Spotify

Kaip sekasi Klaipėdai?

Gerai.

Gerai sekasi?

Labai gerai.

Kodėl jai gerai sekasi? Kas čia gero?

Manau, kad visų pirma žmonės mato tai, ko laukė ne vieną dešimtmetį. Darbų mastas išties didelis – šiuo metu Klaipėdoje vienu metu vykdoma daugiau kaip 200 projektų, kuriuos kuruoja savivaldybė.

Pasakykite tris įrodymus, kad Klaipėdai sekasi gerai. Paminėjote 200 projektų.

Šiuo metu esame senamiestyje. Per trejus metus čia bus sutvarkyti 84 pastatų fasadai. Tokio masto darbų niekada anksčiau nebuvo.

Beveik 100 pastatų.

Taip. Toliau – automobilių stovėjimo vietos. Šiuo metu mieste jau skaičiuojame apie 4 tūkst. naujų parkavimo vietų. Tai labai didelis skaičius, ypač pietinėje miesto dalyje, kur daug daugiabučių. Žmonės kas vakarą grįždami namo patirdavo didžiulę psichologinę įtampą: ras ar neras vietą automobiliui, ar neteks statyti ant vejos, ar kas nors neiškvies tarnybų. Pasitaikydavo ir apgadintų, net padegtų automobilių.

Fasadai, parkavimo vietos. Na, ir dar vieną pavyzdį.

Gatvės, šaligatviai ir dviračių takai. Jų tvarkymas jau matuojamas ne vienu ar dviem kilometrais, o dešimtimis kilometrų. Reikia turėti omenyje, kad Klaipėda nuo vieno miesto galo iki kito tęsiasi apie 17 kilometrų. Šiuo metu vien pagrindinėje magistralėje nuo pietinės iki šiaurinės miesto dalies tvarkoma 11 kilometrų atkarpa. Tai keliai, ilgus metus buvę su giliomis provėžomis, taip pat seni, nusidėvėję šaligatviai.

Dviračių takus pastebėjau – jų daug ir jie geros kokybės.

Ačiū. Matote, tai pastebite ne tik jūs, bet ir klaipėdiečiai.

Nežinau, kaip klaipėdiečiai, bet aš tikrai pastebiu.

Jeigu norite, paminėsiu dar vieną labai svarbią sritį – sporto infrastruktūrą. Kodėl sportui skiriame tiek daug dėmesio? Todėl, kad sportas, ypač jaunimui, suteikia galimybę augti. Kalbame apie jaunąją kartą. Ten, kur jaunimas sportuoja, kur kas rečiau susiduriame su narkotikų vartojimu, o tai šiandien yra didelė problema tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos valstybėse. Sportas padeda ugdyti brandžią asmenybę. Sportuojantis žmogus stiprina ne tik kūną – o tai šiandien labai svarbu, pavyzdžiui, renkant žmones į kariuomenę ar specialiąsias tarnybas – bet ir charakterį. <…> Svarbiausia tai, kad jaunas žmogus išmoksta siekti rezultato. Manau, tai viena svarbiausių kiekvieno žmogaus savybių. Sportui kasmet skiriame 30 milijonų eurų. Turime labai ambicingų planų: statysime ledo areną, pradedamas futbolo arenos projektas.

Maniežą?

Taip, maniežą. Jį planuojame turėti jau rugsėjo mėnesį. Taip pat turime užduotį pastatyti didelę daugiafunkcę salę, skirtą lengvajai atletikai ir kitoms sporto šakoms. Dar dvi sporto salės suplanuotos kitose miesto vietose. Ne mažiau svarbios ir mokyklos – jų statyba bei renovacija. Vienuolika ugdymo įstaigų buvo labai prastos būklės. Dar 2019 metais sakiau, kad čia svarbiausia ne politika, o ūkiškas požiūris ir prioritetai. Reikia investuoti ne į tai, kas gali palaukti, o į jaunąją kartą. Neseniai Tauralaukyje pastatytas naujas vaikų darželis „Tauras“. Pavadinimą išrinko patys miesto gyventojai. Manau, tai vienas moderniausių vaikų darželių Lietuvoje.

Truputį apie skaičius, mere. Per pastaruosius dešimt metų miesto biudžetas padidėjo beveik tris kartus. Jums vadovaujant jis auga sparčiausiai – maždaug penktadaliu ar šeštadaliu kasmet. Gyventojų skaičius ilgą laiką mažėjo, o dabar stabilizavosi – apie 160 tūkstančių. Prieš dešimt metų bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui Kauno ir Klaipėdos regionuose buvo panašus. Dabar Kaunas gerokai nutolo. Gali būti, kad netrukus jis taps trečiuoju miestu Baltijos šalyse pagal BVP vienam gyventojui. Ko reikia Klaipėdai, kad ji augtų sparčiau? Prisimenu, prieš porą metų vienos didelės bendrovės savininkas Klaipėdoje sakė: „Pamatysite, kaip Klaipėda sprogs. Dabar ateina jos eilė.“ Praėjo keleri metai. Kodėl tas proveržis dar neįvyko? Kas trukdo? Ko labiausiai reikia? Kaip jūs tai matote?

Sprogs gerąja prasme?

Žinoma, gerąja. Ką reikėtų padaryti, kad Klaipėda iš tiesų padarytų proveržį? Paminėkite kelis svarbiausius dalykus.

Kartais visi nueiname į restoraną pavalgyti – vieni dažniau, kiti rečiau.

Klaipėdoje yra neblogų restoranų.

Tikrai yra. Ant vieno restorano sienos parašyta: „Geram maistui reikia laiko.“ Reikia kantrybės. Visada stengiuosi mokytis iš kitų miestų. Man labai patinka, kaip susitvarkė Druskininkai. Prieš maždaug dvidešimt metų, dirbdamas ministerijoje Vilniuje, buvau tuometinio mero Ričardo Malinausko pakviestas atvykti į Druskininkus. Tuo metu ten buvo galima filmuoti Antrojo pasaulinio karo filmą beveik be papildomų dekoracijų. Kai meras pasakojo, kaip viskas atrodys ateityje, man tai skambėjo lyg fantastika. Tačiau šiandien matome rezultatą. Visa tai neįvyksta nei per metus, nei per trejus. Nėra stebuklingos lazdelės, kuria mostelėjus visos gatvės iš karto susitvarkytų. Pasakysiu, ko Klaipėdai seniai reikėjo, štai visai šalia mūsų – Tomo gatvė. Joje žmonės, norėdami pastatyti pirmąjį senamiesčio architektūrą atitinkantį pastatą su pirmąja Klaipėdos senamiestyje požemine automobilių stovėjimo aikštele, statybos leidimo laukė septynerius metus. Iš mūsų tokį leidimą gavo per mėnesį. Štai to ir reikia. Šį rytą lankiausi bendrovės „Eriadas“ vystomame projekte „Bastionų namai“. Namas dar tik pastatytas, o visi butai jau parduoti.

Kurioje vietoje?

Čia, prie Jono kalnelio. Visai šalia.

Prie Jono kalnelio jau nebeliko laisvų butų?

Viskas parduota.

Tačiau, pavyzdžiui, „Memelio mieste“ kainos buvo mažinamos, bet vis tiek parduoti nepavyko.

Aš jų nekritikuosiu. Galbūt ten buvo tam tikrų niuansų. Tegul jie patys apie tai papasakoja.

Jūs manote, kad žmones atbaidė per didelė pradinė kaina?

Gal ir nepasakysiu nieko labai netikėto, bet, manau, viena iš klaidų buvo sprendimas organizuoti aukcionus. Žmonės, kurie turi pinigų, dažniausiai neturi daug laiko. Jie ateina ir sako: „Aš turiu pinigų čia ir dabar, noriu pirkti už tokią kainą.“ O jiems atsakoma: „Kaina tinkama, bet ateikite į aukcioną.“ Tada jie pasirinko kitas vietas ir kitas investicijas.

Bet ar tai galėjo būti vienintelė priežastis? Man atrodo, kad aukštesnės klasės būsto pirkėjų vis dar yra per mažai.

Gali būti. Tačiau dabar girdžiu apie naujus vystomus projektus, kuriuose dalis patalpų jau parduotos, nors statybvietėje dar net nepradėti žemės darbai. Tegul tai vertina specialistai. Bet grįžkime prie bendrovės „Eriadas“ vystomo projekto. Man labai džiugu, kad jie siūlo įvairų būstą – ir mažesnius, ir didesnius butus. Šiandien kalbėjomės su bendrovės vadovu apie tai, kaip sunku buvo pradėti projektą. Tačiau kada jis iš tiesų pajudėjo? Tuomet, kai pradėjo dirbti naujoji miesto valdžia. Pats projektas buvo rengiamas dar nuo 2007 metų. Tas pats ir su „Memelio miestu“. Dar dirbdamas ministerijoje turėjau rūpintis, kad ši teritorija būtų išimta iš uosto ribų. O kada projektas realiai pajudėjo? Tik dabar. Dar vienas pavyzdys – „Auksinis trikampis“. Dirbdamas uoste nuolat girdėdavau kalbas, kad miestas nebeturi laisvos žemės. Tačiau jos tikrai yra daug. Vien palei Palangos plentą – šimtai hektarų. Kas paskatino „Auksinio trikampio“ plėtrą? Tai apie 110 hektarų teritorija nuo Jakų žiedo. Žmonės patikėjo mūsų pažadu, kad bus įrengta reikalinga infrastruktūra. Džiaugiuosi, kad jie mumis patikėjo – dar net nepradėjus tiesti lietaus nuotekų tinklų, kurių buvo prašoma daugiau kaip dvidešimt metų, ten jau prasidėjo statybos. Pirmiausia statyti pradėjo sklypų savininkai aukštesnėje teritorijos dalyje. Taip atsirado sporto infrastruktūra, nauji biurai. Pagal mano turimą informaciją, vien šioje teritorijoje investicijos siekia apie 400 milijonų eurų. Apskritai Klaipėdoje investicijas sunku tiksliai suskaičiuoti, o aš nemėgstu kalbėti apytikriai, mėgstu tikslius skaičius. Tačiau preliminariais vertinimais šiuo metu mieste įgyvendinamų projektų vertė viršija vieną milijardą eurų. Žinoma, tai ne vienų metų darbai. Nukeliu kepurę prieš Kauno merą, bet kiek kadencijų jis jau dirba?

Kur kas daugiau, nei dabar leidžia įstatymas. Jūs tiek dirbti negalėsite.

Ir nereikės. Dar klausimas, ar pats to norėsiu. Pradėti darbai visada motyvuoja – nori matyti rezultatą, nori pamatyti, kaip tas „kūdikis užauga“. Tačiau viskam ateina savas laikas. Apie tai dabar nekalbėkime.

Mere, kaip Klaipėda galėtų tapti pirmuoju pasirinkimu verslui? Nesvarbu, ar tai būtų startuoliai, informacinių technologijų įmonės, kurioms nėra didelio skirtumo, kuriame mieste veikti, ar kitokie verslai. Kodėl pirmasis pasirinkimas gali būti Vilnius – daugiau ar mažiau aišku: didžiausia ekonomika, daug kvalifikuotų specialistų. Kaunas taip pat stiprus universitetų ir jaunų talentų miestas. O kaip Klaipėda galėtų tapti pirmuoju pasirinkimu?

Miestas yra kaip žmogaus kūnas. Negali atsisakyti nė vienos jo dalies – viskas turi veikti darniai. Šiandien matau aiškius ženklus. Pavyzdžiui, medikai, kurių Lietuvoje labai trūksta, man sako: „Mere, kai prie Dangės bus pastatyti tie namai, paskambinkite.“ Vienas tokių projektų – „Medelynas“. Ir vėl – daugiau kaip dvidešimt metų laukta pradžios. Kodėl žmonės išsikėlė už Palangos plento? Ar jie tapo kaimo gyventojais? Ne. Jie liko tie patys klaipėdiečiai, tik jų deklaruota gyvenamoji vieta jau yra rajone.

Ir mokesčiai ten.

Gyventojų pajamų mokestis.

Taip, GPM.

Kai pradėjau dirbti meru, miesto biudžetas siekė apie 350–380 milijonų eurų. Praėjusiais metais jis perkopė pusę milijardo, o dabar jau viršija 600 milijonų eurų. Čia įskaičiuotos ir valstybės dotacijos švietimo sistemai. Tai milžiniški pinigai miestui. Toks augimas leidžia atlikti žmonėms reikalingus darbus. Žmonės labai paprastai atsako į klausimą, ko jie nori: nori gerai jaustis gyvendami šiame mieste. O kas reiškia „gerai“? Visų pirma – modernus, kokybiškas būstas gražioje aplinkoje. Kiek žinau iš pardavimų rezultatų, net ir vidutines pajamas gaunantys žmonės ima paskolas ir perka tokius butus. Dalis jų grįžta iš rajono. Jeigu gerai prisimenu statistiką, prieš trejus metus Klaipėdoje buvo apie 156 tūkst. gyventojų, dabar – apie 160 tūkstančių. Praėjusiais metais mirė apie 1 900 žmonių, gimė tik 944. Taigi, nepaisant neigiamos natūralios gyventojų kaitos, miestas vis tiek auga. Noriu pasakyti dar vieną dalyką – per pastaruosius trejus metus daugiausia naujų gyventojų į Klaipėdą atvyko iš Vilniaus. Gal tai skamba netikėtai, bet tokius duomenis turiu.

Gerai, bet kodėl? Kaip jūs tai aiškinate?

Pasakysiu ne savo, o jų argumentus. Pirmiausia jie sako, kad Klaipėda yra didmiestis, kuriame vis dar galima suplanuoti kelionės laiką iš taško A į tašką B. To Vilniuje seniai nebėra. Kaune situacija taip pat nėra ideali. O mūsų mieste dar galima gana tiksliai numatyti, kiek užtruks kelionė. Žinoma, turime problemų dėl chaotiškos rajono plėtros. Susidaro vadinamieji butelio kakleliai – sudėtingi įvažiavimai ir išvažiavimai. Už Palangos plento dabar gyvena apie 38 tūkst. klaipėdiečių. Pagal registracijos duomenis mieste yra apie 170 tūkst. gyventojų. Maždaug 10 tūkst. žmonių deklaruoti kitur, tačiau jų vaikai lanko Klaipėdos darželius, mokyklas, sporto būrelius. Jie patys čia dirba ir naudojasi miesto infrastruktūra. Todėl mūsų demografinė situacija yra geresnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Drįstu teigti, kad Klaipėda yra augantis miestas ir tampa vis patrauklesnė. Antras dalykas, kurį dažnai mini atvykstantieji, – miesto švara. Ir tai galima pagrįsti skaičiais. Anksčiau per metus būdavo surenkama apie 300–350 tonų įvairių atliekų, o dabar esame pasiekę beveik 3 tūkst. tonų. Miestas tapo dešimt kartų švaresnis. Tai sakau ir savo kolegoms. Neseniai lankiausi pas Vilniaus merą, dažnai bendrauju ir su Kauno meru. Visiems kartoju: kuo švaresni būsite jūs, tuo švaresnė bus ir Baltijos jūra, nes visos nuotekos galiausiai per Kuršių marias pasiekia Baltiją. Todėl ypatingą dėmesį skiriame tam, kad žmonės mūsų mieste galėtų gyventi oriai. Žmonės taip pat mini Dangės upę, prie kurios miestas auga ir keičiasi. Dabar jie jau kalba ir apie uosto kranus – sako, kad būtent jie leidžia pajusti miesto gyvybę. Miestas keičiasi, ir tai žmones traukia. Žinoma, svarbus ir dar vienas privalumas – Kuršių marios, Smiltynė ir Baltijos jūra. Gyvendamas Klaipėdoje, ypač senamiestyje, vos per kelias minutes gali nueiti iki kelto, persikelti į Smiltynę ir mėgautis tuo, ko neturi nė vienas kitas Lietuvos didmiestis.

Paklausiu šiek tiek kitaip apie pagrindinį pasirinkimą renkantis Klaipėdą. Įsivaizduokite, kad dirbate dar vieną kadenciją. Praėjus ketveriems su puse metų, koks kriterijus jums parodytų, kad miestas yra sėkmingas? Turiu omenyje ne valdžios santykį su miestu, o patį miestą. Kas jame turėtų būti, kad galėtumėte atsakyti ne kaip meras, o kaip miestietis: štai dabar Klaipėda tikrai yra sėkmingas miestas?

Labai apibendrintai pasakysiu – miestas turėtų būti pasiekęs tuos tikslus, kuriuos šiandien yra užsibrėžęs. Jūs, kiek žinau, mėgstate laivybą.

Mėgstu, žinoma.

Pilies bokštas žmonėms suteikė labai stiprų emocinį impulsą.

Tas Pilies bokštas – nuostabus. Jis visiškai pakeitė miesto siluetą. Klaipėda buvo plokščia, o dabar turi bokštą. Galbūt ateityje turės dar vieną, dar vieną. Tai labai svarbu.

Tai yra mūsų planuose. Jau turime parengtą principinę viziją, belieka ją sudėlioti laike ir finansavimo požiūriu. Jeigu kalbėčiau kaip klaipėdietis – o toks ir esu, gimęs Klaipėdoje, – labai norėčiau, kad būtų atstatytas Šv. Jono bažnyčios bokštas. Norėčiau, kad būtų įgyvendintas šių metų sausį priimtas strateginis sprendimas – nuo Kuršių marių palei Dangės upę abiem krantais įrengti promenadas, dviračių ir pėsčiųjų takus iki Palangos plento tilto. Tai taptų tikru miesto traukos centru. Norėčiau, kad miesto renginių maratonas, kuris anksčiau vykdavo daugiausia vasarą, o dabar tęsiasi nuo sausio 1-osios iki gruodžio 31-osios, ir toliau augtų bei stiprėtų. Tam reikia laiko – trejų metų tam neužtenka. Šiandien net tie klaipėdiečiai, kurie gyvena už Palangos plento, sako: „Važiuojame į miestą.“ Norėčiau, kad tai tik stiprėtų. Norėčiau, kad augtų ir turizmo sektorius. Buvo metas, kai viešbučių ir restoranų atstovai sakė: „Mere, darykite ką nors, nes vieni bankrutuoja, kiti tikisi užimti jų vietą.“ Tuomet įvedėme labai nepopuliarų sprendimą – vadinamąjį pagalvės mokestį. Mokesčiai niekada nebūna populiarūs, tačiau šiandien šio sektoriaus atstovai mums už tai dėkoja. Būna dienų, kai mieste tiesiog neįmanoma rasti laisvo viešbučio kambario. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus, minint SGD terminalo dešimtmetį, net valstybių vadovų delegacijoms, kurios kambarius bandė rezervuoti dar rugsėjo pradžioje, nebeliko nė vienos laisvos vietos. Norėčiau, kad miestas būtų gyvas, patogiai pasiekiamas ir kad žmonių lūkesčius atitinkantys strateginiai projektai, kurie šiandien jau pradėti, būtų įgyvendinti, kartu gerbiant miesto istoriją. Kai kas sako: „Kam jums ta kryžiuočių pilis?“ Tačiau kiti atvykę stebisi: „Tokio objekto mes niekur neturime.“ Vienas mano gerbiamas kultūros žmogus, persikėlęs iš Vilniaus gyventi į Klaipėdą, kartu su manimi vaikščiojo po Pilies bokštą.

Kas jis?

Pareikis. Jis pasakė: „Tai unikalu.“ Per bokšto atidarymą ten grojo maestro Bačkio kvartetas. Jie sakė: „Tik nieko čia nekeiskite – tokios akustikos seniai niekur negirdėjome.“ Tai tik keli pavyzdžiai. Tačiau strateginė kryptis aiški – Dangės krantinės. Esu aplankęs šimtus pasaulio uostų ir visada kėliau sau klausimą, kodėl mūsų miestas vystėsi taip fragmentiškai: vienur aukštybiniai pastatai, kitur penkiaaukščiai, dar kitur – vasaros estrada ar Žvejų rūmai. Pasaulyje yra daug gerų pavyzdžių, kaip kuriami uostamiesčiai. Galėčiau minėti Hamburgą, kuris dalį buvusios uosto teritorijos pavertė moderniu miesto kvartalu.

Bet gal nereikia lygintis su Hamburgu. Gal verčiau su Malme ar Karlskrona – panašaus dydžio miestais? Jūs dažnai minite Hamburgą ar Londoną.

O kodėl ne? Geri pavyzdžiai užkrečia. Pavyzdžiui, Šanchajaus Pudongo rajonas dar XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje buvo beveik neužstatyta teritorija. Šiandien tai vienas svarbiausių pasaulio finansų centrų. Turėjau progą apie šią istoriją pasakoti Prezidentui Valdui Adamkui, kai kartu lankėmės vieno Šanchajaus dangoraižio apžvalgos aikštelėje. Mane visada žavėjo tai, kad kinai, nepaisydami sudėtingų santykių su Japonija, pasikvietė japonų architektus, fengšui specialistus ir kartu sukūrė miestą, kuris šiandien traukia žmones iš viso pasaulio. Kodėl negalėtume mokytis ir iš Londono, kuris Temzės pakrantes pavertė išskirtine miesto erdve?

Beje, nemažai lietuviško ąžuolo, atgabento iš Klaipėdos, XVIII–XIX amžiuje buvo panaudota Londono krantinėms. Tačiau grįžkime prie ekonomikos. Naujų verslų, vertinant miesto dydį, Klaipėdoje atsiranda gerokai mažiau nei Vilniuje ar Kaune. Kaip padaryti, kad jaunajai verslininkų kartai Klaipėda būtų patraukli?

Jau minėjau, ką man sako žmonės: „Mere, kurkite gražų miestą. Pastatykite šiuolaikinius kvartalus – ir mes atvažiuosime.“ Taip kalba ir jaunieji medikai. Prieš dvi ar tris savaites lankėmės Klaipėdos universiteto ligoninėje. Jos direktorius Audrius Šimaitis sugebėjo pritraukti net 14 medikų, kurie grįžo iš Londono, Kopenhagos, Malmės ir kitų Europos miestų.

Kalbate apie Klaipėdos universiteto ligoninę?

Taip, apie ją. Jie įvardijo dvi pagrindines priežastis. Pirmoji – vadovo charizma. Antroji – pats miestas. Jie sakė: „Nebuvome čia vos porą metų ir negalime patikėti, kaip viskas pasikeitė.“ Todėl miestą reikia kurti gražų. Prisimenu vieną klaidą, iš kurios būtina pasimokyti. Kalbu apie „Tech Zity“ projektą buvusios „Švyturio“ alaus daryklos teritorijoje. Buvo planuojama įkurti bendradarbystės, bendro gyvenimo ir inovacijų erdves. Tačiau savivaldybė nesutiko priimti jų pasiūlymo dėl sporto infrastruktūros – sporto salės, kurios miestui labai reikėjo. Mano nuomone, kalbėta suma buvo labai nedidelė, palyginti su tuo, kiek pati savivaldybė investuoja į sporto objektus. Buvo pasakyta „ne“. Dėl to teko iš naujo projektuoti pastatą, atsisakyti sporto salės, iš naujo rengti projektą, gauti leidimus. Tai užtruko daugiau kaip pusmetį. Per tą laiką pasikeitė finansavimo sąlygos, pabrango pinigai ir projektas sustojo. O buvo kalbama apie maždaug tūkstantį aukštos kvalifikacijos IT specialistų. Tai klaida, iš kurios turime pasimokyti. Reikia kurti aplinką, kuri trauktų aukštą pridėtinę vertę kuriančius žmones. Labai tikiu „Auksinio trikampio“ teritorijos perspektyva. Negaliu atskleisti visų investuotojų planų, tačiau tikiu tuo, kas ten kuriama. Šiandien aktyviai bendradarbiaujame tiek su uosto, tiek su LEZ įmonėmis. Jos kalba apie naujus investuotojus. Neseniai apie tai diskutavome su Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentu Eimantu Kiudulu. Aptarėme, kokios įmonės galėtų ateiti į Klaipėdą. Tačiau tam reikia ir mūsų darbo. Pavyzdžiui, Klaipėdos LEZ veikia nuo 1997 metų, tačiau iki šiol viena pagrindinių problemų – patogus įvažiavimas ir išvažiavimas. Todėl labai džiaugiuosi, kad pietinio aplinkkelio projektas pagaliau pajudėjo. Apie jį kalbama nuo 1997 metų, tačiau tik dabartinis susisiekimo ministras pradėjo specialiojo plano rengimą. Visa infrastruktūra – keliai, būstas, viešosios erdvės – lemia miesto patrauklumą. Šiandien jau atsiranda sinergija tarp skirtingų miesto teritorijų. Klaipėdos laivų remonto teritorijoje surengta dvylika architektūrinių konkursų. Vienas investuotojas man neseniai pasakė: „Aš jau užsidirbau. Dabar noriu sukurti gražų miestą.“ Manau, kad per artimiausius trejus ar ketverius metus šie projektai bus įgyvendinti, o teritorija, kuri šiandien pasitinka apie 60–70 tūkstančių kruizinių turistų, taps reprezentacine miesto erdve. Tokie miestai ir tampa patrauklūs specialistams. Taip pat kalbėjomės su būsimu Lietuvos ambasadoriumi vienoje Tolimųjų Rytų šalių apie tai, kaip stiprinti ryšius su Klaipėda. Man labai imponuoja Pietų Korėjos pavyzdys – modernios klinikos, į kurias atvyksta pacientai iš visos Azijos. Net japonai vyksta ten atlikti išsamių sveikatos tyrimų ar sudėtingų operacijų. Klaipėdoje turime labai stiprių medikų. Esu ne kartą su jais kalbėjęs apie galimybę ateityje kurti panašų medicinos centrą. Mes esame Lietuvos jūrinė sostinė. Šiandien mieste statomi du penkių žvaigždučių viešbučiai – to Klaipėdoje niekada nebuvo. „Hilton“ pradeda statybas Giruliuose. Šlaito gatvėje taip pat iškils dar vienas penkių žvaigždučių viešbutis, o greta – keturių žvaigždučių viešbutis. Todėl dar kartą pakartosiu: geram patiekalui reikia laiko.

Yra keletas dalykų, kurių visai nepaminėjome. Nė karto nenuskambėjo žodis „universitetas“, nebent kalbant apie ligoninę. Prieš dešimt–penkiolika metų Klaipėdos universitetas turėjo 6–8 tūkst. studentų.

Iki vienuolikos tūkstančių.

Gal ir iki vienuolikos. Gal dar anksčiau buvo tiek. Jeigu klystu, galite nesutikti. Tačiau man atrodo, kad viena didžiausių Klaipėdos problemų yra ta, jog jaunam žmogui, baigusiam mokyklą, nėra „kieta“ likti studijuoti Klaipėdoje. Dauguma renkasi Vilnių arba Kauną, o daugiau kaip pusė jų nebegrįžta. Taip susidaro uždaras ratas – miestas neturi kritinės masės jaunų, išsilavinusių žmonių, kurie kurtų ekonomiką, pirktų būstus, kurtų šeimas. Man atrodo, kad tai viena svarbiausių miesto ateities problemų. Vos daugiau kaip du tūkstančiai studentų tokiam miestui yra labai mažai. Ar jūs nematote čia problemos?

Mano vaikai, ačiū Dievui, abu baigė mokslus Jungtinėje Karalystėje. Jaunesnysis studijas baigė visai neseniai – prieš trejus metus. Tada įvyko „Brexitas“.

Ir studijos ne Jungtinės Karalystės piliečiams labai pabrango.

Taip, matau, kad gerai tai žinote. Kas įvyko? Sumažėjus studentų skaičiui universitetai pradėjo atsisakyti dėstytojų iš kitų valstybių. Vienas iš jų – ukrainietis akademikas. Jam tiesiog nebeliko vietos. Sūnus jį labai gerbė kaip asmenybę. Gyvendamas Vilniuje jis važiuodavo per visą miestą mokytis matematikos pas Bronislovą Burgį. Kai žmona man paskambino ir pasakė, kad sūnus važiuoja per visą Vilnių vien tam, kad galėtų mokytis pas Burgį, man tai padarė didžiulį įspūdį. Prie ko aš vedu? Tas akademikas turėjo grįžti į Ukrainą. Sūnus man paskambino ir paklausė: „Ar nemanai, kad tokį žmogų reikėtų pakviesti į Klaipėdos universitetą?“ Tuo metu buvau tik opozicijos narys. Sėdau į automobilį, nuvažiavau į universitetą ir pasakiau: „Štai čia reikia investuoti.“ Ką žmonės myli? Jie seka žvaigždes. Nesvarbu, ar tai būtų sportas, ar mokslas. Žmonės eina paskui autoritetus. Aš pats kadaise rinkausi ne miestą ir ne pastatus. Kauno politechnikos institute rinkausi profesorių Vilių Židonį, kuris tuo metu buvo garsus ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Todėl universitetas turi siekti pritraukti tokius dėstytojus, kurie įkvėptų jaunimą. Prisiminkime Leonidą Donskį. Pas jį auditorijos visada būdavo pilnos. Visi norėdavo pas jį studijuoti. Kodėl? Todėl, kad jis buvo išskirtinė asmenybė. Nenoriu sudaryti įspūdžio, kad situacija labai bloga. Tačiau statistika kol kas nėra džiuginanti. Iš maždaug dviejų tūkstančių gimnazijas baigiančių abiturientų tik apie dešimtadalis pasilieka studijuoti Klaipėdoje. Manęs tokie skaičiai netenkina. Deja, savivaldybė šių įstaigų nevaldo. Mieste veikia keturios aukštosios mokyklos, tačiau nė viena jų nepriklauso savivaldybei. Todėl čia reikia labai didelio geranoriškumo ir bendradarbiavimo. Noriu pagirti Klaipėdos valstybinę kolegiją. Kodėl? Todėl, kad ją giria darbdaviai. Tiek gydymo įstaigos, priimančios slaugytojus, tiek inžinerinės įmonės sako, jog absolventai ateina pasirengę darbui ir jų nereikia papildomai mokyti praktinių įgūdžių. Vadinasi, ši mokymo įstaiga sėkmingai suderina teoriją ir praktiką. Tai sakau ne aš – taip kalba ir studentai, pasirinkę šią kolegiją, ir darbdaviai. Nuolat kalbamės ir su universitetu. Džiaugiuosi, kad jame įsteigtas STEAM centras. Prisimenu savo patirtį. Dar būdamas Žemynos gimnazijos dešimtokas patekau į universiteto laboratoriją pas profesorių. Tuomet susibūrė visa grupė moksleivių, kurie vėliau tapo Kauno politechnikos instituto studentais. Ar gerai, kad moksleiviai už tokias veiklas turi mokėti? Ar savivaldybė turėtų finansuoti dėstytojus, kurie dirba su mokyklomis ir iš anksto ugdo būsimus studentus? Tai jau diskusijų klausimas. Tačiau neabejoju, kad šią kryptį būtina stiprinti. Pateiksiu vieną pavyzdį. Austrijoje veikia bendrovės „Liebherr“ gamykla. Dar dirbdamas uoste girdėjau istoriją iš vienos įmonės infrastruktūros vadovo. Jis pasakojo: „Turėjau oro uoste pasitikti specialistą. Laikiau lentelę su jo pavarde. Prieina žmogus, prisistato. Pagalvojau – gal suklydo. O jis sako: „Ne, čia aš. Atvykau sutvarkyti krano.““ Tas žmogus dar nuo aštuntos klasės buvo įtrauktas į praktinio mokymo sistemą. Per praktiką jis atrado savo profesiją, ją pamilo ir tapo aukštos kvalifikacijos specialistu. Mes labai daug prarandame, kai tėvai nori iš vaiko padaryti mediką, nors jis pats svajoja būti inžinieriumi ar menininku. Todėl reikia kalbėti ne tik apie universitetus, bet ir apie visą švietimo sistemą. Taip, mūsų stipriausių gimnazijų absolventai dažnai renkasi KTU, Vilniaus universitetą arba studijas užsienyje. Tačiau vis dažniau girdžiu ir kitą dalyką. Kai pasveikinu šimtukus gavusius abiturientus ir kiekvieno paklausiu: „Kas toliau?“, vis dažniau išgirstu atsakymą: „Mere, mes tikrai grįšime į Klaipėdą.“ Galbūt ir nėra blogai išvažiuoti studijuoti kitur. Jaunam žmogui natūralu norėti tapti savarankiškam, pažinti kitą aplinką. Todėl čia nėra vienos priežasties. Tai daugelio veiksnių visuma.

Taip, tačiau Vilniuje ir Kaune tokio reiškinio nėra. Bet šią temą jau aptarėme. Pabaigai – apie uostą ir miestą. Jeigu prieš penkiolika metų būtume paklausę, kas yra pagrindinis Klaipėdos ekonomikos variklis, visi būtų atsakę: uostas. Tikriausiai daugelis taip atsakytų ir šiandien. O kaip manote jūs? Ar ir ateityje visas Klaipėdos ekonominis gerbūvis remsis uostu? O gal matote kitą perspektyviausią miesto ekonomikos kryptį?

Neteisinga buvo manyti, kaip sakėte, dar prieš penkiolika metų, kad uostas yra tik Klaipėdos ekonomikos variklis. Uostas visada buvo visos Lietuvos ekonomikos variklis. Jeigu šiandien nebūtų Klaipėdos uosto, greičiausiai neturėtume ir Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos. Neturėtume ir didelės dalies Lietuvos pramonės. Žinoma, būtų išimčių, tačiau būtent uostas užtikrina žaliavų ir produkcijos judėjimą į pasaulio rinkas ir atgal. Šiandien gamybos technologijos pasaulyje yra labai panašios. Kadaise sakydavome: „Ai, čia kiniška prekė.“ Dabar tų pačių gaminių, tik su kitais prekių ženklais, turime labai daug. Toks pasaulis. Grįžtant prie jūsų klausimo – uostas Klaipėdai yra gyvybiškai svarbus. Klaipėda yra jūrinis miestas, o jūrinio miesto be uosto paprasčiausiai nebūna. Uostas jungia laivybą, mokslą, universitetą ir verslą. Šiandien labai trūksta jūrinių specialybių, ypač inžinierių. Humanitarinių studijų mieste galbūt turime net per daug. Nesu šios srities ekspertas, todėl to neteigiu kategoriškai, tačiau norėtųsi daugiau inžinierių, kurie galėtų dirbti naujose gamyklose. Naujų įmonių vadovai ateina į mano kabinetą ir sako: „Mums reikės tokių ir tokių specialistų. Ar jų turėsite?“ Tas pats galioja ir viešbučių sektoriui. Klaipėdoje atsiranda penkių žvaigždučių viešbučiai, o tai reiškia visiškai kitus reikalavimus darbuotojams. Juos reikia parengti. Todėl uosto ir LEZ sinergija yra ypač svarbi tiek miestui, tiek visos šalies ekonomikai. Esu įsitikinęs, kad šios dvi stiprios struktūros – jūrų uostas ir sausumos logistikos bei pramonės centras LEZ – turi didžiulę įtaką tiek žmonių gyvenimo kokybei, tiek ekonomikos augimui. Jeigu kalbėtume apie miesto biudžetą, per pastaruosius penkerius metus gyventojų pajamų mokesčio įplaukos išaugo daugiau kaip du kartus. Tai rodo, kad judame teisinga kryptimi. Tačiau, kaip ilgametis uosto darbuotojas, negaliu nuslėpti ir nusivylimo. Anksčiau Klaipėdos uosto krova siekė apie 47 mln. tonų. Šiandien ji tesudaro apie 35 mln. tonų. Uoste viską skaičiuojame tonomis, o tonos galiausiai virsta pinigais. Viena tona valstybei vidutiniškai sukuria apie 20–34 eurus pajamų. Prasidėjus karui Ukrainoje, krovos apimtys buvo nukritusios iki maždaug 2010 metų lygio. Tačiau esu optimistas. Visi karai kada nors baigiasi. Tikiu, kad atsitiesime. Šiandien Klaipėda valstybei svarbi ne tik kaip krovinių ar keleivių tranzito centras. Ji tapo ir Lietuvos energetinio saugumo centru. Anksčiau pagrindinį vaidmenį atliko „Klaipėdos nafta“. Dar devintajame dešimtmetyje ir Lietuvos nepriklausomybės pradžioje savo akimis mačiau, kokią reikšmę ji turėjo šalies aprūpinimui kuru. Didžiuojuosi, kad teko prisidėti ir prie SGD terminalo statybos. Šiandien turime energetinį saugumą. Klaipėdiečiai tuo didžiuojasi. Vertinant dabartinę geopolitinę situaciją Europoje ir pasaulyje, Klaipėdos reikšmė tik didėja. Todėl labai vertinu tai, kad Karinių jūrų pajėgų vadas vis garsiau kalba apie būtinybę stiprinti Klaipėdą, jos infrastruktūrą ir susisiekimą. Leiskite prisiminti vieną istoriją. 2015 metais atidarėme Centrinį Klaipėdos terminalą. Į jį turėjo atplaukti didelis „ConRo“ tipo NATO laivas. Staiga pas mane atbėgo kapitonas ir sako: „Turime problemą – laivas neįplaukia.“ Susisiekėme su laivu ir paklausėme, kodėl. Atsakymas buvo toks: „Pagal mūsų turimą informaciją jūs neturite tinkamo gylio ir krantinės.“ Paaiškėjo, kad jie naudojosi pusės metų senumo locijos duomenimis. Pasakėme: „Relax, take it easy. Viskas jau sutvarkyta.“ Laivas sėkmingai įplaukė. Tais pačiais metais buvau pakviestas į Jungtines Amerikos Valstijas, į Sent Luisą, kur daug kalbėjome apie šį projektą. Ši infrastruktūra buvo pripažinta viena moderniausių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Ji leidžia itin greitai iškrauti ir pakrauti karinę techniką, todėl yra strategiškai svarbi NATO. Dar 2006 metais NATO buvo pasirinkusi Klaipėdos uostą kaip vieną pagrindinių logistikos centrų rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, gabenant krovinius ir karinę techniką iš Afganistano. 2015 metais baigus naują infrastruktūrą ir konteinerių terminalų plėtrą dar kartą įrodyta, kad Klaipėda yra patikimas partneris. Šiandien, dirbdamas meru, matau, kokie svarbūs buvo tuo metu priimti sprendimai. Todėl man liūdna, kad kai kurios Vyriausybės per pastaruosius metus nesuprato vieno paprasto dalyko – Klaipėdos kelių infrastruktūrai negalima skirti simbolinio finansavimo. Valstybei tai nėra milžiniški pinigai. Kalbame apie keliasdešimt milijonų eurų. Būtina įgyvendinti pietinį aplinkkelį, sujungti jį su keliu Klaipėda–Šilutė ir kompleksiškai pertvarkyti Jakų žiedo mazgą. Šis projektas turi būti įgyvendinamas kaip vientisas sprendinys. Jeigu bus sutvarkyta tik viena jo dalis, problemos tik persikels kitur. Tai labai aiškiai pasakiau ir dabartiniam susisiekimo ministrui. Klaipėdiečiai jau seniai nusipelnė turėti šį aplinkkelį. Kalbant apie uostą, negalime pamiršti ir jūrininkų. Mes turime ne tik uostininkus, bet ir jūrininkus. Tai garbinga profesija. Esu užaugęs jūrininko šeimoje, todėl nuo vaikystės mačiau, kokia svarbi ši profesija ir kokią pagarbą ji pelno. Labai svarbios ir jūrininkus rengiančios mokymo įstaigos. Dabartinė Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, šiandien veikianti kaip Vilniaus Gedimino technikos universiteto Lietuvos jūreivystės akademija, yra puikiai žinoma visame pasaulyje. Esu lankęsis daugelyje Jungtinių Amerikos Valstijų valstijų ir ne kartą įsitikinau, kad Lietuvos jūrininkai ten puikiai vertinami. Tas pats buvo ir Japonijoje. Lankydamasis didžiausioje Japonijos laivybos bendrovėje MOL paklausiau, ar jie žino Lietuvos jūrininkus. Atsakymas buvo trumpas: „Žinome.“ Paklausiau, kuo jie išsiskiria. Atsakė: „Labai darbštūs, labai protingi ir puikiai išsilavinę.“ Kai pasiteiravau, kur jie buvo parengti, paaiškėjo, kad baigė mūsų Jūreivystės akademiją. Tai pagarba ne tik akademijai, ne tik Klaipėdai, bet ir visai Lietuvai.

Ačiū už pokalbį.