Spotify

Turtingiausioje Baltijos šalių sostinėje kiaurą parą apstu ir svaresnės nemokamos kultūros. Pernai be jokio užmokesčio porą savaičių galėjome ganyti akis po Gedimino kalno šlaite prancūzo menininko išdažytą didingą freską. Naujamiesčio skverelyje jau keletą metų veikia neįskaitomo pavadinimo kioskelis su kas mėnesį atnaujinama menų vitrina. Joje praeiviai šiemet visiškai nemokamai gėrėjosi Žilvino Kempino, Mykolo Saukos, Julijos Pociūtės ir menkiau pagarsėjusių kūrėjų instaliacijomis.

Be abejo, už dyką į valias galime grožėtis atidžiai nuo grafičių ir balandžių išmatų valomais talentingų skulptorių kūriniais. Vilnių puošia Teodoro Valaičio „Vėtrungė“ ir Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“, Mindaugo Navako „Kablys“ ir Roberto Antinio „Puskalnis“, Vlado Vildžiūno „Barbora“ ir jos autoriaus sūnaus Kunoto „Karališkas obuolys“, Jono Gencevičiaus „Vilnietė“ ir Vytauto Nalivaikos „Žibintininkas“, Stanislovo Kuzmos „Mūzų šventė“ ir Juozo Mikėno „Pirmosios kregždės“. Krenta į akis įvietinti Romualdo Kvinto ir patriotiniai Tado Gutausko darbai. O dar džiugina paminklai įvairiausioms istorinėms asmenybėms ir atmintiniems įvykiams. Visi kruopščiai prižiūrimi, kai kurie dargi prabyla balsu.

Kiekvienas lietuvis gali teisėtai ir nemokamai pasižiūrėti garsiausiais prizais apdovanotų, kritikų išliaupsintų filmų. Juos įgarsina ir per specialią platformą „Epika“ parodo Nacionalinis transliuotojas.    

Už teatrą Lietuvoje kol kas tenka mokėti, nors akivaizdu, kad operos ir baletai statomi ne iš pajamų už parduotus bilietus. Spektakliai, kaip ir daugelis kitų menų, mums patiekiami nekomerciškai, todėl jų prodiuseriams pernelyg nerūpi nei bilietų kainos, nei jas sumokėjusieji žiūrovai. Šį faktą aiškiai iliustruoja begalinės puošnių damų eilės, nusidriekusios per pertraukas prie moteriškomis figūrėlėmis pažymėtų durų. 

Už teatrą Lietuvoje kol kas tenka mokėti.

Suskaičiuotume bent dešimtį periodinių kultūros laikraščių ir žurnalų, kurių platinimo išlaidų nepadengia pajamos už parduotus egzempliorius. Jų leidyba atpigtų, dalijant popierinę spaudą nemokamai, kaip jau daro kultūros žurnalo, pavadinto „370“, savininkai.

Kūrėjų sąjungos ir kitos geradarių organizacijos pasiūlo puikių knygų, kurios atsiperka vos išleistos. Viena iš tokių – Lietuvos Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos išleista trijų tomų serija, pavadinta „Nepriklausomo šiuolaikinio meno istorijos“. Tarp daugybės joje sudėtų neįkainojamų interviu yra Redo Diržio pokalbis su advokatu Stanislovu Tomu. Šis ne tik dalijasi meniškomis vizijomis, bet ir ragina liautis mokesčiais finansavus „antidemokratinį Lietuvos režimą“. Juk „mokėti mokesčius, kad juos išvogtų Nausėda ir Skvernelis, yra neetiška.“ Tai, kad trilogijos leidybą finansavo Lietuvos Kultūros taryba, man yra be galo gražu. Esame stipri demokratija.

Ir nėra ko niurzgėti, kad Vilniuje brangu išgerti kavos. Kava pas mus gal ir brangoka, užtat kultūra – dažnai nemokama. O tai, kas siūloma dykai, mokesčių mokėtojams atsieina brangiausiai. Nuslėpti tikrąją kainą juk nemažai kainuoja.