Spotify

Jūs esate pati vyriausia Vilniaus architektė?

Taip, jau keleri metai kaip esu vyriausia miesto architektė. Fiziškai ne pati vyriausia, bet tenka daug atsakomybių. Pagal įstatymą vyriausiasis architektas turi savo apibrėžtas atsakomybes. Darbas – įdomus. Galiu pasakyti, kad nenuobodu būti atsakingai už visą Vilnių. Sprendimus tenka daryti kasdien ir tikėtis, kad ateities kartoms paliksime darnų Vilnių, nes atsakomybės yra didelės.

Laura, o jūs vilnietė?

Aš gimiau Vilniuje, bet užaugau Panevėžyje. Vienerius metus gyvenau Vilniuje, po to tėvai mane išvežė į Panevėžį ir dabar grįžus save vadinu vilniete.

O ką prisimenate iš vaikystės per urbanistikos prizmę? Kaip jums Panevėžio urbanistika?

Aš užaugau už miesto, mokiausi mieste, tai prisimenu važinėjimą ir tą užmiesčio klausimą, ką reiškia į mokyklą važiuoti kasdien. Užaugau labai natūralioje aplinkoje, prie upės, su daug vaikų, daug gamtos, daug tyrinėjimo. Tai tos pačios miesto kultūros mano ankstyvoje jaunystėje buvo mažai. Išvažiuoti į Panevėžį buvo šventė, Panevėžys man buvo didmiestis.

O į Vilnių atvykote studijuoti?

Taip, ir tada likau. Vilnius mane pakerėjo. Aš net mokykloje žinojau, kad noriu kuo greičiau sulaukti mokyklos pabaigos ir važiuoti mokytis į Vilnių. Vilnius man visada patikdavo ir laukdavau tų kelionių – pirmasis „McDonald’s“ ir visi tie taškai tuo metu buvo labai svarbūs. Kai pradėjau keliauti, tai kuo toliau, tuo labiau patiko miestai ir prasidėjo tas Vilniaus lyginimas su kitais didesniaisiais miestais. Ir šiandien vis tiek, po visų kelionių grįžtant atsikvepiu ir su dideliu malonumu pasakau, kad Vilnius yra tas miestas, kuriame gera būti. Net po visų susižavėjimų ir grįžimų iš Europos, galiu pasakyti, kad tikrai mes čia gyvename gerai.

O Kaunas jūsų netraukia?

Ne, kažkaip niekada neprisijaukinau Kauno. Galbūt galėčiau sakyti, kad Klaipėda būtų tas kitas miestas, bet Kauno niekada neteko pažinti ir taip su juo susidraugauti.

O kiek jūs, Laura, esate architektė? Teko ką nors projektuoti?

Taip, žinoma, aš didžiąją savo gyvenimo dalį ir dirbau privačiame versle, tiktai keleri metai, kai esu valstybės tarnyboje. <…> Džiaugiuosi šita savo drąsa išbandyti naują vietą. Didžiąja dalimi manęs atlikau ir teritorijų planavimo darbus, ir prie pastatų, ir prie interjero teko prisiliesti, bet iš esmės išbandžiau viską ir suprantu, kad mane domina urbanistika – tas didelis mastelis, kuris apima didelius klausimus ir jų kompleksiškumą. Man tinka strateginis mąstymas, manęs nebaugina nežinomybė, tie socialiniai, ekonominiai klausimai man įdomūs. Aš, beje, turiu ir ekonomikos magistrą. Tai tie miesto sluoksniai, kurie apima daug klausimų, ir didžiulis mastelis – man yra įdomiausia. Tai yra mano stiprioji pusė.

Tai kokia Vilniaus miesto strategija yra dabar?

Galima sudėti daug pjūvių: miesto strategija, kvartalo strategija, architektūros įgyvendinimo strategija arba politika. Mano manymu ir architektūros politika yra labai geras terminas, sujungiantis strategiją plačiąja prasme. Tai, jeigu šiandieną mes Vilniuje turime bendrąjį planą kaip mūsų strateginį dokumentą, kuris yra kaip gairės, tai tik jo, kad sukonstruoti Vilnių, neužtenka, reikia dar tarpinių susitarimų, kas yra mūsų architektūros ir urbanistikos kokybė, kaip mes elgiamės jau mažesniame mastelyje. Kasdien reikia daryti tuos sprendimus ir to strateginio sprendimo yra labai daug. Su komanda dirbame prie architektūros ir urbanistikos gairių, nustatome kriterijus, kaip mes suprantame, kada architektai padirbėjo gerai, kada ne, koks Vilnius turėtų būti, kaip jis turėtų skirtis nuo Kauno ir t.t. Juk kiekvienas miestas turi savo identiškumą. Tai esame susidėję tuos kriterijus, ką vertinsime, kas yra gera urbanistika, kas yra geras pastatas. 

Na, mano akimis, strategija yra planas tikslui pasiekti. Tai šiuo atveju, koks būtų tikslas?

Nors žodis darnumas jau virtęs keiksmažodžiu, bet tai yra nuolatinis mūsų susitarimas. Tai mes turime susitarti, kaip galime darniai sutilpti Vilniuje padaugėjusių gyventojų, neiškertant savo visų medžių, išlaikant savo gamtinį rūbą ir paveldą. Turime sutarti, kas mums vertinga, nes dažnu atveju mums norisi viską griauti – jeigu kas nors neįrašyta į vertybių registrą ir netinka plėtrai, tuos pastatus mes griauname. Tai mes siekiame išsaugoti tai, kas svarbu istorijos sluoksniuose, ir tai yra darna. Mano kasdieniai pasirinkimai yra tarp paveldo, tarp gamtos ir vietos žmogui mieste tiek dirbti, tiek ilsėtis, tiek gyventi. Tai yra tarsi nuolatinis kompromisas. Tikslas ir yra, kad sutilptų visų interesai: jaunų, senų, aktyvių, tų, kurie nori ramesnio gyvenimo, tų, kurie turi aktyvesnių poreikių. Tas, kas važiuoja dviračiais, tas, kas važiuoja mašina – visi turėtų rasti savo vietą pasaulyje. Ir čia prasideda sudėtingas uždavinys – kam daugiau prioriteto skirti, kam mažiau ir kaip rasti tą balansą?

O kaip jūs įsivaizduotumėte, kokio dydžio Vilnius galėtų būti numatomoje ateityje?

Aš norėčiau, kad Vilnius būtų tikras metropolis ir mes nebeturėtume rajonų, žiedinių savivaldybių. Šiandien dienai šitas gyvas miestas kaip organizmas funkcionuoja 800 tūkstančių žmonių ribose, todėl tai labai sunkiai pasiekiama, bet aš linkėčiau Vilniui šitos transformacijos. Tada labai nesunkiai ir tą milijoną, svajojamą visų, pasiektume. Metropolis reiškia, kad miesto dabartinės administracinės ribos turėtų įsitraukti ir rajono, miesto rajono dalį.

Tai panaikintume Vilniaus rajono savivaldybę ir Vilnius taptų tokio dydžio, koks dabar yra Vilniaus rajonas?

Taip. Aišku, miesto centro ir metropolijos aplink valdymas yra šiek tiek skirtingas, bet jis turėtų būti valdomas tos pačios administracijos, planuojant darniai ir kompleksiškai. Dabartinė Vilniaus problema yra tai, kad mes esame išsiplėtę iki administracinių ribų, bet socialinės ir visos kitos reikalingos infrastruktūros ties administracine miesto riba – baigiasi. Mes ten sustojame ir jų nekuriame, miesto rajonas jų nekuria, dėl to mes nefunkcionuojame sėkmingai. Už administracinės ribos mes neturime mokyklų, ligoninių, kadangi rajone nėra užtikrinami reikalingi poreikiai, visi tie gyventojai važiuoja į miesto centrą. Tai būdami metropolija mes galėtume sujungti, pavyzdžiui, gyvenančius Trakuose, kurie galėtų dirbti ir į Vilnių atvažiuoti traukiniu, kas ir dabar vyksta. Metropolijai labai svarbus susiekimas viešuoju transportu – turi būti galimybė kasdien atvažiuoti į miestą dirbti patogiu viešuoju transportu. Tai ilgalaikė perspektyva ir svajonė Vilniui būtų, kad tie taškai metropolijoje susijungtų geležinkelio linija ir kad tai būtų planuojama iš vienos savivaldybės, o ne iš žiedinių savivaldybių.

O jei Vilnių sujungtume su Kaunu padarytumėme dipolį. Kaip jums tai?

Kol kas tai atrodo kaip labiau dirbtinė idėja, nes tie centrai veikia savarankiškai. Kaunas turi labai aiškią, išskirtinę savybę – jis geografiškai yra Lietuvos centre, labai logistiškai tinkamoje kryžkelėje, todėl ten ir telkiasi pramonė. Mes esame šone. Net ir „Rail Baltica“ tai įrodė, kadangi mus išmetė į šoną ir dar kol kas neprijungė. Tai Vilnius savo geografine prasme gyvena atskirą gyvenimą nei Kaunas. Realybė yra ta, kad rajonai yra labiau aktyvesni ir mums ta metropolijos idėja būtų realesnė negu dipolio.

O kada ši vizija galėtų materializuotis? Kaip jums atrodo?

Tai politinis sprendimas. Reikėtų tik susitaikyti, kad daug karaliukų netektų savo galvos, nes daug rajonų merų tektų panaikinti. Tai čia toks labai drastiškas sprendimas, bet jis reikalingas. Pavyzdžiui, Islandija peržiūri visus savo miestus, miestelius ir tų, kurie nesugeba suteikti socialinės infrastruktūros paslaugų, gyventojus iškelia ir pergrupuoja į didesnius centrus. Tai yra reikalinga regioninės politikos strategija ir tam reikia drąsos. Tą nuspręsti padaryti mes galime ir rytoj, bet ar išdrįsime? Jei tai ir padarytume, kitas žingsnis būtų infrastruktūra – reikėtų nutiesti viešuosius ryšius, greičiausiai geležinkelio, o ne automobilių. Trakų gyventojai, pavyzdžiui, gali ten gyventi ir dirbti Vilniuje, tai tokių policentrų aplink Vilnių yra daug, bet ne visi turi tokią infrastruktūrą. Mes esame parengę schemą, matome, kaip tai atrodytų, nes jau dabar tokioje schemoje gyvena 800 tūkstančių žmonių. 

Dar kalbant apie tas ribas, ar būtų galima prisijungti ir Ukmergę, ir Molėtus ir pan.? Nes juk yra žmonių, kurie ten gyvena, bet dirba Vilniuje. 

Netgi Pabradėje gyvena žmonių, kurie dirba Vilniuje. Tai mes galime turėti visų poreikius atliepiantį miestą, nes, jei prisijungtume ir jūsų minėtus miestus, metropolija būtų didesnė negu administracijos ribos. Tokiu atveju žmonės galėtų gyventi gamtinėje aplinkoje, bet kurti mieste. Aišku, tam būtinoji sąlyga – judėjimas. Be jo, nebus nieko. Visi miestai kuriasi prie didžiųjų gatvių, prie aikščių – kur vyksta veiksmas. Tai ir mums reikia tos judėjimo sistemos, bet jei tai nebus bėginis transportas, mes nebūsime konkurencingi. Vilnius yra darbo centras, čia yra pokyčių vieta, čia galima susikurti savo darbo vietą, o kad galėtumėme sujungti tuos taškus, tai turėtume padirbėti dėl viešojo transporto.

Tačiau tikriausiai kol kas dėmesys yra sutelktas ne į metropolinę plėtrą, bet miesto tankinimą, ar ne? Juk Vilnius akivaizdžiai tankėja. 

Tankėja. Klausimas, kaip tankėja? Jeigu norima tankini miestą, tai reikia tankinti kokybiškai, nes tankinant dėl tankinimo mes neturėsime rezultatų. Tankinimas yra priemonė. Miesto viduje mes jau turime policentrų strategiją, Vilniuje galima identifikuoti „miestus mieste“, pavyzdžiui, Naujoji Vilnia yra savarankiškai egzistuojantis organizmas, kuris sujungtas su miesto centru. Tą pati Pilaitė. Tai vietos, kur yra tam tikras kiekis paslaugų, gyvena miestiečių. Tai mes turime identifikuoti, kur yra didžiausia miestiečių koncentracija, ir tuos centrus stiprinti, kad žmonės neišvažiuotų iš savo gyvenamosios teritorijos pagrindinėms savo socialinėms paslaugoms gauti. Nežinau, kas tai būtų: mokykla, gydymo įstaiga, poilsio įstaiga ir pan. Tuose policentruose turėtų būti visos paslaugos, o jie patys turėtų būti sujungti visuomeninio transporto ryšiu. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, iš Naujosios Vilnios į Pilaitę man tramvajumi, metro ar panašiai nuvykti turėtų būti greičiau nei automobiliu. Tokia policentrų sistema pateisina tankinimą, nes kur egzistuoja geras susisiekimas, ten žmonės gali statyti daugiau pastatų, kurie pigiau ir kainuoja. Man atrodo, kad dabar mes judame be strategijos, statytojams leidžiame statyti pagal bendrąjį planą ten, kur jie nusiperka sklypų, bet mes nesutariame, ką tame sklype statyti. Statytojai nori vieno, mes norime kito – jie nori statyti gyvenamuosius namus, mes kalbame apie funkcijas. Šiandien dienai savivalda stato nemažai socialinės infrastruktūros. Aišku, galime tiek, kiek galime. Mūsų krepšelyje dabar yra apie dešimt darželių, mokyklų ir turbūt nėra nei vienos sostinės Europoje, kuri turėtų tokį intensyvų socialinės infrastruktūros tinklą, bet reikia ne tik mokyklų, reikia poilsio vietų ir viso kito. Tai pasiskirstymas tarp plėtotojų, kas ką stato – dar vyksta. Mes turime socialinės infrastruktūros mokestį, kuris nedengia mūsų visos socialinės infrastruktūros. Dėl to šiandien dienai leisti Vilniuje statyti vien daugiabučius – rizikinga. Nors mes ir valdome žemę, mes nestatome gyvenamųjų namų taip lengvai, bet, nepaisant to, didysis statytojas yra plėtojai, todėl su jais turime susitarti, kiek ir ko pastatyti. Jie daro verslą ir nori maksimalių rodiklių, todėl reikia atrasti balansą, kur yra plėtros riba ir kur yra jų teisės, o kur jau yra per daug tankinimo. Aš manau, kad, jeigu turime tankiai apgyvendintą gyvenamąją teritoriją, tai kitas projektas turėtų būti ne daugiabutis, o kita funkcija. Kai įvedama kita funkcija, tą tankinimą verta daryti, nes tai  naudinga ir jau egzistuojantiems gyventojams, tačiau privatus verslas retai kada stato socialinės infrastruktūros arba kultūros objektus.

Kol kas iš plėtotojų, statytojų, vystytojų tenka girdėti nusiskundimų, kad biurokratiniai labirintai labai painūs ir klampūs. Kaip jums atrodo, ar judama ta linkme, kad taisyklės būtų skaidrios, visiems lygios, vienodos ir paprastesnės?

Taip, judama teisinga linkme, bet yra du aspektai – viename galima padaryti pokytį, kitame jo padaryti negalima arba kur jis yra sudėtingesnis. Biurokratinis aparatas yra sukurtas visoje valstybėje, visas statybos leidimo procesas galioja tiek Panevėžyje, tiek Kaune, tiek kitur. Tai mes, kaip savivalda, galime sutrumpinti ir paprastinti tik tai, kas nuo mūsų priklauso. Šiandien dienai mes esame padarę maksimumą, net patys plėtotojai liudija, kad per šituos metus yra padarytas didžiulis progresas. Mes neturime vėlavimų, sekame labai daug duomenų, turime sistemą, kaip paprastai užsiregistruoti pas vyriausiąją architektę, jos komandą. Turime daug gyvų susitikimų problemoms aptarti, projektams svarstyti. Nesudėtinga mus pasiekti ir gauti tą  proceso dalį, kuri nuo mūsų priklauso. Mes bandome ateiti kaip įmanoma arčiau kliento, kad ir kas jis bebūtų, ar močiutė, kuri nori priestatą pasidaryti, ar didieji plėtotojai. Tai mes skiriame dėmesio problemoms spręsti, bet yra kita dalis – visas įstatymų liūnas, kai reikia naviguoti tarp daugiau nei 2 tūkstančių teisės aktų ir visus juos atitikti. Dėl to būna ir prieštaravimų, ir pats procesas kartais nėra sklandus. Tai, ką daro savivaldybė? Teikiame pasiūlymus ministerijai trumpinti, paprastinti, išskaidrinti, nes šiuo metu mes gyvename paveldėtų įstatymų būsenoje, kai sovietiniai „snipai“ (statybų normos ir taisyklės) ir mūsų taisyklės buvo išverstos, tada buvo bandoma modifikuoti su britų teise ir išėjo kažkoksai toks hermafroditas. Tai, man atrodo, mes per daug reguliuojame, per daug nepasitikime. Aišku, mes 50 metų buvome uždangoje ir vis dar vieni kitais nepasitikime. Mūsų įstatymai kuriami pagal nusižengimo schemą. Jeigu kažkas surado landą, tai įstatymas koreguojamas, kad nebūtų tos landos iki kito karto, kol kažkas atranda dar kažkokį kelią. Europoje mes statybų teisėje reguliavimą keičiame bene dažniausiai, todėl gyvename labai dideliame nestabilume. Tai ir savivaldai tenka prisitaikyti prie to, kas nuolat keičiasi. Tuo nuolatiniu kismu mes esame lygiai tiek pat nepatenkinti, kiek ir statytojai, ir architektai. Grįžtant prie perreguliavimo, man atrodo, jis gimė iš mūsų politinės sąrangos nepasitikėjimo, kurį paveldėjome po 50 metų nepasitikėjimo vieni kitais. Būtų smagiau, jeigu galėtume leisti žmonėms įrodyti, kad vienas ar kitas sprendimas yra tinkamas, tada ir tos laisvės būtų daugiau. Šiandien dienai, jeigu turime laisvę, turime ir daug pažeidėjų. Tai reikia rasti balansą, kad mes vieni kitais pasitikėdami trumpintume biurokratiją, nes tai yra raktas. <…> Kol mes vieni kitais nepasitikėsime, kursime poįstatyminius aktelius, kad įvyktų sąžiningi žaidimai, turėsime labai daug reguliavimų, ir tie, kurie žaidžia sąžiningai, nukenčia, nes turi eiti visus tuos ilgus koridorius. Gal mes galime daryti pasitikėjimo kreditą? Darai tol, kol nenusižengi, ir tau žalia šviesa iki tol, kol apgauni, nes tos apgavystės kuria didžiulę biurokratiją.

Tai jūs matytumėte galimybę esmingai supaprastinti reglamentavimą?

Mielai. Taip, tai tikrai didžiulis darbas ir ne mūsų ta duona kasdieninė, bet mes esame įsitraukę į tas diskusijas su Aplinkos ministerija. Tos inciatyvos reikia imtis iš esmės, bet aš manau, kad visi būtų už tai.

Bet Vilnius juk turi bendrąjį planą, ar jis padeda jums ir jūsų partneriams?

Taip, be jo mes negalėtume susikalbėti. Jis yra mūsų pagrindinis susitarimų ir ginčų laukas. Mes turime ypatingą bendrąjį planą, kuris duoda papildomų rodiklių, susitarimo ir gal žinojimo, koks aukštingumas tam tikram sklype leidžiamas, koks tankis, intensyvumas ir pan. Bendrai, bendriesiems planams tai neprivaloma. Mes padarėme tą detaliau visam Vilniui, nes iš esmės tie strateginiai miestų planai dažniausiai būna tokie kaip, tarkime, Kopenhagos penkių pirštų strategija – labai aiškūs ir paprasti, o po to einama į detalesnius tų teritorijų ir seniūnijų planus. Mes nuėjome į tokį pakankamai detalų bendrąjį planą, bet tame vis tiek yra daug interpretacijos. Šią savaitę ekonomikos komitete svarstėme klausimą, kur yra tie lūkesčiai tarp statytojų ir architektų, ir savivaldybės? Tai nutarta, kad maksimumas pagal bendrąjį planą – nėra privalomas. Kiek aukštai tu gali užstatyti ir ką gali užstatyti, yra ekspertinės diskusijos laukas. Dėl to tai yra ir mūsų nuolatinis diskusijų arba ginčų laukas, kadangi kažkas nori to maksimumo, o mes sakome – nebūtinai. Bendrasis planas yra svarbus plėtotojams perkant sklypus, nes jie tikisi aiškumo, bet to maksimumo dažniausiai nebūna, nes planuojant bendrąjį planą iš paukščio skrydžio 50 tūkstančių mastelyje, buvo neįmanoma suplanuoti kiekvieno sklypo gabaritų ir tos urbanistinės struktūros. Tam skirti detalieji planai, bet, kaip žinia, statyti galima ir vadovaujantis bendruoju planu, todėl nuo jo ir prasideda visos batalijos.

Paminėjote aukštingumą, kokia jūsų nuomonė apie vienintelį Naujamiesčio dangoraižį? 

Jis yra kaip gyvas priekaištas mums ir mes jį iš savivaldybės balkono matome kiekvieną kartą. 

Tai ką reikėtų daryti su tokiais ir panašiais objektais? Kaip taisyti iš praeities paveldėtas klaidas?

Čia nelengvas uždavinys. Aš manau, kad, jeigu mes norime kažką keisti, tai tą turėtume daryti ne pavieniui, ne pasklypiui, o sistemiškai. Reikia visiems sugalvoti aiškų sutarimo būdą. Kalbant apie aukštybinius pastatus, praeitais metais virė aukštybinių pastatų dešinysis krantas, visa ta dangoraižių kalva. Būtent dėl to įvedėme aiškumo, pasidarėme studiją, kiek, kur, kaip galėtų atsirasti tų dangoraižių, nes visi nori toje pačioje vietoje susigrūdę būti ir daugiausia to aukštingumo turėti. Tai taisyklės yra būtinos. Šiandien dienai galiu perspėti: Vilniuje nusimato dar daugiau dangoraižių. Ir yra daug žvaigždučių, tai šiandien plėtotojai ateina, pavyzdžiui, ir sako: „Aš norėčiau Žirmūnuose daug dangoraižių pastatyti“. Tada antakis kyla ir supranti, kad reikia aiškių taisyklių.

O kokio aukščio dangoraižiai Žirmūnuose norimi?

25 metrai. Jie atrodytų kaip tas vienas Savanoriuose. Tai aš tokių pavienių sklypų, kurie tiesiog kažkaip atsirado bendrajame plane, nepateisinu. Bendras planas urbanistikoje yra kaip gairės – mes naudojame dominantes, kurios išsiskiria ir padeda orientuotis mieste, ir jos dažniausiai būna susijusios su ypatinga vieta, ypatinga funkcija, pavyzdžiui, Gedimino kalnas, bet kai dominante tampa daugiabutis… <…> Dominančių reikalingumui pagrįsti yra urbanistiniai ir funkcijos pateisinimai, dėl to nesinorėtų, kad tai būtų konkrečių statytojų noras užsidirbti, o ne iš tikrųjų ta erdvinė sistema, kurios reikia miestui. <…> Mes turėjome modernistinio planavimo etapą, kai buvo daug tų dominančių, tai tas modernizmo planavimas yra paveldėtas, ir mes turime specialųjį planą, kuris buvo integruotas į detalųjį planą. Šiandien dienai tų dominančių gali būti pabirę bet kur ir su mažai paaiškinimo. Būtent per šiuos metus mes dirbsime, išsiaiškinant ir pasidarant studiją, kur kokių aukštybinių pastatų dar galėtų būti. Ir ne dėl to, kad kažkas valdo sklypą, nes kai vienas pastatas stovi, tai jis savęs nepateisina. Urbanistinė kalva Konstitucijos prospekte, tarkime, šiandieną jau save pateisina, nes ji yra konglomeratas tų dangoraižių ir yra priežastis, kodėl ten to reikia.

Bet panašūs dalykai jau formuojasi ir Viršuliškėse, Justiniškėse.

Žaizdą palietėte. Tai yra pavyzdys, kaip vyksta plėtra be strategijos, be aiškių taisyklių. Mano galva, šita Viršuliškių teritorija yra visiškai nepavykusi, nes nebuvo susitarimo, kaip mes ją plėtojame. Nasyčio urbanistinė kalva dar uždavė šiek tiek ideologinių tokių susitarimų, po to buvo patikslinta koncepcijomis, kur mes jų urbanistinę kalvą pernai metais užtvirtinome. Tai yra principai, kuriais mes norime kurti, bet kai nėra principų – kokį sklypą gavau, nesvarbu, ar jis trikampio formos, ar jis pailgas, ten statau tą maksimumą, kurio noriu. Ir tada išeina taip, kad mes statome tiesiog atsitiktinai. Tai man visai nesinori būti Viršuliškių teritorijoje, nes ten niekas nesuvaldyta. Ir labai norėtųsi tokių klaidų daugiau nekartoti.

O kokie dar galėtų būti skauduliai ar klaidos? Kas Vilniuje jūsų galvos skausmas?

Priemiesčių plėtra, kuri įvyko per tuos 35-erius metus. Mano galva politiškai nereikėjo leisti tos plėtros: statyti kur nori, nusipirkus žemės ūkio paskirties sklypą. Tuo metu dar visur buvo laikai, dar ir dabar dalyje Vilniaus laukai, kur ganosi karvės. Mano kolegos juokiasi, kad ta plėtra tai kaip kiliminiai detalieji, kur didžiulį plotą padalina į 4 ar 6 arus ir nieko daugiau. Ten nėra net gatvių tinklo, nes neva susitarta servitutais viską suplanuoti. Nėra jokios viešosios erdvės, jokių socialinės infrastruktūros pastatų. 2000-aisiais mes tiesiog už miesto ribų paleidome laukinę plėtrą, gražiose teritorijose be jokios strategijos leidome statyti vienbučius. Taip, yra vietų, kur buvo bandomą tą suvaldyti, pavyzdžiui, Mindaugas Pakalnis tą darė parengęs detalųjį Pilaitės planą, bet to planavimo buvo ne visur. Reikia ne tik bendro planavimo, reikia dar ir konceptualių teritorijų planavimo iš miesto pusės. Tai mano svajonė būtų, kad Vilnius planuotųsi pats, o ne privatūs verslai tą darytų. Šiandien dienai mes planavimo visą teisę esame atidavę privatiems, neturime jokių institutų. Juos panaikinome, nes neišgydytos posovietinės žaizdos, dėl kurių teigiame, kad planuoti masiškai yra blogai ir viską reikia atiduoti privatiems. Tai šiandien turime tokią sistemą, kad visus teritorijų didžiuosius planavimo dokumentus deleguojame privatiems. Mūsų bėda yra tai, kad mes miesto strategiškai nebesuplanuojame patys.

Bet tai, kad dirba privatininkai, tai gal nėra blogai? Svarbu, kad jiems būtų užduotys ir atitinkamai kontrolė.

Turime suprasti, kad privataus ir viešo sektoriaus interesai – visada skirsis. Čia nėra tas pats, kas suplanuoti didelę teritoriją norint užsidirbti, ir didelę teritoriją, kad būtų darna, kad būtų kažkiek procentų žalios teritorijos, kažkiek socialinės infrastruktūros, kad gatvėse būtų medžių, o ne tik siauri pravažiavimai. Tai, kai mes teritoriją už miesto planuojame patys, mes kiekvieną kartą sergame už tą visuomenės interesą. Kai privatus verslas planuoja savo žemėje, jis galvoja kaip gauti naudos sau, todėl ir to balanso būna mažiau. Normalu, interesai. Europos miestai, didžiąja dalimi planuoja patys, jie pasiima kontrolę ir atiduoda jau suplanuotas teritorijas teigdami: „Dabar jūs galite statyti, tokie yra mūsų lūkesčiai.“ Mes šiandienai nesame to padarę. Pagal bendrąjį planą mes negalime pasakyti, kad įvykdėme visą Vilniaus suplanavimą. Bendrasis planas vis dar yra gairės. Kaip ir sakiau, maksimumo negalima, prasideda išimtys, nes ten yra sklypų struktūra ir pan. Pernai mes pradėjome planuoti miestą, tai sukėlė didžiulę bangą ir daug klausimų, kas tos koncepcijos, kodėl miestas jas rengia, ir aiškinimai, kad tai nelegalu. Bet mes tiesiog norime susikalibruoti lūkesčius, kad viskas būtų skaidru ir aišku, ko mes norėtume toje teritorijoje, ko mes norėtume reikalauti iš statytojo ir ko gali tikėtis gyventojai. Mes pradėjome kurti savivaldybės strategiją ir daryti koncepcijas, kurių pagrindu rengsime teisinius dokumentus, detaliuosius ar bendruosius miesto planus, kuriuose bus sudėti visi lūkesčiai – kur reikia parko, kur mokyklos, kur gatvės ir t.t. Šiuo metu mieste yra daug teritorijų, kur nėra sukurta infrastruktūra, ir reikia, kad kažkas ją sugalvotų. Pavyzdys – Gulbinai. Kalbant apie juos, mano širdis kraujuoja, nes su privačiais buvo suplanuota taip, jog visi pasidarė akligatvius. Nebuvo kietos rankos, kuri pasakytų, kad čia turi būti gatvė, o ne akligatvis. Dabar – vienas privažiuoja prie savo uždaro kvartalo, kitas prie savo ir viską supa tvoros. <…> Mes nebekuriame miesto, mes kuriame tik uždaras teritorijas. Teritorijų aptvėrimas ir gatvių neperdavimas savivaldybei yra mano, kaip urbanistės, didysis skausmas. Aš kovojo, kad taip nebūtų, ir tikiuosi, kad galiausiai nusistovės sistemiška tvarka, kai plėtotojas savo žemės sklypą ir miesto gali planuoja privačiomis lėšomis, bet vis tiek sukuria gatvių struktūrą ir ją perduoda miestui. <…> Šiandien tendencija kitokia ir aš tokio Vilniaus nelinkiu niekam. Nelinkiu, kad mūsų vaikai vaikščiotų po getus, o ne po miestą. Atsiprašau už tą terminą, bet taip atsitinka, kad tveriamės tvoras.

O kaip ir kiek įmanoma suderinti senbuvių ir naujakurių interesus?

Galima, bet šiuo atveju turime įdomią schemą. Statytojas, kuris ateina į teritoriją, yra labai laikinas. Jis ten yra tik statybos metu, todėl naujakuriai paveldi visą užkoduotą arba neužkoduotą konfliktą tarp esamų gyventojų ir statytojo. Kadangi naujakuriai esančių gyventojų dar nepažįsta, tarp jų nėra dialogo, tai problema, nes statytojas būsto nenuomoja, o jį parduoda, todėl jam nesvarbu, kaip jums seksis sugyventi. Jei būstą jis nuomotų, jam rūpėtų, kaip jums seksis, nes jam reikės rūpintis turtu ir problemomis, kai jos kils. Bet tokios kapitalizmo taisyklės.

Bet šitą vargiai mes sureguliuosime, kadangi vienas statytojas pastato, parduoda kitam operatoriui, tada po kurio laiko operatorius parduoda kitam investuotojui ir t.t. Tie, kas paskui dirba, gauna tai, ką gauna, ir kartais be automobilių statymo vietų ir su sunkiais priėjimais, pravažiavimais ir panašiai. Tai tokia realybė kapitalizmo.

Tokia realybė. Aišku, yra laikas, kai mes galime kalbėtis ir susitarti. Yra papildomi viešieji svarstymai. Labai džiaugiuosi, kad mūsų iniciatyva yra įvestas architekto pasitarimas su visuomene. Prieš išduodant specialiuosius architektūrinius reikalavimus, pagaliau galima įtraukti visuomenę iki pastato suprojektavimo. Beje, miestiečiams tai yra nauja. Tai būtent dėl šitos priežasties mes norėjome pabandyti sutelkti, kad ir tuos laikinus statytojus, pasikviesti diskusijai kartu su gyventojais – ką čia galima daryti, kas yra vertinga. Tai tas vietos socialinės aplinkos tyrimas turi būti ir aš skatinu plėtotojus, kurie to bijo, eiti tuo keliu, susitikti ir diskutuoti su gyventojais, nes tada, mano galva, laimi visi. Mes gyventojų pasiūlymus girdime ir įtraukiame juos į specialiuosius architektūros reikalavimus. Man, kaip architektei, pačiai naudinga išgirsti gyventojus, susitikti su jais ir įvertinti lūkesčius. Tai būdas būti moderatoriais ir girdėti aplinką, realybę.

O kaip sekasi rasti kompromisą tarp paveldo išsaugojimo ir naujų statinių atsiradimo, erdvės naujiems statiniams?

Tai žiūrint, aišku, kur. Jeigu kalbame apie Senamiestį, tai Senamiestyje pakankamai daug taisyklių ir pančių, ir lūkesčių, ką galima statyti ir ko ne, bet bendrai – jeigu pastatas nesaugomas ir yra senas, tai plėtotojai gali pasirinkti jį griauti ar ne. Labai nedaug plėtotojų įvertina, kad tas pastatas istorinis, o jeigu mano sklype šalia naujų pastatų bus dalis istorijos, tai vertė sklypo bus tik didesnė.

Kaip bežiūrėtume, senamiestyje, kuriuo mes didžiuojamės, kuris yra UNESCO įrašytas ir saugomas, ir ginamas, vis dėlto dar yra labai daug nesutvarkytų, apleistų, neįsisavintų, neįveiklintų pastatų, statinių, teritorijų ir taip toliau. Kodėl?

Tuose sklypuose operuoti sudėtinga. Pavyzdžiui, neseniai Bokšto gatvėje išdavėme statybos leidimą, bet ten buvo ir teismų. Tai ilgai užtrukusi istorija. Tos kelionė trunka gal šešerius metus. Senamiestyje nėra taip lengva kurti ir tos situacijos būna unikalios, bet man atrodo, kad pasaulis yra pasikeitęs ir mes nebeatstatome ir nebeimituojame, o darome šiuolaikinę architektūrą. Tai Senamiestyje, akivaizdu, kad jeigu atsiranda kažkas naujo, tai turi kalbėti kita architektūrine kalba. Dažnai tai būna diskusijų klausimas, kokia ta architektūrinė išraiška? Dėl to projektai užstringa derinimo etape. Labai ilgai diskutuojama tarp Kultūros paveldo departamento, tarp įvairių institucijų, tarp savivaldybės. Visi turi savo atsakomybės dalį ir tas procesas lėtas.

O kaip sekasi su tais objektais, kurie priklauso bažnyčiai?

Susitinkame, kalbame. Deja, jų galimybės yra tokios, jie turi savo prioritetus ir gal ne visur atsiranda mūsų norimi prioritetai. Yra pastatų, kuriuos reikia tvarkyti, Dominikonai, pavyzdžiui, stovi viduryje Senamiesčio, bet jų ritmas yra vienas. Tai mano iniciatyva ir noras yra rasti susitarimą. <…>  Negalime, aišku, įtakos daryti, bet dialogas vyksta ir su kurija.

O jeigu dabar perbėgtume greitai per keletą objektų? Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Kokia jūsų pozicija? Kas ten turėtų būti?

Tai nėra lengvas klausimas, nes šis objektas jau žaizdotas, bet kol kas, manau, kad tai galėtų tapti memorialu Lietuvos istorijai – tiek nepriklausomybės kovoms, tiek žydų istorijai, kuri labai svarbi ir Vilniaus miestui. Matyt, teks imtis išmintingo, o ne utilitaraus sprendimo, nes jau pribrendo reikalas jį rasti, kad ir vilkas sotus būtų, ir avis sveika. Mes turime susitarti, kad tas pastatas tiesiog būtų sutvarkytas. Šiandien dienai jau aišku, kad konferencijų centras ten – neatitinka mūsų lūkesčių. Jis būtų per mažas ir mes su tokiu pasiūlymu neatlaikytume konkurencijos Vakarų ir Rytų Europoje. Tai aš turiu didelį norą jį sutvarkyti, norint tą padaryti reikia kalbėti su visais įsitraukusiais, bet tai galėtų tapti erdve, kuri mena Lietuvos istoriją, kuri būtų labai paveiki.

O ar reikėtų išsaugoti patį statinį?

Mano atrodo, jau sutarta, kad jį saugome. Jis yra mūsų istorijos dalis, kad ir kokia ji būtų.

O Sluškų rūmus reiktų saugoti?

Aš manau, kad nieko nereikia griauti. Sluškų rūmai irgi yra mūsų istorijos dalis. Vilniuje yra tiek daug sluoksnių… Pavyzdžiui, mes diskutavome ar reikia griauti Ramintojos bažnyčios sovietines perdangas, kurios užgožia mūsų baroką, ir man labai patiko mano kolegos architekto, italo mokslininko komentaras, kad visos istorijos dalys yra svarbios ir tik nuo mūsų, architektų, priklauso, kaip mes mokėsime tą istoriją parodyti vaikams – kaip mes parodysime, kad buvo tokie sovietai, kurie atėjo ir sugebėjo iš bažnyčių padaryti sandėlius. Jeigu mes viską išvalysime, tai istoriją parodysime selektyviai. Vilniuje yra įvairių archeologinių sluoksnių. Žinoma, negalime iš senamiesčio padaryti muziejaus. Senamiestis turi būti gyvas ir ten turi būti žmonės, mes negalime neužsikonservuoti kaip Ryga. Ji yra negyvenama, ten nėra mokyklų, darželių, visko, ko reikia žmonėms, ir jie į senamiestį atvažiuoja tik kaip turistai. Tai tokio Vilniaus mums nereikia. Dėl to reikia ieškoti balanso tarp istorijos išsaugojimo ir naujo kraujo, naujo audinio sukūrimo, kuris, aišku, turi būti integruojamas jautriai. <…>  Gyvybingumas Senamiestyje yra privalomas ir jis bus galimas tada, kai mes nežiūrėsime į jį kaip muziejų, aišku, įvertindami savo istoriją, ką mes turime, bet tas griovimo ir statymo balansas visada turi būti išlaikomas.

O jeigu kalbėtume apie šiuolaikinę, XXI amžiaus architektūrą ir konkrečius statinius, rastumėte gerųjų pavyzdžių Vilniuje?

Labai sudėtingas tas klausimas, kas yra geras pavyzdys, o kas yra blogas –  mes turime tai konkretizuoti. Su savo kolegomis rengiame architektūros ir kokybės gaires, tai ieškojome šiuolaikinių pastatų, kurie atliepia mūsų kriterijų: „kurk žmogiškąją mastelį“. Taip pat galvojome, kas yra naujausias žmogiškasis mastelis, ir supratome, kad tai ne devynaukščiai, kad tai turėtų būti koks 4 aukštų pastatas ir kompleksas, nes vienas pastatas – ne toks sudėtingas uždavinys. Nauji kvartalai ir regionai, kurie kuriami, turi tikrai sudėtingą uždavinį. Vienas iš tokių sėkmingų pavyzdžių, visų minimas Paupys, bet tokių naujai sukurtų sėkmingų kvartalų nėra labai daug. Paupys – sėkmingas žmogiškojo mastelio pavyzdys. Galime džiaugtis, kad ten yra skirtingos architektūros, kad ten kūrė skirtingi architektai. Aišku, kai ką buvo galima padaryti geriau, buvo galima išlaikyti esamus pastatus. Deja, didžioji dalis buvo nugriauta ir mes nebematome to istorijos sluoksnio.

Jeigu imtume konkrečius statinius, kas jums labiausiai patinka Konstitucijos prospekte, pavyzdžiui?

Konstitucijos prospekte sunkiai, ką rasčiau, bet pavažiavus toliau – Žvėryne – ten yra toks Lauros Malcaitės yra medinukas, gyvenamasis namas. Man artimesnis mažesnis mastelis. Senamiestyje, pavyzdžiui, Lydos gatvė, ten gyvenamasis namas nuostabiai išieškotas Šeiboko detalėmis. Bokšto skveras – vienas paskutinių šių dienų pastatų, kuris man tikrai patinka. Aš, kaip urbanistė, labiau vertinu kompleksiškumą ir naujų teritorijų sutvarkymą, ne pavienius pastatus, dėl to sudėtinga. Aišku, bandysime padaryti mūsų savivaldybės vertinimą ir išrinkti geruosius pavyzdžius, gal paskelbsime urbanistinių, architektūrinių kraštovaizdžio metų projektų konkursą, kad žinome, į ką norime lygiuotis, kas mums įdomu ir smagu. 

Man į tai norėtųsi pažvelgti iš dešimtmečio perspektyvos – jei būtų renkamas XXI amžiaus Vilniaus geriausias projektas, kas tai galėtų būti? 

Kiekvienas pastatas pateisina save tam tikram laikui praėjus, jis neturi turėti savo galiojimo terminų. Aišku, galima turėti ir drąsių, ir išsiskiriančių, ir visada nustebinančių, ir gal net niekada nepritapsiančių pastatų, bet gera architektūra turi būti laikui nepavaldi. Atrodytų, lyg ji ten kaip ir buvusi, kas dažniausiai ir atsitinka, nes žmonės po kažkiek laiko prie pastatų pripranta ir tik laikui atsitraukus mes galime vertinti, ar sėkmingas jis buvo, ar ne. Nevardinsiu, bet yra ir tokių pastatų, kurie vos tik pastatyti atrodo kaip iš devyniasdešimtųjų, jie jau baigė galioti ir yra nebeaktualus. Taip nutinka dėl medžiagų, kompozicinių principų. Tai architektams sudėtinga atrasti tokius, kurie būtų sklandūs, darnūs ir nepavaldūs laikui.

Jūs esate Neries įveiklinimo entuziastė. Kas netolimoje perspektyvoje čia gali mūsų laukti? 

Upė Vilniuje, mano galva, per mažai naudojama. Didžiąja dalimi ji yra gamtinėje aplinkoje, miesto dalyje ji užima tik kelis kilometrus ir tik neseniai mes pradėjome galvoti apie krantines. Tai dešimties metų perspektyvoje – krantinių urbanizacija. Didžiąja dalimi Vilnius būdavo labai natūraliame griovyje, tai reikėjo sugalvoti kaip žmonės gali leisti laiką prie upės. Jei kalbame apie miesto centrą, ten turėtų būti aktyvesnių vietų, kur galime prieiti, kur galime maudytis, kur galime turėti kavinę. Antra, upė negali tapti atskirtimi, todėl ten, kur yra upė, tiltai – būtini. Ir ne vien tik transportiniai, bet ir pėsčiųjų. Tai būtų paskatinimas būti šalia vandens, kuris svarbus sveikatai. Žmogui vanduo ir gamta yra sveikatos šaltinis. Tai yra Neries planas, kuris dar vyksta po truputį dėliojant atgaivinimo taškus. Vienas iš tokių ryškiausių – lauko baseinas prie Balto tilto. Ten tikimės ir dar daugiau pėsčiųjų ryšių, jungčių be Alberto tilto, kuris statomas. Tai pat Rekreaciniai takai, mažoji infrastruktūra ir t.t.

Jūs paminėjote tą mažąją infrastruktūrą, ir, man regis, ji čia labai svarbi, ypač kalbant apie krantines. Krantinėse viskas vyksta labai lėtai. Aš kartais stebiuosi, kaip galima taip ilgai, taip lėtai tvarkyti nedidelę atkarpėlę. Taip, architektas gali kažką suprojektuoti, bet paskui kažkas turi tai įgyvendinti ir tuo rūpintis. Ar jūs čia jaučiate kokią įtampą?

Taip ir tikrai yra, kur stengtis ir tobulėti. Priežiūrai pasitelkiami ir dronai, ir kiti kontrolės mechanizmai, ir skaitmenizacija mieste. Po truputį tą stebėseną Vilnius tvarkosi – skanuojame gatves, žiūrime dangų būklę. Aišku, čia jau ne mano daržas, tuo rūpinasi Infrastruktūros skyrius, bet faktas, kad miestas – gyvas organizmas, kur vis nuolat vyksta statybos ir kiti darbai. Žinau, kad jie yra pasidarę protingą programą, kurioje sudeda visus darbus, kad galėtų matyti ir valdyti, kur kokie rangos darbai yra padaryti. Yra darbų, kur mes mažai valdome priežiūros darbus, pavyzdžiui, kai ESO tiesia kabelį – tai jau ne mūsų jurisdikcijoje, bet aš matau perspektyvą kalibruotis tą skaitmenizaciją, kad Infrastruktūros skyrius galėtų darbus planuoti ketvirčiais ir žinodami planus tam tikrus savo darbus nustumti, jog viskas būtų daroma vienu metu. Gal nėra tobula, bet tikrai tas supratimas savivaldybėje yra ir Infrastruktūros skyrius su skaitmenizacijos pagalba po truputį tobulėja.

Jeigu kalbėtume apie tokio plėtotojo ar investuotojo požiūrį iš paukščio skrydžio į Vilniaus miestą, kur matytumėte didžiausias perspektyvas? Šiandien reikia investuoti Vilkpėdėje?

Taip. Aš visus kviečiu į Vilkpėdę, nes ji taip arti miesto centro, bet ne visi dar ją pamatę. Tai tikrai didžiulės perspektyvos Vilkpėdėje, Naujojoje Vilnioje. Mano atrodo, ten yra mūsų Šveicarija, Vilniaus Šveicarija gamtine prasme, jeigu sugebėsime viską suvaldyti. Tie, kas apsilanko šiame rajone, nustemba pamatę autentiką ir grožį. Visų pirma aš skatinčiau pramonines konversijas. Labai norėčiau, kad Panerių gatvė, kur Žakaitis daro „Lelijos“ konversiją, kad „Connect 2“ geležinkeliai pradėtų tvarkytis ir transformuotis. Tai miestui linkiu jau esamose struktūrose atsinaujinti. Vilkpėdėje – didžiulis potencialas šalia miesto centro, nes ten reikia mažiau žalio lauko investicijų. Mums kenkia žalio lauko investicijos, kainuoja ir darželiai, ir tinklai, mums brangu ir viešojo transporto priemones atvesti, todėl tai, kad viskas arčiau centro – pranašumas. Aišku, Naujamiestis visada išliks populiariuoju ir puikuoju rajonu. Planuose ir Kalnėnai, ten sudėjus sėkmingą socialinę infrastruktūrą galima gauti visai neblogą kvartalą, bet kol kas padirbėkime Naujoje Vilnioje ir  Vilkpėdėje.

Teko kalbėtis su plėtotojais, kurie žiūri į Vilkpėdę, ir jie susiduria su įvairiomis apsaugos zonomis, pavyzdžiui, šlaitais. Kartais atrodo, kad gal per daug mes viską saugome, jeigu norime, kad žmonės investuotų į tokias teritorijas, kurios dar šiandien nėra patrauklios.

Gal. Jeigu norime paskatinti konversijų transformaciją, tai, matyti, mums reikia imtis kitų priemonių. Šlaitai, jūsų paminėti, yra balansas, mes negalime žiūrėti vien tik iš plėtros perspektyvos. Mes Vilniuje turime labai ryškų gamtinį karkasą, gamtinę struktūrą, kalvyną ir tai turime vertinti. Labai lengva suardyti viską, ką turime. Vilniuje yra 60 procentų žalios teritorijos ir aš nemanau, kad plėtra galėtų būti gamtos sąskaita. Yra daugybė kitų būdų, kuriuos mes kaip savivaldybė galėtume sugalvoti, paskatinti plėtojus, bet tai negali būti gamtos sąskaita. Gamta turi savo vietą mieste, net butų kainos, kurie yra šalia gamtos, šalia parko, yra aukštesnės. Pirkėjai pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, ar yra vieša erdvė, ar šalia yra gamta.

Jūs užsiminėte, kad turėtumėte ką pasiūlyti ir kaip paskatinti. Galite įvardinti konkrečiai, kas tai būtų?

Šiuo metu galvojame apie infrastruktūros mokestį, apie mechanizmus, kurie leistų sutikimus lengviau išduoti iki statybos. Gal tai paskatintų kurti jau esamoje erdvėje, nes tai tikrai yra sudėtingiau nei statyti žaliame lauke. Tai mes norime skatinti konversiją, bet tai baigiasi tik norais ir gražiais lozungais, kadangi, kaip ir minėjau, plėtotojams sudėtinga statyti esamoje erdvėje ir palengvinimų mes nesukūrėme. Tai dabar dirbame ir žiūrėsime, į ką mūsų pasiūlymai išvirs, bet mes tikrai turime palengvinti, jeigu norime paskatinti statybą vienur, o ne kitur. 

Laura, iš ko semiatės įkvėpimo, jeigu kalbėtume apie kitus miestus, ne tik Vilnių?

Man patinka keliauti su šeima. Tikrai tyrinėjame miestus. Man kelionės duoda įkvėpimo. Aš visada galvoju, kaip mąsto kiti miestai, kokiu būdu tos erdvės sukonstruotos. Tai Italijos mažieji miestai man yra įkvėpimas, nes jie buvo kurti dar kai nebuvo automobilių ir grynai per žmogaus perspektyvą. Tie atradimai visada būna malonūs, nesibaigiantys – nuo Lukos, įvairių kietųjų struktūrų, kur jie yra visiški viešųjų erdvių hierarchijos ekspertai, iki mažųjų ir didžiųjų aikščių. <…> Kopenhaga mane stebina savo gebėjimu tankiai konstruoti miestą ir vis tiek atrasti tą balansą. Man patinka jų transformacijos. Mane įkvepia ir Skandinavijos miestai.

Tačiau jeigu galvojame apie Vilnių kaip apie metropoliją, tai tada turime įkvėpimo semtis iš kitur. Yra keletas projektų įvairiose valstybėse, kur miestas statomas plyname lauke. Kaip manote, lengviau būtų būti tokio miesto vyriausia architekte?

Tikrai sudėtingiau. Aš manau, kad visi tie apribojimai ir istoriniai sluoksniai, kurie ir daro mūsų miestą autentišku, yra daug patrauklesni žmonėms. Naujais principais kuriami miestai labai dirbtiniai. Jie tiesiog retai kada pataiko į dešimtuką. Miestų kūryba gi vyko daugybę metų, ten daugybė sluoksnių, daugybė kūrėjų. Jei tą daro vienas architektas, viskas būna lyg vienu principu, nes architektūra – jo mąstymo atspindys. Tai man atrodo, kad taip kurti labai sunku.

Kur ten su miestu, net jeigu kalbėtume apie pavienius pastatus, kartais man norisi, kad prie pastato būtų lentelė su jį projektavusio žmogaus pavarde, bet to nėra. Kodėl?

Kažkada mes esame Architektų rūmuose svarstę šitą idėją. Ji neįgavo kūno. Beje, net nežinau argumentų. Tai nėra taip populiaru, kaip dėti lenteles prie kokių skulptūrų, nors šiaip architektūra yra meno kūrinys, taikomasis menas. Nurodžius autorių, atsiranda atsakomybės aspektas. Aišku, man atrodo, kad ta atsakomybė už tą kūrinį yra visada, nes jis nėra tik to autoriaus arba statytojo reikalas. Jis yra viso miesto reikalas. Mes, miestiečiai, ilgam paveldėsime tą pastatą, į jį žiūrėsime ir įvertinsime. <…>  Tai čia įdomus klausimas, todėl gal verta padiskutuoti apie tokią tradiciją.

Taip, nes laisvė kurti ir galia kurti turi nešti atsakomybę.

Galiu tik pridėti komentarą – vienas plėtotojas sakė: „Aš naujų pastatų nenoriu kurti, tik juos rekonstruoti, nes labai didžiulė atsakomybė daryti naują ir nesuklysti.“ Ir iš tikrųjų, gal naudinga jausti atsakomybę, kokią pasekmę tu neši visam miestui, nes ne visi apie save taip kritiškai mąsto.

O ko reikia architektui, kad jis galėtų kurti vertingus dalykus? Kaip jam ugdyti sielą? 

Jei konkrečiai apie save, aš medituoju, meldžiuosi, skiriu daug dėmesio tylai, kad galėčiau atlaikyti visą informacijos lauką. Turiu savo rutinų. Mano sielos ugdymas turi labai aiškų grafiką, tinklelį ir rutinas. Be jų aš negalėčiau turėti šitos pozicijos balanso, nes ji labai sudėtinga ir aktyvi. Tai, jeigu kalbame apie tą dvasinį ugdymą, kultūros prasme aš esu žingeidi, todėl einuir  tyrinėju Vilnių. Jeigu kažkur yra kažkoks naujas pastatas, nauja vieta, būtinai aplankau jį su šeima. Lankome renginius ir aktyviai tyrinėjame miestą, nes kitaip būtų sunku žinoti, kur tu gyveni.

Dėkui už pokalbį