Spotify

Pradėti norėčiau nuo mūsų Šiaurės kaimynų iniciatyvos – Suomijos prezidento ir Norvegijos ministro pirmininko pokalbio su Vladimiru Putinu bei dėl to kilusios kritikos. Danijos premjerė sureagavo itin griežtai. Kaip jūs vertinate šią iniciatyvą?

Tai nėra netikėta. Jeigu prisiminsime, šių metų pirmoje pusėje Suomijos prezidentas Stubbas lankėsi Lietuvoje. Teko ir man moderuoti vieną pokalbį su juo, ir jis gana atvirai kalbėjo, kad reikia ieškoti dialogo kanalų, nes kitu atveju Europa lieka už durų. Pokalbiai vis tiek vyksta, tik juose dalyvauja Jungtinės Valstijos, Rusija, kartais Ukraina, o Europos šalių atstovavimo nėra.

Kai jau beveik aišku, kad trišalės derybos įvyks, kažkas iš Europos bando paskutinę akimirką rasti vietą prie stalo. Ar taip aiškintumėte šią iniciatyvą?

Taip, imamasi iniciatyvos suprantant, kad ji niekada nebus sutikta vienareikšmiškai, nes bet koks atskirų valstybių ar jų grupių formatas nebus iki galo legitimus visos Europos Sąjungos kontekste. Jeigu tai vadinamasis E3 – prancūzai, britai ir vokiečiai, kyla klausimas, kodėl nėra, pavyzdžiui, lenkų. Jeigu įtraukiama Lenkija, kodėl nėra Šiaurės ir Baltijos valstybių, kurios pagal santykį su savo ekonomikos dydžiu yra vienos didžiausių Ukrainos rėmėjų? Be to, esame labai arti agresorės. Kyla daugybė klausimų, į kuriuos neįmanoma rasti vienareikšmio atsakymo. Europos Sąjunga bandė svarstyti įvairias kandidatūras – kas galėtų būti tas atstovas ar atstovė, deleguotas Europos Sąjungos valstybių kalbėtis tiek su Rusija, tiek su Jungtinėmis Valstijomis. Kol kas to padaryti nepavyko, todėl turime pavienes iniciatyvas, kurios, kaip matome, net ir regione nėra sutinkamos vienareikšmiškai.

Vis dėlto čia yra tam tikros logikos. Suomija ir Norvegija yra šiaurinės Rusijos kaimynės, o abiejų šalių vadovai dalyvavo susitikime su Volodymyru Zelenskiu ir Donaldo Trumpo pasiuntiniu. Ar tai bent iš dalies suteikia jų iniciatyvai legitimumo?

Be abejo. Norvegija yra NATO narė, nors nepriklauso Europos Sąjungai. Suomija priklauso abiem organizacijoms. Ukraina taip pat išreiškė palaikymą bendrai iniciatyvai – Zelenskis tai pasakė labai tiesiai. Argumentų tikrai yra, tačiau koordinavimo klausimas išlieka ir jis nėra naujas. Atsiminkime, kad kadaise Europos Sąjungoje buvo svarstoma turėti užsienio reikalų ministro pareigybę, bet valstybės narės tokios idėjos atsisakė, nes nenorėjo niekam suteikti tokio rango ir portfelio srityje, kuri labiau priklauso nacionalinių valstybių kompetencijai nei Europos Sąjungai. Dėl to Kaja Kallas, panašu, negalėtų būti ta atstovė, kuria pasikliautų visos, bent jau Europos Sąjungos, valstybės. Todėl iniciatyvos imasi tie, kurie galbūt ir istoriškai turi glaudesnę dialogo su Rusija patirtį. Buvęs Suomijos prezidentas taip pat buvo vienas iš tų, kurie dažnai kalbėdavosi su Putinu dar tuo metu, kai Suomija nebuvo NATO narė, ir po tokių susitikimų grįždavo į Europos sostines pasakoti, ką išgirdo Kremliuje. Aišku, dabar situacija pasikeitusi, bet dialogo su Rusija kultūra Suomijoje, ypač diplomatijoje, tikrai yra išvystyta.

Turbūt matėte ir Putino patarėjo užsienio politikai Jurijaus Ušakovo komentarą, kad europiečiai į derybas galėtų atvykti nebent nusipirkę bilietą, bet ne sėdėti prie stalo. Kitaip tariant, Rusija Europai vietos šiame formate nenumato.

Taip, gana atvirai tyčiojamasi, o kartu Europa paverčiama pagrindiniu priešu. Tai matome ir Rusijos propagandoje – naratyvas yra visiškai pasikeitęs. Jungtinės Valstijos, be abejo, iš Kremliaus perspektyvos išlieka labai sudėtingu partneriu bet kokių derybų kontekste, bet Europa pateikiama kaip priešų priešas. Todėl nestebintų, jeigu Rusija sąmoningai siektų išvengti Europos šalių atstovavimo. Tačiau kol kas, sakyčiau, problema yra mūsų pačių, tai yra Europos valstybių, pusėje. Jeigu Europa pateiktų konkretų pasiūlymą dėl vienokio ar kitokio formato arba bent jau matytume, kad kažkas imasi iniciatyvos ir ji nėra vetuojama, Kremlius būtų pastatytas prieš faktą. Dabar tokio fakto nėra. Stubbo ir Norvegijos premjero iniciatyva yra bandymas pajudinti ledus, tačiau, kaip matome, kritikos jai tikrai nemažai.

Ar šiame kontekste logiškai skamba ir iš Pentagono Baltijos šalims siunčiama žinia – jeigu ne iš esmės keisti toną, tai bent jį švelninti Rusijos atžvilgiu?

Galiu pasakyti tik tiek, kad tai tikrai nėra nauja žinia iš Vašingtono. Tą girdime ne vienerius metus.

Gal net kokius du dešimtmečius.

Taip. Todėl kontekste, manyčiau, reikėtų tai pateikti ne kaip esminį pokytį, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau, bet veikiau kaip priminimą. Žinoma, visa tai nuskamba labai jautriame kontekste, kai kalbame apie grėsmių lygį, kurį kai kurių šalių vadovai vadina beprecedenčiu. Ir čia nereikia net spekuliuoti – pakanka žiūrėti, ką sako Lenkijos ir kitų valstybių atstovai. Pati situacija yra išskirtinai sudėtinga. Tačiau žinia, ypač iš Pentagono, Baltijos šalims ar kam nors kitam niekada nebuvo tokia, kad reikėtų papildomai aštrinti grėsmės iš Rusijos retoriką. Šia prasme nemanau, kad čia yra kas nors labai ypatinga.

Vis dėlto pati žinia svarbi. Lietuvoje jau pasigirdo komentarų, kad galbūt turėtume elgtis panašiau kaip Suomija – atidžiau rinkti žodžius, bet kartu rimtai investuoti į gynybą, užuot ilgą laiką apsiriboję daugiausia retorika.

Ne kartą esu girdėjęs ir iš Pentagono atstovų primenant vieną užsienio ir gynybos politikos mantrą, priskiriamą prezidentui Theodore’ui Rooseveltui: reikia kalbėti tyliai, bet nešiotis didelę lazdą ir turėti galimybę smogti, jeigu to prireiktų. Turbūt toks ir yra Pentagono požiūris. Panašių tezių girdėti ir kitose Europos šalyse, kurios sako, kad nereikia pilti papildomo, dabar jau būtų madinga sakyti, dyzelinio kuro į degančią ugnį.

Nors dyzelinas tuo ir unikalus, kad juo ugnį kartais galima beveik užgesinti.

Ir dar labai brangiai visa tai kainuos. Bet esmė ta, kad Rusijos propaganda nori ir dabar ypač stipriai akcentuoja, jog karas prieš Ukrainą, agresija prieš Ukrainą esą tėra gynyba: mes tik ginamės nuo Vakarų. Iš Vakarų pusės tikrai egzistuoja nuostata – ir ne tik Jungtinėse Valstijose – neduoti papildomo pagrindo tokiai propagandai. Aš nesu iki galo tikras, ar tai apskritai suveiktų, nes Rusija, jeigu pagrindo neturi, jį susikuria pati. Ji ir toliau formuos savo propagandinį naratyvą taip, kaip norės, nepaisydama to, ką mes darysime ar ko nedarysime. Tačiau Vakaruose egzistuoja tezė, kad galbūt verta vengti situacijų, kai Rusijos valstybinė žiniasklaida gauna patogių iškarpų, kurias vėliau aktyviai naudoja savo visuomenei mobilizuoti ir aiškinti: jeigu ne mes, tai mus užpuls. Žinoma, tai visiškas absurdas, bet Rusijoje tai toli gražu ne vienintelis absurdas.

Ar šiame kontekste jums netikėtai nuskambėjo „Politico“žinia, kad Jungtinės Valstijos spaudžia Lietuvą dėl trąšų?

Ir taip, ir ne. Mes su jumis ne kartą apie tai kalbėjome ir svarstėme, kas čia vyksta ar nevyksta. Mano supratimu, bent jau iš to, kas girdisi iš amerikiečių ir apskritai kitoje Atlanto pusėje, niekas iš esmės nepasikeitė. Per visą Donaldo Trumpo, ypač antrąją, kadenciją nuolat iškyla klausimas, ar nereikėtų peržiūrėti sankcijų Baltarusijai, o gal net ir Rusijai, būtent kalbant apie trąšas.

Dėl priklausomybės nuo Kanados, alternatyvų, pigesnių trąšų ir galbūt dar vieno būdo parodyti spaudimą Kanadai? Tokia logika?

Taip pat ir dėl JAV ūkininkų interesų, kurie prieš rinkimus tampa svarbesni negu kitais laikotarpiais. Yra įvairių niuansų, bet aš lieku prie tos pačios tezės, kurios bent jau kol kas niekas nepaneigė. Jeigu Jungtinės Valstijos iš tikrųjų ką nors spaudžia keisti politikos kryptį ar konkretų sprendimą, apie tai paprastai visi žino ir nebereikia svarstyti, vyksta tas spaudimas ar ne.

Kai spaudžia, tai spaudžia.

Taip. Ir turbūt Lietuva labai norėtų išvengti situacijos, kai toks spaudimas prasidėtų realiai, nes tada kiltų daug sudėtingų dilemų. Esant ir taip labai jautriam kontekstui, tikslas greičiausiai yra išvengti papildomos eskalacijos ir tikėtis, kad viskas liks ties temos paminėjimais, o ne virs realiu spaudimu. Bet kokie kiti scenarijai Lietuvai būtų labai nepalankūs.

Bet ar toks spaudimas apskritai techniškai prasmingas? Sankcijos yra Europos Sąjungos lygmens sprendimas, nors trąšos keliautų per Lietuvos teritoriją. Ar Jungtinės Valstijos iš esmės tikėtųsi, kad Lietuva pradėtų advokatauti už sankcijų keitimą Europos Sąjungoje?

Jungtinės Valstijos apskritai gana sunkiai priima logiką, kad Europos Sąjunga kažką daro ar nedaro kaip atskiras politinis veikėjas. Dažniausiai Vašingtone mąstoma taip: arba konkrečios Europos valstybės priima sprendimus, arba ne. Mintis, kad kažkokia Europos Sąjungos institucija kažką nusprendė ar ne, amerikietiškam užsienio politikos sprendimų priėmimo modeliui yra gana svetima.

Taip, bet šiuo atveju juk kalbame ne apie vieną instituciją – sankcijas tvirtina pačios valstybės narės.

Ir turbūt jautrumas vėl padidės tada, kai kitų metų pradžioje reikės sankcijas pratęsti arba nepratęsti. Tada ir iškils klausimas, kokia yra atskirų valstybių pozicija, o Lietuvos balsas natūraliai bus svarbus, nes esame tiesiogiai susiję su šiuo klausimu.

Nes trąšos važiuotų per Lietuvą.

Taip. Ir šiuo metu nematau jokių signalų, kad Lietuva ketintų peržiūrėti savo poziciją dėl sankcijų. Lygiai taip pat nėra signalų, kad Europos Sąjunga svarstytų jas iš esmės keisti. Kita vertus, matome, kad Europos Sąjungos sankcijų režimas nėra visiškai hermetiškas. Atskiros šalys vis randa būdų išsiderėti tam tikras išimtis – ar dėl savo gamyklų, ar dėl konkrečių ekonominių interesų, ar net dėl atskirų oligarchų. Pastaruoju metu matėme atvejų, kai rusų oligarchai buvo išimami iš sankcijų sąrašų. Vadinasi, tokie sprendimai yra įmanomi, bet kažkas turi juos inicijuoti, skatinti ir stumti į priekį. Man labai sunku įsivaizduoti, kad šiuo atveju tai būtų Lietuva.

Pereikime prie JAV vidurio kadencijos rinkimų. Ar Trumpas po jų bus tik suvaržytas, ar jau rimtai nokautuotas politiškai?

Šiandien atrodo, kad tikimybė net ir tam tikro nokauto, jeigu juo laikytume Respublikonų partijos daugumos praradimą ir Atstovų Rūmuose, ir Senate, yra kaip niekada didelė. Tai matyti ir iš skaičių, ir iš bendro konteksto. Pavyzdžiui, prezidentas Trumpas važiuoja į Misisipę – labai „raudoną“ valstiją. Jeigu reikia aktyviai mobilizuoti rinkėjus net ten, kur palankesnėmis aplinkybėmis to nereikėtų, tai irgi yra tam tikras signalas.

„Panorama“ rodė reportažą iš Virdžinijos, kur net žmonės, ištisas kartas balsavę už respublikonus, sakė šį kartą nebalsuosiantys.

Rinkėjų aktyvumas jau dabar didelis – balsavo apie 42 milijonus amerikiečių. Aišku, iš anksto tiksliai nežinome, už ką jie balsavo, bet matyti, kad kai kuriose valstijose tarp iš anksto balsuojančių aktyvesni registruoti yra demokratai. Ir apskritai, sprendžiant iš pavienių signalų, didesnis entuziazmas šiuo metu yra „mėlynųjų“, tai yra opozicinės Demokratų partijos, pusėje. Visa tai kuria foną, kuriame beveik niekas neabejoja, kad Atstovų Rūmuose daugumą perims demokratai. Kaip tik ką tik grįžau iš Vašingtono, ir ten tai laikoma beveik savaime suprantamu scenarijumi. Klausimas labiau apie tai, kokio dydžio bus dauguma. Dabar respublikonai turi vos kelių mandatų persvarą, todėl demokratams nereikia labai didelės pergalės, kad padėtis apsiverstų. Bet pats mandatų skirtumas irgi labai svarbus. Jeigu dauguma bus labai trapi, demokratams bus sunkiau išlaikyti vienybę. Jeigu ji bus didesnė, tai jau bus labai rimtas politinis signalas. Istoriškai nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos per 20 vidurio kadencijos rinkimų 18 kartų prezidento partija Atstovų Rūmuose prarasdavo mandatų. Vidutiniškai – apie 26.

Vidutiniškai 26 mandatus? Tai jau gana reikšmingas pokytis.

Taip, nors čia, aišku, reikia žiūrėti atsargiai. Bet jeigu panašus dėsningumas pasikartotų, demokratai galėtų turėti maždaug kelių dešimčių mandatų persvarą. Manau, jie tokiu rezultatu būtų patenkinti, nes tai jau būtų pakankamai funkcionali dauguma. Todėl dėl Atstovų Rūmų intrigos yra mažiau. Daugiau jos lieka Senate. Ir iš pradžių jos apskritai neturėjo būti tiek daug, nes per vidurio kadencijos rinkimus renkamas tik trečdalis Senato. Be to, nemaža dalis šįkart balsuojančių valstijų atrodė palankios respublikonams. Tačiau net ir pastarosios apklausos tokiose valstijose kaip Teksasas, kur demokratai Senato rinkimų nelaimėjo jau kelis dešimtmečius, rodo, kad kai kurios tradiciškai respublikoniškos valstijos tapo gerokai konkurencingesnės. Jeigu demokratams pavyktų apversti bent kelias tokias valstijas, atsirastų reali galimybė perimti daugumą ir Senate.

Jeigu reikėtų apibendrinti, ar šiandien labiau tikėtinas „nokdaunas“ negu visiškas „nokautas“?

Dėl Senato vis dar labai sunku tai tvirtai pasakyti. Demokratams reikėtų laimėti ne vieną valstiją, kurioje respublikonai tradiciškai labai stiprūs. Vien Teksaso neužtektų – reikėtų laimėti ir, tarkime, Kanzasą, Ajovą ar net Aliaską. Nė viena iš šių valstijų savaime neatrodo tokia, kuri automatiškai pereitų į demokratų pusę. Bet jeigu bus banga, net ir nedidelė, ji paprastai paveikia labai platų lauką. Šiuo metu matome didelį nepasitenkinimą prezidento darbu. Maždaug trys ketvirtadaliai rinkėjų ypač kritiškai vertina jo sprendimus dėl pragyvenimo kaštų. Infliacija vis dar išlieka aukšta. Prie to prisideda ir pastaruoju metu iškilę korupcijos skandalai, susiję su Donaldo Trumpo aplinka ir šeimos nariais, kurie galėjo turėti finansinės naudos iš to, kad Trumpas yra prezidentas. Visa tai kuria foną, kuriame demokratų galimybės mobilizuoti savo rinkėjus atrodo didesnės. Kita vertus, jų pačių kandidatai kai kuriose valstijose, pavyzdžiui, Mičigane, irgi nėra be silpnybių, todėl respublikonams lieka vilčių, kad kai kur tai gali juos išgelbėti.

Šią savaitę Lietuvoje lankėsi ne vienas įtakingas amerikietis, kai kurie jų, neminėsiu pavardžių, svarstė, kad jeigu Trumpas patirtų labai skaudų pralaimėjimą, jis galėtų ilgai nepripažinti rezultatų, bandyti juos ginčyti teismuose ir maksimaliai išnaudoti suklastotų rinkimų naratyvą. Ar matytumėte tokį scenarijų?

Retoriškai tai nestebintų. Kaip žinome, prezidentas iki šiol nesutinka, kad pralaimėjo 2020 metų rinkimus, todėl tai atitiktų bendrą jo retorikos trajektoriją. Kitas klausimas – ar šiandien jis turi praktinių priemonių realiai pakeisti situaciją, pavyzdžiui, sustabdyti naujo Kongreso prisaikdinimą ar imtis ko nors panašaus. Manau, kad ne. Jo galios pikas šiuo klausimu, mano vertinimu, jau yra praėjęs. Pirmieji keli mėnesiai po antrosios kadencijos pradžios turbūt buvo sudėtingiausi – tada buvo galima kvestionuoti daugybę Jungtinių Valstijų politinių normų ir net nebūtinai rašytinių principų.

Tuo metu jis iš esmės darė, ką norėjo.

Taip. Teismai dar nebuvo priėmę sprendimų arba tik pradėjo juos svarstyti.

Buvo bandoma viską atšaukti, viską pakeisti.

Atleidimų mastas, ypač su Elonu Musku priešakyje, atrodė beveik nesustabdomas. Buvo net kvestionuojama, ar Kongresas, priimdamas biudžetą, iš tiesų gali apibrėžti, kam konkrečiai pinigai turi būti panaudoti. Pavyzdžiui, Kongresas gali pasakyti: Baltijos saugumo iniciatyvai reikia skirti 200 milijonų dolerių. O prezidentas gali mėginti teigti: ne, aš nemanau, kad tai reikia daryti, ir nors įstatyme taip parašyta, kaip vykdomosios valdžios vadovas galiu šią nuostatą ignoruoti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip būti negali, bet pažvelgus į visą Jungtinių Valstijų teisinę sistemą atsakymas nėra toks vienareikšmis. Trumpas bandė peržengti labai daug raudonų, geltonų ir kitokių linijų. Tačiau dabar jau būtų labai sunku įsivaizduoti, kad jis galėtų sutelkti tiek politinio kapitalo, savo partijos vienybės ir kitų veiksnių, kad realiai mestų iššūkį pačiai šalies Konstitucijai.

Ir pabaigai, pone Kojala, kas apskritai vyksta tarp Trumpo ir Rusijos? Kaip tai paaiškintumėte žmogui, kuris jūsų tiesiog paklaustų: kas čia darosi?

Vyksta daug skirtingų dalykų, todėl nemanau, kad viską galima suvesti į vieną sakinį. Yra mikrolygmens verslo interesų, susijusių su Rusija. Tai akivaizdu, ir jie prisideda prie strateginio makrolygmens paveikslo. Pavyzdžiui, kai kalbama, kad Jungtinės Valstijos galėtų būti suinteresuotos sudaryti sąlygas rusiškoms dujoms grįžti į Europos rinką, tai labai sunku paaiškinti iš JAV strateginių interesų perspektyvos. Juo labiau kad anksčiau pats Trumpas kartodavo: mažinkite priklausomybę nuo Rusijos ir atsiverkite Jungtinių Valstijų suskystintų gamtinių dujų eksportui.

Nebent kažkur tame kelyje atsiranda konkretus Trumpo aplinkos ar šeimos interesas.

Strateginiu lygmeniu tie interesai gali kirstis, o mikrolygmeniu, atsiradus konkretiems veikėjams, situacija gali keistis.

Kaip ir kalbant apie dyzeliną. Logiška kelti klausimą, kiek po Trumpo atstovų vizitų Rusijoje atsiranda konkrečių verslo pasiūlymų jo aplinkai ar šeimai – pavyzdžiui, dėl naftos ar kitų žaliavų eksporto. Tokiu atveju jau kalbėtume apie galimus korupcinius interesus.

Ne veltui Dmitrijevas yra vienas iš Rusijos atstovų, kalbančių su Jungtinių Valstijų delegacijos verslo puse. Jis pats puikiai supranta tokios argumentacijos logiką ir dažnai viešai kalba būtent apie verslo interesą. Tačiau kartu daugėja ir sankirtų, kurios neleidžia net valingų sprendimų, orientuotų į konkrečią mikrolygmens naudą, taip lengvai įgyvendinti. Vienas iš pavyzdžių – tas pats dyzelinis kuras ir prezidento administracijos padaryta išimtis, leidžianti jo įsileisti iš Rusijos. Tačiau nėra aišku, ar tas kuras iš tiesų pateks į Jungtinių Valstijų rinką. Matome ir Naujojo Džersio gubernatorės poziciją.

Aš net negirdėjau, kad tas garsusis tanklaivis jau būtų pasiekęs JAV. Jeigu būtų atplaukęs, turbūt kas nors būtų nufilmavęs.

Du ar trys, anot Rusijos ir kitų šaltinių, yra pakeliui. Jiems reikia laiko pasiekti Jungtinių Valstijų krantus. Bet klausimas, ar jie apskritai juos pasieks, ar laivai galiausiai nebus nukreipti kitur, pavyzdžiui, į Pietų Ameriką. Uostai ar įmonės, kurios realiai turėtų įvykdyti tokius sandorius, gali nenorėti prisiimti didžiulės rizikos. Jos gauna senatorių laiškus, girdi labai aiškius gubernatorių pasisakymus, kad tokio dyzelinio kuro nenorima įsileisti. Tai kuria ir reputacinę, ir teisinę riziką. Yra ir 2022 metais priimtų teisės aktų bei jų interpretacijų, kurios draudžia tam tikrų žaliavų importą iš Rusijos. Santykis tarp šių nuostatų ir prezidento Trumpo padarytos išimties nėra toks vienareikšmis, kad visi galėtų būti tikri dėl tokio sandorio teisėtumo. Be to, kiekiai nėra tokie dideli, kad visi norėtų dėl jų prisiimti tokio masto riziką. Galbūt atsiras norinčiųjų tuo pasinaudoti, bet šiandien situacija tikrai nėra vienareikšmė.

Ar matote kitų paaiškinimų, be galimų korupcinių interesų?

Be abejo. Vienas iš jų – siekis išjudinti derybas. Gali būti lūkestis, kad su Rusija pavyks susitarti per verslo interesų prizmę, o tai savo ruožtu padės sustabdyti karą prieš Ukrainą. Europoje toks požiūris šiandien beveik nieko nebeįtikina, nors kadaise ir čia buvo nemažai manančių, kad ekonominiai ryšiai gali pakeisti Rusijos elgesį. Dabar jau daug kas supranta, kad Rusijos tikslai yra kitokio pobūdžio ir jų nepavyks pakeisti vien atskirais verslo interesais.

Pinigai jiems svarbūs, bet akivaizdu, kad ne visada svarbiausi.

Taip. Matome, kiek Rusija jau investavo į šį karą ir kiek toliau į jį investuoja, įskaitant ir milžiniškus finansinius išteklius. Tai rodo, kad šiuo atveju svarbesni yra politiniai tikslai. Todėl, mano manymu, svarbiausi lakmuso popierėliai išlieka tie patys – prieiga prie „Starlink“, žvalgybinė informacija ir ginklų pardavimas Ukrainai, finansuojamas Europos valstybių. Visi šie trys elementai tam tikru metu buvo pristabdyti.

„Starlink“ klausimas išspręstas, žvalgybinė informacija grąžinta, o dėl ginklų vis dar kyla klausimų.

Ginklai važiuoja. Apie tai kalbama, nors šią sritį daug sunkiau įvertinti, nes nemaža dalis informacijos yra nevieša. Tačiau nėra taip, kad tiekimas būtų visiškai sustojęs. Kitas klausimas – ar tempai yra maksimalūs ir atitinka Ukrainos lūkesčius. Čia jau daug daugiau erdvės diskusijai.

Aš tik cituoju prezidentą Zelenskį, kuris sako: pinigai sumokėti, terminai atėjo, bet „Patriot“ raketų neturime.

Yra teigiančių ir kitaip. Akivaizdu, kad optimalus, šimtaprocentinis variantas nėra realizuojamas. Prie to prisideda ir tai, kad pasaulinė paklausa to, ko reikia Ukrainai, šiandien yra dramatiškai išaugusi. Šie trys lakmuso popierėliai man atrodo svarbiausi todėl, kad jie nėra vien politiniai. Nuo jų tiesiogiai priklauso žmonių likimai Ukrainoje ir bent tam tikra galimybė apsiginti nuo atakų ar kontratakuoti. Todėl svarbiausia šios situacijos neišsiūbuoti taip, kad bent vieno iš šių trijų elementų neliktų.

Ar pasikeitusi JAV retorika ir spaudimas Europos valstybėms, jūsų vertinimu, priartino taiką? Ar šiandien ji arčiau negu prieš mėnesį?

Tai priklauso ne nuo Jungtinių Valstijų, ne nuo Europos ir ne nuo Ukrainos. Tai priklauso nuo Rusijos. O signalai iš Rusijos pusės yra labai nuoseklūs, ir tą reikia pripažinti. Jie aiškiai orientuoti į pergalę kariniu būdu ir brutalia agresija. Ypač artėjant žiemai, kai Rusija, tikėtina, mato tam tikrą galimybių langą, nematau jokio pagrindo manyti, kad artimiausiu metu galėtų įvykti esminis proveržis taikos link.

Ačiū už pokalbį.