip pat ir kolegą. Esame viena iš nedaugelio organizacijų, kurios apskritai išsireikalavo atvirų derybų – jos gali būti transliuojamos viešai. Prisiminkime ir 2018 metų derybas. Mūsų pasiūlymai ministerijai yra pateikti, o konkrečią darbo apmokėjimo sistemą tikrai galima parengti. Žinoma, tada prasidės ginčas, kiek toks modelis kainuos ir kiek valstybė gali skirti. Streikas ir tampa priemone susitarti dėl to finansavimo dydžio. Mūsų derybose dalyvauja mokytojai ir ekspertai, turintys po 20 ar 25 metus darbo mokykloje patirties, rengę vadovėlius ir metodinę medžiagą. Jie labai gerai žino, kaip sistema veikia. Džiugu, kad į diskusiją ateina ir nauji, jauni žmonės, bet nereikėtų iš karto manyti, kad jau viską žinome. Ilgesnė patirtis leidžia pamatyti dalykus, kurių iš šalies iš karto nepamatysi. Todėl pirmiausia reikėtų išklausyti žmones, kurie metų metus dalyvavo kuriant šias sistemas, ir tada diskutuoti lygiomis teisėmis. Negalima apsiriboti lozungu, kad daugiau pinigų nereikia ir viską išspręsime vien vadyba. Be papildomų lėšų darbo apmokėjimo sistemos taip pat nesutvarkysime. Mūsų tikslas kaip tik ir yra užbaigti kasmet prieš biudžetą pasikartojančius ginčus ir susitarti dėl aiškios formulės – kaip formuojamas etatas, kiek lėšų jam skiriama, koks turi būti atlyginimas. Tada galėtume daugiau dėmesio skirti jau ne vien atlyginimams, o saugumui, darbo organizavimui ir ugdymo kokybei.

Negalima apsiriboti lozungu, kad daugiau pinigų nereikia ir viską išspręsime vien vadyba.

Tai vis dėlto pats atlyginimo dydis nėra esminis klausimas?

A. Navickas: Jis yra svarbi dedamoji. Bet jeigu atlyginimą padidinsime 5 ar 10 proc., o mokytojas ir toliau jausis nesaugus, darbo apmokėjimo sistema liks neskaidri, vadovas galės labai laisvai formuoti etatą, o mokytojas neturės aiškių priemonių apsisaugoti nuo įžeidinėjimo ar kitų problemų, vien atlyginimo padidinimas nieko neišspręs. Visi šie dalykai yra svarbūs. Tiesiog darbo užmokesčio klausimas dabar yra tas, ties kuriuo lengviausia konkrečiai susitarti – kiek skiriame ir kaip tie pinigai paskirstomi.

Ryti, man atrodo, kad pats atlyginimo dydis iš tiesų yra jau antras klausimas. Pirmiausia reikia susitarti, kaip atlyginimas apskaičiuojamas – aiškiai, skaidriai ir visiems vienodai suprantamai.

R. Laurinavičius: Sutinku, bet norėčiau trumpai sureaguoti ir į asmeniškumus. Mes su ponu Navicku beveik bendraamžiai, todėl kai sakoma, kad kažkoks „jaunimas“ ateina ir nesupranta sistemos, tai skamba gana keistai. Gyvenimiškos patirties turime panašiai. Be to, į klausimą, ar profesinė sąjunga yra pateikusi konkretų alternatyvų modelį, atsakymo taip ir neišgirdome. Mano atsakymas būtų – ne. Kitas dalykas – šių metų sausį keturios profesinės sąjungos, vienijančios mokytojus ir kitus švietimo darbuotojus, pasirašė susitarimą su ministerija, ir abi pusės jo laikosi. Viena profesinė sąjunga to susitarimo nepasirašė ir dabar konfliktas tęsiasi. Tačiau štai dėl ko aš visiškai sutinku su ponu Navicku: apie 36 proc. mokytojų sako patiriantys patyčias darbe. Tai labai rimta problema. Lygiai taip pat svarbi neaiški darbo apmokėjimo sistema, per didelis darbo krūvis ir psichologinis mikroklimatas. Daug jaunų mokytojų, pradėjusių dirbti mokykloje, sako ketinantys per artimiausius trejus metus iš jos pasitraukti, o atlyginimą kaip pagrindinę priežastį įvardija tik nedidelė jų dalis. Daug dažniau minima darbo aplinka ir krūvis. Mano požiūriu, būtent tai valstybė pirmiausia ir turėtų spręsti. Tam reikia konstruktyvių pasiūlymų, o ne nuolatinio priešų ieškojimo tarp mokyklų vadovų, nevyriausybinių organizacijų, ministerijos ar jaunesnių žmonių. Bet aš tą pastabą priimu kaip komplimentą.

A. Navickas: Sakydamas „jaunas žmogus“ turėjau omenyje ne amžių.

Jaunas šioje temoje?

A. Navickas: Taip, būtent temoje.

R. Laurinavičius: O mes, „Švietimas #1“, ir sakome, kad ateiname su didele vadybine patirtimi. Vadyba yra universalus dalykas. Ir jeigu mano verslo organizacijoje darbo užmokesčio sistema būtų tokia klampi ir neaiški, kaip šiandien mokyklose, tikrai kiltų labai daug problemų. Mokytojai šiuo požiūriu yra labai kantrūs. Bet dar kartą pabrėšiu: didžioji dalis mokytojų kaip pagrindinio savo darbo iššūkio neįvardija atlyginimo dydžio.

Pone Navickai, grįžtu prie klausimo, nuo kurio pradėjome. Ar streikas, jūsų nuomone, šiuo atveju yra pateisinama priemonė siekti rezultato? Situacija nėra tokia, kad mokytojų atlyginimai visai neaugtų ar kad jie būtų vienintelė viešojo sektoriaus grupė, kurios poreikiai ignoruojami. Ar jūs, kaip profesinės sąjungos vadovas, vis dėlto jaučiate, kad mokytojų problemos metai iš metų nėra girdimos ir kitų priemonių tiesiog nebeliko?

A. Navickas: Kodėl sakote, kad mokytojai nėra ignoruojami?

Aš matau skaičius. Švietimui iš valstybės biudžeto skiriama apie 4,4 proc. BVP.

R. Laurinavičius: Tiek pat, kiek gynybai. O vien bendrajam ugdymui – nuo pirmos iki dvyliktos klasės – kasmet skiriama apie 1,8 mlrd. eurų. Per penkerius metus ši suma išaugo maždaug 80 proc. Kadangi mokinių skaičius mažėjo, vienam vaikui tenkanti suma per tą laiką padidėjo apie 90 proc. Mokytojų atlyginimai per pastaruosius trejus metus augo maždaug 44 proc.

Mokytojų atlyginimai per pastaruosius trejus metus augo maždaug 44 proc. Julius Kalinskas (ELTA)

Kalbame apie valstybės išlaidas mokytojų atlyginimams, nes pats mokytojų skaičius taip pat kinta.

R. Laurinavičius: Taip, šiuo atveju kalbame apie bendras išlaidas, padalytas iš mokytojų skaičiaus.

Taigi apie 44 proc. per trejus metus, per 36 mėnesius. Sunku tokiu atveju sakyti, kad mokytojų niekas negirdi, ar ne?

R. Laurinavičius: Noriu labai aiškiai pasakyti: nei „Švietimas #1“, nei aš asmeniškai nesakome, kad mokytojų atlyginimai neturi kilti. Jie turi kilti. Tačiau mūsų pozicija tokia, kad švietimo sistemoje pinigų iš esmės pakanka ir didesniems mokytojų atlyginimams, tik šiandien jie valdomi nepakankamai efektyviai. Dar viena problema ta, kad abi pusės dažnai kalba apie skirtingus dalykus, todėl susitarti tampa beveik neįmanoma. Turime ir konstruktyvių pavyzdžių – profesinių sąjungų, kurios vienija daug mokytojų, susitaria su ministerija ir susitarimų laikosi. Žinoma, atlyginimas niekada neatrodo per didelis – visi norėtume uždirbti daugiau. Bet labai neigiamą signalą visuomenei siunčia nuolatinis įspūdis, kad būti mokytoju Lietuvoje reiškia skursti. Taip kažkada buvo, bet šiandien, kalbėdamasis su mokytojais, matau, kad situacija jau kitokia. Ar mokytojas turėtų uždirbti oriai ir daugiau nei vidutiniškai? Be abejo. Tačiau mums labiausiai trūksta konstruktyvių pasiūlymų, ką konkrečiai sistemoje keisti. Ir net tuose dalykuose, kuriuos ponas Navickas įvardija kaip antrinius, yra daug racionalių minčių. Klausimas – ką su jomis darome?

Grįžkime prie pačios streiko formos. Pone Navickai, ar sutinkate, kad mokytojų atlyginimai vis dėlto auga ir kad situacija nėra tokia, jog ši profesinė grupė būtų visiškai ignoruojama? Ar jūsų akimis padėtis vis dėlto yra dramatiška?

A. Navickas: Mane labiausiai džiugina tai, kad mokytojai per šiuos metus tapo pakankamai atsparūs demagogijai. Tai, ką dabar girdėjome, mano požiūriu, yra būtent toks atvejis.

Kodėl vadinate tai demagogija? Čia juk pateikti konkretūs skaičiai.

A. Navickas: Mokytojai tuos skaičius supranta ir žino, kiek realiai uždirba bei kiek lėšų juos pasiekia. Aš net nenoriu čia ilgai įrodinėti. Nuo 2018 metų mes nuolat keliame tuos pačius klausimus ir reikalaujame aiškesnės sistemos.

R. Laurinavičius: Bet jūs vis tiek nepasakote nieko konkretaus.

A. Navickas: Gerai, tada pasakysiu konkrečiai. 2018 metais mes atsisėdome su ministerija ir sakėme: susitarkime dėl darbo apmokėjimo sistemos. Ir tuomet atsiranda kitos profesinės sąjungos, kurios pasirašo susitarimus. Mes matome organizacijas, kurios tarptautinėms struktūroms deklaruoja tūkstantį narių, o Lietuvoje kalba apie keliolika tūkstančių. Kai organizacija yra dešimt kartų mažesnė už mūsų, bet pristatoma kaip lygiavertė ar net didesnė atstovė, kyla klausimų, kiek tie skaičiai patikimi. Mes ne kartą siūlėme ministerijai bent jau aiškiai suregistruoti, kiek darbuotojų realiai atstovauja kiekviena organizacija.

Pone Navickai, nenukrypkime į kitų organizacijų dydį. Kalbėkime apie esmę: kokie šiandien yra mokytojų ir valdžios santykiai? Ar mokytojai tikrai negirdimi? Dar Ingridos Šimonytės Vyriausybės laikais buvo pasirašytas ilgalaikis susitarimas dėl atlyginimų augimo, ir jis, kiek suprantu, tęsiamas ir pasikeitus valdžiai. Ar ne?

A. Navickas: Ne.

Nėra tęsiamas?

A. Navickas: Mano požiūriu, mokytojais manipuliuojama. Ir ankstesnė valdžia darė tą patį.

Kur konkrečiai matote manipuliaciją?

A. Navickas: Kaip pats ką tik pasakėte – mūsų profesinė sąjunga to susitarimo nepasirašė.

Taip, jūsų profesinė sąjunga nepasirašė, kitos pasirašė.

A. Navickas: Tai kur tada derybos? Kai mes atnešame savo pasiūlymus prie derybų stalo, o po to kitos organizacijos pasirašo atskirą susitarimą, sakyti, kad „su mokytojais susitarta“, mano požiūriu, yra manipuliacija. Negalima sakyti, kad visa mokytojų bendruomenė buvo išgirsta vien todėl, kad susitarimą pasirašė dalis organizacijų. Mes tikimės, kad dabartinė ministrė pradės daugiau girdėti ir kad pavyks kartu pereiti ir prie darbo apmokėjimo sistemos pertvarkos. Mes galime parengti savo modelį, bet jeigu jį pateikus vėl atsiras kitų organizacijų, kurios pasirašys kitokį susitarimą, natūraliai kyla klausimas, kiek prasminga investuoti į labai sudėtingą darbą, jeigu rezultatas vis tiek bus apeitas. Į tokią diskusiją reikėtų įtraukti ir mokyklų vadovus, administracijas, žmones, kurie sistemą pažįsta iš vidaus.

Tai kur tada derybos?

Kaip suprantu, jūs kalbate apie „Švietimas #1“ iniciatyvą. Dėl vadybinės patirties turbūt nereikėtų nuvertinti ir Ryčio – jis yra sukūręs tarptautinę bendrovę ir savo srityje turi daug praktinės patirties. Kita vertus, niekas negali trukdyti žmonėms dalyvauti visuomeninėje veikloje.

A. Navickas: Mes kaip tik kviečiame visuomenininkus dalyvauti derybose ir teikti konkrečius siūlymus. Tik siūlyčiau labai atsargiai vertinti tas profesines sąjungas, kurios, mūsų požiūriu, neatspindi realaus atstovavimo masto ir gali klaidinti visuomenę.

R. Laurinavičius: Ir čia vėl matome tą pačią problemą – priešų sąrašas plečiasi. Dabar jau kitos profesinės sąjungos, kurios visos kartu atstovauja daugiau mokytojų, paskelbiamos netikromis. Vadinasi, vieni mokytojai tarsi „tikri“, o kiti jau ne. Mano požiūriu, tai visiškai nekonstruktyvu. Per šį pokalbį jau nuskambėjo kritika mokyklų vadovams, ministerijai, Ministrui Pirmininkui, nevyriausybinėms organizacijoms, kitoms profesinėms sąjungoms. Tuo pat metu vis dar trūksta labai aiškaus ir konkretaus pasiūlymo, ką tiksliai reikėtų pakeisti. Jei teigiama, kad kitos profesinės sąjungos meluoja apie savo narių skaičių, tai jau labai rimtas kaltinimas, kurį reikėtų pagrįsti faktais. Kitaip tokia retorika tik dar labiau didina konfliktą, užuot padėjusi ieškoti sprendimo.

Narystės skaičių organizacija, aišku, gali deklaruoti kokį nori, kol nuo to nepriklauso mokesčių mokėtojų pinigai. Jeigu nuo deklaruojamo narių skaičiaus priklausytų viešasis finansavimas, tada jau būtų visai kita situacija.

R. Laurinavičius: De facto mokesčių mokėtojų pinigai prie profesinių sąjungų biudžetų vis tiek prisideda, nes jų nariai, šiuo atveju mokytojai, moka nario mokestį nuo atlyginimo, o atlyginimas mokamas iš viešųjų lėšų.

Ir pagal sumokamus nario mokesčius turbūt lengviausia patikrinti realų narių skaičių?

A. Navickas: Taip, būtent.

Kiek mokytojų moka nario mokestį jūsų profesinei sąjungai? Kiek jų yra?

A. Navickas: Arti 10 tūkstančių.

Taigi apie 10 tūkstančių mokytojų?

A. Navickas: Taip. Todėl ir sakau, kad labiausiai žemina ne kritika, o netikrų faktų pateikimas kaip tiesos. Kai susitarimus pasirašo organizacijos, kurių realus atstovavimas kelia klausimų, o paskui sakoma, kad susitarta su mokytojais, tai ir yra problema.

Grįžkime prie konkretaus turinio. Jeigu pradėtume nuo klausimo, kiek kontaktinių valandų turėtų sudaryti bazinį mokytojo etatą, pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytojui. Jeigu dabar jūsų pasiūlymą girdėtų ministerija – kiek kontaktinių valandų, jūsų nuomone, turėtų sudaryti optimalų etatą?

A. Navickas: Mes esame konkrečiai siūlę 18 kontaktinių valandų lietuvių kalbos mokytojui. Manome, kad tai būtų optimalus krūvis, atsižvelgiant į tai, kiek dar laiko reikia skirti pasiruošimui pamokoms, darbų taisymui ir kitoms veikloms.

Mes esame konkrečiai siūlę 18 kontaktinių valandų lietuvių kalbos mokytojui. Andrius Ufartas (ELTA)

Taigi 18 kontaktinių valandų, o likusi darbo savaitės dalis – pasiruošimas, darbų taisymas ir kitos funkcijos?

R. Laurinavičius: Iš viso kalbame apie 40 darbo valandų savaitę.

A. Navickas: Taip. Kitų dalykų mokytojams esame siūlę iki 24 kontaktinių valandų. Tie pasiūlymai yra parengti, bet problema ta, kad iki šiol trūko noro juos rimtai svarstyti. Kai klausiate, ar mokytojai girdimi, tai vienas iš mūsų argumentų ir yra tas, kad nė viena Vyriausybė taip ir nenuėjo iki išsamios diskusijos dėl šių principų.

O kodėl, jūsų manymu, Vyriausybės vengia tokios diskusijos?

A. Navickas: Nes tai kainuoja. Dabartinė sistema leidžia labai lanksčiai formuoti etatus. Praktikoje gali būti ir taip, kad mokytojas turi 28 kontaktines valandas, bet vis tiek nesusidaro aiškiai apibrėžtas papildomas apmokėjimas. Tokia sistema valstybei kainuoja pigiau.

Kitaip tariant, dabartinis reguliavimas leidžia labai smarkiai didinti kontaktinių valandų skaičių, bet mokytojas nebūtinai gauna atitinkamai didesnį atlyginimą?

A. Navickas: Taip, gali negauti papildomo apmokėjimo.

R. Laurinavičius: Bet tada išeina, kad jūsų reikalavimas iš esmės yra didinti bazinį atlyginimą arba papildomą apmokėjimą. Kaip tai dera su ankstesniu jūsų teiginiu, kad problema yra pati sistema ir pinigų joje iš esmės gali pakakti?

A. Navickas: Jeigu norime rimtai nagrinėti darbo apmokėjimo sistemą, turime atskirai sėsti ir išskaidyti visas jos dedamąsias. Kaip jūs pats sakėte, sistema tokia sudėtinga, kad joje lengva pasiklysti. Tačiau šiandien kalbame apie tai, ką galima spręsti iš karto, kol pati sistema dar nėra iš esmės pertvarkyta.

R. Laurinavičius: Ar teisingai suprantu jūsų poziciją: šiandien reikia daugiau pinigų, nors kartu sakote, kad dalis jų dabartinėje sistemoje gali būti paskirstoma neskaidriai ar neefektyviai?

A. Navickas: Viskas gana paprasta. Jeigu dalis pinigų sistemoje paskirstoma neskaidriai, tai nereiškia, kad mokytojai, kurie šiandien uždirba per mažai, neturi gauti didesnio atlygio. Mes siūlome bent jau aiškiai nustatyti minimalų bazinį dydį, kurio nebegalėtų sumažinti įvairūs koeficientai ar kiti sprendimai. Jeigu kartu galime iš sistemos paimti neefektyviai naudojamus pinigus ir juos perskirstyti skaidriau, mes tam pritariame. Bet tam reikia politinės valios. Nuo 2018 metų nė viena Vyriausybė nesutiko iš esmės tartis dėl visos darbo apmokėjimo sistemos. Todėl ir kyla klausimas: kam rengti sudėtingą modelį, jeigu nėra valios jo svarstyti?

Aš manau, kad jeigu jūs ateitumėte su konkrečiu savo profesinės sąjungos siūlomu modeliu ir padėtumėte jį ant stalo, diskusija būtų visai kitokia.

A. Navickas: Žiūrėkite, 2018 metais ant stalo jau buvo padėti konkretūs siūlymai. Mūsų ekspertai dirbo darbo grupėje, juos rengė ir pateikė, tačiau pasiūlymai nugulė į stalčius ir nebuvo nagrinėjami. Tai ir yra atsakymas į klausimą, ar mokytojai girdimi.

R. Laurinavičius: Bet nuo 2018 metų praėjo aštuoneri metai. Per tą laiką pasikeitė daug ministrų, valdžių ir kitų aplinkybių. O dabar aš jūsų poziciją girdžiu taip: sistema ir toliau bus neefektyvi, neskaidri ir sudėtinga, bet mes vis tiek reikalaujame į tą patį kiaurą kibirą pilti daugiau pinigų. Man tai atrodo nelogiška. Juk pagal tai, ką pats sakote, gali nutikti taip, kad valstybė išleis gerokai daugiau, o daliai mokytojų atlyginimai vis tiek nepadidės. Jūs pats kalbate apie neskaidrų ir sudėtingą skaičiavimą. Vakar girdėjau konkretų atvejį: mokytojo bazinis atlyginimas nesumažėjo, bet faktiškai į rankas jis gavo 200 eurų mažiau. Tai labai daug. Ir taip nutiko būtent dėl sudėtingos, neaiškios sistemos.

Man keista reikalauti daugiau pinigų sistemai, kurią patys vadinate neefektyvia.

Jeigu visos pusės sutaria, kad atlyginimų sistema yra neskaidri ir netobula, kyla labai paprastas klausimas: kaip galima, jos nesutvarkius, į ją lieti dar daugiau mokesčių mokėtojų pinigų? Pinigų naudojimo prasme tai būtų labai neatsakinga – finansuoti sistemą, kuri pati pripažįstama kaip ydinga. Kaip jūs tai matote?

A. Navickas: Jeigu nėra politinės valios iš esmės sutvarkyti sistemą, tuomet tenka derėtis bent dėl bazinių dalykų. Šiuo metu tai yra vienintelis realus kelias.

Kitaip tariant, dabartinėje sistemoje vienintelis būdas pakelti atlyginimus yra didinti bazinį atlyginimą, nes tuomet automatiškai kyla visa sistema, nors ji ir pabrangsta?

A. Navickas: Sistemą galima reguliuoti. Bet vos tik pradedame kalbėti apie bazinius dalykus, išgirstame: pirmiausia sutvarkykite pačią sistemą. O mes jau beveik dešimtmetį ir sakome – sutvarkykime ją. Darbo apmokėjimo sistemos klausimas yra padėtas ant derybų stalo. Ar atsiras politinės valios ją keisti, turbūt netrukus pamatysime.

R. Laurinavičius: Ir tada aš įsivaizduoju, kaip kitaip galėtų skambėti pats streiko reikalavimas: „Mes, mokytojai, nesutinkame su dabartine neaiškia sistema. Štai mūsų konkretus pasiūlymas, kaip ją pakeisti, ir streikuosime tol, kol atsiras politinė valia tai padaryti.“ Tokia žinia būtų visiškai kitokia.

Bet čia būtų rimtas darbas, pone Navickai. Reikėtų parengti naują mokytojų darbo apmokėjimo modelį, kuris daugumai mokytojų ir visuomenei atrodytų aiškus ir skaidrus. Visuomenei tai taip pat svarbu, nes ji finansuoja šią sistemą savo mokesčiais. Toks modelis leistų pradėti labai dalykišką diskusiją.

A. Navickas: Mes tokius klausimus kėlėme ir 2018, ir 2020 metais…

Dabar kaip tik atsiverčiau 2018 metų medžiagą. Bent jau iš to, ką randu „Verslo žinių“ straipsnyje, labai konkretaus alternatyvaus modelio nematau. Yra daug skaičių ir pasiūlymų, bet ne visa sistema.

A. Navickas: Jei atsiverstumėte 2023 metų streiko medžiagą, pamatytumėte, kad darbo apmokėjimo sistemos klausimas vėl buvo padėtas ant stalo. Ir tuomet nebuvo didelės politinės valios jį iš esmės svarstyti.

Bet gal tuomet verta susėsti ir parengti visiškai konkretų modelį? Profesinė sąjunga yra didelė – galite suburti geriausiai sistemą išmanančius žmones, sudėti, kiek kontaktinių valandų turi būti, koks apmokėjimas, kokie priedai, ką dabartinėje sistemoje reikia keisti. Man atrodo, tai būtų profesionalus kelias. Vien didinti bazinį atlyginimą dabar, kai biudžete tiek daug įtampų ir kitų prioritetų, tikriausiai bus labai sunku. Be to, Vyriausybė remiasi ankstesniu susitarimu, kurio jūsų profesinė sąjunga nepasirašė, bet kitos pasirašė. Todėl abejoju, ar dabartinis streikas savaime paskatins peržiūrėti visus ankstesnius įsipareigojimus. Tačiau konkretus alternatyvus modelis jau būtų visai kitas pagrindas diskusijai.

A. Navickas: Mes jau esame atėję su konkrečiais pasiūlymais, ir jų yra daug. Beje, pati ši diskusija yra naudinga. Sutikite, kad spaudimas dėl bazinio atlyginimo verčia kalbėti ir apie tai, iš ko jis susideda, kaip visa sistema veikia. Tai priverčia visus vėl atsiversti tą modelį ir jį nagrinėti.

Mes jau esame atėję su konkrečiais pasiūlymais, ir jų yra daug. Julius Kalinskas (ELTA)

Taip, tada natūraliai kyla klausimas, ar bazinį atlyginimą sudarantis darbo krūvis yra aiškiai apibrėžtas, ar kontaktinių valandų skaičius skaidrus, ar vadovams nepalikta per daug interpretacijos laisvės.

R. Laurinavičius: O gal kaip tik per mažai laisvės?

Taip, gali būti ir priešingas požiūris. Galima sukurti įvairių valdymo modelių.

A. Navickas: Būtent. Vieniems atrodo, kad vadovams palikta per daug laisvės, kitiems – kad per mažai. Ir tada klausimas, ar pavyks susitarti. Bet šis klausimas jau yra procese. Darbo apmokėjimo modelis yra ant derybų stalo, prie jo bus grįžtama, ir manau, kad kitais metais dėl jo įtampų gali būti dar daugiau. Tokį modelį, mano nuomone, turi rengti bendra komanda – ministerijos specialistai, mokytojai, profesinės sąjungos ir kiti ekspertai.

Jeigu aš organizuočiau streiką, turbūt pirmiausia susirinkčiau geriausius tos srities ekspertus ir parengčiau tokius reikalavimus, kurie būtų profesionalesni už ministerijos pasiūlymus. Pasitelkčiau vadybos, ekonomikos ir kitų sričių specialistus, ateičiau su išbaigtu modeliu ir padėčiau jį ant stalo. Man atrodo, toks pasiūlymas būtų vertinamas visai kitaip.

A. Navickas: Bet matome ir kitus, kurie ateina su pasiūlymais apskritai gerinti švietimo sistemą.

R. Laurinavičius: Jeigu galiu sureaguoti – suprantu, kad čia jau užuomina į „Švietimas #1“ – mes sakome labai paprastai: viskas prasideda nuo tikėjimo, kad švietimo sistemą galima pakeisti. Jeigu matėte mūsų kelrodį – o žinau, kad matėte ir esame apie jį diskutavę, – ten pateikiame labai konkrečius pasiūlymus. Mes ateiname ne su lozungais, o su konkrečiais sprendimais.

A. Navickas: O darbo apmokėjimo sistemą jau atnešėte?

R. Laurinavičius: Ne, kol kas neatnešėme, bet…

A. Navickas: Jūs ir neatnešite.

R. Laurinavičius: Ateis laikas – galbūt atnešime.

A. Navickas: Ne.

R. Laurinavičius: Ne jūs mums užduotis dalijate. Mes turime savo dešimt punktų, kuriuos nuosekliai įgyvendiname.

A. Navickas: Tai jūs mums irgi užduočių nedalykite.

Niekas čia niekam užduočių nedalija. Diskutuokime toliau. Ryti, prašau.

R. Laurinavičius: Pavyzdžiui, rengdami šešerių metų pradinio ugdymo modelį, kurį siūlome, turėjome perskaičiuoti ir mokytojų darbo apmokėjimą. Dabartiniai pradinių klasių mokytojai pagal tokį modelį taptų pradinio ir iš dalies dalykinio ugdymo mokytojais, todėl reikėjo labai konkrečiai perskaičiuoti jų krūvį ir atlyginimus. Mes tuos skaičiavimus ir modelį pateikėme patys – ne ministerija, ne mokyklos ir ne savivaldybės. Sukūrėme sistemą, į kurią įvedus kelis kintamuosius mokyklai būtų aišku, kaip viskas apskaičiuojama. Taigi mes tikrai einame konkrečių ir konstruktyvių pasiūlymų keliu. Mūsų požiūriu, didesnė problema, dėl kurios mokytojai šiandien palieka mokyklą, yra ne atlyginimas, o psichologinis mikroklimatas. Ir čia taip pat ateiname su konkrečiais sprendimais. Pavyzdžiui, Žmogaus studijų centras nemokamai atliko psichologinio mikroklimato tyrimą 170 mokyklų, kurios anksčiau to nebuvo dariusios. Taip pat dirbame su savivaldybėmis, kad mokyklos reguliariai matuotų psichologinį mikroklimatą, nes tik turėdamas duomenis gali suprasti, ką reikia keisti. Lygiai taip pat žiūrime ir į atlyginimų skaidrumą. Portale „duomenys.svietimas.lt“ jau yra daug atvirų duomenų, tačiau informacija apie atlyginimus vis dar nėra pakankamai aiški ir skaidri. Mano, kaip piliečio, požiūriu, jei atlyginimas mokamas iš biudžeto, visuomenė turi žinoti, kiek žmogus iš tiesų uždirba, todėl ir „duomenys.svietimas.lt“ laikome labai konkrečiu darbu: surinkti informaciją, kuri formaliai yra vieša, bet išblaškyta ir sunkiai suprantama, ir pateikti ją taip, kad būtų matomas realus vaizdas. Mano manymu, tai ir yra pavyzdys, kaip sistemą galima gerinti konkrečiais darbais ir konkrečiais pasiūlymais.

Didesnė problema, dėl kurios mokytojai šiandien palieka mokyklą – psichologinis mikroklimatas.

Tai, pone Navickai, reikia eiti daryti namų darbų.

A. Navickas: Tai kolegos jau viską pagerino, kaip girdėjome. Gal nieko daugiau ir nereikia.

Jie pasiūlė, kaip, jų nuomone, sistemą galima gerinti. O duomenų rinkimas ir atvėrimas irgi yra labai svarbus darbas, nes be duomenų lengva padaryti klaidingas išvadas. Todėl ir sakau: atneškite konkretų pasiūlymą ir tada galima rengti rimtą diskusiją.

A. Navickas: Tegul kolegos irgi atneša, ir tada diskutuosime.

R. Laurinavičius: Ir vėl tas pats – visi blogi, visi manipuliuoja, visi nieko nesugeba. Bet kai reikia pateikti konkretų pasiūlymą, paaiškėja, kad jį turi atnešti „jaunimas“, o ne profesinė sąjunga, kuri pati pabrėžia turinti daug metų patirties.

A. Navickas: Norėčiau, kad kolegos, neseniai įsitraukę į šią diskusiją, neklaidintų. Pasiūlymai buvo ir yra pateikti. O konkrečios darbo apmokėjimo sistemos negalima parengti vienai organizacijai – tam reikia visų suinteresuotų pusių įsitraukimo.

Bet jeigu turėtumėte labai konkretų modelį, turbūt galėtumėte jį dabar trumpai įvardyti.

A. Navickas: Principą įvardyti labai paprasta: reikia aiškaus mokytojo pareigybės aprašo ir pagal dalykus diferencijuoto kontaktinių valandų skaičiaus. Tada visos kitos pareigos ir apmokėjimo dalys būtų aiškiai susietos su tuo krūviu. Mokytojai dirbtų pagal daug aiškesnę sistemą, panašią į kitų biudžetinių darbuotojų. Esminis klausimas – susitarti dėl proporcijų. Tačiau jeigu nėra politinės valios rimtai diskutuoti, rengti išbaigtą modelį yra labai didelis darbas, kurio rezultatas gali likti nepanaudotas. Labiausiai ir liūdina tai, kad vėliau atsiranda kitų organizacijų, pasirašančių nacionalinius susitarimus, nors, mūsų požiūriu, jų atstovavimas yra daug mažesnis. Tai leidžia valdžiai sakyti, kad su mokytojais susitarta, nors didelė jų dalis tam nepritaria.

Kitaip tariant, jūsų argumentas toks: valdžia pasirašo susitarimus su gerokai mažesnėmis profesinėmis sąjungomis, o paskui sako, kad susitarė su mokytojais apskritai?

A. Navickas: Taip. Ir tuos faktus labai lengva patikrinti.

R. Laurinavičius: Bet šiandien konkrečių patvirtintų duomenų iš jūsų vis dar neišgirdome. Jūs kitas profesines sąjungas kaltinate labai rimtais dalykais – iš esmės sakote, kad jos klaidingai deklaruoja savo narių skaičių.

A. Navickas: Mes socialiniuose tinkluose esame paskelbę duomenis, rodančius, kad viena iš jų nario mokestį moka už maždaug tūkstantį narių.

Tūkstantis narių irgi nėra mažai.

A. Navickas: Nėra mažai, bet tai gerokai skiriasi nuo dešimties tūkstančių. Todėl ir kyla klausimas, kokiu pagrindu tokia organizacija pasirašo nacionalinius susitarimus visų mokytojų vardu. Jeigu jie turi kitokių duomenų, gali juos pateikti.

R. Laurinavičius: Bet pagal jūsų pačių nurodomus skaičius jūsų profesinė sąjunga vienija apie 10 tūkst. mokytojų iš maždaug 35 tūkst., tačiau jūs taip pat dažnai kalbate visų mokytojų vardu. Todėl ir sakau – gerai, kad yra profesinės sąjungos, gerai, kad jos kelia atlyginimų klausimą, ir atlyginimai turi augti. Tačiau šios konkrečios profesinės sąjungos veikloje, taip pat ir dabartinio streiko metu, mums labai trūksta aiškių ir konstruktyvių pasiūlymų.

A. Navickas: Dėl atlyginimų labai konkretus pasiūlymas jau yra pateiktas.

Didinti bazinį atlyginimą.

A. Navickas: Taip, šiuo metu – didinti bazinį atlyginimą, o kartu visiems grįžti prie bendros diskusijos dėl visos darbo apmokėjimo sistemos.

R. Laurinavičius: Visiems – ir „jaunimui“, ir visiems kitiems. „Švietimas #1“ taip pat dalyvaus.

A. Navickas: Jeigu nenorite, galite ir nedalyvauti.

R. Laurinavičius: Dalyvausime.

A. Navickas: Jeigu dalyvausite, tikrai lauksime prie stalo ir galėsime diskutuoti.

Ačiū už pokalbį.

kitos politikos naujienos