YouTube

Spotify

Prieš mūsų pokalbį, mere, pasižiūrėjau į skaičius ir palyginau dešimtmečio dinamiką. Jūsų savivaldybės biudžetas per dešimt metų nuo 60 milijonų eurų išaugo maždaug 3,5 karto – iki 201 milijono. Gyventojų skaičius – nuo daugiau kaip 50 tūkstančių iki daugiau kaip 70 tūkstančių.

Iki 80 tūkstančių.

Jau beveik 80 tūkstančių? Dirbtinis intelektas, kad ir koks geras būtų, vis dar dažnai klysta. Vadinasi, augimas dar didesnis. Kuo jį aiškinate?

Jeigu skaičiuotume ir tuos, kurie čia gyvena, bet dar nėra deklaravę gyvenamosios vietos, gyventojų būtų dar daugiau. Deja, turime tokią situaciją, kad ne visiems užtenka vietų darželiuose, mokyklose arba tėvai ieško kažko išskirtinio, todėl dalis žmonių gyvenamąją vietą yra deklaravę Klaipėdoje, nors iš tikrųjų gyvena Klaipėdos rajone. Tokių gyventojų turbūt yra dar apie 7 tūkstančius.

Ar gyventojų skaičius daugiausia auga Klaipėdos sąskaita?

Keletą metų taip – turbūt tikrai rajonas augo miesto sąskaita. Aišku, tuo nesidžiaugiame, nes reikia pripažinti, kad ir mūsų rajono sėkmė, ir gyventojų skaičiaus didėjimas yra susiję su Klaipėdos kaimynyste. Tai didelis miestas, uostas, šalia – Baltijos jūra. Mes nuoširdžiai linkime Klaipėdai sėkmės ir tikrai esame suinteresuoti, kad Klaipėda nemažėtų. Žinoma, gyventojai turi pasirinkimą. Keletą metų, reikia pripažinti, rajonas augo Klaipėdos miesto sąskaita, tačiau pastaruoju metu matome nemažai žmonių, atsikeliančių iš kitų Lietuvos regionų. Tuo irgi nelabai džiaugiamės, nes matome, kad regionai tuštėja. Tačiau tikrai džiugina tai, kad nemažai žmonių grįžta į Lietuvą ir gyvenamąją vietą pasirenka Klaipėdos rajone. Aišku, dažniausiai – priemiestyje. Mūsų rajonas teritoriškai yra didelis. Turime vadinamąją senąją rajono dalį – Judrėnus, Endriejavą, Agluonėnus. Džiaugiamės, kad ir ten dinamika nėra tokia neigiama, žmonės pradeda atrasti nuošalesnes vietas. Kalbant apie pamarį, tie patys Lankupiai, Venckai ar Dreverna taip pat yra sėkmės istorijos – čia gyventojų skaičius irgi didėja. Ne be reikalo mūsų rajono vizitinė kortelė – keturių vandenų kraštas. Mes visada tai pabrėžiame.

Kuršių marios, Minija, jūra. O kas ketvirta?

Kapstato ežeras. Esu juokavęs, kad reikėjo ketvirto vandens, nes trys skamba ne taip gerai. Taigi – ežeras. Bet turbūt jūra, marios ir Minija yra ypač svarbios. Reikia pripažinti, kad vandens svarba ypač išaugo per pastaruosius 10–15 metų. Jis tapo svarbia mūsų tapatybės dalimi. Matome ir plėtros kryptį. Į rajoną atsikeliantys gyventojai nelabai nori pramonės, jiems reikia gamtos, todėl turime labiau orientuotis į turizmą. Kalbant apie jūrą ir Karklę, tai, manau, irgi išskirtinė vieta. Turbūt visi žino ir yra girdėję apie Olando Kepurę, esančią būtent Karklėje. Tai vienas lankomiausių Lietuvos turistinių objektų. O Kuršių marios mums taip pat tampa vis svarbesnės.

Daug žmonių šį kraštą atranda iš naujo. Kai kurie nė nebuvo įsivaizdavę, kad čia yra tokių vietų. Dabar esame Drevernoje – viskas atrodo tikrai sėkmingai, pilna žmonių. Kalbėjausi su čia veiklą vykdančiu verslininku – visi nameliai užimti, visur judėjimas. Šalia yra dar kelios tikrai unikalios vietos: Svencelės salos, kuriose vietoj gatvių – vanduo, taip pat Vėjo miestelis – tik pradėtas plėtoti didelis ir ambicingas projektas.

Ir visa tai atsirado per gana trumpą laiką. Pasitikslinau, kad koncesijos sutartis su „Hortivita“ dėl šio uosto buvo pasirašyta prieš dešimt metų, 2015-aisiais. Tai turbūt irgi ypatinga sėkmės istorija, nes koncesininkas labai daug investavo. Jeigu palygintume nuotraukas, kaip čia atrodė prieš dešimt metų ir kaip atrodo dabar, skirtumas būtų milžiniškas. Tai tikrai sėkmė. Kalbant apie Svencelę, kaip tik šiandien, tą dieną, kai kalbame, buvau susitikęs su Svencelės bendruomenių sąjungos atstovais. Vėl kalbėjome apie plėtrą ir investicijas. Turbūt tai natūralu, nes Lietuvos žmonės atostogoms skiria vis daugiau laiko. Jie nori įvairesnių atostogų, vien gulėti paplūdimyje prie jūros jiems nebepakanka. Todėl ir verslo, ir savivaldybės pareiga – pasiūlyti žmonėms daugiau. Ne be reikalo esame pradėję rengti Drevernos ir Svencelės teritorijų bendrąjį planą, kad neprisidarytume problemų, teritorija nebūtų plėtojama chaotiškai ir būtų laikomasi vieningo požiūrio. Smagu, kad suinteresuotos grupės mato galimybę šiai teritorijai suteikti kurortinės teritorijos statusą. Kalbame ne apie kurorto statusą.

Taip, kurorto statuso suteikimas yra labai sudėtinga procedūra, o kurortinės teritorijos statusą gauti lengviau.

Taip. Kaip minėjau, susitikimas buvo skirtas tam, kad artimiausiu metu sudarytume sutartį su šia asociacija dėl dviračių takų plėtros.

Kaip sekasi su tuo dviračių taku? Atrodo, kad tai jau amžiaus projektas. Prisimenu, prieš ne vienus metus net trijų merų dviračių žygis vyko – praktiškai per niekur.

Tai buvo visai neseniai, tikrai neseniai.

Tai kur tas dviračių takas?

Manau, reikia pripažinti, kad viešajame sektoriuje…

Turbūt reikėtų visiems paaiškinti, apie ką kalbame. Tai ruožas nuo Klaipėdos iki Ventės rago, apimantis Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono ir Šilutės rajono savivaldybes. Iš esmės jis užbaigtų jau dabar egzistuojantį maršrutą, kuriuo žmonės važiuoja net ir nesant dviračių tako: iš Klaipėdos iki Ventės rago, iš ten keliasi į Nidą ir ratą užbaigia jau puikiu nauju Neringos dviračių taku. O šioje pusėje – nieko.

Jūs jau paminėjote Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono savivaldybes. Dar yra „Via Lietuva“, nes dalis dviračių tako drieksis…

Palei kelią. Vadinasi, reikia tvarkyti ir kelią?

Taip pat yra Šilutės rajono savivaldybė. Mūsų rajone – Valstybinių miškų urėdija, karinis poligonas, Krašto apsaugos ministerija…

Teisingai, dviračių kelias eitų ir per Kairių poligoną.

Sakykime, ne per Kairių poligoną, o palei Vilhelmo kanalą, kuris ribojasi su poligonu. Vien tam reikėjo įdėti nemažai pastangų, nes Kairių poligonas taip pat plečiamas. Ten yra šaudykla, o šaudymo nuotolis didinamas iki septynių kilometrų. Buvo iškilusi reali grėsmė, kad dviračių tako apskritai neturėsime. Šiandien jau pasiektas susitarimas su Krašto apsaugos ministerija, kad šaudymo kryptis būtų pakeista ir dideliais atstumais būtų šaudoma Kuršių marių kryptimi. Taigi viskas nėra taip paprasta. Kalbant apie viešąjį sektorių, manau, kad kolegos – tiek Palangos meras Šarūnas Vaitkus, tiek Neringos meras Darius Jasaitis – turi dar daugiau problemų. Tad kol kas mums sekasi neblogai.

Kokia pagrindinė dviračių tako idėja? Ar jis driektųsi palei Vilhelmo kanalą?

Taip, palei kanalą. Pylimų ten nėra – jie būdingi Drevernos ir Svencelės teritorijai, kur veikia polderių sistema. Ji skirta vandens lygiui reguliuoti, kad nebūtų užliejamos anksčiau dirbamos žemės, o dabar – ir gyvenamosios teritorijos. Palei Vilhelmo kanalą jau yra takas, kuriuo galima pravažiuoti. Mes patys juo važiavome. Tai ir „EuroVelo“ maršruto dalis.

Nors į „EuroVelo“ kol kas nelabai panašu – ten, švelniai tariant, žvyrkelis.

Mano asmeninis tikslas ir ambicija – padaryti viską, kad ten atsirastų tikras dviračių takas. Ir aš matau, kad jis atsiras. Sunkiausia paprastai būna užsitikrinti finansavimą, o mes jį praktiškai turime. Su visomis projekte dalyvaujančiomis pusėmis taip pat sutarta. Pastarųjų dienų žinios iš „Via Lietuvos“ irgi nuteikia optimistiškai. Bendrovė planuoja nemažai investuoti pasitelkdama naują finansavimo šaltinį – klimato kaitos programos lėšas. Lietuvai numatyta apie 820 milijonų eurų. Jų planuose jau matome dviračių taką nuo Priekulės iki Drevernos.

O kaip dėl tęsinio Kintų link?

Kalbant apie ruožą nuo Klaipėdos iki Drevernos, dalį tako esame pasirengę įrengti mes, kaip savivaldybė. Tam finansavimą turime. Kita dalis drieksis palei „Via Lietuvos“ prižiūrimą kelią iki Drevernos – šį ruožą jie taip pat numato įrengti. Toliau yra Klaipėdos rajono savivaldybės ir Svencelės bendruomenių sąjungos susitarimas. Prie projektavimo ir tako įrengimo dalimi lėšų prisidės ir verslas.

Vadinasi, čia savivaldybė bendradarbiaus su privačiais investuotojais?

Taip. Kiek žinau, Šilutės pusėje parengiamieji darbai taip pat jau atlikti. Tad tako atsiradimas – laiko klausimas. Žinoma, viešajame sektoriuje yra viešieji pirkimai, rangovai, projektuotojai, todėl visko gali nutikti.

Tad tako atsiradimas – laiko klausimas.

Šis kraštas sparčiai keičiasi, bet dėl kelių vis dar gėda. Važiuojant nuo Drevernos iki Ventės rago jų būklė tikrai prasta. Sutinkate?

Tikrai sutinku. Kartais net nusibosta teisintis, tačiau reikia pasakyti, kad kelias nuo Drevernos iki Svencelės priklauso „Via Lietuvai“.

Tai valstybinis kelias?

Taip, valstybinis, ne savivaldybės. Su „Via Lietuva“ dabar susitinkame gana dažnai ir nuolat keliame šį klausimą. Tačiau turime suprasti, kad bendrovė neturi savarankiško biudžeto – finansavimą skiria Seimas, todėl jie daro tiek, kiek leidžia galimybės. Turi tūkstančius sureitinguotų kelių. Šiandien dar kartą pasitikslinome – kelio ruožas nuo Drevernos iki Svencelės jų sąraše yra 156-oje vietoje.

Ką reiškia 156-oji vieta? Kada realiai galima tikėtis darbų?

Manau, per trejus metus. Taigi padėtis nėra tokia bloga. Bet tai tik viena kelio dalis. Mes ir patys ieškome sprendimų, nes mums, kaip savivaldybei, skaudu prieš žmones, atvažiuojančius į Svencelę ir Dreverną. Palei pat marias eina ir savivaldybei priklausantis žvyrkelis. Viena iš minčių – jį išasfaltuoti. Jeigu būtų galima tai padaryti paprastesniu būdu, nekeičiant kelio pagrindų, o tik paklojant asfaltą, toks variantas būtų svarstytinas. Sprendimų tikrai ieškome.

O kelias, einantis per mišką Kintų link, dar priklauso jūsų savivaldybei?

Už Vėjo miestelio mūsų rajonui priklauso dar maždaug pusė kilometro, o toliau jau prasideda Šilutės rajonas.

Ten irgi yra Valstybinių miškų urėdijai priklausančių ruožų?

Taip. Bet, kiek žinau, Šilutės meras su Valstybinių miškų urėdija jau yra suderinęs kelio rekonstrukcijos klausimus.

Kai tiek daug šeimininkų, darbai stringa.

Taip, tikrai. Žinoma, žmonėms ir čia atvykstantiems turistams norėtųsi, kad viskas vyktų greičiau. Tačiau, žinant visas procedūras ir darbų apimtį, manau, judame neblogai. Ir pati Dreverna – tai ne vien uostelis. Džiaugiamės, kad tvarkomi ir kiti objektai. Netoliese rekonstruojamas Drevernos šliuzas.

Plaukdamas pro šalį mačiau, kad didelė dalis darbų jau atlikta – įrengta šliuzo kamera, gelžbetonio konstrukcijos.

Kitais metais darbai turėtų būti baigti.

Tai svarbus žingsnis, nes iki šiol daugelis laivų pro šliuzą nepraplaukdavo – jis buvo vos trijų metrų pločio.

Taip, dauguma laivų, kuriuos dabar matome uoste, pro jį nepraplauktų. Po rekonstrukcijos šliuzas bus šešių metrų pločio. Nelaukiame – investuojame. O investicija tikrai nemaža – 1,7 milijono eurų.

Sutvarkėte ir Jokšų tiltą, įvažiavimą į uostą.

Praėjusiais metais sutvarkytos dvi gatvės – Žvejų ir Pamario, įrengti šaligatviai. Gatvės liko gana siauros, tačiau atvykstantieji su laivais prireikus gali užvažiuoti ant šaligatvio. Sutvarkytas ir Jokšų tiltas, nors jis jau ne visai Drevernoje.

Reikėtų paaiškinti, kuo ypatingas Jokšų tiltas. Tai kultūros paveldo objektas, vokiškos inžinerijos pavyzdys – kniedytas metalinis tiltas su medine danga ir atveriama dalimi, kad galėtų praplaukti laivai su stiebais. Jį sutvarkėte per dvejus metus?

Taip, per dvejus metus.

Dabar tiltas jau atidarytas. Mažosios Lietuvos laikais tokių tiltų buvo dešimt, o išliko iš esmės vienas?

Yra dar vienas, bet jis praktiškai visiškai sugriuvęs. Jokšų tiltą dar buvo įmanoma atstatyti, ir mes tai padarėme. Žinoma, vien pats tiltas gal ir nebūtų toks patrauklus, tačiau jis stovi prie Karaliaus Vilhelmo kanalo, kuris svarbus ir istoriniu požiūriu, ir vandens turizmui bei laivybai.

Pats kanalas juk ir buvo įrengtas tam, kad kroviniai galėtų aplenkti audringas Kuršių marias.

Taip. Karaliaus Vilhelmo kanalo būklė, beje, gana gera. Buvo atlikti tyrimai, ir mokslininkus nustebino, kad kanalas išsilaikęs taip gerai. Jis tikrai galėtų būti naudojamas laivybai. Jokšų tiltas per kanalą, kuriuo plaukioja nemažai laivelių, dabar sudaro tikrai gražų vaizdą.

Turbūt jau tapo vienu labiausiai fotografuojamų rajono objektų.

Ir jis ne tik gražus – tai kultūros paveldo objektas. Todėl ir rekonstrukcija kainavo nemažai – 1,2 milijono eurų. Atrodytų, nedidelis tiltas, tačiau jo metalinė dalis yra istorinis paveldas. Visą tiltą teko išmontuoti, išvežti, metalines konstrukcijas restauruoti ir vėl sumontuoti.

Rekonstrukcija kainavo nemažai – 1,2 milijono eurų.

Mere, kalbėdamas apie teritorijų plėtrą pavartojote sąvoką „chaotiška urbanizacija“. Bene ryškiausias pavyzdys – Sendvario seniūnija. Prieš dešimtmetį joje gyveno apie 5,5 tūkstančio žmonių, dabar – daugiau kaip 22 tūkstančiai. Buvusiuose žemės ūkio laukuose išaugo ištisi gyvenamieji kvartalai. Jūs pats gyvenate Trušeliuose?

Taip, Trušelių kaime. Ten gyvenu daugiau kaip šešiasdešimt metų – ten gimiau ir užaugau.

Vadinasi, dar prisimenate tuos laukus, o dabar ten – ištisi gyvenamieji rajonai.

Taip. Mikrorajonas nuo mūsų buvo už kokių penkių šimtų metrų. Ir jūsų paminėti skaičiai teisingi – mūsų kaime anksčiau gyveno gal iki šimto žmonių.

Dabar ten jau pastatyti darželiai, mokykla. Pats esate baigęs Slengių mokyklą?

Taip. Šiandien ji vadinama Slengių daugiafunkciu centru. Tad visa šios vietovės raida man labai gerai pažįstama.

Tačiau tokia sparti plėtra turi kainą. Žmonės pasistato namus, o paskui pagrįstai tikisi kanalizacijos, vandentiekio, kelių, dviračių takų ir kitos infrastruktūros. Ar dabar tenka taisyti ankstesnės chaotiškos plėtros pasekmes?

Tikrai taip. Dabar tas pasekmes ir jaučiame. Bent jau šiandien galime pasidžiaugti, kad turime reikalingus teritorijų planavimo dokumentus. Patvirtinome inžinerinės infrastruktūros ir lietaus nuotekų specialiuosius planus, baigiame rengti šios teritorijos urbanistinę studiją, pradedame rengti bendrąjį planą. Pagaliau matome, kaip ši teritorija turėtų vystytis ateityje. Tačiau jau susidariusias problemas turbūt spręsime dar bent dešimtmetį, nes sprendimai labai brangūs ir ilgai trunkantys. Pavyzdžiui, inžinerinės infrastruktūros specialiajame plane turėjome numatyti koridorius keliams, nuotekų ir vandentiekio tinklams. Paaiškėjo, kad šiems koridoriams suformuoti reikia paimti apie 110 hektarų privačios žemės. Vykdant žemės reformą sklypai buvo suformuoti iki pat siaurų buvusių kelių, nepaliekant vietos infrastruktūrai. Dabar vien žemei išpirkti gali prireikti maždaug 80 milijonų eurų.

Tai daugiau nei trečdalis metinio savivaldybės biudžeto. Ir čia kalbame tik apie žemę, o ne pačios infrastruktūros įrengimą?

Būtent. Tai tik koridoriams suformuoti reikalingos lėšos. Žinoma, sprendžiame ir neatidėliotinas problemas. Šios teritorijos gyventojai mato, kad jau nemažai padaryta. Artimiausiu metu pradėsime pagrindinės Dangaus gatvės rekonstrukciją, bus įrengta nauja jungtis su A1 magistrale. Mokyklų ir darželių statyba taip pat padeda mažinti transporto srautus. Tai sudėtingas palikimas, nors nežinau, ar šiandien verta ką nors kaltinti. Pradėjus dirbti meru būtų buvę daug lengviau, jei teritorijų planavimo dokumentai jau būtų buvę parengti. Ir problema čia ne tiek patys gyventojai, kiek dalis vystytojų. Jiems svarbu pigiau nupirkti sklypą, kuo tankiau jį užstatyti ir gražiai viską pateikti pirkėjui. O kur nutekės lietaus vanduo, kur bus nuotekų ir vandentiekio tinklai, ar pakaks elektros galios, kokie bus keliai – tai neretai lieka nuošalyje.

Problema čia ne tiek patys gyventojai, kiek dalis vystytojų.

Ką dabar galima pakeisti?

Galime skųstis, bet reikia ieškoti sprendimų. Pradėjome kalbėti net apie tam tikrą atplanavimą. Peržiūrėję Klaipėdos rajono bendrojo plano funkcines zonas pamatėme, kad jeigu būtų užstatyta visa teritorija, kurioje šiandien leidžiama gyvenamųjų namų statyba, joje galėtų apsigyventi apie 470 tūkstančių žmonių.

Beveik naujas didmiestis.

Galėtume konkuruoti su Vilniumi. Akivaizdu, kad tai nerealu. Todėl reikia galvoti, kur gyvenamosios statybos plėtrą dar galima riboti, o jau urbanizuotas teritorijas – tankinti. Infrastruktūra kainuoja labai brangiai. Jeigu žmogus pasistato namą atokiai, pamiškėje, paskui iki jo reikia nutiesti kelią, vandentiekį, nuotekų tinklus.

Dar viena įdomybė – pats savivaldybės pavadinimas. Klaipėdos rajono savivaldybės administracinis centras yra ne Klaipėdoje, o Gargžduose. Ar kada nors svarstyta ją pervadinti Gargždų rajono savivaldybe?

Taip. Kiek pamenu, Savivaldybės tarybai bent porą kartų buvo teikiamas siūlymas keisti pavadinimą.

Vadinasi, tokių idėjų tikrai buvo?

Buvo ir balsavimų, tačiau siūlymui pavadinti ją Gargždų rajono savivaldybe nepritarta. Nuspręsta palikti Klaipėdos rajono savivaldybės pavadinimą. Taip istoriškai susiklostė. Galbūt tuo ir esame unikalūs.

Tai veikiau įdomybė nei problema.

Tikrai taip. Prieš dvidešimt metų Gargždus Lietuvoje gal ir ne visi žinojo. Šiandien, manau, Gargždai jau gerai žinomi.

Gargždų „Banga“ – tikras fenomenas. Prieš mūsų pokalbį Gargždų „Banga“ žaidė su Vilniaus „Žalgiriu“ ir laimėjo 3:0. „Bangos“ sudėtyje gargždiškių buvo daugiau nei „Žalgiryje“ lietuvių.

Taip. Ir, jeigu žiūrėjote rungtynes, turbūt girdėjote sirgalių skanduotes. Man pasirodė, kad gargždiškiai buvo girdimi labiau nei Vilniaus sirgaliai.

Klube sportuoja apie 500 vaikų, vyrų ir moterų komandos žaidžia aukščiausioje lygoje, vyrai pretenduoja į čempionų titulą. Kaip tokio dydžio mieste pavyko sukurti tokią futbolo kultūrą?

Manau, tai lėmė ilgametė istorija. Čia ryškus ir Armino Narbekovo palikimas, jo pėdsakas Gargžduose tikrai įspaustas. Žinoma, buvo visko – „Banga“ patyrė ir pakilimų, ir nuosmukių. Tačiau per daugelį metų susiformavo stipri futbolo bendruomenė. Šiandien Gargždų „Banga“ veikia kaip tikras futbolo klubas – rūpinasi ne tik aukšto meistriškumo sportu, bet ir moterų futbolu, jaunimu, vaikais. Tai buria visą bendruomenę. Visai neseniai atidarėme ir naują futbolo stovyklos bazę. Manau, Lietuvoje analogų jai nėra – įrengtos trys futbolo aikštės, sportininkai gali ten gyventi, maitintis, treniruotis, galima organizuoti varžybas.

„Banga“ turi realių galimybių kitąmet žaisti ir Europos turnyruose. Turbūt futbolas yra vienas didžiausių Gargždų pasididžiavimų?

Čia norėčiau atskirti savo, kaip sirgaliaus, ir mero vaidmenis.

Kaip sirgalius palaikote komandą, o kaip meras turite spręsti dėl jos finansavimo.

Taip. Ir kalbame ne tik apie paties klubo finansavimą, bet ir apie infrastruktūrą. Dabartinis Gargždų stadionas tarptautinių reikalavimų neatitinka. Pernai, kai žaidėme Europos turnyre, atlikome minimalius pakeitimus ir leidimą gavome, tačiau akivaizdu, kad ilgainiui to nepakaks. Turime ilgalaikį planą. Norime statyti uždarą futbolo maniežą, kuris būtų naudingas ne tik klubui, bet ir šalia esančiai „Kranto“ progimnazijai, kuriai taip pat trūksta sporto erdvių.

Klubas maniežu galėtų naudotis ir žiemą.

Taip. Taip pat planuojame rekonstruoti stadioną. Preliminariais skaičiavimais, visos investicijos galėtų siekti apie 20 milijonų eurų. Rengsime investicinį projektą, vėliau – techninį projektą ir ieškosime finansavimo. Prieš kelias dienas Švietimo, mokslo ir sporto ministerija paskelbė apie maždaug 49 milijonus eurų sporto infrastruktūrai. Tačiau paraiškoms skirtas labai trumpas laikas, o norint pretenduoti į finansavimą jau reikia turėti parengtą projektą ir statybos leidimą.

Susidaro įspūdis, kad pinigai jau padalyti dar prieš paskelbiant kvietimą?

Gal ir negerai taip sakyti, bet manau, kad taip. Mes jau visiškai savo lėšomis pastatėme daugiafunkcį sporto centrą – investavome 34 milijonus eurų. Mokyklas statome patys, sporto infrastruktūrą taip pat finansuojame patys. Norėtųsi didesnio valstybės indėlio. Kartu suprantame, kad turime atsakomybę prieš futbolo bendruomenę.

Juolab kad turite tai, ko neturi daugelis kitų panašaus dydžio savivaldybių – stiprią, gyvą futbolo kultūrą.

Būtent. Tai atsakomybė prieš save ir bendruomenę, kurios dalis esu ir aš. Savivaldybės tikslas nėra vien finansuoti aukšto meistriškumo klubą. Mūsų užduotis – sudaryti sąlygas žmonėms ateiti į stadioną, palaikyti savo komandą, skatinti vaikus sportuoti. Tačiau be stiprios pagrindinės komandos sunku auginti ir visą futbolo bendruomenę. Viena be kito neveikia.

Fizinis jaunimo pasirengimas svarbus ne tik sportui. Rajone veikia ir dvi Lietuvos šaulių sąjungos kuopos, Krašto apsaugos savanorių pajėgų kuopa.

Taip, turime stiprias šaulių kuopas Gargžduose ir Priekulėje. Priekulėje kuriame ir sporto bazę su treniruokliais. Ten ateina jaunimas, dar nepriklausantis Šaulių sąjungai, pamato šaulių veiklą ir galbūt vėliau nusprendžia prisijungti. Mums svarbu, kad jauni žmonės būtų fiziškai aktyvūs. Nesvarbu, ar jie renkasi futbolą, krepšinį, ar kitą sporto šaką. Jeigu nuo jaunystės bus fiziškai pasirengę, turėsime ir stiprią pamainą šauliams.

Jeigu bus fiziškai pasirengę, turėsime stiprią pamainą šauliams.

Klaipėdos rajonas driekiasi nuo Kuršių marių iki Baltijos jūros. Ar turite planų labiau išnaudoti ir jūros pakrantę? Latvijoje ir Estijoje nedideli jūriniai uostai išsidėstę kas keliasdešimt kilometrų. Ar toks uostelis galėtų atsirasti ir Karklėje?

Mes ne tik apie tai galvojame, bet jau žengiame konkrečius žingsnius. Prieš porą savaičių Karklės bendruomenei pristatėme galimybių studiją. Ją tikrai užbaigsime. Tiesa, Karklės bendruomenės reakcija šiek tiek nustebino. Tai bendruomenė, kuriai įvairūs plėtros klausimai yra labai jautrūs, todėl diskusijų kyla nemažai.

Kodėl Karklės bendruomenė sunerimo? Žmonės išsigando, kad uostelis gali būti susijęs su kariniais ar nacionalinio saugumo poreikiais?

Taip, ir tai mane nustebino. Galbūt negerai, kad pats nedalyvavau galimybių studijos pristatyme, bet jis tikrai ne paskutinis. Toliau kalbėsimės su bendruomene ir aiškinsime, kad kalbama ne apie karinį objektą, o apie turizmo ir rekreacijos infrastruktūrą. Žinoma, šiandien padėtis dėl žvejybos Baltijos jūroje liūdna, bet gal po penkerių metų ji pasikeis. Iš pradžių šioje vietoje ir buvo galvojama apie nedidelį uostelį bei žuvų iškrovimo vietą. Žvelgiame ir į Estijos pavyzdį. Mes esame piečiau, mūsų jūra šiltesnė, tad jeigu šiauriniai kaimynai sugeba plėtoti mažųjų uostų infrastruktūrą, turime tai daryti ir mes. Šiandien mano pozicija aiški – turime užbaigti parengiamuosius darbus, galimybių studiją ir parengti projektą. Tačiau savivaldybė viena tokio projekto įgyvendinti negalės, todėl tikimės valstybės finansinio indėlio. Apie jūrinę valstybę, pakrančių turizmą kalbama vis daugiau, rengiamos konferencijos, šiuos klausimus girdi premjeras ir ministrai. Tikiuosi, kad savivaldybės nebus paliktos vienos. Mažieji uostai nėra kažkieno užgaida ar prabanga. Jie svarbūs ekonomikai, Lietuvos įvaizdžiui, šalies patrauklumui ir net žmonių pasitikėjimui valstybe. Apie terminus kalbėti dar nedrįsčiau. Tačiau tai, ką šiame etape turime padaryti mes, tikrai padarysime. O tada jau reikės ieškoti finansavimo. Gal tik gaila, kad Karklė politikams nėra tokia patraukli kaip Palanga ar Nida, todėl mums teks įdėti daugiau pastangų. Čia, žinoma, šiek tiek šaržuoju.

Mere, pabaigai – apie jūsų paties politinę ateitį. Kai skambinau tartis dėl šio pokalbio, sakėte: „Edmundai, aš jau politinės karjeros nedarysiu. Ar man dar verta kalbėti?“ Savivaldos rinkimai artėja. Ar tai reiškia, kad nebekandidatuosite į merus?

Tada dar nespėjau jūsų patarimo paprašyti. Gal turite? Žinoma, juokauju. Turbūt jau artėja laikas apsispręsti ir apie savo sprendimą pasakyti žmonėms bei rinkėjams. Kol kas dar pasilieku teisę šiek tiek pagalvoti. Ne todėl, kad norėčiau ką nors slėpti. Kalbėjome apie daugybę pradėtų darbų ir planų. Galbūt turiu šiokio tokio nerimo, kas su jais nutiktų pasikeitus vadovams. Nesakau, kad būtinai nutiktų kas nors blogo, tačiau apie tai pagalvoju.

Vadinasi, dar nesate apsisprendęs, ar kandidatuosite dar kartą?

Taip, galutinio sprendimo dar nesu priėmęs. Dabar merų kadencijos jau ribojamos, ir aš seniai tam pritariau. Manau, kad kadencijų ribojimas turėtų galioti ir Seimo nariams. Kiekvienas turime įvertinti save ir savo galimybes. Aš tikrai nesigailiu, kad būdamas Seimo nariu nusprendžiau dalyvauti mero rinkimuose. Mero darbas man patinka. Patinka statyti, kurti ir matyti konkretų rezultatą. O dėl ateities dar turiu gerą mėnesį pagalvoti.

Ačiū už pokalbį.