Spotify

Akivaizdu, kad dalis ekonominių rodiklių blogėja. Dabar svarbiausia suprasti, ar tai trumpalaikis svyravimas, ar jau ilgalaikė tendencija. Kaip jūs tai vertinate?

Žiūrint vien į trečiojo ketvirčio BVP, būtų galima pradėti dramatizuoti, bet turbūt nereikėtų per daug sureikšminti vieno ketvirčio duomenų. Antrąjį ketvirtį turėjome labai stiprų ekonomikos, ypač vartojimo, šuolį. Gyventojai iš antrosios pakopos pensijų fondų pasiėmė apie pusantro milijardo eurų ir tuos pinigus leido įvairiems dalykams – nuo statybinių medžiagų iki kelionių, atostogų ar lošimų. Tai buvo labai ryškus išlaidų šuolis. Ir čia matome, kad tikėjimas, jog gyventojai tuos pinigus leis tik protingoms ir ilgalaikėms investicijoms, buvo paremtas daugiau tikėjimu nei realybe. Pavyzdžiui, išlaidos viešbučiuose antrąjį šių metų ketvirtį buvo maždaug 50 procentų didesnės nei prieš metus. Vadinasi, žmonės ne tik investavo į remontą, buitinę techniką ar būstą, bet ir tiesiog daugiau vartojo, nes norėjo geriau gyventi. Čia nekritikuojant ir nemoralizuojant, bet politikos formuotojams svarbu suprasti, kad kai gyventojams suteikiama daug laisvės priimti sprendimus dėl asmeninių finansų, jie priima ir ne pačius geriausius sprendimus. Dėl to daugelyje valstybių ir egzistuoja tam tikros gairės bei ribos, kurių viduje galima veikti.

Ypač kai kalbame apie pinigus, kurie iš esmės turėtų būti skirti oriai senatvei. Tokiu atveju tam tikras laisvės apribojimas turbūt yra pateisinamas.

Taip. Kaip neturime absoliučios laisvės nemokėti mokesčių, taip ir čia egzistuoja tam tikra atsakomybė. Visuomenės senėja, o einamaisiais mokėjimais grindžiamoms sistemoms jau dabar sunku mokėti adekvačias pensijas. Ateityje bus dar sunkiau. Todėl valstybės skatina kaupimą, o idealu būtų, kad žmonės patys savarankiškai tam ruoštųsi. Tačiau didelė dalis gyventojų nekaupia, nes labiau orientuojasi į trumpalaikius poreikius. Todėl ir matėme tokį stiprų svyravimą. Antrąjį ketvirtį Lietuvoje buvo didžiausias mažmeninės prekybos augimas Europos Sąjungoje, o trečiąjį ketvirtį – jau ryškus ekonomikos smukimas. Taigi dramatizuoti turbūt nereikia, bet žiūrint į kitus metus jau gana akivaizdu, kad tokio augimo, kokį matėme pastarąjį penkmetį, nebebus. Lietuva tikrai stebino. Pastaruosius ketverius metus ekonomika augo maždaug po 3 procentus per metus, o tokio rezultato šiame regione neturėjo nė viena kita valstybė. Tačiau žvelgiant į ateitį matome kelias problemas. Pirmiausia baigiasi RRF lėšos. Turėjome apie 4 milijardus eurų papildomų pinigų, kurie stipriai paskatino investicijas į infrastruktūrą. Taip pat turėjome sparčiai augantį eksportą. Paslaugų eksportas pirmą kartą viršijo prekių eksportą – tai šiame regione gana retas reiškinys, nes dauguma šalių vis dar yra labiau pramoninės. Mes pirmą kartą eksportuojame daugiau paslaugų nei prekių. Tačiau konkurencija eksporto rinkose didėja, ypač iš Kinijos. Vokietijoje pramonės nuosmukis tęsiasi, ir tikėtina, kad tai paveiks ir Lietuvos eksportuotojus. Energijos krizė taip pat nėra pasibaigusi. Naftos kaina dabar kiek stabilizavosi, bet tokių tariamų pagerėjimų šiemet jau matėme ne vieną. Karas Artimuosiuose Rytuose nėra išspręstas. Dujos vis dar maždaug tris kartus brangesnės nei metų pradžioje. Kuras didmeninėje rinkoje irgi yra gerokai pabrangęs. Visa tai mažina vartotojų perkamąją galią ir slopins ekonomiką ir kitais metais.

Tai jūsų prognozė – apie 1,8 procento augimo?

Taip. Labai tikėtina, kad Lietuvos ekonomikos augimas kitais metais nesieks 2 procentų, nors dauguma dabartinių prognozių vis dar yra aukščiau šios ribos. Žiūrint į visą problemų visumą, dar reikėtų paminėti, kad palūkanų normos toliau kyla ir labai tikėtina, jog Europos Centrinis Bankas gruodį jas dar kartą padidins. Visi šie veiksniai slopina ekonomiką – tiek verslo sektorių, tiek gyventojų perkamąją galią. Tai turi pasekmių ir valstybės finansams. Kitų metų biudžeto pajamos suplanuotos tikintis vis dar gana spartaus ekonomikos augimo, tačiau tikėtina, kad jis bus lėtesnis.

Biudžeto deficitas – rekordinis, žinoma, neskaičiuojant pandemijos laikotarpio, kuris buvo išskirtinė krizė. Skolinimasis taip pat rekordinis, o ekonomikos augimas tuo pat metu lėtėja. Tai reiškia ir mažesnes biudžeto pajamas. Ar dabartinis biudžeto projektas nėra pernelyg optimistinis?

Taip, čia dar reikėtų prisiminti vieną akivaizdų dalyką – šiemet į vartojimą pateko bent pusantro milijardo eurų vertės vienkartinė injekcija iš ilgalaikių santaupų. Kitais metais tokio triušio iš kepurės jau nebeištrauksime. Žinoma, dalis gyventojų dar gali pasiimti santaupas, bet dauguma tų, kurie norėjo jas išleisti dabartiniams poreikiams, tai jau padarė. Dabar matome, kad labai maža dalis gyventojų nusprendžia toliau stabdyti kaupimą senatvei. Taigi tokio vartojimo šaltinio nebebus. Be to, lėtėja atlyginimų augimas – ir viešajame sektoriuje, ir minimalios algos didėjimas, ir privačiame sektoriuje atlyginimai augs lėčiausiai beveik per dešimtmetį. Nors infliacija vis dar gana didelė, atlyginimų augimas lėtėja. Tai reikšmingai slopins ir vartojimo augimą. Todėl biudžeto pajamų planai iš dalies remiasi pernelyg optimistinėmis prielaidomis – tiek dėl ekonomikos augimo, tiek dėl mokesčių surinkimo. Valstybės kontrolė irgi sako, kad biudžeto deficitas greičiausiai nebus 3,9 procento – jis gali būti gerokai didesnis tiek kitais, tiek galbūt ir 2028 metais. Trumpuoju laikotarpiu čia dar nėra didelės dramos. Jeigu nesurenki tiek pajamų, kiek planavai, bet išleidi tiek, kiek buvai suplanavęs, arba daugiau, valstybė skolinasi. Ne visos valstybės visais laikotarpiais gali tai sau leisti. Lietuva kol kas gali, nes mūsų skolos lygis vis dar gana žemas. Tačiau skola auga vienu sparčiausių tempų Europos Sąjungoje. Ir mane labiausiai neramina ne pats skolos dydis, o platesnis kontekstas. Visos Vakarų valstybės šiuo metu skolinasi brangiausiai nuo šio amžiaus pradžios. Žemų palūkanų laikotarpis baigėsi. Jūs minėjote pandemiją – tada visos valstybės labai skolinosi, bet tai darė beveik už nulines palūkanas. Dabar net sunku įsivaizduoti, bet 2021 metais Lietuva tarptautinėse rinkose leisdama 10–15 metų obligacijas galėjo skolintis už maždaug 0,8 procento metinių palūkanų. Jeigu ir dabar palūkanos būtų tokios, būtų galima sakyti: skolinkimės, nes vien ekonomikos augimas tokį skolinimąsi iš esmės padengtų. Bet dabar situacija kitokia. Šiuo metu Lietuva dešimčiai metų gali pasiskolinti maždaug už 4,5 procento. Ir tai jau pradeda labai aiškiai atsispindėti biudžete. Man turbūt pats labiausiai nerimą keliantis rodiklis yra palūkanų išlaidos. Prieš penkerius metus biudžete palūkanoms reikėdavo skirti apie 250 milijonų eurų.

Dabar – maždaug aštuonis kartus daugiau.

Taip. Šiemet jau virš milijardo. Kitais metais suma artės prie pusantro milijardo. Valstybės kontrolė prognozuoja, kad po dvejų ar trejų metų…

…bus apie 2 milijardus eurų.

Taip. Ir čia jau esminė problema, nes tai labai stipriai riboja valstybės galimybes didinti išlaidas kitose srityse. Vien dėl ekonomikos augimo per metus valstybės galimybės didinti išlaidas padidėja maždaug pusantro milijardo eurų. O palūkanų išlaidų prieaugis didelę dalį tos erdvės tiesiog suvalgo. Tai reiškia mažiau galimybių didinti finansavimą socialinėms reikmėms, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimams, infrastruktūrai ir kitoms sritims. Todėl daugeliui žmonių pats skolos lygis gali ir neatrodyti grėsmingas. Kai pasakai, kad skola dabar yra apie 40 procentų BVP, o ateityje gali būti 50 procentų, tai skamba gana abstrakčiai. Juo labiau kad, pavyzdžiui, Prancūzijos skola viršija 100 procentų BVP. Bet kai supranti, kad vis didesnę biudžeto dalį reikės skirti vien palūkanoms, viskas tampa daug konkrečiau. Tai reiškia, kad nebus galima taip sparčiai didinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų ar finansuoti kitų reikmių.

Infliacija Lietuvoje išlieka viena didžiausių. Dujos, nafta ir kiti energijos ištekliai brango visur, tačiau mūsų infliacijos rodiklis vis tiek išsiskiria. Kokią atsakomybės dalį dėl to tenka prisiimti nacionalinei valdžiai? Kokie sprendimai prie to prisidėjo?

Galima įvardyti bent du ar net tris veiksnius. Pirmiausia – biudžeto deficitas. Politikai dažnai sako: turime spręsti problemas, todėl skirsime daugiau pinigų šeimoms, finansuosime nemokamą maitinimą ar kitas priemones. Bet jeigu daliji pinigus, kurių neuždirbai ir nesurinkai iš mokesčių mokėtojų, o pasiskolinai, tai irgi tampa infliacijos šaltiniu. Tie pinigai įliejami į ekonomiką, vartojimas auga sparčiau nei pasiūla, paklausa didėja labiau nei pasiūla, todėl kyla kainos. Žiūrint į kitus metus, istorija iš esmės tokia pati. Jeigu didėja biudžeto deficitas ir kartu didėja skolintų pinigų dalis, kuri patenka į ekonomiką, tai prisideda prie spartesnio kainų augimo. Ir didžiausią neigiamą poveikį paprastai pajunta mažiausias pajamas gaunantys, pažeidžiamiausi visuomenės nariai.

Kitaip tariant, universaliomis priemonėmis bandydamas padėti visiems gali dar labiau pakenkti tiems, kuriems pagalbos reikia labiausiai?

Taip. Prie infliacijos prisidėjo ir pensijų sistemos pakeitimai, leidę gyventojams gana staigiai ilgalaikes santaupas nukreipti į vartojimą. Jeigu atsiranda vienkartinis paklausos šuolis, pasiūla taip greitai neprisitaiko. Ten, kur ji yra neelastinga, tai iš karto virsta spartesniu kainų augimu. Tai matėme ir prekių, ir paslaugų rinkoje. Šis sprendimas prie infliacijos, mano vertinimu, galėjo pridėti maždaug procentinį punktą. Trečias dalykas – valdžios sprendimas nekompensuoti energijos kainų šuolio tokiu mastu, kaip tai darė kai kurios kaimyninės valstybės. Daugelis jų taikė laikinas mokestines lengvatas, mažino akcizus, mokėjo kompensacijas ir kitais būdais amortizavo kuro bei energijos kainų augimą. Tai padėjo sumažinti ir galutinę kuro kainą, ir bendrą infliaciją. Lietuvoje tokios priemonės buvo taikytos labai trumpai – pavasarį trumpam sumažintas akcizas, bet vėliau tai nebuvo tęsiama. Šito sprendimo aš klaida nevadinčiau. Manau, kad energijos ir iškastinio kuro kainų šuoliai vis dėlto turi veikti kaip signalas, skatinantis ir gyventojus, ir verslą keisti elgesį. Žmonės pradeda svarstyti, kiek automobilių šeimai iš tikrųjų reikia, kokiomis transporto priemonėmis važiuoti, ar galima dažniau naudotis viešuoju transportu, ar verta rinktis ekonomiškesnį automobilį. Jeigu per kiekvieną energijos krizę, kaip 2022 metais ar šiemet, valstybė viską kompensuoja ir sušvelnina, mažėja asmeninė atsakomybė. Mano nuomone, valstybė ne visais atvejais turėtų tam naudoti mokesčių mokėtojų pinigus. Juk tokiu atveju mokesčiai surenkami iš visų, taip pat ir iš tų, kurie naudojasi viešuoju transportu, o parama skiriama, pavyzdžiui, važinėjantiems dyzeliniais automobiliais. Tai nėra nei ekonomiškai efektyvu, nei labai teisinga.

Kas galėtų padėtį pakeisti į gera? Kylant palūkanų normoms, finansavimas Lietuvoje neišvengiamai brangsta. Pramonė ir kiti verslai jau kalba apie prastesnę prieigą prie finansų. Brangesnis kapitalas reiškia mažiau investicijų ir lėtesnį ekonomikos augimą. Kokias išeitis matote?

Pirmiausia verta prisiminti, kodėl Lietuva iki šiol augo taip sparčiai. Taip, turėjome sėkmingą pramonės ir paslaugų eksportą, didėjo verslo investicijos. Bet kartu paskolų portfelis Lietuvoje jau trečius metus augo sparčiausiai visoje euro zonoje – tiek gyventojų, tiek verslo paskolų. Tai reiškia, kad kapitalo prieinamumas nebuvo problema ir pasiskolinti nebuvo labai sudėtinga. Dabar problema kita – pati skolos kaina. Pirmuosius ženklus jau matome būsto rinkoje. Sandorių skaičius sumažėjo, palyginti su šių metų pradžia ar praėjusiais metais.

Tai jau matyti realiuose duomenyse?

Taip. Ir tai turbūt nustebino nemažai žmonių, kurie tikėjosi, kad iš antrosios pakopos pensijų fondų atsiimti pinigai masiškai nukeliaus į būsto rinką ir visi pradės pirkti antrą ar trečią būstą. Nieko panašaus neįvyko. Sandorių skaičius net sumažėjo. Pagrindinė priežastis – suprastėjęs įperkamumas. Būsto kainos pernelyg atitrūko nuo atlyginimų ir gyventojų perkamosios galios. Todėl į būsto rinką pateko tik labai nedidelė dalis iš pensijų fondų atsiimtų pinigų. Labai tikėtina, kad ši tendencija tęsis ir kitais metais. Palūkanų normos bus aukštesnės, o būsto kainos šiemet ir taip labai smarkiai kilo. Pavyzdžiui, vidutinė kaina Vilniuje padidėjo apie 15 procentų, Kaune – apie 25 procentus. Tai nėra tvari situacija. Todėl tikėtina, kad sandorių skaičius kitais metais reikšmingai neaugs. Kalbant apie verslo finansavimą, paskolų portfelis taip pat augo sparčiausiai euro zonoje, bet tikėtina, kad dabar augimas lėtės. Ir nebūtinai dėl to, kad bankai mažiau skolins. Greičiau pats verslas turės mažesnį poreikį ir mažiau galimybių skolintis bei plačiai investuoti.

O ką tokiu atveju gali padaryti valstybė?

Kalbant apie politikos formuotojus ir valstybės finansus, man atrodo svarbu tai, kad Vyriausybė bent jau reaguoja į Valstybės kontrolės išvadas, jog biudžeto deficitas gali būti didesnis, nei suplanuota.

Kitaip tariant, nėra užsispyrimo laikytis vien pirminio plano ir ignoruoti visus perspėjimus?

Taip.

Esame turėję Vyriausybių, kurios priimdavo sprendimą dėl mokesčių ar išlaidų ir paskui į kritiką beveik nebereaguodavo.

Taip. Aš, žinoma, prisimenu 2009 metus, nors tuomet kontekstas buvo visiškai kitoks.

Žinoma, situacija buvo visai kita.

Tuomet alternatyvų beveik nebuvo – arba valstybė rizikuoja tapti nemoki, arba sukandi dantis ir priimi labai skausmingus sprendimus. Bet ir tas laikotarpis davė svarbią pamoką. Jeigu labai skubiai bandai subalansuoti valstybės finansus, vienu metu karpydamas išlaidas ir didindamas mokesčius, gali pasiekti priešingą efektą. Dar labiau išauga nedarbas, smunka ekonominis aktyvumas, o biudžeto pajamos taip ir nepadidėja tiek, kiek tikėtasi. Panašią mažesnio masto pamoką pastaraisiais metais sau pakartojo ir Estija. Jos ekonomika stagnavo, o biudžeto deficitas didėjo.

Tačiau estai vengė skolintis ir bandė išsiversti savo lėšomis.

Taip, ir čia, mano manymu, jie padarė klaidą. Estija turėjo mažiausią skolą Europos Sąjungoje, o palūkanų normos tuo metu dar nebuvo tokios aukštos. Tačiau vyravo skandinaviškas, šiaurietiškas požiūris, kad valstybė turi gyventi tik pagal savo galimybes ir vengti skolos. Todėl buvo didinami mokesčiai, karpomos išlaidos, o tai dar labiau pagilino ekonomines problemas. Ir tai taip pat buvo klaida. Dabartinė Lietuvos Vyriausybė, panašu, ieško būdų koreguoti situaciją. Premjeras yra pavedęs asignavimų valdytojams ir ministerijoms peržiūrėti, kur galima sumažinti nebūtinas išlaidas. Čia turbūt nereikia būti ekonomistu, kad suprastum – valstybė visada turi tam tikrų perteklinių išlaidų. Turime ir neefektyvių ar neskaidriai vykdomų viešųjų pirkimų, kurie tenkina trumpalaikius ar siaurus interesus, bet ne ilgalaikius visuomenės poreikius.

Taip pat yra valstybės ir savivaldybių aparatas, kuriame irgi galima ieškoti efektyvumo rezervų.

Tos paieškos, kur būtų galima sutaupyti, yra labai gera kryptis. Bandomos ir tam tikros nedidelės mokestinės korekcijos, ir tai, mano manymu, irgi gerai, nes reikšmingas kurių nors mokesčių didinimas galėtų dar labiau pristabdyti ekonomiką ar net nuvesti ją į stagnaciją arba nuosmukį. Todėl dabar labiau žiūrima į vadinamuosius nuodėmių mokesčius – lošimus, cukrų, galbūt kai kurių lengvatų panaikinimą.

Taip, bet tai duotų keliolika ar, geriausiu atveju, keliasdešimt milijonų eurų, o kalbame bent apie milijardą.

Taip, bet čia svarbi pati kryptis. Praėjusiais metais buvo priimta reforma, kurios visa našta iš esmės nugulė ant gyventojų ir verslo – padidintas pelno mokestis, daliai gyventojų gyventojų pajamų mokestis, panaikintos kai kurios PVM lengvatos. Gyventojai ir verslas tą naštą prisiėmė. Taip, didesnė mokestinė našta buvo reikalinga, nes turime adekvačiai finansuoti krašto apsaugą. Bet ko iki šiol beveik nepadarė viešasis sektorius – tai neprisidėjo savo taupymu. Dabartiniai bandymai kol kas gana simboliniai. Aišku, iki biudžeto svarstymo staiga rasti didelių sutaupymų sunku, bet čia turėtų atsirasti, tarkime, trejų metų planas. Vyriausybė ir taip pateikia trejų metų biudžeto projekcijas – kaip keisis pajamos ir išlaidos. Tai tame ilgesniame laikotarpyje turėtų atsirasti labai ambicingų tikslų, pavyzdžiui, sutaupyti apie milijardą eurų valstybės valdymo išlaidų. Tai gali skambėti labai ambicingai, bet žmonės, bent kiek susidūrę su valstybės finansais, pasakytų, kad tai nėra neįmanoma. Pradėti galima nuo viešųjų pirkimų – kaip perkama ir kas perkama.

Yra ir ISM parengta studija – viešųjų išlaidų mažinimas trumpuoju laikotarpiu gal ir neduoda labai ryškaus, iš karto matomo efekto, tačiau ilguoju laikotarpiu gali sukurti labai geras prielaidas ekonomikos augimui.

Taip. Ir čia dar turime unikalią technologinę revoliuciją, kuri leidžia išlaisvinti viešojo sektoriaus resursus. Dalis darbuotojų galėtų pereiti į privatųjį sektorių, kur jų trūksta, o dalį funkcijų būtų galima automatizuoti. Bet šiandien vis dar dažnai matome, kad valstybė perka naujas informacines sistemas fragmentuotai. Atskiros institucijos perka beveik tą patį produktą, užsako jį iš skirtingų tiekėjų ir sumoka kelis kartus. Trūksta centralizuoto požiūrio. Lygiai tas pats gresia ir diegiant dirbtinio intelekto sprendimus. Jeigu už tai bus atsakinga keliolika skirtingų institucijų, jos leis pinigus nevienodai ir dažnai neefektyviai. Todėl vis dar labai trūksta vienos aiškiai atsakingos institucijos, kuri galėtų koordinuoti visą skaitmenizacijos ir efektyvumo didinimo procesą – nuo ministerijų iki joms pavaldžių įstaigų ir savivaldybių. Taip būtų galima sutaupyti daug viešųjų išteklių. Gerai, kad kol kas neinama vien mokesčių didinimo keliu. Gali būti, kad prie jo dar bus grįžta, bet tikiuosi, jog vis dėlto atsiras aiškesnis planas, kaip valstybė galėtų gyventi taupiau.

Nerijau, o kaip kitais metais atrodysime regiono kontekste? Tas jūsų prognozuojamas 1,8 procento augimas gali atrodyti ir nemažas, ir mažas – priklauso nuo to, su kuo lyginsime. Kaip atrodysime šalia Lenkijos, Latvijos ir Estijos?

Čia situacija apsiverčia. Jeigu pastaruosius penkerius metus buvome pirmoje vietoje pagal ekonomikos augimą regione, tai kitais metais prognozuojame, kad ir Lenkijos, ir Latvijos, ir Estijos ekonomikos augs daugiau kaip 2 procentais, greičiausiai arčiau 2,5 procento. Lietuvos augimas, tikėtina, nesieks 2 procentų. Prie to prisideda ir aukšta bazė. Šiemet ekonomika buvo stipriai kilstelėta išleistų santaupų, bet kiti augimo veiksniai blėsta – nuo Europos Sąjungos paramos iki valstybės finansų ir kitų impulsų. Tai nėra tragedija. Lėtesnis augimas dar nėra stagnacija. Bet tai turi labai didelių pasekmių politikai. Ir man atrodo, kad politikai šito fakto dar iki galo nesuvokė. Mes per pastarąjį penkmetį, o gal net dešimtmetį, pripratome prie to, kad valdžios sektoriaus finansai kasmet auga maždaug dešimtadaliu. Vidutinis darbo užmokestis irgi augo beveik dviženkliu tempu. Todėl atrodė, kad galima beveik viską didinti dviženkliu tempu. Ir dabar kai kurie ministrai vis dar mėgsta sakyti, kad sparčiai augs ir pensijos, ir atlyginimai. Bet tas laikotarpis baigėsi. Tiek pinigų nebebus. Jau dabar matome, kokia įtampa kyla bandant viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus padidinti 7,5 procento. Pinigų nėra. Mokytojai streikuoja, nes politikai delsia atvirai pasakyti, kad valstybė tam paprasčiausiai nebeturi pakankamai lėšų. O visi papildomi šeimos paketai ir kiti pasiūlymai iš esmės finansuojami skolintais pinigais. Biudžeto pajamų augimo dar pakanka būtiniems poreikiams – pensijų indeksavimui išlaikyti, krašto apsaugos finansavimui virš 5 procentų BVP išsaugoti.

Ir to reikės dar ilgą laiką.

Taip. Bet jeigu norėsime toliau didinti atlyginimus, daugiau investuoti į infrastruktūrą ar plėsti kitas programas, kažkur turės atsirasti sutaupymų. Iki biudžeto svarstymo pažadai vis dar skambėjo taip, lyg Lietuva būtų sparčiausiai auganti Europos Sąjungos ekonomika, kurios biudžeto pajamos ir toliau didės dviženkliu tempu. Bet šitas etapas baigiasi. Baigiasi ir dalis Europos Sąjungos paramos, ir labai spartus natūralus augimas. Todėl ir politiniai pažadai turi nusileisti ant žemės.

Ir pabaigai – apie politiką. Įsivaizduokime kitų metų viešąją ir politinę erdvę, kai tampa aišku, kad Lietuvos ekonomikos augimas yra lėčiausias regione. Tai neišvengiamai didins spaudimą valdžiai kažką daryti. Vienas kelias – efektyvinti viešąjį sektorių ir ieškoti struktūrinių pokyčių. Kitas – toliau skolintis, didinti išmokas ir problemą perkelti jau kitam politiniam ciklui. Kuris scenarijus jums atrodo labiau tikėtinas?

Manau, kad, kadangi lengvų sprendimų nėra, bazinis scenarijus vis tiek bus skolintis. Klausimas tik, ar skolinsimės 4, ar 5 milijardus eurų. O pasekmes jau teks spręsti Vyriausybei 2029 metais, kad ir kokios partijos ją suformuotų. Iki to laiko bus susikaupusios gerokai didesnės palūkanų išlaidos, o ekonomikos augimas bus lėtesnis. Todėl subalansuoti valstybės finansus bus sudėtingiau. Dėl to ir sakau, kad tokiems scenarijams reikia ruoštis iš anksto. Reikėtų žiūrėti ne į tai, kokią naują ministeriją dar sukurti, o galbūt kurias dvi galima sujungti. Rezervų tikrai yra.

Kitaip tariant, valstybė pirmiausia turėtų parodyti pavyzdį pati. Gal tai ir nėra didžiausias sutaupymas viso biudžeto mastu, bet lyderystės prasme signalas būtų labai svarbus – pradėti nuo savęs.

Vienareikšmiškai. Kaip ir kalbėjome, didesnę mokestinę naštą jau prisiėmė ir verslas, ir gyventojai. O valstybė, valdžios sektorius, kol kas labai mažai parodė tokio pavyzdžio. Ir tas pavyzdys yra labai svarbus. Dabar, kai planuojama ateitis ir dalijami pažadai, pasigyrimo objektas dažniausiai būna tai, kiek pinigų bus išleista. Kiek duosime šeimoms, kiek skirsime vienai ar kitai programai – nors kartais su pačiomis šeimomis tai turi labai mažai bendro ir tėra patrauklus politinis pavadinimas. Bet mąstymas turėtų keistis. Reikėtų klausti ne tik, kiek dar galime išleisti, bet ir kur galime neišleisti, nepakenkdami nei pažeidžiamoms visuomenės grupėms, nei viešųjų paslaugų kokybei. Tokių sričių yra daug. Kai visi asignavimų valdytojai, ministrai ir jiems pavaldžios institucijos pradės galvoti, kaip tą patį rezultatą pasiekti išleidžiant mažiau arba visai papildomai neišleidžiant pinigų, būtent tuo ir reikėtų didžiuotis. Ir rinkėjai turėtų vertinti tokius rezultatus. O ne pažadus, kad štai galime nupirkti „kotletų“ už 400 milijonų eurų, kuriuos pasiskolinsime, o grąžins mūsų ir kaimynų vaikai.

Ačiū už pokalbį.