YouTube

Spotify

Pirmiausia – apie jūsų verslą. KRS: ką reiškia šios trys raidės?

Šiandien tai jau tiesiog trys raidės, bet pati įmonė turi ilgą istoriją. Ji veikia nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos ir anksčiau vadinosi „Kauno ryšių statyba“.

Vėliau įmonė buvo privatizuota?

Taip. Privatizavimo procesai vyko jau po nepriklausomybės atkūrimo.

Jūs tuo metu dar buvote per jaunas. Kas įmonę privatizavo? Jūsų tėvas?

Ne. Tai darė žmonės, kurie tuo metu įmonei vadovavo ir joje dirbo.

O jūs ją įsigijote vėliau?

Taip, 2005 metais. Tuo metu telekomunikacijų rinkoje vyko dideli pokyčiai. Į „Lietuvos telekomą“ atėjus Tapio Paarmai buvo iš esmės pakeistas ankstesnis infrastruktūros plėtros modelis.

Jeigu supaprastintume, KRS ir panašios bendrovės anksčiau daugiausia tiesdavo „Lietuvos telekomui“ reikalingą infrastruktūrą?

Taip. Ir tokių įmonių buvo ne viena – Vilniuje, Panevėžyje ir kituose miestuose. Jos daugiausia dirbo „Telekomui“. Kai bendrovė pakeitė veiklos modelį, ši sistema iš esmės sustojo. KRS taip pat liko beveik be darbo. Kai atėjau aš, įmonė faktiškai buvo bankrutavusi.

Ir tada pradėjote ją pertvarkyti?

Taip. Atėjau jaunas, su savo požiūriu, ir bandžiau viską keisti iš esmės.

Šiandien KRS aktyviai dalyvauja viešuosiuose konkursuose. Vien Vilniuje vykdote nemažai savivaldybės ir Vilniaus vystymo kompanijos projektų, statote darželius, rekonstruojate Vokiečių gatvę. Taip pat esate laimėję darbų oro uostuose, Klaipėdos uoste ir kituose dideliuose viešojo sektoriaus objektuose. Neseniai išplatinote ir obligacijų emisiją?

Taip.

Kiek pasiskolinote?

Turime 12 milijonų eurų programą, o pirmuoju etapu išplatinome 6 milijonų eurų emisiją.

Kokias palūkanas mokate?

9,25 procento.

Nemažai.

Žiūrint į dabartinę rinką ir finansavimo kainą, manau, kad tai gana normalios palūkanos.

Taigi išplatinote pusę numatytos 12 milijonų eurų programos. Planuojate ir antrą etapą?

Taip. Toliau viskas vyks etapais. Patarėjai sudėlios struktūrą, o mes, tikėtina, likusią dalį platinsime palaipsniui.

Dalį šių pinigų jau panaudojote atsiskaityti su tiekėjais? Ar vis dar turite didelių skolų?

Tiekėjams skolų statybų versle turime nuolat, nes nuolat perkame medžiagas ir paslaugas. Tai natūrali apyvartinio kapitalo dalis.

Tačiau yra tiekėjų ir subrangovų, kurie skundžiasi savivaldybei bei kitoms institucijoms dėl vėluojančių atsiskaitymų. Jums tai žinoma?

Taip, tokių skundų pasitaiko. Statybų versle konfliktų ir nepasitenkinimo neišvengsi. Užsakovai turi savo pretenzijų, subrangovai ir tiekėjai – savo. Tai šio verslo kasdienybė.

Vis dėlto bent Vilniuje susidaro įspūdis, kad jūsų bendrovė vertinama ir gana problemiškai. Girdėti priekaištų dėl vėluojančių objektų, per mažo darbuotojų skaičiaus, dėl to, kad žmonės skubiai permetami iš vieno objekto į kitą ir tada darbai stoja kitur. Jūs pats šias problemas pripažįstate?

Taip, tokios problemos tikrai egzistuoja. Statybose jų apskritai labai daug – viena veja kitą. Ypač sudėtingi objektai senamiestyje ar miesto centre, kur visada atsiranda nenumatytų aplinkybių.

Pavyzdžiui, Vokiečių gatvėje atsirado papildomų darbų ir netikėtumų.

Taip, bet panašiai būna ir kituose objektuose. Natūralu, kad užsakovas dėl to nerimauja. Vieni darbai užsitęsia, tada prasideda kitas sezonas, ateina žiema, darbams ima trukdyti oro sąlygos. Prie to prisideda purvas, nepatogumai gyventojams ir visa kita. Todėl suprantu, kad užsakovai spaudžia ir reikalauja didesnio tempo. O mes stengiamės padaryti tiek, kiek tuo metu realiai galime.

Viešai buvo skelbta, kad jūsų pradelsti įsipareigojimai tiekėjams ir subrangovams gali siekti keliolika milijonų eurų. Ar tai tiesa?

Ne, tai visiškai neteisinga informacija. Apie mus sklando daug kalbų. Reikia suprasti ir tai, kad turime daug konkurentų, kuriems nepatinka mūsų atėjimas į rinką. Yra senųjų rinkos dalyvių, kurie ilgą laiką buvo įpratę prie tam tikros tvarkos ir tam tikro užsakymų pasiskirstymo. Mes atėjome kaip naujas konkurentas, dirbantis kitaip, agresyviau ir šiuolaikiškiau. Natūralu, kad paimame dalį jų rinkos, todėl atsiranda ir nemažai nepasitenkinimo.

Kuo konkrečiai, pone Grigai, jūsų įmonė yra šiuolaikiškesnė už kitus rinkos dalyvius? Ką darote kitaip nei tokie seniau rinkoje įsitvirtinę verslininkai kaip Arvydas Avulis ar Robertas Dargis?

Jūsų paminėti žmonės nėra tiesioginiai mūsų konkurentai.

Bet visi jie veikia toje pačioje statybų rinkoje.

Taip, tik jų veiklos modelis kitoks. Man paprasčiau kalbėti apie tiesioginius mūsų konkurentus, ypač inžinerinės statybos srityje.

Kalvarijų gatvėje jūs pakeitėte nuotekų sistemą, ir, kiek girdėjau iš užsakovo, būtent požeminė infrastruktūra laikoma viena jūsų stiprybių. Esu girdėjęs net tokį apibūdinimą: tai, kas po žeme, jums sekasi labai gerai, o su antžemine statyba kyla daugiau problemų.

Įmonė istoriškai ir išaugo iš inžinerinės infrastruktūros. Mes pradėjome nuo to, kas yra po žeme – komunikacijų, tinklų, infrastruktūros. Vėliau natūraliai plėtėmės į antžeminę statybą ir pradėjome vykdyti vis sudėtingesnius projektus. Taip, požeminė inžinerija tikrai yra mūsų stiprybė. Tačiau šiandien jau esame didelė įmonė. Vienu metu vykdome daugiau kaip šimtą projektų, o visuose objektuose kartu dirba apie tris tūkstančius žmonių. Tai didžiulė sistema, todėl būtų nerealu tikėtis, kad visuose daugiau kaip šimte objektų viskas vyks idealiai ir niekas neturės jokių priekaištų. Dalis problemų kyla dėl pačių objektų – pradedi darbus ir po žeme randi tai, ko projektuose nebuvo numatyta. Kita dalis problemų susijusi su projektavimo kokybe. Didžiausi nesklandumai paprastai prasideda tada, kai statybų metu tenka keisti jau parengtus sprendinius. Ir čia matau sisteminę viešųjų pirkimų problemą. Didžioji dalis mūsų projektų yra viešajame sektoriuje, o konkursai dažnai laimimi mažiausios kainos principu. Lygiai taip pat mažiausia kaina dažnai pasirenkami ir projektuotojai. Čia jau iš anksto užprogramuojama problema. Labai sunku vienu metu padaryti ir pigiai, ir labai gerai.

Čia jau iš anksto užprogramuojama problema.

Kita vertus, niekas jūsų neverčia tokiuose konkursuose dalyvauti. Vadinasi, jūs patys įsivertinate riziką ir nusprendžiate, kad toks verslo modelis jums apsimoka.

Taip, bet visi konkurso dalyviai sprendimus priima pagal tą pačią užsakovo pateiktą informaciją. Problema ta, kad laimėjęs konkursą ir atėjęs į objektą kartais pamatai visai kitokią situaciją. Paaiškėja, kad kažkas nebuvo išmatuota, kažkas neįvertinta, pasikeitė užsakovo poreikiai, atsirado papildomų darbų. Statybose tai kasdienybė. Todėl pats konkursas iš esmės yra susitarimas, kokiomis kainomis ir principais tu atliksi numatytus darbus, o realybėje projekto metu beveik visada atsiranda papildomų aplinkybių.

Gerai. Bet jeigu įmonės padėtis stabili, kodėl jums prireikė obligacijų emisijos? Kam bus naudojami tie pinigai?

Labai paprastai – apyvartiniam kapitalui. Iki šiol daugiausia skolinomės iš bankų ir turime gana geromis sąlygomis suteiktą kredito liniją. Mums nereikia skolintis gamykloms ar stambiai įrangai pirkti. Pagrindinis poreikis – finansuoti vykdomus projektus iki tol, kol už juos pradeda mokėti užsakovas.

Kitaip tariant, dabartinis veiklos modelis pats savaime neužtikrina pakankamo pinigų srauto?

Ne, čia ne verslo modelio problema. Tai generalinės rangos specifika. Kuo didesnis tavo vykdomų projektų portfelis, tuo daugiau reikia apyvartinio kapitalo. Pasirašai sutartį, bet prieš gaudamas pirmuosius pinigus iš užsakovo dar turi pasirengti projektui: galbūt papildomai projektuoti, įsirengti statybvietę, užsakyti medžiagas, betoną, vėdinimo įrangą ir pradėti darbus. Nuo darbų pradžios iki pirmųjų realių mokėjimų gali praeiti keli mėnesiai. Visą tą laiką projektą finansuoji savo lėšomis arba skolintu apyvartiniu kapitalu.

O kokio dydžio avansai paprastai numatomi viešojo sektoriaus sutartyse?

Vieno standarto nėra. Kartais avansas gali siekti 20, 30 ar net 40 procentų. Bet dažnai už avansą dar reikia pateikti banko garantiją.

O tai jau reiškia, kad dalį lėšų tenka įšaldyti.

Būtent. Jeigu neturi pakankamo garantijų limito, gali tekti faktiškai įšaldyti visą garantuojamą sumą. Tada avanso nauda gerokai sumažėja. Ir čia matyti viena platesnė problema – viešojo sektoriaus užsakymų finansavimo mechanizmas dar nėra iki galo subalansuotas. Pažiūrėkite, kas vyksta, pavyzdžiui, su „Rail Baltica“. Kai atsiranda daug projekto pakeitimų ir stabdymų, iš karto išsiderina pinigų srautai. Mūsų projektuose mastas mažesnis ir jų daugiau, bet principas tas pats: bet koks sustojimas iš karto veikia apyvartinį kapitalą. Tai nėra nei kažkas gero, nei blogo – tokia šio verslo realybė. Ji galėtų keistis tik tuo atveju, jeigu valstybė kitaip organizuotų generalinių rangovų finansavimą, pavyzdžiui, sudarytų realesnes galimybes gauti avansus ir garantijas. Čia galėtų būti svarbesnis ir ILTE vaidmuo.

Kita vertus, jeigu jūsų įmonė turėtų fundamentalių finansinių problemų, obligacijų emisijos turbūt apskritai nebūtų pavykę išplatinti.

Manyčiau, kad taip.

Vis dėlto iš viešai prieinamos informacijos gali susidaryti įspūdis, kad jūsų modelis toks: viešuosiuose pirkimuose siūlote mažesnę kainą už konkurentus, prisiimate daug projektų ir uždirbate iš masto. Ar tai teisingas apibūdinimas?

Nematau prasmės taip dirbti. Laikai, kai vien didelė apyvarta savaime ką nors reiškė, seniai praėjo. Šiandien svarbiausia ne projektų skaičius ar apyvarta, o subalansuotas pinigų srautas. Jeigu jo nesuvaldai, tokio verslo ilgai tęsti negali.

Bet jeigu pinigų srautas gerai subalansuotas, kodėl apyvartiniam kapitalui apskritai reikia skolintis ir mokėti daugiau kaip 9 procentų palūkanas?

Tai yra visiškai normalu. Kiekvienam verslui reikia apyvartinio kapitalo, o jis gali būti finansuojamas skirtingais būdais. Mes žiūrime į visą grupę ir dėliojame finansavimą taip, kad jis būtų efektyviausias. KRS šiandien yra pajėgi pasiskolinti apyvartiniam kapitalui, aptarnauti skolą, mokėti palūkanas ir skolą grąžinti. Tai nėra situacija, kai skolinamės todėl, kad kitaip neišgyventume. Skolinamės tam, kad galėtume subalansuoti augantį verslą. Didėjant vykdomų projektų portfeliui, proporcingai auga ir apyvartinio kapitalo poreikis. Ir mums dažnai efektyviau dalį to kapitalo pasiskolinti, nes jis leidžia uždirbti daugiau, negu kainuoja palūkanos. Turėdami daugiau apyvartinių lėšų galime mokėti avansus, derėtis dėl geresnių kainų, samdyti mažesnius subrangovus ir su jais atsiskaityti greičiau. Mažam subrangovui pinigų srautas labai svarbus – jis iš esmės gyvena nuo vieno mokėjimo iki kito. Todėl papildomas kapitalas mums leidžia uždirbti daugiau, negu sumokame už jo finansavimą. Ir anksčiau skolindavomės iš banko – turėjome kredito liniją, už kurią taip pat mokėjome palūkanas. Jos buvo mažesnės, bet bankas pagal savo rizikos vertinimo taisykles galėjo suteikti mažesnę sumą.

Tai nėra situacija, kai skolinamės todėl, kad kitaip neišgyventume.

Kitaip tariant, augant sutarčių portfeliui bankinio finansavimo nebeužteko, todėl papildomą apyvartinį kapitalą pritraukėte per obligacijų emisiją. Gerai. Tada pereikime prie kito klausimo. Kaip su visu tuo siejasi jūsų reklaminė kampanija – „Patriotizmas. Pragmatizmas“, KRS šūkis „Statome ateities kartoms“ ir jūsų paties portretai mieste?

Pažiūrėkite į mūsų šūkį – „Statome ateities kartoms“. Jis gana aiškiai nusako, kaip mes save suvokiame. Norime veikti ne tik kaip statybų bendrovė, bet ir kaip organizacija, turinti socialinės atsakomybės ambiciją. Mintis paprasta: ką bedarytume, turime galvoti apie tai, kas liks po mūsų – apie mūsų vaikus ir apie aplinką, kurią jiems paliksime. Kita svarbi mūsų komunikacijos kryptis – darbdavio įvaizdis. Statybų versle didžiausias turtas yra žmonės. Be gerų specialistų nėra nei projektų, nei augimo. Todėl didelė dalis mūsų kampanijų skirta būtent darbuotojams pritraukti.

Tai „Statome ateities kartoms“, „Patriotizmas. Pragmatizmas“ ir jūsų portretai iš esmės yra darbdavio įvaizdžio kampanijos dalis?

Tai viena iš jų funkcijų, bet ne vienintelė. Negali metų metus kartoti vienos žinutės ir tikėtis, kad žmonės į ją vis dar reaguos. Jeigu šiandien paleistume kampaniją „Statome vilniečiams“ ir nieko nekeistume, po metų jos niekas nebepastebėtų. Todėl nuolat reikia naujos idėjos, naujo kampo, kažko, kas atkreiptų dėmesį.

Ir tai realiai padeda pritraukti darbuotojų?

Taip, labai. Kai 2023 metais pradėjome rimtą įmonės pertvarką, turėjome apie 120 nuolatinių darbuotojų. Dabar jų turime apie 500. Ir čia dar nekalbu apie gerokai didesnį žmonių skaičių, dirbantį per subrangovus. Mes augame tuo metu, kai daugeliui konkurentų darbuotojų pritraukti labai sunku. Dažnai girdžiu paprastą sprendimą: atsivežkime žmonių iš užsienio. Mano požiūris kitoks. Pirmiausia reikia padaryti viską, kad geriausi vietos specialistai norėtų dirbti pas mus. Ir mūsų augimas rodo, kad tai įmanoma.

Vadinasi, sakote, kad reklaminės kampanijos yra viena iš priežasčių, kodėl jums pavyko taip greitai auginti komandą?

Bet kuri stipri kampanija prie to prisideda. Ir, pavyzdžiui, klausimas, kodėl plakatuose yra mano veidas, man atrodo visiškai logiškas. Pirmoji kampanija buvo „Statome vilniečiams“, „Statome kauniečiams“ – ten irgi buvo mano atvaizdas.

Ir dabartinėje kampanijoje vėl esate jūs.

Taip, tai tęstinumas. Bet čia buvo ne tik įmonės reklama. Norėjau kartu iškelti ir asmeninės atsakomybės klausimą. Uždėdamas savo veidą ant plakato aš iš esmės pasakiau: štai žmogus, kuris už šią įmonę prisiima atsakomybę. Jeigu kažkas blogai – kaltinkite mane. Man atrodo, Lietuvoje per mažai kalbame apie asmeninę atsakomybę. Dažnai net nežinome, kas konkrečiai stovi už vienos ar kitos organizacijos, kas priima sprendimus ir kas už juos atsako. Aš norėjau tą principą parodyti savo pavyzdžiu. Kartu mums svarbu, kad kampanijos ne tik reklamuotų įmonę, bet ir iškeltų kokią nors platesnę temą, paskatintų žmones diskutuoti.

Vis dėlto didžiųjų Lietuvos bendrovių savininkai dažniausiai ir taip yra žinomi – technologijų, statybų, transporto, prekybos sektoriuose. Gal problema buvo paprastesnė: jūs pats ilgą laiką buvote mažai žinomas, todėl norėjote tapti atpažįstamas?

Be abejo, aš ilgą laiką gyvenau Jungtinėse Valstijose – iš viso apie keturiolika metų. Šeimą į Lietuvą atsivežiau tik 2024 metų antroje pusėje. Todėl visiškai natūralu, kad ilgą laiką čia nebuvau viešai matomas. Ar didesnis žinomumas man būtų anksčiau padėjęs, ar trukdęs versle – sunku pasakyti.

Bet dabar situacija kitokia: žmonės jus atpažįsta iš plakatų dar prieš asmeniškai susipažindami. Ar tokio išankstinio žinomumo ir siekiate?

Taip, žinomumas, be abejo, padeda. Jis padeda formuoti įmonės įvaizdį, padeda mūsų visuomeninėms iniciatyvoms ir apskritai suteikia daugiau matomumo visai organizacijai. Asmeninis žinomumas ir įmonės žinomumas čia eina kartu.

Kaip pats jaučiatės važiuodamas pro milžiniškus plakatus su savo atvaizdu?

Žinokit, dabar jau niekaip ypatingai nereaguoju.

Tikrai? Man pačiam yra tekę matyti savo atvaizdą viešoje erdvėje ir tai visada kelia šiokį tokį nejaukumą. O jūs važiuojate, tarkime, Savanorių prospektu, žiede prieš akis – milžiniškas jūsų portretas. Koks jausmas matyti save tokiu masteliu?

Man pačiam tai buvo įdomi patirtis. Visą gyvenimą buvau žmogus, kuris niekada specialiai nesislėpė, bet kažkaip natūraliai likdavo už kadro. Nedalyvavau socialiniuose tinkluose, beveik nieko nekomentuodavau, nepublikuodavau. Ne todėl, kad bijočiau viešai kalbėti ar neturėčiau ką pasakyti. Tiesiog ilgą laiką neturėjau aiškaus poreikio tai daryti. Todėl vien sprendimas pirmą kartą ant didžiulio plakato uždėti savo veidą man pačiam buvo nemažas iššūkis.

Įsivaizduoju: žmogus sėdi stotelėje, laukia troleibuso, o šalia – kelių kvadratinių metrų jūsų veidas.

Bet šypsosi. Kai priėmiau tą sprendimą ir pirmą kartą pamačiau plakatą, pajutau gana keistą dalyką. Iš pradžių norėjosi sakyti, kad tarsi praradau dalį savęs. Bet „praradau“ skamba neigiamai. Tiksliau būtų pasakyti – atidaviau dalį savo privatumo tam, ką laikau prasmingu tikslu. Taip tada ir pasijutau.

Koks tas tikslas? Įmonės socialinė atsakomybė, apie kurią kalbėjome?

Tai viena jo dalių.

Bet ar jums apskritai patinka matyti savo atvaizdą tokiu masteliu? Atsiprašau už tiesų klausimą.

Ne. Aš tai tiesiog priimu kaip faktą. Tikrai nežiūriu į tai per narcisizmo prizmę – kad man būtų malonu save matyti.

Vis dėlto nuotraukos sunku nepastebėti.

Na, ji proporcinga plakatui. Jeigu jau darai tokio dydžio lauko reklamą, negali joje sudėti dešimties mažų nuotraukėlių.

Bet važiuodamas pro šalį nejaučiate noro nusukti žvilgsnį?

Ne. Dažniau žiūriu į plakatą kaip į reklaminį darbą. Pamatau, kad gal raidę reikėjo pastumti, kažką kitaip sukomponuoti. Ypač pradžioje taip būdavo. Pamatydavau, kas man nepatinka, ir prašydavau pataisyti.

Kas kūrė šias kampanijas – reklamos agentūra, dirbtinis intelektas, jūsų pačių komanda?

Dirbame su agentūra, bet tai bendras darbas. Pačios pagrindinės plakatų idėjos yra mano. O kaip jos galiausiai atrodo – dizainas, komunikacijos strategija, išpildymas – jau visos komandos darbas. Bet pats sprendimas sakyti „darome būtent taip“ ir, pavyzdžiui, viešai rodyti savo veidą atėjo iš manęs.

Kas toliau?

Toliau dirbame. Dar Vokiečių gatvę reikia sutvarkyti.

Girdėjau, kad jūsų objektą turėtų aplankyti Vilniaus meras.

Taip, kartu apžiūrėsime situaciją ir žiūrėsime, ką dar galima padaryti geriau.

Na, tvarką ten jums turbūt lengviausia padaryti – juk tai jūsų objektas.

Mūsų objektas tiek, kiek tai priklauso nuo rangovo. Yra ir užsakovo sprendimų, jo poreikių, dalykų, kuriuos turime tarpusavyje suderinti. Tokie projektai visada yra bendras darbas.

Gerai, grįžkime prie jūsų portretų. Kur visa ši asmeninio žinomumo kampanija veda? Koks jos galutinis tikslas?

Aš į tai nežiūriu kaip į kelią į vieną konkretų galutinį tašką. Tai tiesiog dalis to, ką dabar darome.

Bet kampanijoje atsiranda jau ne tik KRS, bet ir žodžiai „Patriotizmas. Pragmatizmas“. Patriotizmas, mano supratimu, apskritai turėtų būti elementari atsakingo piliečio laikysena. O ką jūs norite pasakyti tuo „pragmatizmu“? Juk ši komunikacija turbūt nėra vien apie šiandieną.

Man tie du žodžiai svarbūs kartu. Norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad patriotizmo reikia daugiau, tačiau jis turi būti pragmatiškas. Neužtenka vien lozungų ar gražių šūkių. Reikia žiūrėti, kokie sprendimai iš tikrųjų geriausi valstybei ir visuomenei. Aš pats patriotizmą suprantu taip: valstybės ir visuomenės interesas tam tikrais atvejais turi būti svarbesnis už asmeninį. O pragmatizmas prasideda tada, kai iš visų įmanomų sprendimų renkiesi ne tą, kuris ideologiškai gražiausiai skamba ar pirmas šovė į galvą, bet tą, kuris realiai duoda geriausią rezultatą. Todėl man patriotizmas ir pragmatizmas eina kartu.

Neužtenka vien lozungų ar gražių šūkių.

Valstybės interesą iškelti aukščiau asmeninio iš esmės yra labai sena atsakingo piliečio samprata. Atrodytų, kad čia nieko revoliucingo.

Jums tai atrodo savaime suprantama. Aš manau, kad apie tai vis tiek reikia priminti.

Galbūt. Bet man įdomi ir kita šios kampanijos pusė. Jūs akivaizdžiai investuojate į savo, kaip konkretaus žmogaus, žinomumą. O žinomumas savaime yra tam tikras kapitalas: jis gali būti panaudotas versle, visuomeninėje veikloje, politikoje ar kuriant naujus projektus. Šie plakatai kainuoja pinigus, vadinasi, sąmoningai investuojate į asmeninį prekės ženklą. Ką ketinate su tuo žinomumu daryti? Minėjote, kad kuriate ir Grigo fondą. Kas tai bus?

Tai nebus Grigo fondas. Mūsų grupė vadinasi „Inspiration Holdings“. Ji valdo KRS ir kitas bendroves.

Tai yra kontroliuojanti bendrovė, valdanti KRS ir kitų įmonių akcijas, o jos akcijas valdote jūs pats?

Taip. Viena grupės įmonių yra „Inspiration Capital“. Pernai per Kalėdas ji gavo Lietuvos banko fondų valdymo licenciją. Šiemet ramiai ruošėmės veiklos pradžiai ir, tikiuosi, iki metų pabaigos paleisime pirmąjį fondą. Tai bus normalus investicinis verslas.

Kur investuosite?

Į nekilnojamąjį turtą. Tai mums natūrali kryptis.

Tik Lietuvoje ar ir užsienyje?

Tik Lietuvoje. Pirmiausia norime ramiai paleisti veiklą ir susidėlioti visą modelį.

Kokio dydžio bus pirmasis fondas?

Planuojame apie 10 milijonų eurų.

Taigi santykinai nedidelis pirmasis fondas.

Taip. Tikimės jį gana greitai investuoti, o tada jau galės sekti kiti fondai.

Dabar jau aiškėja ir platesnė jūsų žinomumo logika. Jeigu investuojate į asmeninį matomumą, natūralu klausti, kokią vertę jis ilgainiui turėtų sukurti. Viena kryptis – investicinis verslas. Bet žmonėms, matantiems jūsų portretus mieste, kyla ir kitas klausimas: gal jūs ruošiatės į politiką? Gal norite būti meru, Seimo nariu ar siekti dar aukštesnių pareigų?

Galėjote iš karto taip ir paklausti – ar čia bus politika.

Tai tik viena iš galimybių. Žinomumą galima panaudoti labai įvairiai.

Taip. Ir versle jis tikrai padeda. Jis padeda KRS, padės ir einant į investicinį nekilnojamojo turto verslą. Šios dvi kryptys viena kitą natūraliai papildo – generalinė ranga ir investicijos į nekilnojamąjį turtą yra labai arti viena kitos.

Bent jau žmogui, pamačiusiam būsimo fondo reklamą, bus aišku, kas tas žmogus iš žalio plakato, kuriam siūloma patikėti pinigus.

Taip, bus paprasčiau. Bet jeigu jau kalbame apie politiką, norėčiau truputį paaiškinti, kaip pats save matau. Esu verslininkas, kuris nuolat pradeda ir kuria naujus dalykus. Angliškai tam yra geras terminas – „serial entrepreneur“.

Kitaip tariant, serijinis verslininkas?

Taip, nors lietuviškai tas žodis skamba kiek keistai. Esmė paprasta: tai žmogus, kuris nuolat kažką kuria, pradeda naujus projektus, imasi naujų sričių. Aš visą gyvenimą toks buvau. Didelė dalis bandymų, žinoma, nepavyko. Bet aš nuolat ką nors darau ir kuriu.

Aš tokius žmones kartais vadinu „visa ko verslininkais“. Nesupraskite to kaip kritikos, tai labiau apie tipą žmogaus, kuris vienoje srityje uždirba, kitoje investuoja, trečioje pradeda naują projektą. Neapsiriboja viena siaura kompetencijų niša.

Gal ir neblogas terminas. Reikės pabandyti. Tokį žmogų dažnai veda tam tikras nepasitenkinimas. Gal net pasakyčiau – pyktis, tik teigiama prasme. Eini gatve ir matai: čia kažkas padaryta ne taip, norisi pakeisti. Pamatai procesą ir galvoji: šitą galima padaryti geriau. Tas nepasitenkinimas pradeda rūpėti tiek, kad imi dėti savo pinigus, laiką, pastangas, suburi kitus žmones ir bandai kažką pakeisti. Man su verslu taip buvo ne kartą. Su politika būtų panašiai. Jeigu mane kažkas joje pakankamai stipriai supykdytų ir pajusčiau, kad pats noriu bei galiu ką nors pakeisti, galėčiau į ją ateiti.

Su politika būtų panašiai.

Bet „pyktis“ skamba gana destruktyviai. Ar čia ne tiksliau būtų kalbėti apie ambiciją, vidinę agresiją gerąja prasme, stiprų norą veikti?

Galima ir taip. Aš kalbu ne apie nekontroliuojamą emociją ar norą griauti. Kalbu apie energiją, kuri verčia ilgai ir nuosekliai siekti rezultato. Jeigu tau tik trumpam šauna mintis ir po kelių dienų visas entuziazmas išgaruoja, toli nenueisi. O aš, jeigu jau kažkam pasišvenčiu, einu iki galo. Jeigu ateinu į verslą, tai ateinu rimtai ir nepasitraukiu po pirmų sunkumų. Todėl, jeigu kada nors ateičiau į politiką, irgi ateičiau labai ryžtingai. Galima sakyti – kaip tankas. Bet kol kas dar nesu tiek supykęs, kad ten eičiau.

Gerai, bet ar pats sau jau esate atsakęs, koks yra galutinis jūsų viešosios veiklos tikslas? 

Ne. Mano natūra tokia, kad jeigu jau kažką pasirenku, darau atkakliai ir nepasiduodu. Bet kartu esu labai atviras tam, kas gali atsirasti pakeliui. Į Lietuvą grįžau palyginti neseniai. Man dar reikia iš naujo prie jos priprasti, įsigyventi. Pradedu įvairias visuomenines iniciatyvas, daugiau kalbuosi su žmonėmis. Ir tas didesnis žinomumas man iš tikrųjų atveria daugiau galimybių dialogui. Tiesiog po truputį apšylu.

Vargu ar mes dabar čia kalbėtume, jeigu nebūtų tų didžiulių jūsų portretų žaliame fone visoje Lietuvoje. Taigi kaip būdas atkreipti dėmesį tai akivaizdžiai veikia. Nebūtina turėti galutinio plano, bet jeigu žinomumas jums jau kuria vertę, natūralu manyti, kad jis yra platesnio plano dalis – juolab kad dabar kuriate ir investicinį fondą.

Taip, Lietuva apskritai labai pasikeitė.

Ar esate patenkintas tuo, kokią valstybę radote grįžęs? Ar Lietuva, į kurią sugrįžote, yra gerokai pažengusi nuo tos, iš kurios išvykote? Kiek metų praleidote Jungtinėse Valstijose?

Daugiau kaip keturiolika.

Kur gyvenote?

Daugiausia Los Andžele. Bet teko pagyventi ir Vašingtone, ir Floridoje. Lietuva per tą laiką labai pasikeitė. Kai po COVID-19 pirmą kartą vėl grįžau ilgesniam laikui, tikrai buvo tas „vau“ jausmas – kiek daug kas pasikeitę ir kiek daug kur į gera.

Kuo užsiėmėte Jungtinėse Valstijose?

Daugiausia technologijų verslu ir investicijomis. Buvau sąmoningai atsitraukęs nuo Lietuvos, nes normaliai derinti gyvenimą tarp Los Andželo ir Vilniaus buvo praktiškai neįmanoma – para kelionės, dešimties valandų laiko skirtumas. Vien logistika suvalgydavo labai daug laiko.

Ką konkrečiai turite omenyje sakydamas „technologijų verslas“?

Kai išvažiavau, buvau labai stipriai pasinėręs į startuolius ir informacines technologijas. Į šią sritį įėjau dar prieš 2008 metų krizę. Tada teko padaryti pertrauką, o 2009 metų pabaigoje vėl grįžau.

Tai atrodo itin perspektyvi kryptis. Tiesiog nepavyko išauginti vieno didelio projekto?

Čia tokia startuolių ir apskritai verslininko dalia – ne viskas suveikia.

Yra tas dažnai kartojamas palyginimas: iš šimto startuolių gal vienas išauga į rimtą verslą, o vienaragiu tampa vienas iš tūkstančio ar dar rečiau.

Taip. Ir tam turi būti pasiruošęs.

Vadinasi, vienaragio Amerikoje nesutikote – gal bandote jį sutikti Lietuvoje?

Žinokite, pinigai, kaip konkretus skaičius, niekada nebuvo mano pagrindinė varomoji jėga.

Man atrodo, daugeliui žmonių, sukūrusių vienaragius, pinigai irgi nebuvo vienintelis tikslas. Dažnai pirmiau eina noras realizuoti idėją ir sukurti kažką naujo.

Būtent. Todėl neturiu tikslo bet kokia kaina sukurti vienaragį ir paskui jaustis pralaimėjęs, jeigu to nepadarysiu. Taip tikrai nebus.

Gerai, tada grįžkime prie jūsų frazės: „Jeigu mane pakankamai supykdys, į politiką ateisiu kaip tankas.“ Kas apskritai galėtų jus taip supykdyti, kad nuspręstumėte keisti savo gyvenimo kryptį?

Jeigu dabar tiksliai žinočiau, kas mane supykdys, vadinasi, tai jau turbūt būtų nutikę. Šiuo požiūriu esu atviras. Nenoriu iš anksto savęs uždaryti į vieną tikslą ar konkrečią pareigybę. Pavyzdžiui, žmonės gali galvoti, kad noriu tapti meru ar siekti kokių nors kitų pareigų. Bet svarbiausias klausimas man būtų ne pati pareigybė. Kodėl tu ten eini? Jeigu vien todėl, kad nori titulo ar statuso, tai jau daugiau ego klausimas. Visai kas kita, jeigu matai, kad kažką galima padaryti geriau, daugiau ar kitaip, ir jautiesi galintis prie to prisidėti. Man toks motyvas būtų daug svarbesnis.

Bet sakyti, kad ego jums visai nesvarbus, gana drąsu. Juk jūsų atvaizdas šiandien kone kiekvienoje stotelėje.

Čia reklama. Kiti samdo aktorių.

Arba nufotografuoja dramblį.

O aš nusprendžiau sutaupyti – įdėjau save. Daug pigiau. Fotografui sumoki ir viskas.

Ačiū už pokalbį.