YouTube

Spotify

Kaip tu „iškepei“ tą „Šventinį Bankucheną“? Kada ir kokiomis aplinkybėmis? Jis nustelbė net tavo vardą ir pavardę.

Taip, dažnai net nežino, kad tai aš, ir galvoja, kad po tuo vardu slepiasi kažkoks žmonių kolektyvas. Pradžioje aš turėjau kitą pseudonimą, po kuriuo kurdavau muziką, repą ir reggae. Tada buvau „Shidlas“ – nuo mano pavardės.

Pravardė tokia?

Taip, pravardė. Pseudonimas iš tų laikų, kai „š“ raidė buvo rašoma „sh“, nes taip atrodė mandriau. Dar vėliau aš turėjau kūrybinį partnerį, bet vis tiek viską norėjau perimti į savo rankas, kurti vienas, tai reikėjo susigalvoti pavadinimą. Kadangi aš dirbu su muzika, ten yra tokia garso banga, techninis parametras – „wave form“, kai tu įmeti garso takelį ir matai tą įrašą bangoje. Tai, kai tu jį apverti, vaizdas labai primena šakotį arba bankucheną. Taip automatiškai ir atsirado pavadinimas – „Šventinis Bankuchenas“.

O kodėl šventinis? Iš kur tą šventė?

Nežinau, gal dėlto, nes nekasdieniškas. Šventė yra pramoginis elementas. Gal dėl to.

Daugeliui lietuvių „Šventinis Bankuchenas“ tapo tiesiogine repo apie Lietuvos istoriją asociacija. Tai daina jau greitai bus 10 metų. Papasakok istoriją, kaip ji atsirado.

Aš iki tos dainos jau kūriau turinį po „Šventinio Bankucheno“ pseudonimu, sakykime, visokius humoristinius eskizus ir pan., bet aš visą laiką buvau tam tikroje nišoje. Kaip ir dabar – aš laikau save labiau nišoje, o ne labai dideliame mainstream’e, bet tuo metu kažkaip atsirado noras sukurti kažkokį turinio vienetą, kurį pamatytų daugiau žmonių. Aišku, norėjau ir sau įrodyti, kad galiu. Tai kažkaip galvojau, kokia čia ta mintis gali būti, ir atsispyriau nuo to, kad norėjau istorinius personažus sušiuolaikinti. Per tam tikras metaforas ir sugretinimus padaryti panašius į istorinius repo atlikėjus arba šiaip repo atlikėjus, taip istoriją įvelkant į hip hop’o kultūros rūbą. Aišku, žiūrint iš dabartinių perspektyvų, aš tą filmuką jau kitaip, ir daug ką kitaip, daryčiau. Dabar, kai kalbu, mane kažkur giliai visas tas repas nervina, nes, kalbant apie jaunimą, dabar prieita prie to, kad repą daro visi. Labai toli nueita su ta repo muzika, bet aš čia jau nukrypau.

Dabar, kai kalbu, mane kažkur giliai visas tas repas nervina.

Kaip aš dabar girdžiu, ten yra keli dugnai. 

Taip, tai vienas – norėjosi įvilkti į tą rūbą, o antras – ten yra visokių reperiškų paralelių. Tiek tas karaliaus nušovimas kaip Tupac’o ar visokios šokančios figūros ir panašiai, nes manau, kad tai irgi prisidėjo prie to didesnio žiūrimumo. Tai ta mintis man pasirodė smagi, todėl susiradau bendraminčių. Labai mūsų nedaug buvo – mano dabartinė žmona visą tą filmuką piešė, o mano buvęs bendradarbis suanimavo. Tai tokia ir istorija.

Bet tai pasiekė nuostabų rezultatą – 9 milijonai peržiūrų ir absoliutus žinomumas. Kiekvienas Lietuvos gyventojas yra girdėjęs, klausęsis ir ne po vieną kartą. Net ir šiais laikais ši daina yra kaip pavyzdys, ką gali lietuviai, žiūrėdami į savo istoriją, kaip stiprybės šaltinį iš gelmių. Aš galvoju, kad tai yra labai gražus pavyzdys, kai kūrybininkas, norėdamas realizuoti savo kūrybinį užmojį, pristato pasauliui tokią dainą ir ji tampa absoliučiu hitu. Ir tau nereikėjo siuntimo į kūrybininkų rezidenciją Taivane…

Būtent Taivane būtų faina. Taivane labai geros idėjos gimsta, tai reikia būtinai į Taivaną nuvažiuoti.

Mūsų poetai ten važiuoja rašyti knygų.

Viskas su tuo važiavimu yra gerai, bet šiuo atveju to nereikėjo. Aišku, tu niekada negali žinoti to rezultato, kas atsitiks, bet buvo tikėjimas, buvo užsidegimas, buvo daug noro. Ir čia realiai trijų žmonių darbas – mano, mano dabartinės žmonos ir buvusio bendradarbio: Andriaus Ališausko ir Aistės Papartytės.

Aistė nupiešė iliustracijas?

Nupiešė viską, ką reikėjo pajudinti, mano buvęs bendradarbis Andrius pajudino, o aš padariau muziką. Daug kas netgi netiki tuo ir galvoja, kad čia yra užsakomasis dalykas. Iš esmės būčiau nieko prieš užsakymą, bet aš įtariu, kad, jeigu mane kažkas būtų užsakęs, galbūt net nebūtų pavykę.

Gal galima dabar, retrospektyviai, pasvarstyti, kaip būtų.

Gal ir galima, bet aš tą ir bandau pasakyti, kad kai nėra to užsakymo momento, galbūt tai ir pavyksta geriau, nes kai yra užsakomasis darbas, tada tai labai atvirai matosi ir žmonės tą jaučia. Galbūt ir tas rezultatas būtų buvęs kitoks. Tai, jeigu ir būtų užsakyta, reikėtų tą daryti, manau, labai subtiliai, nematomai, bet čia jau dar kita tema.

Tai mes būtinai prieisime ir prie užsakymų, bet dabar noriu paklausti apie tavo ego. Kaip jis jautėsi, kai repas apie Lietuvos istoriją tapo hitu? Nesinorėjo išbėgti ir sakyti: „Čia gi aš – čia Lukas!“

Išbėgti nesinorėjo, bet faktas, kad jaučiausi gerai, nes to ir norėjau. Tos peržiūros – faktas, kad smagu, jog sklinda. Daug kas sužinojo apie „Šventinį Bankucheną“ kaip tokį ir panagrinėjo kitą mano kūrybą, kuri, tiesą sakant, su tuo vienu kūriniu nežinau kiek turi bendro, nes aš vis tiek daugiau linkstu į humoro pusę. Tai šita platesnė auditorija man atvėrė ir didesnį žinomumą, ir atvedė žmonių, ir, aš tikiuosi, būsimų gal netgi fanų, kurie panagrinėjo mano buvusią ir galbūt net ateities kūrybą, liko ir seka, ką darau dabar.

O jeigu tu dabar bandytumei apžvelgti tą kūrybinį dešimtmetį, kaip jį matai? Kokie motyvai glūdi už tų kitų klipų?

Mano paties?

Tavo paties.

Nežinau, labai sunku save įvilkti į kažkokius rišlius, reikšminius žodžius ir apibūdinti. Galbūt viską vienijantis motyvas – socialinė kritika.

Viską vienijantis motyvas – socialinė kritika.

O ką norisi kritikuoti?

Aš dabar kalbu ir… Nepatinka man, ką aš atsakau pats sau, bandau atsakinėdamas kartu su savimi ginčytis.

Čia geras bruožas.

Gal ir geras iki tam tikro lygio, bet faktas, kad yra visokių dalykėlių, kurie man sukelia tam tikrą kūrybinį pyktį ir iš to atsiranda kūriniai, bet labai priklauso – dažniausiai tai mūsų visuomenės klišės arba, tarkime, muzikinės klišės. Tai yra motyvai, kuriuos aš mėgstu panagrinėti, pavyzdžiui, kalbant apie skirtingus muzikos stilius.

Bet tai nėra gili analizė? Tu nepretenduoji jau į kritiką ir analizę?

Ne, aš nepretenduoju. Ir vėl pabrėžiu – aš reflektuoju. Aš esu darytojas, o ne kalbėtojas apie tai. Man daug lengviau sukurti kažką, negu pasistačius tą dalyką kalbėti, kas čia dabar padaryta.

Iš tikrųjų, esi daug padaręs. Galima pasižiūrėti, pasiklausyti įvairiausiuose kanaluose, ir ten tikrai smagu ir juokinga. Dažniausiai tai yra parodijinės citatos iš įvairių kitų kūrinių, iš pop’so ir iš gyvenimo, iš gatvės, iš ofisų, bet vis tiek, yra tam tikras autentiškas Luko žvilgsnis. Ar tu pats esi dirbęs fizinį darbą?

Taip, taip. Aš esu vadinamasis sėdmaišinis, aš esu sėdmaišinis ofiso planktonininkas. 

Bet gi ne taip lengva į save pasižiūrėti iš šono. 

Man kaip tik atrodo, kai tu esi tame, tau daug lengviau pamatyti iš šalies. Aš ir dabar turiu tokią „rubrika – ne rubrika“, laidą „Techno Mercado“. Tai kažkuriuo savo gyvenimo metu su techno muzika aš esu dalyvavęs techno muzikos vakarėliuose ir pan. Ir man tai labai padeda. Pabuvimas toje terpėje labai padeda ją pažinti, o kai tu kažką pažįsti, tai tada lengviau ir kurti. Ar tai būtų humoras, ar net nebūtinai humoras – visada, man atrodo, lengviau. O kai to nėra ir tu net nesi prie to prisilietęs, tai, man atrodo, sudėtingiau atrasti ir tą kalbą, ir tą raktą, kaip kalbėti.

Pabuvimas terpėje labai padeda ją pažinti, o pažinus – lengviau ir kurti.

Visokiems socialiniams kritikams ir humoristams taip pat būdingas sarkazmas – piktas, aštrus sarkazmas, bet man atrodo, kad tavo kūryboje tas žvilgsnis yra toks gailestingas. Jis toks švelnus, net norėtųsi sakyti – dvasingas. Iš kur tai?

Tai aš negaliu nuo savęs pabėgti. Aš pats, kaip žmogus, nesu iš tų, kur labai griežtai kažką teigtų ir trenktų į stalą. Nors vėl, čia jau prasideda visokie psichologiniai dalykai. Kartais aš labai norėčiau būti toks, kad pasakyta – padaryta, yra taip, o ne kitaip, bet aš vis tiek labiau esu minkštas, gailestingas. Gal iš ten ir ta kūryba tokia yra.

O kodėl tu vis dar žaidi su tuo pačiu pseudonimu „Šventinis Bankuchenas“, nors „Techno Mercado“ jau yra kas kita?

Tai yra mano vienas iš turinio vienetų. „Techno Mercado“ yra „Šventinio Bankucheno“ produktas.

Ar nekyla noras sukurti kitą personažą, kuris galėtų būti visai kitoks – ne toks gailestingas, o aršus, piktas, provokuojantis?

Minčių būna visokių, bet kurti ir išpopuliarinti dar vieną naują kūrybinį vienetą reikalauja labai daug pastangų. Aišku, su amžiumi aš ir dabartiniame pavadinime pradedu matyti silpnų vietų. Žinai, kaip būna: „Pasivadinkime kaip nors šmaikščiai, kokia nors nesąmone“, tai tokią konotaciją šitame pavadinime aš juntu, bet kadangi jis yra įsuktas, tai tiek to – palikime. Pabūsiu dar su juo.

Dar pakalbėkime apie tavo kultūrtregerystės projektą – ciklą apie Čiurlionį. Čia buvo kokia nors kūrybinė rezidencija ar užsakymas?

Šitas projektas atsirado LRT iniciatyva, man pasiūlė jį padaryti. Aš, kaip visada, gal kiek mėčiausi ir man reikėjo pagalvoti, nes ši tema man kiek neįprasta. Visų pirma, svarsčiau dėl to, nes pats Čiurlionis, kaip asmenybė, man, švelniai tariant, buvo prastai pažįstamas, Manau, buvau statistinis žmogus, kuris žino, kad toks Čiurlionis yra, bet daugiau kažkokių faktų apie jį – ne. Aš iš atminties negalėjau tuo metu pasakyti net jo gimimo ar mirties datų. Tai sutikau, nes pagalvojau, kad čia bus proga susipažinti, taip pat atradau raktą, kaip tą padaryti, sugalvojau sistemą. Ir bedarydamas pats sužinojau labai daug.

Buvo proga pasidomėti.

Taip, buvo proga pasidomėti ir labai dėl to džiaugiuosi.

Man irgi atrodo, kad tai vykęs darbas. Praeitą savaitgalį buvau Panevėžyje ir aplankiau muziejų „Stasys“. Ten yra paroda, Stasio paroda „Hommage à Čiurlionis“. Ir tai kuratorė apibūdina kaip dviejų genijų pokalbį – vienas genijus yra Čiurlionis, kitas genijus yra Stasys. Man atrodo, kad tokia megalomanija yra kaip tik tai, ko gal reikėtų vengti, kalbant apie Čiurlionį, o tavo stiliaus cikle viso to nėra. Ar užsakovas neturėjo pretenzijų dėl to?

Užsakovas gal per daug įpareigojantis žodis, ten gal labiau buvo pasiūlymas, nes kai tu užsakai, tai tu tarsi turi mandatą į turinio redagavimą ir t.t. Tai turinio prasme aš nesijaučiau suvaržytas ar turintis atitikti poreikius. Taip, man tą laidą pasiūlė, bet aš visame tame norėjau turėti humoro momentą, o ir pats nesu vieno žmogaus kulto fanas. Ir vėlgi, per šiuos metus – aš gal ir rizikuoju taip sakydamas – bet Čiurlionio buvo jau tiek daug, kad atrodytų jis visur. Ir viskas dėl to gerai, bet, jeigu labiau pasigilini, tai yra pilna kitų istorinių asmenybių, kurios, klausimas, ar nenusipelnytų dar didesnio mūsų dėmesio. Tai man, ta prasme, norėjosi nuimti tą didžiulį krūvį nuo Čiurlionio ir pažiūrėti paprasčiau. Gal kai kur subtiliai, kas supranta, ir pasijuokti iš to.

Man regis, pavyko. <…> Manau, kad svarbu pajusti, kad tai iš tiesų buvo ypatingas, genialus, kūrėjas, ir paieškoti, iš kur tas genialumas, taip suteikiant vilties, kad tai įmanoma. Ir šitame tavo cikle kaip tik to apstu.

Tai džiaugiuosi. Kviečiu paklausyti.

Būtinai paklausykite ir pažiūrėkite. Bet, jeigu grįžtume prie šitos istorijos pradžios, tai ką tu apie Čiurlionį sužinojai naujo? Ką išsinešei?

Išsinešiau tai, kad tikriausiai, jeigu aš norėčiau pažinti jo biografiją, tai tiek, kiek aš pažinau, yra tik maža kruopelytė, nes aš savo laidai praktiškai naudojau tik atviruosius šaltinius. Tai buvo atvirųjų šaltinių žvalgyba internete ir keletą knygų. Praktiškai labiausiai rėmiausi Landsbergio knyga, ten buvo tokių labai įdomių užrašų, visokių „inside’inių“ dalykėlių, bet taip pat sužinojau ir tai, kad tas mano pažinimas labai ribotas. Bėgant metams ir domintis tiek Čiurlioniu, tiek kitais aš atradau tą džiaugsmą, kai tu domiesi vienu dalyku, lendi gilyn ir kartu atsiveria gylis ir plotis į kitus reiškinius, į istorinę perspektyvą, į kitas asmenybes. Tai tokios asmenybės kaip Palukaičio, aš prieš tai išvis nežinojau, o jis buvo žmogus, kuris, man atrodo, išleido pirmąjį dainyną mokykloms.

Tiek, kiek aš pažinau – tik maža kruopelytė.

Kas nori, gali tai pasitikrinti atviruosiuose šaltiniuose.

Ten lyg ir „Tautinė giesmė“ vos ne pirmą kartą išspausdinta, ir Vileišio asmenybė kitu kampu. Tada gilinies toliau ir supranti, kad ir Basanavičius čia pat dalyvavo, ir amžininkas buvo, ir norisi vėl viską žinoti – kokie santykiai tarp Basanavičiaus ir Čiurlionio buvo, ar jie kalbėjo, ką kalbėjo ir pan. Tai atsiranda labai daug žingeidumo. Beje, sužinojau, kad lyg ir Basanavičius nebuvo Čiurlionio fanas, nes jis prakalbą sakė dailės parodoje, kai buvo Vilniuje, ir netgi Vileišio žmonai Čiurlionis nelabai patiko. Tai tokių visokių įdomių faktų galima sužinoti. Aš, turėdamas progą, noriu prisipažinti, kad ir su Čiurlionio muzika iki tos laidos nebuvau smarkiai susipažinęs, preliudų daug nebuvau paklausęs, o dabar teko. Ir tikrai yra labai puikių kūrinių, bet kai kurių jo kūrinių, ir gana nemažai, aš negaliu klausyti. Jie mane netgi nervina, ten toks šiuolaikinis, vos ne free džiazas. Tai man to sunku klausyti, bet labai linksma apie tai pasisakyti. Tokia va erezija Čiurlionio metais, kad yra Čiurlionio kūrinių, kurie ne man.

Jis kokiais 200 metų pralenkė laiką ir pateko į free avangardą.

Taip.

O radai kuo papildyti savo muzikinį repertuarą po šito sąlyčio su mūsų didžiuoju genijumi?

Taip, radau. Aš netgi remdamasis Čiurlioniu padariau vieną pop hitą. Jis labai žinomas siauruose ratuose. Tai, kas klausys laidą, tai išgirs.

O ar ketini koncertuoti?

Ketinu koncertuoti ir galbūt netgi šitą Čiurlionio dainą kažkokiame gyvame formate su improvizaciniais elementais išpildysiu. Bus matyti.

Aš dar noriu paskaityti vieną recenzijos fragmentą – kritikas Vaidas Jauniškis yra parašęs tokią Facebook’orecenziją apie „Šventinio Bankucheno“ koncertą, kuris vyko pernai metais LVSO koncertų salėje. V. Jauniškis muziką pavadina amžinąja lietuviškosios kultūros bėda, o paskui tęsia: „Ir vis dėlto, koks pasaulis „Šventinio Bankucheno“ žvilgsnyje? Amžinas pereinamasis laikas ir ilgas, besidriekiantis transcendentinis kelias iš kaimo į miestą. Iš esmės, tai vis tas pats Martinaičio Kukutis, tik iš Katedros aikštės perėjęs į Islandijos gatvės barus. Kukutis buvo pasimetęs stebėtojas, o „Šventinis Bankuchenas“ – šiandieninis stileiva, besipuikuojantis tuo, kad yra čia – bet vis tiek pasimetęs.“ Manau, kad sudėtingas sakinys, bet turbūt malonus. Kaip tu jautiesi taip vertinamas?

Smagu, kad žmonės šiais laikais dar apžvelgia ir parašo recenzijas, nes šitas žanras, man atrodo, visai išnykęs ir apsiribojama tik vienu ar dviem žodžiais tūlų lankytojų – net ir tai, jeigu jie teikiasi parašyti.

Šitas žanras, man atrodo, visai išnykęs.

Patiktukų.

Taip, kai yra kažkokia tai refleksija, ar tai būtų neigiama, ar teigiama – visąlaik yra įdomu sužinoti ir paskaityti.

Bet jeigu kalbėtume apie tą pasimetimo ar sutrikimo būseną, sutrikime dažnai slypi galimybė, nes ir man atrodo, kad tau tai labai būdinga – aš pats „Šventinio Bankucheno“ kūryboje įžvelgiu tokį labai kritišką ir smagų žvilgsnį į tuos, kas viską žino. Kas žino, kaip yra iš tikrųjų, žino absoliučią vienintelę tiesą ir žino kelią pirmyn, ir eina juo nenuklysdami į šalis. Tai bet kuris toks žvilgsnis su humoru ar su abejone – jis atveria naujų galimybių. Kaip tu jautiesi kūryboje? Ar iš tikro esi sutrikęs?

Šiaip tai aš kūryboje dažnai jaučiuosi užtikrintas. Čia vėl klišėmis šiek tiek kalbu, bet jeigu yra sumanymas, yra aiški mintis, tai aš tikrai turiu tą vidinį tikėjimą, kad čia bus gerai, bent man taip atrodo, ir aš tą darysiu iki galo, o po to paleisiu ir bus matyti kaip čia kas. Aš turiu tą vidinį žinojimą, bet, kol tu jį prieini, faktas, kad būna visokių periodų: ir tos graužaties, ir kad tu čia nieko įdomaus nedarai arba netgi tai, kad tai, ką tu čia padarei, yra labai blogai – ir kokybė prasta, ir lygmuo prastas, ir t.t. Ir dabar aš dirbu su nauja medžiaga ir nežinau, ar čia su metais, ar su kuo, bet labai daug tų vidinių abejonių atsiranda dėl amato, dėl kokybės.

Meistrystės slegia.

Taip. O jei dar pasižiūri kokį „Youtube“ vaizdo įrašą, kur muzikantai išdarinėja nuostabius dalykus, tai neduok Dieve – gali visai užsikasti po lapais. Aišku, kai pasiklausai interviu, pokalbių su pasaulinio garso muzikantais, prodiuseriais, kūrėjais, tu supranti, kad taip yra visiems, kad šitos abejonės yra normalu. Tada tiesiog bandai atrasti džiaugsmą atlikime ir viso to kūrime. Galų gale, pradedi galvoti, kad vis tiek mirsime ir gal kūryba ir yra džiaugsmas, ir nereikia čia užsiiminėti kažkokia didele savigrauža, net jeigu ta kūryba kažkokių didelių auditorijų ir nepasieks.

Nereikia čia užsiiminėti kažkokia didele savigrauža.

Tai tas vertintojas pirmiausia yra tavyje?

Taip. Man atrodo, kad daugelis kuriančių taip jaučiasi. Reikėtų paminėti, kad kūrėjus mes visą laiką siejame su menu, bet kūrėjai yra ne tik dailininkai, bet ir inžinieriai, vadybininkai ir t.t. Ta prasme ta kūryba yra visur.

Taip. O kaip tu pats apibūdini tai, ką kuri? Yra koks nors muzikinis stilius?

Aš sakyčiau – ne, vieno stiliaus nėra. Aš save labiau laikau humoristu, aš labiau lenkiu į komiko pusę. Nors mano dainos kai kur gal ir visai rimtai skamba, bet aš jų laikau nerimtomis dainomis. 

Ar tai galėtų būti „comedy repas“?

Gali būti „comedy repas“. Taip.

Aš galvoju, kuri mūza globoja „comedy repą“… Ar tu turi mūzą?

Ne, mūzos neturiu.

Nežinai tokio reiškinio, nesi patyręs?

Gal tiksliau būtų sakyti, kad apie tai tiesiog negalvoju.

Kaip mūza veikia tavo realiame gyvenime?

Patikslinkite, prašau klausimą, kas yra realus. Mes dabar apie kūrybą šnekėjome, tai tarsi irgi realus gyvenimas.

Tai absoliučiai. Mūzą dažnai vyrams įkūnija moteris, kuri yra šalia, kuri lydi, kuri kartais yra reikli, sako: „Duok eilių, duok poezijos – ne tokios.“

Ir vertina.

Ir paskui vertina. Yra kitokia mūza, kuri bendradarbiauja ir padeda kurti. Ir aš nenoriu siūlyti atsakymo, bet girdžiu, kad Aistė labai prisidėjo prie repo apie Lietuvos istoriją sėkmės. Tai gal ji ta mūza?

Tai tikriausia, nes, tiesą sakant, ji būna pirmas žmogus, kuris pamato tam tikrus dalykus, ką aš darau. Dažnu atveju kažkokių pastabų pasako ir mes turime tam tikrų ginčų.

Ji būna pirmas žmogus, kuris pamato tam tikrus dalykus.

O tu parodai?

Dažniausiai taip, nes noriu išgirsti nuomonę. Tai sakau: „Paklausyk, čia pasakysi“, – nes būna, kad kartais reikia antrojo žvilgsnio.

Žinai, aš kadaise turėjau laimės kalbėtis su Borisu Grebenščikovu ir jis pasakojo apie tai, kaip jis kuria ir kaip jo žmona dalyvauja toje kūryboje. Jis sakė: „Aš tiesiog paleidžiu paklausyti gabalą ir žiūriu į ją, ir matau, kaip ji – ar juda, ar mirksi, ar kojyte trepsi. Ir tada aš suprantu, ar tai gerai, ar ne.“

Nėra taip, kaip čia, bet panašiai. Kartais aš sakau: „Kai turėsi laiko, paklausyk. – arba, – Žiūrėk, yra toks dalykas, čia paklausyk, pasakysi.“ O kartais būna, kad ji pati išgirsta, kaip kitame kambaryje sklinda garsai, ir pakomentuoja: „Ką tu darai? – arba, – Nedaryk taip, blogai, nesąmonė“. Būna labai linksma, kai aš jai parodau, o ji raukosi ir sako, kad „čia blogai ir nedaryk.“ Aš tada kartais nesutinku ir sakau: „Tu nieko nesupranti čia!“ Ir gali būt, kad vis tiek ji teisi lieka.

Visai neseniai teko klausytis ir Salmano Rushdie, kaip jis kalbėjo apie savo penktąja žmona. Jis skundėsi, kad jis ir šiaip nėra linkęs rodyti ankstyvųjų juodraščių niekam: „Man yra keista, kaip gali kūrėjas išvis parodyti kam nors ankstyvą, dar nebaigtą darbą!“, bet, kai jis jau parašo tinkamą juodraštį, pirmoji skaitytoja būna jo žmona Eliza. Jis pasakojo, kad: „Aš jai duodu, sakau – paskaityk, man rūpi tavo nuomonė. Ir ji kokį mėnesį neskaito, tempia.“

Tai labai skaudu. 

Sako: „Įsivaizduoji, kokia kankynė?“

Pas mus taip nėra, bet yra labai daug kūrybos, kur ji net neklausiusi ir nežino, jog kažkas yra mano daryta. Tai čia labai priklauso nuo situacijos.

Tai aišku, gal tau ta kūryba per sapną ateina ar kažkaip kitaip, kur pats nesuvoki. O ar esi vartojęs, ar gal nuolat vartoji kokį nors dopingą kūrybai?

Ne. Kažkaip dopingu netikiu. Gal anksčiau, regio laikais, nes aš esu regio albumus du išleidęs. Tai, regis, kaip visi žinome, labai susijęs su marihuana, ten atskira kultūros dalis. Tai gal tuo metu ir būdavo, bet dėl to, kad būdavo spaudimas, jog čia reikia rūkyti, reikia vartoti šitą dopingą, bet šiaip netikiu tuo, nes nieko ten gero, nėra nieko genialaus. Aš labiau tikiu blaivia sąmone, blaivios sąmonės produktais. Gal netgi labiau mėgstu blaivią sąmonę ir man norisi transliuoti šviesumą, ir iš kitų kūrybos man labiau norisi tokio keliančio, o ne į apačią krentančio ir prie žemės spaudžiančio žvilgsnio.

Aš labiau tikiu blaivia sąmone, blaivios sąmonės produktais.

Ir tu čia tikrai nesi išskirtinis, nes per savo kuklią pokalbininko karjerą esu kalbėjęs su ne vienu kūrėju ir daugelis žymių kompozitorių, rašytojų, poetų, artistų ir kitokių kūrėjų yra sakę, kad nieko nėra sukūrę apsvaigę. Šiaip pasilinksminti apsvaigus dažnas mėgsta.

Net nesinori.

Vėlgi, yra įvairių programų: jaunimo auklėjimo, edukacijos, propagandos prieš alkoholį, prieš svaigalus. Ir man regis, kad daugelis tų projektų dažnai yra formalūs, bet štai gyvas kūrėjo liudijimas gali kartais gal ir geriau pasėti tą sėklą.

Taip, geriau, bet aš tik keletą kartų esu kalbėjęs, kur mane pakvietė. Aš dažnai nesutinku, nes tai ne man – būtent tie pokalbiai su jaunais žmonėmis yra labai sudėtingas darbas. Daug kas mano, kad užtenka padaryti repo dainą ir tu jau jaunas žmogus, o man atrodo, kad tai klišė, nes jauniems žmonės tas repas jau seniausiai neįdomus, jiems reikia visai kitų dalykų. Bet kai ir tu savo pavyzdį pasakoji jiems apie tai, tai labai sudėtinga atrasti tą raktą į širdį. 

Bet universalus raktas yra humoras. Čia ir tas pats Salmanas Rushdie sakė: „Pravirkdyti auditoriją yra lengva. Pabandykite prajuokinti“, – o tau tai sekasi. 

Tiesa.

O kiek pastebi, kad reikia trumpinti kūrinius? Aš pastebėjau, kad daugelis tavo kūrinių yra neilgi.

Anksčiau labai mėgdavau kuri ant karštųjų. Būni tokiame kūrybiniame karštume ir prisėdi dirbti, o aš namie turiu sąlygas tą padaryti, tai viską įrašai, viską padarai ir meti – vos ne iš karto viešini. Tai labai naudinga yra turėti tą laiko periodą, kur tu atsiriboji nuo savęs, atsiriboji nuo to, kad čia yra mano kūrinys, ir į savo paties darbą pasižiūri labiau klausytojo akimis ir klausytojo ausimis. Tai labai sveika, nes tu pamatai, kad tai, kas tau tuo metu atrodė juokinga, visai nėra juokinga arba nebūtinai juokinga, o gal kažkokia frazė išvis bereikalinga, gal tai tik daugžodžiavimas. Tada tu paimi ir trumpini, bet kalbant apie trukmes – man tai toks šalutinis, techninis dalykas. Aš kažkaip nelabai apie tai galvoju, bet faktas, kad tam trumpinimui ar ilginimui sveikiausias dalykas yra atsitraukimas ir leidimas kūriniui pabūti.

Bet tam reikia kantrybės, nes gi jau kai sukuri šedevrą, tai norisi kuo greičiau jį paleisti.

Jeigu galvosi, kad visi tavo kūriniai yra šedevrai – čia jau irgi pasmerkimas. Man atrodo, labai svarbu yra neįsitempti ir sau neužsidėti naštos, kad visi dalykai, ką tu darai, turi rinkti kažkokias dideles auditorijas. Aš dabar tiek ir savo atveju pastebiu, kad irgi galėčiau užspausti save, jog man dainos ar muzika nerenka didelių peržiūrų kaip Lietuvos istorijos repas, bet aš puikiai suprantu, kad nerenka, ir klausimas – ar surinks. Jeigu tu tik apie peržiūras galvosi, tu užsidėsi sau papildomą cemento bloką, kuris tave spaus prie žemės.

Jeigu galvosi, kad visi tavo kūriniai šedevrai – tai pasmerkimas.

Taip, paradoksaliai, bet kitas motyvas yra monetizacija. Ji juk generuoja šiokias tokias pajamas.

Taip, bet kadangi „YouTube“ aš jau praradau viltį konkuruoti su podcasteriais, vlogeriai, streameriai, kurių turinio trukmė yra didžiulė, tai pinigų jau kažkokiais kitais būdais tenka ieškoti.

Kokie tie būdai? Gyvi koncertai?

Taip, vienas – gyvi koncertai. Kitas yra šiek tiek mažiau gyvi koncertai privatininkams. Jie tokie negyvi perkeltine prasme gal šiek tiek, nes privatūs koncertai irgi turi savo specifiką.

Vestuvės?

Vestuvėse, visur kitur.

Ir dar yra tas visuomeninis darbas, projektai.

Taip, tai gali būti užsakomieji dalykai, bet ką jūs vadinate projektais?

Tai cikliukai apie Čiurlionį… Apie Vileišį, dabar galėtų būti apie Palukaitį. Ir kitais metais vėl kas nors bus, metai bus kam nors skirti. Jau net reiktų žiūrėti į kalendorių.

Taip, reikėtų žiūrėti.

Yra ir dar vienas, aišku, gal ir neesminis pajamų šaltinis – premijos. Esi gavęs premijų?

Ne, piniginių premijų nesu gavęs, bet dar kalbant apie pinigus – tai užsakomieji dalykai būna visokie. Čia labai įdomi tema ir aš, naudodamasis proga, kadangi esame „Politika.“ kanale, noriu pasakyti, kad mes kaip valstybė per mažai arba visai nedirbame mūsų valstybinės politikos klausimais „YouTube“ platformoje. Jei aš klystu, pasitaisykite, bet kiek man meta visokių infografikų, filmuoto turinio, tai jis visų – baltarusių, lenkų, vokiečių, bet ne lietuvių. Apie Baltijos šalis, mūsų istoriją kalba amerikiečiai ar dar nesuprasi kas, bet man atrodo, kad mes turėtume skirti daug pinigų – ar tai valstybinių, ar privatininkų – ir finansuoti žmones, kurie į užsienį neštų mūsų lietuvišką požiūrį, mūsų perspektyvą, nes pripažinkime, kad tiek amerikiečiai, tiek tie patys lenkai mūsų istoriją mato šiek tiek per savo prizmę. 

Taip, bet vis tiek, „YouTube“ šiuo atveju turėtų būti filmukai, filmai, kažkoks audiovizualas.

Tikriausiai, geriau negu tik garsas.

Taip, ir kūrėjų yra, bet nėra dėmesio, nėra pinigų. Dar grįžtant prie premijų, tu esi gavęs Gailių klano premiją.

Taip.

Kultūrininkų sluoksniuose tai yra labai pagarbiai vertinamas apdovanojimas. Ar pajutai kokį šlovės šešėlį?

Tą šlovės šešėlį aš pajutau renginio dieną, tas dvi valandas prieš renginį. Po to viskas po dviejų valandų išbluko.

Bet tai ir yra irgi pavyzdys, kai privati iniciatyva, nes tai yra visiškai privati iniciatyva, solidžiai vertinama, bet labai menkai žinoma ir menkai giriama, kai tuo tarpu dėl valstybinių premijų ar savivaldybių, ar kokių nors žinybinių premijų – triukšmo paprastai būna daug daugiau, nes ten būna ir pinigų.

Galimas daiktas. Aš išvis norėčiau, gal ne visai norėčiau, bet atrodo būtų labai smagu, jeigu privatus kapitalas ir įmonės matytų prasmę remti kažkokias visuomenines iniciatyvas. Tarkime, yra kanalas, kuris kalba apie Lietuvos istoriją ir rėmėjai nurėžia nuo savo biudžeto tam tikrą dalį pinigų ir ją skiria kokiems nors ten taukiaplaukiams, kurie sėdi studijoje ir daro filmuką apie tą Lietuvos istoriją. Man atrodo, čia būtų toks, įtariu, kad gal net amerikietiškas modelis.

Amerikoje nėra Kultūros ministerijos, bet jeigu kalbėtume apie motyvus, aš, kaip šiek tiek sėdėjęs ofisuose žmogus, galiu pasvarstyti, kad tie motyvai irgi būna dvejopi. Vienas – tai yra grynai reklama. Mecenatas pasivadina mecenatu, bet skiria pinigų iš esmės reklamai ir tikisi, kad jie sugrįš per pardavimų skyrių. Kitas – kur žmogus tikrai iš širdies paremia, padeda tiems, kas jam patinka. Tai panašiau į tokią labdarą, kai gal net ir nenori pats būti žinomas kaip rėmėjas, bet dažniausiai tai nėra sistemiška – numetama kartą kitą ir toks projektas gali būti netvarus. Bet manau, kad yra apie ką pasvarstyti ir kad gerų pavyzdžių rastume ir Lietuvoje.

Taip, aišku, bet tai prasideda nuo politinės valios, nes faktas, kad kai tu dedi pinigus, nori ir grąžos. Čia gal toks utopiškas noras yra, nes, man atrodo, kad jeigu privatininkai skirtų kažkokią tai dalį savo pinigų ir tikėtųsi grąžos, tada ta sistema neveiktų. Tai turėtų veikti kitokiais nei mums įprastais rinkodaros modeliais. Čia turėtų būti kiek kitokio tipo priėjimas.

Dar problema yra tai, kad nelengva suderinti viešuosius projektus ir iniciatyvas, ir finansus, ir privačius interesus šioje srityje – jeigu privatininkas nori ką nors paremti, jis tiesiog pamato, kad yra blusa ar skruzdėlė, lyginant su visu mainstream’u ir srove, kuri  eina iš viešųjų finansų. Ir jeigu jis yra ignoruojamas, tai dažnai spjauna ir eina reklamuotis kitais būdais, kitur. Bet yra ir gerų pavyzdžių. Tarkime, man visada patinka, kai Kultūros taryba paremia projektus, kurie yra inicijuoti arba irgi yra nemažai remiami privatininkų. Tada ar knyga, ar festivalis, ar kažkoks koncertas gal ir neįvyktų be privačios iniciatyvos, bet jis taip pat neįvyktų ir be viešojo palaikymo, be viešųjų pinigų. Labai svarbu, kad ekspertai irgi neskersakiuotų į verslininkus, o verslininkai nesibaimintų rašyti projekto Kultūros tarybai.

Taip.

Gerai, pakalbėkime dar apie Lietuvos kultūros ypatybes. Tu cikle apie Čiurlionį pastebėjai vieną tokią ryškią ypatybę – kosėjimas rimtosios muzikos koncertuose.

Taip.

Gal dar kas nors krenta į akis?

Būtent, kas susiję su klasikine muzika? Taip.

Pavyzdžiui.

Į akis krenta visi klasikinės muzikos muzikantai. Kai jie groja… Tai labai sunku nupasakoti žodžiais, bet jeigu atkreipsite dėmesį į smuikininką kokį nors arba fleitininką, tai tik grojant klasikinę muziką jie daro tokią antakių choreografiją. Ji labai susijusi ir su pečiais, ir su galva. Jie daro tipinius judesius, tokia tipine amplitude juda jų pečių juosta ir galva, ir antakiai. Jokiame kitame koncerte tu to nepamatysi. Tai labai, labai įdomus dalykas, bet labai nišinis. Aš į tai atkreipiu dėmesį ir mėgaujuosi. Kai ir Italijoje buvau norėjosi kažkur nueiti, pasikultūrinti, tai ėjome į pirmą pasitaikysiu koncertą ir ten – lygiai tas pats. Nėra jokių šalių, nėra jokių tautybių –  visi klasikinės muzikos muzikantai daro tą patį, tą pačią choreografiją.

Tai čia kanonas, toks universalus žmogiškasis kanonas.

Čia panašiai kaip ir roko muzikantai, kai groja gitara solo – jeigu tu uždengtumei gitarą, galbūt žiūrėdamas į veidą galvotumei, kad jie daro kažką kitką, o ne groja gitara.

Pagal veidą galima įtarti, bet tai universalu. O aš pagalvojau, kad yra ir tokių grynai lietuviškų kultūrinių fenomenų rimtuose koncertuose, spektakliuose.

Prisiminiau – stojimasis. Aš prieš dieną klausiau kažkokio interviu, kur irgi buvo apie tai kalbama. Aš nemėgstu šito dalyko. Man atrodo, kad įvykusi visiška devalvacija. Aš į teatrą retai vaikštau, pastaruoju metu visai praktiškai nevaikštau, čia nieko bendro, bet, kai būdavau teatre, tai tik baigėsi spektaklis – ir visi kaip paleistos spyruoklės stojosi. Aš nežinau, kada tai atsitiko, nes man atrodo, stotis verta, kai jau ultra superinis pasirodymas.

Visų pirma, tai turi būti tikra. Jeigu jau tikrai, jau tikrai reikia.

Taip, kai yra ekstraordinarus pasirodymas – tada tu stojiesi, bet dabar tas stojimasis teatre… Aš išvis girdėjau, kad jeigu jau nesistoja, tai jau kažkas labai negero, matyti, jau labai prastas spektaklis buvo.

Taip nebūna. Pas mus nebūna tokių negerų, pas mus viskas tvarkoje.

Tai tikriausiai taip, bet tai yra ir muzikoje, ir visur kitur. Tai tik tiek, kad kai tu pats esi žiūrovas ir aplinkui visi tave stojasi, tai atrodo tu dabar čia vienas sėdintis esi užsispaudęs ir niekšas, ir kažką čia vaizduoji, o galų gale ir nebesimato nieko, tai pats imi ir stojiesi.

Taip, tenka atsistoti, ir tuomet ta banga nuvilnija. Tenka pritarti, kad tai įdomi ypatybė.

Įdomu, ar čia yra tik lietuviška? Reikėtų patikrinti, ar tai persimetė galbūt ir kitur?

Čia yra užduotis komparatyvistams, bet mano kuklia empirine analize iš Miuncheno, iš Londono – ten dar nepersimetė, bet tęsiant apie kultūros politiką – dabar visko vyksta labai daug: ir protestų, ir kontrveiksmų, ir visokių demaskavimų. Kiek tu domiesi, kaip žiūri į tai, ar dalyvauji?

Domiuosi, bet ir tai visko nesugaudau, nes, prisipažinsiu, pas mus visokie dalykai vyksta kasdien ir kartais aš sąmoningai nebūtinai noriu sekti kiekvieną judesį, o labiau renkuosi kokią laidą su Rakučiu paklausyti. Man atrodo, kad ten daugiau naudos. Tai kartais stengiuosi įvykius padozuoti.

Suprantu tave, bet dabar pakalbėkime apie lengvąją muziką. Ar tu sugebėtumei nubraižyti Lietuvos lengvosios muzikos piramidę? Kas yra žemesniuose sluoksniuose, aukštesniuose ir pačioje viršūnėje? Kriterijus, vertybinę skalę gali nusistatyti pats. 

Tai galime iš viso be kažkokių tai kriterijų. <…> Piramidės apačioje dėčiau visą bumčikinę muziką su slaviškomis progresijomis ir slaviška muzikine įtaka. Šita muzika vis dar yra klausoma, jos tikrai daug, nors prieš penkiolika metų žmonės kalbėjo, kad „pasikeis karta ir neliks jos“, bet žiūriu, kad jaunimas ateina, o vyksta tai tas pats. Tie patys, pavyzdžiui, „Žemaitukai“ – aš juos irgi dėčiau į piramidės apačią, bet šitoje vietoje paadvokatausiu už juos, nes kartais „Žemaitukai“ man yra geriau negu įsivaizduojamoje piramidės viršūnėje tūnantis koks nors didžiulis ŠMC’ininkas ir kuriantis ŠMC’inį meną, kuris neva yra labai dvasingas ir labai meniškas, ir piktas ant viso pasaulio, kad jo neklauso. Tai šitoje vietoje klausimas kas geriau: ar „Žemaitukai“, ar šitas ŠMC’ininkas? Netgi aš galiu suprasti, kodėl pagal mano priskyrimą piramidės apačioje esantys „Žemaitukai“ yra labai populiarūs šiuo metu. Ir matau, kad jie vaduojasi iš tokių rytietiškų progresijų ir skambesio, ir eina jau labiau į holivudinį ir amerikietišką. Už ką šlovė jiems! Tai va, šitą gal dėčiau apačioje, aš pats per vidurį esu, reiškiasi, kartu su manimi šioje kategorijoje taip yra visi mažiau žinomi ir nežinomipop‘sininkai.

Tu ir draugai.

Taip, aš ir draugai, o piramidės viršuje – visa akademinė muzika, klasikinė muzika ir labai aukšto lygio pop atlikėjai, pavyzdžiui, Jessica Shy. Aš manau, kad Jessica Shy vis tik yra  kokybiškas, stiprus pop‘sas, bet vėl, aš pasisakiau apie tuos „Žemaitukus“… Muzika, kaip ir humoras, man atrodo, yra socialus dalykas. Dabar mes galime sakyti, kad ten blogas, o ten geras. Aš nežinau, gal čia man iš reklamos ateina šitas dalykas – gera reklama, bloga reklama – nes su reklama yra panašiai kaip su muzika. Viskas remiasi į kažkokius pjūvius ir į sociologiją. Tai aš tikiu, kad tokios muzikos klauso tokie patys žmonės.

Nes taip veikia kultūra.

Nes taip veikia kultūra. Tai dėl to ir klauso tuos „Žemaitukus“. Ta muzika ir tas paprastas beat‘as daug kam patinka ir tame nėra nieko blogo. Man mažiau patinka, bet tu matai žmonių nuoširdumą ir su tuo viskas gal ir yra tvarkoje, nors tu ir supranti, kad tarp tos publikos yra tokių žmonių, kur tu gal nei nenorėtumei su jais eiti dienos pietų valgyti, nei tu su jais rastumei labai bendrą temą arba, neduok Dieve, ten pradėtumei gilintis į politines pažiūras. Tai irgi neapsidžiaugtumei, bet tikriausiai judesių uždrausti negali.

Uždrausti – ne, bet kaip veikia kultūra. Kultūra yra visuomenės sielos ugdymas ir ji pamažu turėtų gludintis, ugdytis. Ir siela vis gražėti, kaip kiekvieno individo, taip ir visos visuomenės.

Bet ar nėra taip, kad mes kalbame iš savo perspektyvų, turėdami savo patirtį ir savo matymą? Ir tas sielos gražinimas kito socialinio konteksto žmogui… Tai, kas jam gražina sielą, mums tikriausiai galimai gal net ją paterštų. Mums tai būtų triukšmas ir mes to nenorėtume. Man, pavyzdžiui, būnant gamtoje, gal dėl to, kad iš miesto atvažiuoju, nereikia jokios muzikos, jokio radijo, jokio garso. Tam ir važiuoju į gamtą, kad klausyčiausi paukštukų ir čiurlenimo. Tai mane visą laiką stebina, kai žmonės gamtoje klausosi muzikos, bumčikų tų pačių, bet tada galvoju – gal ten šiaip vietiniai žmonės, kurie toje gamtoje gyvena ir jie tų paukštukų tiek prisiklausę, kad jiems jie nusibosta. Jiems paukštukai yra jų bumčikas.

Jie neša kultūrą į gamtą. Bet, be abejo, kaip ugdyti ir puoselėti visuomenės sielą, tai klausimas yra politikams. Bet dar prieš pereinant prie žaidimų ir linksmybių, gal galėtume pasvarstyti, kaip turėtų kisti Lietuvos Respublikos himnas? Nes vis tiek, ateis laikas ir jį reikės pakeisti.

Čia labai įdomus teiginys, kad atėjus laikui reikės pakeisti… 

Na, jeigu žvelgtume tolyn į priekį drąsiu žvilgsniu, ne į rytdieną, ne į kitą savaitę ar metus.

Šimtmečio perspektyvą.

Taip, taigi taip veikia. Taip veikia žmonija, taip veikia kultūra. Jau dabar matome, kaip Amerikoje griaunami kolonijinio laikotarpio paminklai ar daužomos konfederatų galvos ir pan. Tai aš neabejoju, kad kada nors kils tokia mintis. Aišku, aš nežinau, kokiu pagrindu bus prisikabinta prie Kudirkos Tautiškos giesmės teksto ar natų.

Tai aišku kokiu pagrindu, nors aš nesu specialistas, bet faktas, kad pasigilinus į jo biografiją ten yra visokių dalykų.

Bet šitas tai jau buvo ir anksčiau, bet matyti, kažkaip bus nenuspėjamai prieita. Aš taip manau. Ir tada iššoks koks nors pasiūlymas ir sakys štai: „Puikus tekstas, nepriekaištinga melodija. Giedokime!“ Ar matai kandidatų?

„Trys milijonai“. Vienareikšmiškai. Čia nieko naujo nepasakiau, bet taip nerimtai kalbant, tai faktas, kad „Trys milijonai“. Gal netgi tenai tuos „Tris milijonus“ žmonės giedodami labiau intonuoja. Vėl aš kalbu ir jau matau, kaip rizikuoju būti užsipultas, bet per krepšinį ar futbolą visą laiką – atkreipkime dėmesį – paskutiniame žodyje nebūna sugiedami pilni trys skiemenys. Visą laiką viduryje yra nutraukiama: „Ir ten vienybė težyiaaaaaaa!“, – ir iš karto visi rėkia. Nėra to trigarsio, kuris turėtų būti pagal visą kanoną. Galbūt su „Trimis milijonais“ jau būtų iki galo sudainuojama.

Jau matau, kaip rizikuoju būti užsipultas.

Taip, nes tiesiog taip tekstas sukrito.

Taip. Man atrodo, kad mūsų dabartinis himnas yra labai geras ir gal mes jo nekeisime. Aš apskritai labai nenorėčiau, kad šitie paminklų vertimo ir daužymo laikai ateitų, ir labai nelaukiu to. Kažkuria dalimi gal ir ateidinėja, bet visai nelaukiu šito.

Taip, turime laukti ko kito. Ko lauki, Lukai?

Laukiame geriau „Panoramos“ su geromis naujienomis. Labai geras gyvenimas yra kai tu dirbti, grįžti namo, sau ramiai pasižiūri „Panoramą“, pasaulyje viskas tvarkoje ir tu eini miegoti žinodamas, kad kitą dieną pradėsi su kūryba, su šeima, su daug įdomių dalykų. Čia yra superinis gyvenimas.

Čia gilu, nes mes prisimename ir tuos laikus, kai kurį laiką „Panoramos“ nebuvo ir kalbėjo koks nors Kasperavičius. Ir išties, galėjome įsitikinti, kaip lengva prarasti.

Manau, kad geriausias dalykas įvertinti paprastus dalykus, džiaugtis paprastais dalykais. Aišku, to reikia mokytis. Man nebūtinai pačiam tai pavyksta, bet mokaisi. Visąlaik gyveni ir mokaisi.

Tai mes irgi pasidžiaukime ir pažaiskime žaidimą „21“. 21 klausimas, kur pašnekovui tenka pasirinkti vieną iš dviejų.

Čia reikia nemąstyti daug, ir neišsisukinėti, kaip aš suprantu.

Jeigu pavyksta neišsisukinėti, tai čia išvis tada pagarba. Jeigu norėsi išsisukti, tai galima.

Galima išsisukinėti. Tai gerai.

Kuo greičiau. Juoda ar balta?

Balta.

Natūra ar kultūra?

Kultūra.

Mintis ar veiksmas?

Mintis.

Kulinarija ar konditerija?

Kulinarija.

Alus ar vynas?

Alus.

Šunys ar katės?

Šunys.

Futbolas ar krepšinis?

Futbolas.

Paryžius ar Londonas?

Paryžius.

Palanga ar Nida?

Nida.

Jeruzalė ar Meka?

Jeruzalė.

Apolonas ar Dionisas?

Abu. Apolonas. Su Antika yra blogai – aš ir Antika yra labai blogai.

Mano dievas Apolonas/ Dionisas, tavo Dievas/ Mano marmuro kolonos/ Tavo vynuogynai, pievos. Gotika ar barokas?

Barokas.

Che Guevara ar Dalai Lama?

Dalai Lama

Adamkus ar Grybauskaitė?

Grybauskaitė.

Banionis ar Sabonis?

Sabonis.

Glamūras ar diskursas?

Diskursas.

Kūrybingumas ar kūrybiškumas?

Kūrybiškumas.

„Mažasis princas“ ar „Alchemikas“?

„Mažasis princas“.

„YouTube“ ar „Spotify“?

„YouTube“.

Mamontovas ar Selas?

Mamontovas.

„Solo ansamblis ar „Kamanių šilelis“?

„Kamanių šilelis“.

Dėkui už pokalbį.