Spotify

O juk mūzos jau tūkstantmečius esmingai veikia Europos kultūroje. Homeras, ir „Iliadą“, ir „Odisėją“ pradėjęs kreipiniais į mūzą, ko gero, neabejojo ne tik dieviškomis Kaliopės galiomis, bet ir fizine jos egzistencija Apolono pašonėje ant Parnaso kalno. Petrarkai užteko kartelį iš tolo išvysti Laurą, kad ši nušviestų ir globotų jo užmojus, kuriant aistringus eilėraščius, poetišką epą ir įžvalgius traktatus. Dantė, vos porąsyk susitikęs Beatričę, nežemiškai ją pamilo ir pasijuto apdovanotas mūzos palaima. Visą meilės lyriką Dantė paskyrė ne žmonai, o Beatričei, kurią dargi pavertė savo vadove po „Dieviškosios komedijos“ rojų.  

Amžiams slenkant, menininkai įjunko suartėti su mūzomis. Šarlis Baudelaire‘as keliolika metų sėmėsi įkvėpimo gyvendamas su kurtizane Žana Duval ir svaigindamasis santykiais, kuriuos šiuolaikiniai psichologai apibūdintų terminu „toksiški“. Richardas Wagneris kūrybos aukštumas pasiekė užmezgęs slaptą romaną su savo globėjo žmona Mathilde Wessendonck. Belgui Maurice‘ui Maeterlinckui pelnyti Nobelio premiją padėjo porą dešimtmečių trukęs kūrybinis bendradarbiavimas su meiluže operos soliste Georgette Leblanc. Kiekvieną Pablo Picasso stilistikos laikotarpį paskatino vis kita mūza. Per pusę amžiaus šis plataus mosto kūrėjas patyrė bent septynis reikšmingus karjeros proveržius su skirtingomis partnerėmis.

Pasaulyje griūvant patriarchijai ir falokratijai, dangiškas mūzos stebuklas liko išjuoktas ir nurašytas vien kaip ištvirkėlių priedanga. Nepelnytai. Štai, rimti psichologai, neurologai ir sociologai ne tik moksliškai demistifikavo mūzos reiškinį, bet ir pagrindė jo vertę. Psichologiškai mūza atlieka pirmąjį postūmį, panardina kūrėją į srautą ir apdovanoja jį šaunia kognityvine strategija – pasirodo, menininkui naudinga eksternalizuoti įkvėpimo šaltinį.

Dangiškas mūzos stebuklas liko nepelnytai išjuoktas ir nurašytas kaip ištvirkėlių priedanga.

Šiam požiūriui pritaria neuromokslininkai. Jie prietaisais smegenyse aptiko du skirtingus neuronų tinklus: vienas atsako už vaizduotę, kitas – už apsisprendimą veikti. Manoma, jog kūrėjui būtina išorinė stimuliacija, kad abu tinklai susijungtų. Be to, mūza, apgaubdama menininką romantine skraiste, paskatina jo kūną išspausti dopamino. Taip žmogus tampa priklausomas nuo malonumo ir toliau nepailsdamas kuria.

Šiuolaikinė mūza – nei tolimas idealas, nei naivi seksualinio plėšrūno auka. Tai žavi, bet reikli vertintoja, išsispecializavusi kritikė, kartais – koučerė, dažnai – lygiavertė bendradarbė.

Be abejo, moterys kūrėjos ne menkiau už vyrus apdovanojamos mūzų palaima. Frida Kahlo sėmėsi įkvėpimo iš santykių su Diego Rivera, Marinai Abramovič labai reikėjo Ulay‘aus, Beyonce vaisingai dopamininosi su Jay-Z.

Lietuvos feministės neseniai išleido specialų žurnalo „Literatūra ir menas“ numerį, tamsyk pervadintą į „Literatūra ir mena“. Sumanymas pavyko. Daugelis talentingų moterų paatviravo apie savo įkvėpimo šaltinius, jauseną, kūrybos metodus, kasdienybę. Tik liūdnoka, kad iš visų apie motinystės derinimą su darbu pakalbintų menininkių, vienintelė Lina Lapelytė paminėjo savo partnerį vyrą.

„Mūza“ – moteriškos giminės žodis. Savo kalboje nevartojame bevardės ar niekatrosios giminės, todėl galėtume įteisinti vyrišką atitikmenį: „mūzas“ arba „mūzinas“. Vis prisimenu, kad Lietuvos kultūros ministerijos misija – asmenybės ir visuomenės gyvenimą gerinanti kultūra. Ko gero, moterų kūrėjų gerovei praverstų ir vyriškų mūzų įgalinimas.