Spotify

Kiek šiuo metu yra sulaikyta asmenų, kiek iš jų pareigūnų ir kokiose institucijose jie dirbo?

Jeigu kalbame apie kontrabandos tyrimus, reikia pabrėžti, kad jų yra keletas, ne vienas. Nuo praėjusių metų gruodžio mėnesio mes esame sulaikę daugiau kaip 60 žmonių. Šiuo metu suimtų yra apie 30, gal 27. Bijau pameluoti skaičius, bet jie tikrai yra pakankamai dideli. Na, ir vienoje iš turbūt paskutinių fazių buvo sulaikyti tie policijos pareigūnai, kuriuos paminėjote.

10 policijos pareigūnų ir 3 pasieniečiai, taip?

Taip.

Lietuvoje yra ne viena institucija, kuri tiria nusikaltimus, galimai susijusius su kontrabanda. Įprasta, kad tą daro policija, operatyvinį padalinį turi ir pasieniečiai, taip pat yra Muitinės kriminalinė tarnyba. Kriminalinės policijos biuras nėra ta įstaiga, kuri lyderiauja šioje temoje. Kaip atsitiko, kad kriminalinė policija ėmėsi šitų kontrabandos bylų?

To priežastis – balionai ir oro uostų stabdymas, kas praėjusių metų pabaigoje sukėlė pakankamai didelį ažiotažą. Ir turbūt pagrįstą ažiotažą. Tai mes supratome, kad paveikti Baltarusijos pusę, jog balionai nebūtų leidžiami, būtų sudėtinga, bet mes galime paveikti Lietuvos pusę – tuos, kas priima tuos balionus, renka cigaretes, vėliau jomis prekiauja ir pan. Dėl to buvo priimtas sprendimas lyderystę perduoti policijai, kad ši galėtų atlikti tyrimus šioje srityje. Buvo mobilizuotas didžiulis resursas – Kriminalinės policijos biuras čia yra kumštis ir branduolys, bet šalia jo dirbo ir Vilniaus apskrities policija, Alytaus apskrities policija bei Utenos apskrities policija. Tai yra papildomi pajėgumai, kurie kartu dirbo visą šitą darbą.

Ar tai susiję tik su balionais, ar ir su kontrabanda, kuri keliauja per sieną?

Balionai buvo katalizatorius, nulėmęs pajėgų sukoncentravimą, bet mes suprantame ir žinome, kad tos grupuotės kontrabanda užsiiminėjo daugelį metų. Daug tarp jų yra ir anksčiau teistų asmenų – jie jau buvo įkliuvę. Kontrabandą jie vykdė įvairiais būdais, kurie tuo metu buvo patogiausi: ar tai būtų vežimas per sieną, paslėpus sunkvežimiuose ar kokiame nors lengvajame transporte, ar tiesiog bandymas kirsti sieną per vadinamąją žaliąją zoną ir pan. Tai visi būdai, kuriuos tuo metu patogu naudoti vykdant kontrabandą. Pastačius fizinį barjerą, uždarius praleidimo punktus ir sumažinus pralaidumą, pats patogiausias būdas vykdyti kontrabandą tapo oro balionai – tiesiog skraidinti juos per viršų. Aišku, pakankamai plačiai buvo naudojami ir dronai.

Tai, kad nėra sulaikyta muitininkų, leidžia daryti prielaidą, kad tie atvejai, kai kontrabanda judėjo per pasienio kontrolės punktus, pavyzdžiui, talkinant pareigūnams, nebuvo tirti. Ar mano prielaida teisinga?

Visiškai teisinga. Pareigūnai yra įtariami tuo, kad talkino kontrabandininkams kertant sieną, surenkant jau atskridusius oro balionus ir cigaretes, sudarant tam tikrus „žaliuosius kanalus“ – vietas, kur galima saugiai judėti ir pravažiuoti.

Kada jūs sužinojote, kad čia dalyvauja didelis kiekis policijos pareigūnų?

Pakankamai ankstyvoje tyrimo stadijoje. Su Kriminalinės policijos biuro vadovybe mes nuolat, kaip sakoma, geriame kavą ir kalbamės apie tai, kas vyksta. Tad pakankamai ankstyvoje stadijoje jau buvo identifikuota, kad čia yra įsipainioję nemažai policijos ir VSAT pareigūnų. Dar kurį laiką viskas buvo fiksuojama, dokumentuojami įrodymai ir pan., o realizacija įvyko praėjusią savaitę.

Tiesą sakant, labai keista, kad tai nebuvo padaryta iki šiol. 

Taip. Galime žvalgytis atgal ir pamatysime, kad nemaža dalis tų kontrabandininkų, kurie vykdė šią veiklą, jau ne kartą yra įkliuvę, teisti, gavę baudas ir pan., bet toliau vertėsi tuo pačiu verslu. Kalbant apie policijos pareigūnus, vienokia ar kitokia informacija mus pasiekdavo. Žinoma, kad Šalčininkų ir kiti komisariatai, kurie yra arčiau Baltarusijos sienos, yra jautrūs komisariatai, kur dažnai būdavo vienokių ar kitokių skandalų, susijusių ir su vadovais, ir pan. Šioje vietoje turbūt tiesiog pritrūkdavo konkrečių įrodymų. Aišku, šiuo metu nežinau konkrečios statistikos, bet manau, kad Šalčininkų rajono policijos komisariate ne vienas pareigūnas jau buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir anksčiau. Tai leidžia suvokti, kad reikalinga rimta, aktyvi veikla tam, kad būtų nustatyti korumpuoti pareigūnai, nes čia veikia latentiškumo efektas. Tai yra tie dalykai, apie kuriuos niekas garsiai nekalba, nesigiria, laiko paslaptyje. Vėlgi, atrodo, pareigūnai savo pajamas deklaruoja kiekvienais metais, bet, pavyzdžiui, kratų metu, kaip man užsiminė kriminalinės policijos pareigūnai, jie buvo nustebę pamatę, kas ten rasta.

Rado grynųjų pinigų?

Ir pinigų, ir tai, kaip įrengti jų namai, ir pan. Mes suprantame, kad iš oficialiųjų pajamų taip gyventi būtų sudėtinga.

Yra buvę atvejų, kai Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai ne darbo metu, be uniformos, atvyksta į vietą, kur kiti asmenys laukia galimų kontrabandininkų. Tai rodo, kad ši sistema veikia ilgus metus.

Taip. Labai liūdna, kad tokie dalykai vyksta, bet, kaip banaliai beskambėtų, jeigu norime problemą išspręsti, visų pirma turime pripažinti, kad ją turime. Policija – ir tai laikyčiau stiprybe – pastaruosius kokius 15 metų aiškiai kartoja, kad korupcijai tolerancijos nebus.

Taip, policija pasikeitė iš esmės.

Ar mes tą korupcijos fenomeną nugalėjome? Tikrai ne, bet mes niekada to nedeklaravome. Kaip bebūtų liūdna, korupcija egzistuos ir ateityje, nes kol egzistuoja žmogus su savo silpnybėmis ir pagundomis, tol egzistuos ir šis fenomenas, kuris nėra svetimas ir tokioms sėkmingoms valstybėms kaip Švedija ar Suomija. Kai kalbuosi su Suomijos policijos vadovu, jis sako: „Mes lygiai taip pat nustatome korupcijos atvejus tarp Suomijos policijos pareigūnų.“ Tai reiškia, kad tai tikrai globali problema, bet, bet kuriuo atveju, tolerancijos nebuvimas, matyt, šį reiškinį ženkliai sumažina. Tai rodo ir visuomenės pasitikėjimas, nes policija dabar yra turbūt aukštumose. Kaip bebūtų paradoksalu, ten, kur policija korumpuota ir kur visuomenė gali pigiai susitarti su policija, tokia policija nepasitikima. Ten, kur su policija susitarti neįmanoma, kur reikia mokėti baudas, privalu laikytis visų įstatymų, atsiranda pasitikėjimas tokia institucija.

O kalbant apie nebaudžiamumo jausmą, kur dirbo toji pareigūnė, kuri važinėjo automobiliu, kurio numeriai „3AKOH“?

Kiek žinau, ji dirbo viename iš policijos komisariatų, bet čia ne jos, o jos partnerio, sugyventinio, automobilis.

Bet tai skamba įžūlokai, tiesa?

Taip. Turiu klausimų Policijos imuniteto valdybai ir jos vadovui, kaip tokių dalykų neidentifikavome ir kodėl laiku nebuvo imtasi veiksmų, prevencinės veiklos šiems dalykams užkardyti iš anksto. Tai vėlgi parodo, kad, kaip bebūtų liūdna, darbo broko yra ir pas mus, ir, matyt, iš šių pamokų turėsime mokytis, daryti išvadas, kad ateityje to galėtume išvengti.

Tikėtina, kad dalis kontrabandos keliauja krovinius gabenant iš Baltarusijos į Lietuvą geležinkeliais ar vilkikais, tačiau paprastai tikrinimo vietose rentgenų nėra arba veikia vos vienas. Ar Kriminalinės policijos biuro ambicijos, tiriant kontrabandą, apims ir šias erdves?

Čia mes jau šiek tiek lipame į muitinės lauką, todėl labai norėtųsi, kad muitinė, turėdama Muitinės kriminalinę tarnybą, su tomis kontrabandos apraiškomis, kurios vykdomos per pasienio kontrolės punktus, tvarkytųsi pati, nes kitu atveju reikėtų perskirstyti resursus. Šiuo atveju Kriminalinės policijos biuras skyrė didžiulį resursą kontrabandos tyrimui, o tai reiškia, kad mes turėjome apleisti nusikaltimų, gaujų, narkotikų tyrimus ir pan., nes resursas yra toks, koks yra. Šiuo atveju mums norėtųsi padaryti savo darbą ir vis dėlto atsitraukti, paliekant tai toms tarnyboms ir institucijoms, kurios yra atsakingos už valstybės sienos kontrolę, už praleidimo punktų kontrolę, o savo resursus toliau skirti būtent narkotinių medžiagų platinimui, gabenimui, hibridinėms grėsmėms, su kuriomis susiduriame jau kone kasdienėje veikloje, ir pan. Tai yra kiti iššūkiai, už kuriuos esame tiesiogiai atsakingi ir į kuriuos norėtume koncentruotis.

O kaip jūs, kaip didžiausios institucijos šioje sistemoje vadovas, manote, ar ne per daug sau leidžiame turėti ikiteisminio tyrimo organizacijų? Juk net ir šiuo atveju viskas atsirėmė į Kriminalinės policijos biurą, kuris atėjo ir padarė, ką reikia.

Čia mes truputėlį lipame į politinį lauką… Žinote, aš, kaip policijos, kaip institucijos vadovas, bendrauju ir bendradarbiauju su kitų institucijų vadovais, palaikome puikius santykius, todėl dabar man sakyti, kad kažkuri institucija yra perteklinė ar ją reikėtų naikinti, būtų mažų mažiausiai neetiška.

Suprantu, bet aš kalbu apie tai, kad profesionalių, sąžiningų žmonių kiekis valstybėje nėra beribis, todėl, mano akimis, valstybė turi du pasirinkimus: arba viską decentralizuoti ir visur turėti gerų žmonių po truputį, arba bandyti juos telkti į vieną branduolį, kuriam prioritetus būtų galima paskirstyti pagal poreikius. 

Aš visiškai palaikau antrąjį modelį, kurį įvardijote. Vis dėlto Lietuva yra pakankamai maža valstybė, turinti labai ribotus resursus, o tai reiškia, kad, norėdami spręsti vieną ar kitą problemą, turime koncentruoti kompetencijas į tam tikrus branduolius, o ne segmentuoti jas į daug mažų. Tikrai esu šio požiūrio šalininkas. Ir ne todėl, kad policija yra didžiausia teisėsaugos institucija ir mums nekyla grėsmė būti prijungtiems prie kažko. Ta diskusija savaime tikrai reikalinga ir ji nėra nauja. Diskusija apie tai, kiek Lietuvoje yra kriminalinės žvalgybos subjektų, kiek yra ikiteisminį tyrimą atliekančių institucijų ir pan., vyksta dešimtmečiais. Ar tokio dydžio valstybei tai nėra per daug? Tai turbūt tam tikras retorinis klausimas, todėl diskusija, įsivertinant galimus privalumus ir grėsmes, darant vienokias ar kitokias reformas ateityje, yra reikalinga. Aišku, mes vienareikšmiškai dar kartą įrodėme, kad koncentruota kompetencija ir galia vienoje vietoje tikrai duoda visiškai kitokį efektą nei decentralizuota sistema. Antra, tai yra aiškus atsakomybės klausimas. Pavyzdžiui, jeigu į Lietuvą įskrenda balionai, kas už tai atsakingas? Šiandien vieni į kitus rodome pirštais ir sakome: „Čia galbūt ne visai mūsų“, „čia irgi ne mūsų“, „ir čia ne mūsų“. Aiškiai žinant, kas yra atsakingas už kontrabandą, finansinius nusikaltimus, ekonominio pobūdžio nusikaltimus, teroristinę veiklą, viskas tampa aišku. O kai neši tą atsakomybę, visai kitaip žiūri į tas problemas ir ieškai visai kitokių būdų, kaip jas spręsti.

O gal galite paaiškinti, kaip taip nutinka, jei visuotinai žinoma, kad kontrabanda važiuoja geležinkeliais, kad ji vyksta toliau? Yra daugybė liudijimų. Ir grįžtant prie rentgenų – tai, kad jų nėra arba jie neveikia, leidžia susidaryti įspūdį, jog tai gali būti tyčinė veikla.

Nenorėčiau iškart kaltinti, kad tai tyčinė veikla, bet tai turbūt labai stipriai priklauso nuo valstybės prioritetų sudėliojimo. Jeigu manome, kad tai yra prioritetas, tada randame lėšų ir rentgenams, ir pareigūnams, ir kitai reikalingai įrangai, ir su tuo susitvarkome. Lygiai tą patį galime įžvelgti ir kalbėdami apie oro gynybą. Ilgus metus tai nebuvo prioritetas, dabar turime vienokias ar kitokias to pasekmes, bet visi supranta kodėl – nes nebuvo skiriamas atitinkamas finansavimas. Jeigu čia dabar sėdėtų muitinės atstovai, jie turbūt pasakytų lygiai tą patį: „Mums nebuvo skirta pakankamai lėšų įsigyti vienokiai ar kitokiai įrangai, apmokyti pareigūnus ir pan.“ Dėl to šiandien situacija tokia – rentgenas vienas, o vagonų tūkstančiai. Aišku, dabar šiek tiek spekuliuoju, nes tai ne mano sritis. Tas pats yra ir su kontrabanda. Jeigu tai tampa prioritetu, šį reiškinį galima labai ženkliai sumažinti. Žinoma, manau, kad jo kaip fenomeno išnaikinti neįmanoma, nes jis egzistuoja turbūt tūkstantmečius. Ir kol yra kainų skirtumai… Patikėkite, žmonės yra be galo išradingi ir vis tiek ras būdų, kaip tas prekes vienaip ar kitaip gabenti. Bet tai turbūt vėl priklausys nuo masto – ar pigios cigaretės bus užplūdusios valstybę, ar tai labiau bus išimtis ir deficitinė prekė. Norėtume, kad 90 proc. ar daugiau suvartojamų cigarečių būtų legalios.

Iki 90 proc. Lietuvai kol kas labai toli, nes nuorūkų tyrimas Lietuvoje rodo, kad mažiausiai kas trečia surūkoma cigaretė yra kontrabandinė, o pasienio regionuose žmonės neva išvis nerūko. Taip yra dėl to, kad visi rūko tik kontrabandines cigaretes.

Taip. Ir čia mes prieiname prie kitos problemos – pilietiškumo ir sąmoningumo ugdymo visuomenėje. Nežinau, kiek tai tiesa, kiek ne, bet esu girdėjęs, kad Švedijoje nelegalias cigaretes parduoti švedui yra sudėtinga, nepaisant to, kad jos yra du ar net tris kartus pigesnės, nes jis suvokia, kad apvagia savo valstybę, ir dėl to jam gėda, nepatogu taip elgtis. Dažniausiai tų nelegalių cigarečių ir alkoholio vartotojai yra emigrantai. Lietuvos pilietis taip pat turi suvokti, kad, įsigydamas nelegalias cigaretes, žlugdo savo valstybę – tai yra mokyklos, medicina, gynyba ir kiti dalykai, kurie nukenčia dėl asmeninės naudos. Bet turbūt mes dar esame labai toli nuo to. Galbūt čia reikia kartų kaitos ir nuolatinio patriotiškumo, pilietiškumo ugdymo, kad Lietuvoje staiga nebeliktų rinkos, kurioje būtų galima parduoti tas nelegalias cigaretes.

Įsivaizduojate policijos pareigūną, rūkantį kontrabandines cigaretes? Gal net esate matęs tokį atvejį?

Šalia policijos komisariatų mes nedarėme nuorūkų tyrimo, bet esu girdėjęs, kad pakeliai be banderolių kartais išmetami ir šalia policijos komisariatų esančiose rūkyklose. Matote, policija yra visuomenės atspindys. Mes esame tie patys visuomenės nariai, neatskridome iš Marso. Užaugome toje pačioje aplinkoje. Šitas Šalčininkų atvejis vėlgi parodo, kad tai žmonės, užaugę ir susiformavę toje pačioje aplinkoje – jie ėjo į vieną klasę su tais, kurie šiuo metu užsiima kontrabanda. Jų vaikai galbūt vaikšto į tas pačias mokyklas. Dėl to negali įvykti stebuklas, kad staiga lūžta sąmonė ir žmonės, išugdyti tokioje aplinkoje, tampa Lietuvos patriotais, pareigūnais, pasiruošusiais paaukoti savo gyvybę už šią valstybę. Ir jau nekalbu apie kokius nors korupcinius nusikaltimus.

Pavyzdžiui, pasieniečiai rotuodavo pareigūnus iš rinktinės į rinktinę, tačiau tai vis tiek nesustabdydavo pavienių pareigūnų nuo dalyvavimo kontrabandos schemose. Kaip spręsti tokių pavienių komisariatų, rajonų problemą? Kaip jūs manote?

Iš tikrųjų tai opi problema. Šiandien įstatymiškai mes turime vadovų rotaciją – komisariato vadovą kas penkerius metus galime rotuoti kitur. Tai jau yra mechanizmas. Kalbant apie eilinį pareigūną, deja, šiandien jokios rotacijos sistemos nėra. Ji nepagrįsta jokiu socialiniu paketu, nes paimti pareigūną ir jį rotuoti nėra paprasta. Pareigūnas turi šeimą, vaikus ir pan. Tačiau jau esu paruošęs tam tikrą pasiūlymų paketą, su kuriuo eisiu pas vidaus reikalų ministrą, ir kalbėsimės dėl tokių probleminių vietovių rotacijos galimybės. Reikia numatyti pareigūno perkėlimą iš tos probleminės vietos, galbūt laikinai, dvejiems metams, į kažkokią kitą vietą. Grubiai tariant, pavyzdžiui, iš Šalčininkų į Kėdainius, o Kėdainių policijos pareigūnas vyktų dirbti į Šalčininkus. Tai būtų visiškai neutralus policijos pareigūnas, kuris nieko nepažįsta, vadovaujasi tik įstatymu, ir, manau, tai duotų labai didelį efektą. Bet…

Tam reikia pinigų.

Taip. Be to, praktiškai tai turi būti kone savanoriška. Tai reiškia, kad pareigūnas turi suvokti, jog jam bus kompensuojamos persikėlimo išlaidos, jo šeimos išlaidos ir visi kiti dalykai. Tai opus klausimas, bet vienaip ar kitaip reikia ieškoti būdų, kaip tai spręsti. <…> Dar vienas iš pasiūlymų, kurio šiandien praktiškai nenaudojame, – poligrafas.

Taip, šį įrankį, norint patikrinti pareigūnų sąžiningumą ir lojalumą, naudoja žvalgybos institucijos, Vadovybės apsaugos tarnyba, karinė kontržvalgyba ir kitos.

O policija praktiškai to nenaudoja, todėl, matant tam tikras rizikas, reikia įsivertinti tokias galimybes. Ir čia ne tam, kad pareigūną būtų galima atleisti iš darbo, jam užvesti bylą ar pan. Tai skirta tam, kad, identifikavus tam tikras rizikas, tą pareigūną galbūt būtų galima išgelbėti ir pasiūlyti jam iš tos aplinkos išsikelti už, pavyzdžiui, 100 kilometrų į kitą policijos komisariatą. Taip būtų išgelbėta ne tik jo karjera ir reputacija, bet vieną dieną jo nereikėtų traukti ir baudžiamojon atsakomybėn.

Priminsiu, kad poligrafo parodymai teisme nėra pripažįstami tinkamais įrodymais. Jie tiesiog leidžia spręsti operatyvine prasme.

Ne tik operatyvine prasme, bet ir suteikiant leidimą dirbti su įslaptinta informacija. Tai gali būti motyvas neišduoti leidimo. Vadinasi, užkertamas kelias tolesnei tarnybai. Reikia ieškoti būdų, kaip veikti labiau prevenciškai – ne pagauti už rankos jau paėmus kyšį ar bendrininkaujant su nusikaltėliais, o tam užbėgti už akių, kad pareigūnams nekiltų nei noras, nei mintys susidėti su nusikaltėliais ir jiems talkinti. Jeigu žinai, kad vieną dieną tave gali patikrinti poligrafu, manau, tai gali būti stiprus atgrasymo veiksnys. Aišku, šalia to visą laiką turi eiti ir socialinis paketas. Jeigu jau iš pareigūno reikalaujame besąlygiško lojalumo valstybei, jo atlyginimas turi būti atitinkamas. Nesakau, kad tai šimtu procentų apsaugos nuo korupcijos, bet paveikti pareigūną, kurio atlyginimas yra 1300 eurų į rankas, ir paveikti pareigūną, kuris gauna bent 2 tūkstančius eurų į rankas, yra du skirtingi dalykai. Žmogui turi būti svarbu išlaikyti darbą, tarnauti iki pensijos, o ne galvoti: „Ką aš turiu prarasti? Už 1300 eurų šiandien galiu rasti kitą darbą.“

Bet juk 1300 eurų yra žemiausios grandies policijos pareigūno atlyginimas.

Taip, pradedantis patrulis gauna maždaug tokio dydžio atlyginimą, bet ir patyrusių pareigūnų, kurie dirba jau 15 metų ir daugiau, atlyginimai šiandien siekia 1500–1600 eurų. Ar tai adekvatu? Mano galva, dabartinėmis sąlygomis atlyginimai yra tikrai per maži.

Komisare, ką pakeis ši operacija? Ar kontrabandos mastai gali sumažėti?

Trečią dieną balionai neskrenda, bet aš juokauju, nes vėjas pasikeitė ir pučia iš vakarų.

Vėjo policija pakeisti dar negali.

Tokių galių neturime. Žinoma, kad tai paveiks situaciją. Mano galva, apžvelgiant 35 nepriklausomybės metus, tokio masto operacija, labai specializuotai nukreipta į kontrabandininkų tinklus, yra beprecedentė. Šiandien didžioji dauguma pagrindinių organizatorių yra suimti, laukia teismo suėmime, o vidurinioji grandis, kuri labiau bendradarbiauja su policija ar duoda parodymus, nors teismo laukia laisvėje, jiems tikrai turbūt nekyla mintis toliau verstis kontrabanda. Tai tikrai turės efektą kuriam laikui. Aišku, čia kyla klausimų, nes nusikalstamumas turi tokią ypatybę – vėl pradeda atsigauti ir augti, kai policijos prioritetai perkeliami į kitas sritis. Tai reiškia, kad šiai sričiai ir toliau bus reikalingas nuolatinis dėmesys, kad situacija ateityje nebūtų užleista.

Kalbant teisinėmis formuluotėmis, kokie įtarimai asmenims pateikiami? Kas tai per nusikalstama veika?

Jeigu kalbame apie pačius kontrabandininkus, tai yra Baudžiamojo kodekso 199² straipsnis – kontrabanda, kaip taisyklė, stambiu mastu, taip pat padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką.

Man buvo įdomu, ar yra veikimo prieš valstybę elementas, nes, kai pagalvoji, už cigaretes, kurios Lietuvoje yra nelegalios, Baltarusijoje sumokami akcizai. Kitas dalykas – oro uostų stabdymai taip pat kelia destrukciją.

Taip, tai yra tam tikras sumaišties kėlimas.

Būtent dėl to tai galima vertinti ir kaip hibridinės atakos elementą.

Taip, vienas iš įtarimų yra talkininkavimas kitai valstybei. Aišku, įtarimai yra reiškiami, tačiau kaip juos vertins teismas, sužinosime vėliau.

O kokie įtarimai pareikšti pareigūnams?

Pareigūnams inkriminuojamas 228 straipsnis – piktnaudžiavimas tarnyba. Dėl kyšininkavimo kol kas tokių duomenų nėra, todėl apie tai kalbėti per anksti.

Jie renkami?

Taip, bet šiandien iš pirminių surinktų duomenų matyti, kad yra 228 straipsnio – piktnaudžiavimo – požymių. Tai pagrindinis straipsnis, kuris inkriminuojamas sulaikytiems pareigūnams.

O kaip vertinate vidaus reikalų ministro pasisakymą, kad ši situacija – „skaudi sėkmė“?

Pasakyta, manyčiau, taikliai. Skauda, nes policijoje yra 7200, mano nuomone, valstybei atsidavusių pareigūnų, kurie kasdien dirba rizikuodami savo gyvybėmis, sveikata, vykdo savo pareigą, nors ir už pakankamai nedidelį atlyginimą. Ir kai saujelė tų pareigūnų ieško lengvo uždarbio bendradarbiaudami su nusikaltėliais, diskredituojama visa policijos sistema, nors taip neturėtų būti. Manau, kad tiems kriminalinės policijos tyrėjams, kai paaiškėjo į šią veiklą įsivėlusių pareigūnų tinklas, net nesudrebėjo ranka eiti iki galo, nepaisant to, kad formaliai jie yra kolegos. Aišku, laikausi nekaltumo prezumpcijos principo, bet jeigu jie bus pripažinti kaltais, jie bus priešai, o ne kolegos. Tokios pozicijos laikysimės ir ateityje.

Ačiū už pokalbį.