Spotify

Mere, panašu, kad Juozas Statkevičius prisideda prie Palangos reklamos. Ar dėl to su juo tarėtės?

Juozą Statkevičių labai gerbiu kaip žmogų ir kaip kūrėją, nusipelniusį dizaino srityje. Tačiau, žinant jo karštą temperamentą, čia nėra nieko naujo. Vienais metais jam užkliūva prezidentai, kitais – ambasadoriai ar visas Paryžius, o šį kartą užkliuvo Palanga. Dar kartą noriu pabrėžti, kad gerbiu jį kaip menininką, tačiau jo temperamentą visa Lietuva puikiai žino.

Kokia šio ginčo esmė – suoliukai, dušai, lauko tualetai?

Ginčo esmė, matyt, yra tam tikras susireikšminimas. Nesakau, kad viskas Palangoje yra idealu, taip nėra nė viename mieste. Su šiais iššūkiais susiduria visas Lietuvos pajūris. Turime 99 kilometrų pajūrio ruožą, tačiau galiojantys teisės aktai neleidžia įgyvendinti to, ko dalis žmonių tikisi – kad kas šimtą metrų ant smėlio stovėtų tualetas ar dušas. Tai paprasčiausiai sudėtinga įgyvendinti. Nei Klaipėdoje, nei Neringoje tokios infrastruktūros taip pat nėra gausu. Taip yra todėl, kad esame pirmojoje pajūrio juostoje, kurią reglamentuoja įstatymai, draudžiantys statyti įvairius statinius ar ardyti kopas.

Ar jūs pats matote viešųjų tualetų problemą? Atrodo, kad šiandien ji jau nėra tokia opi kaip anksčiau.

Tai viena iš tų temų, kurios kasmet sugrįžta: „Palangoje brangu, verslas verkia, tualetų nėra.“ Tačiau tai nėra tiesa. Palangoje šiuo metu veikia 40 viešųjų tualetų, įrengtų prie išėjimų iš paplūdimio. Jų skaičių kasmet didiname, todėl didelės problemos tikrai nėra. Vis dėlto dalis žmonių tikisi, kad tualetai stovės tiesiog ant smėlio. Jei kalbėtume apie biotualetus paplūdimyje, tai būtų katastrofa. Karštomis vasaros dienomis Palangos paplūdimyje apsilanko iki 200 tūkstančių žmonių. Tokie tualetai užsipildytų per kelias valandas, o jų aptarnauti dienos metu, kai paplūdimyje pilna poilsiautojų, praktiškai nebūtų įmanoma. Tačiau mes nenuleidžiame rankų. Prieš keletą metų turėjome konfliktą su Statybų inspekcija, kai į paplūdimius atvedėme komunikacijas ir pagrindinėse vietose pastatėme konteinerinius tualetus, prijungtus prie vandens ir nuotekų tinklų. Dėl to kilo teisminiai ginčai, nes pajūrio juostoje bet kokios statybos yra griežtai reglamentuojamos. Komunikacijų tiesimas taip pat laikomas statyba, todėl reikalingi specialūs leidimai. Pralaimėjome teismus ir turėjome panaikinti išduotus leidimus, tačiau problemos nepalikome nuošalyje. Kartu su Aplinkos ministerija inicijavome pajūrio žemyninės dalies specialiojo plano pakeitimus. Buvo numatytos vietos, kur komunikacijas galima tiesti neardant kopų, o naudojantis pagrindiniais išėjimais prie jūros. Todėl tikrai nesėdime sudėję rankų. Dar šiais metais dvylikoje pagrindinių vietų – nuo Birutės parko iki „Lino“ komplekso – į paplūdimį bus atvestos visos reikalingos komunikacijos: vanduo, nuotekos ir elektra. Neseniai taip pat įvyko viešųjų paslaugų konkursas. Jį laimėję verslo atstovai dešimčiai metų įsipareigojo įrengti vieningo stiliaus kavines ir kitus statinius su integruotais tualetais bei dušais.

Ar, jūsų nuomone, paplūdimiuose apskritai reikalingi dušai? Juk Baltijos jūra gerokai mažiau sūri nei Viduržemio jūra.

Aš linkęs su tuo sutikti. Prieš keletą metų atlikome savotišką eksperimentą – prie gelbėjimo stoties įrengėme dušus. Per visą sezoną jais pasinaudojo vos dešimt žmonių.

Ar tie dušai buvo mokami?

Taip, jie buvo mokami, tačiau net ir tai nepaaiškina tokio menko naudojimosi. Kiek esame kalbėję su gyventojais ir miesto svečiais, daugumai žmonių tokie dušai paprasčiausiai nėra reikalingi. Galbūt tai net savotiška sovietmečio atgyvena, kai viešieji dušai buvo įprastas dalykas. Šiandien žmogus atvyksta į Palangą, apsistoja viešbutyje, apartamentuose ar kitoje apgyvendinimo vietoje ir ten turi visas reikalingas sąlygas.

Tačiau dušai kojoms nusiplauti tikrai yra patogus sprendimas.

Būtent tokius sprendimus ir diegiame. Renovuodami išėjimus prie jūros, pavyzdžiui, Lino, Rugelio ar Melno takuose, visur įrengiame vietas kojoms nusiplauti. Žmogus išeina iš paplūdimio, šalia stovi modernus konteinerinis tualetas ir įranga smėliui nuo kojų nusiplauti. Tai tampa standartu ir ateityje tokių vietų tik daugės. Dažnai sakoma, kad užsienio kurortuose infrastruktūra gerokai geresnė, tačiau man pačiam teko aplankyti ne vieną šalį ir galiu pasakyti priešingai – nei Portugalijoje, nei Italijoje nemačiau, kad paplūdimiuose kas kelis šimtus metrų būtų įrengti tualetai. Dažniausiai tokias paslaugas teikia paplūdimio barai ar kavinės.

Biotualetai karštą dieną ir higienos požiūriu nėra geriausias sprendimas.

Būtent todėl tokių sprendimų ir vengiame. Žinoma, infrastruktūrą turime gerinti ir tai darome, tačiau tam reikia laiko. Teritorijų planavimo dokumentai ir įvairūs reglamentai kartais prieštarauja sveikam protui ir apsunkina procesus.

Kai kuriuose konteineriniuose tualetuose jau yra įrengti dušai. Ar žmonės jais naudojasi?

Mažai. Praktiškai nesinaudoja. Dar kartą noriu pasakyti, kad gyventojas ar svečias, atvykęs į Palangą, turi savo apgyvendinimo vietą – apartamentus, butą ar viešbutį – ir jam nekyla nepatogumų. Kaip jūs teisingai sakote, čia ne Viduržemio jūra ir ne Atlanto vandenynas.

Nėra fiziologinio poreikio, kūnui džiūstant, nusiplauti druską.

Naudotis viešu dušu po maudynių, matyt, nėra poreikio. Žinoma, gal tokių žmonių ir atsiras, tačiau kitais metais dvylikoje vietų pastatysime naujus, estetiškus statinius su integruotais konteineriniais tualetais. Jie bus higieniški, nes bus prijungti prie visų komunikacijų. Jeigu matysime, kad žmonėms reikia ir dušų, juos taip pat įrengsime, nes tam jau bus sudarytos visos techninės galimybės.

Jūs pasiūlėte Juozui Statkevičiui parduoti butą savivaldybei ir išvykti gyventi į Italiją. Jis savo ruožtu pasiūlė jums parduoti, cituoju, „vieną iš penkiolikos butų ir namų“. Jūsų turto deklaracijoje nurodyta, kad valdote daugiau kaip milijono eurų vertės turto. Koks tai turtas ir ar valdote kokius nors verslus?

Situacija labai paprasta. Manau, kad Juozas Statkevičius šiuo atveju vadovaujasi emocijomis. Artėja savivaldos rinkimai, matau, kad jis dalijasi ir tam tikrų politinių jėgų – „Nemuno aušros“ – skleidžiama informacija. Tačiau noriu aiškiai pasakyti: neturiu nei penkiolikos butų, nei penkiolikos namų. Mano turtinė padėtis daugelį metų iš esmės nesikeičia. Dar 2002 metais mūsų šeima valdė viešbutį, kuriame dirbome. 2008 metais jį pardavėme ir įsigijome kitą viešbutį – Palangoje esantį viešbutį „Ražė“. Tuo metu jo vertė siekė beveik 900 tūkstančių eurų. Taip pat esu įsigijęs žemės sklypą ir pasistatęs namą, kurį pasistačiau paėmęs banko paskolą. Tai ir yra visas mano turtas.

O kaip dėl verslų?

Čia nėra jokios paslapties ir nieko neslepiu. Jokių verslų neturiu. Viešbutis nuo 2008 metų yra išnuomotas juridiniam asmeniui. Mes gauname pajamas iš jo nuomos, taip pat su žmona gauname darbo pajamas. Bendros mūsų metinės pajamos siekia apie 120–130 tūkstančių eurų. Jeigu kalbame apie žmonos įsigytas 25 procentų bendrovės „Rota Fortuna“, valdančios apžvalgos ratą, akcijas, taip – žmona jų yra įsigijusi ir tai taip pat niekada nebuvo slepiama.

Pastebima, kad vis daugiau verslininkų ir jaunų šeimų Palangą renkasi ne tik poilsiui, bet ir nuolatiniam gyvenimui. Ar matote tokią tendenciją?

Noriu pasakyti vieną dalyką – per pastaruosius penkiolika metų Palanga pasikeitė iš esmės. Tai pastebi ne tik čia gyvenantys žmonės ar miesto svečiai, bet ir iš užsienio atvykstantys lietuviai bei užsieniečiai. Daugelis tiesiog negali patikėti, kaip stipriai pasikeitė miesto infrastruktūra. Prieš penkiolika metų kartu su komanda išsikėlėme tikslą sukurti miestą, į kurį norėtų keltis gyventi jaunos šeimos, daugėtų turistų, o pats kurortas taptų gyvas ne tris mėnesius per metus, o ištisus metus. Pradėjome nuo svarbiausių objektų – Palangos kurhauzo, kuris dešimt metų buvo sudegęs ir įstrigęs teismuose, vėliau atsirado koncertų salė, sporto kompleksai. Pamažu susiformavo sėkmės istorija. Jeigu prieš dešimt metų vilniečiai Palangoje nekilnojamojo turto beveik nepirkdavo, šiandien notarai sako, kad apie 90 procentų pirkėjų sudaro būtent jie. Anksčiau daugelis rinkdavosi Neringą, o dabar renkasi Palangą. Tai rodo labai aiškią tendenciją – daug verslininkų ir jaunų šeimų pirmiausia įsigyja būstą, išbando gyvenimą čia, o vėliau persikelia gyventi nuolat. Dažnai žmonės ateina pasikalbėti ir pasidalija savo įspūdžiais. Visai neseniai lankėsi jauna šeima, gerai žinomi Lietuvos verslo žmonės, kurių nenorėčiau įvardyti. Paklausiau, ar jie svarsto persikelti į Palangą, ir jie atsakė, kad apie tai galvoja būtent dėl infrastruktūros.

Objektyviai vertinant, čia ištisus metus veikia baseinai, sporto klubai, restoranai, sveikatinimo paslaugos, vyksta renginiai.

Esame priėmę aiškų sprendimą – 40 procentų savivaldybės biudžeto skirti švietimui, kultūrai ir sportui. Mūsų biudžetas nėra didelis – apie 70 milijonų eurų, tačiau kartu turime aptarnauti milžiniškus žmonių srautus. Per metus Palangą aplanko apie 1,4 milijono žmonių, todėl infrastruktūros poreikiai yra gerokai didesni nei leistų manyti miesto dydis. Žmonės dažnai sako: Vilniuje pusė laiko praleidžiama automobilyje – vaikus reikia nuvežti į mokyklą, parsivežti iš jos, vežti į būrelius. Arba turi samdyti vairuotoją, arba pats juo dirbti. Palangoje viskas pasiekiama ranka – parkai, dviračių takai, baseinai, sporto infrastruktūra, koncertai, maitinimo įstaigos.

Iš tiesų čia galima gyventi ir be automobilio – daugelį vietų galima pasiekti pėsčiomis ar dviračiu.

Automobilio dažnai iš tiesų nereikia. Per pusvalandį pėsčiomis galima pasiekti miesto centrą, vaikai saugiai važinėja dviračiais, visa infrastruktūra yra arti ir lengvai pasiekiama. Todėl mūsų politika labai aiški – sudaryti jaunoms šeimoms ir vaikams kuo geresnes sąlygas sportuoti ir ugdytis. Šiuo metu 700–800 vaikų lanko sporto centrą, o visos paslaugos jame yra nemokamos. Siūlome devynias sporto šakas, tarp jų ir plaukimą. Taip pat turime meno ir muzikos mokyklą, kurioje taikomas tik simbolinis mokestis. Džiugu, kad pagal naujausius reitingus mūsų švietimo sistema savo kategorijoje yra viena stipriausių Lietuvoje – pagal vaikų užimtumą, pasiekimus olimpiadose ir kitus rodiklius.

Jūsų gimnazija jau ne vienus metus patenka tarp geriausių mokyklų Lietuvoje.

Esame tarp lyderių. Turime progimnaziją, pradines mokyklas, daug investavome į jų atnaujinimą, sporto infrastruktūrą, sutvarkėme miesto ir mokyklų stadionus. Turime ir daugiau planų, susijusių su sportu, o investicijos atsiperka su kaupu – matome, kad vaikai yra gabūs ir motyvuoti. Esame įvedę programą, pagal kurią mokiniai, visą semestrą besimokantys vien dešimtukais, gauna 500 eurų premiją. Prieš ketverius metus tam biudžete buvo numatyta apie 30 tūkstančių eurų, o šiemet jau prireikė 60 tūkstančių, nes tokių mokinių sparčiai daugėja.

Ir kiekvieną semestrą galima gauti tokią premiją?

Taip, kiekvienais metais apdovanojame ir sportininkus, ir olimpiadų laimėtojus. Skatiname vaikus siekti rezultatų. Nemanau, kad pagrindinė motyvacija čia yra pinigai, tačiau toks paskatinimas tikrai nepakenkia.

Dažnai pastebite tokių atvejų? Kas tie žmonės, kurie renkasi Palangą nuolatiniam gyvenimui?

Tai žinomi verslininkai, startuolių kūrėjai ir daugelis kitų žmonių. Pastebiu, kad Palangą renkasi ir karjerą baigę medicinos darbuotojai, anksčiau dirbę Vilniuje, Santaros klinikose ar kitose gydymo įstaigose. Taip pat švietimo bendruomenės atstovai, verslininkai ir kitų profesijų žmonės.

Palanga yra gerokai daugiau nei Basanavičiaus gatvė ir keli kilometrai aplink ją. Yra Kunigiškės, Monciškės, Šventoji. Kunigiškėse plėtra atrodo įspūdinga – namai jau statomi beveik prie pat oro uosto tvoros, nors anksčiau ten buvo tik laukai. Kaip planuojate spręsti infrastruktūros klausimus – darželius, mokyklas ir kitus poreikius?

Kol kas Palangos švietimo sistemoje vietų pakanka tiek darželiuose, tiek mokyklose. Per pastaruosius ketverius metus deklaruotų gyventojų skaičius išaugo maždaug keturiais tūkstančiais – nuo 17 iki beveik 21 tūkstančio gyventojų. Situaciją nuolat stebime ir esame numatę teritorijas galimai plėtrai. Pavyzdžiui, planuojame naujo darželio statybą Šventojoje.

Šventojoje jau yra ir darželis, ir mokykla?

Taip, ir darželis, ir mokykla ten veikia. Jeigu prieš dešimt metų svarstėme apie jų sujungimą ar net uždarymą dėl mažėjančio vaikų skaičiaus, dabar laisvų vietų likę vos kelios. Tai rodo, kad Šventoji turi didelį potencialą. Jūs teisingai pastebėjote, kad Palanga nėra vien centrinė miesto dalis. Ji prasideda Nemirsetoje ir baigiasi Šventojoje, o tarp jų yra tokios teritorijos kaip Kunigiškės ir Monciškės. Reikia suprasti, kad savivaldybė ten beveik neturi žemės sklypų. Visa žemė po žemės reformos buvo grąžinta teisėtiems savininkams, kurie vėliau ją pardavė arba patys pradėjo statybas. Po 2002 metų Konstitucinio Teismo išaiškinimo buvo aiškiai pasakyta, kad žemė turi būti grąžinama su statybos teise. Todėl žmonės dažnai klausia, kodėl vyksta tiek daug statybų, tačiau tokia yra teisinė realybė – žemės savininkas turi teisę statyti individualų namą, viešbutį ar kitą su poilsiu susijusį objektą. Iš pradžių galvojome, kad tai gali tapti problema: žmonės įsigis būstus Kunigiškėse, atvažiuos tik vasarą, o likusią metų dalį tai bus uždarų žaliuzių kvartalai. Tačiau dabar ten gyvenama ištisus metus. Džiaugiuosi, kad mūsų prognozės nepasitvirtino. Žmonės, įsigiję nekilnojamojo turto, į Palangą atvyksta nuolat – patys, jų šeimos nariai ar draugai. Ypač ši tendencija sustiprėjo po pandemijos, kai daugelis išmoko dirbti nuotoliniu būdu. Verslininkai ir įvairių sričių specialistai į Palangą atvyksta jau ketvirtadienį, nesvarbu, ar tai būtų sausis, ar vasaris, ir dirba nuotoliniu būdu iš savo namų. Tai labai naudinga miestui, nes jie naudojasi vietos paslaugomis – restoranais, koncertų sale, baseinu, SPA centrais ir kita infrastruktūra. Jie tampa nuolatiniais šių paslaugų vartotojais, todėl sezoniškumas Palangoje sparčiai mažėja. Pateiksiu keletą pavyzdžių. Sanatorijos „Gradiali“ metinis užimtumas siekia 93 procentus, joje sukurta apie 450 darbo vietų. Panašiai sekasi ir kitiems viešbučiams, ypač tiems, kurie siūlo papildomas paslaugas – SPA centrus, sveikatinimo programas ir panašiai. Jų užimtumas dažniausiai viršija 80 procentų. Investuotojai šiandien labai aktyviai renkasi Palangą. Kitais metais duris atvers didelis „Marriott“ viešbutis su 245 kambariais. Neseniai savivaldybė pasirašė koncesijos sutartį su „Vytautas SPA“, kurios investicijos sieks apie 40 milijonų eurų. „Gabijos“ viešbutis kitais metais taps „Hilton“ tinklo dalimi. Visa tai rodo, kad investuotojai mato Palangos potencialą ir tikisi grąžos. Džiaugiamės, kad į miestą ateina tarptautiniai tinklai ir didelės investicijos, kurios dar labiau pakeis Palangos veidą.

Jeigu dabar nusipirkčiau namą Kunigiškėse ar Monciškėse, kur turėčiau leisti vaiką į darželį ar mokyklą?

Šiuo metu – Palangoje arba Šventojoje. Atstumai nėra dideli. Jeigu ateityje Kunigiškėse ar Monciškėse atsirastų poreikis statyti mokyklą ar darželį, tam esame numatę teritorijas. Tačiau kol kas tokio poreikio nėra.

Vaikų dar per mažai?

Kol kas visi vaikai telpa esamose mokyklose ir darželiuose. Jie yra renovuoti, juose dirba puikūs specialistai, todėl tėvams patogu atvežti vaikus, o vyresni mokiniai gali savarankiškai atvykti ir viešuoju transportu.

Mere, pakalbėkime apie vieną didžiausių jūsų pastarojo meto ambicijų – Šventosios uostą. Ar jau esate tikras, kad jis bus?

Žinote, jeigu žmogus netiki tuo, ką daro, tada apskritai neverta nieko imtis. Negalima iš anksto nuspręsti, kad nieko nepavyks.

Pinigai yra, sutartis yra, rangovas yra. Toks šiandien yra projekto statusas.

Buvo daug skeptikų, kurie netikėjo, kad Palangos miesto savivaldybei pavyks. Trumpai priminsiu istoriją. 2015 metais Klaipėdos uostas šią teritoriją valdė patikėjimo teise. Buvo parengta techninė dokumentacija, gauti statybos leidimai, patvirtintas detalusis planas. Tačiau visas šis darbas nugulė stalčiuose ir toliau nebuvo vystomas. 2018 metais tuometė Vyriausybė ir Susisiekimo ministerija pasakė, kad reikia kažką daryti, nes dokumentai pasens, o investuotos lėšos bus išleistos veltui. Buvo aišku, kad, jei neatsiras varomoji jėga, projektas taip ir liks neįgyvendintas. Prisimenu, kiek sulaukėme kritikos, kai buvo nuspręsta, kad uostą perims savivaldybė. Buvo sakoma: „Jeigu to nepadarė Klaipėdos uostas, tai kaip padarysite jūs? Neturėsite nei pajėgumų, nei kompetencijų.“ Tačiau atsakėme paprastai: pabandysime. Kažkada panašiai buvo kalbama ir apie Kurhauzą, bet jį pavyko atgaivinti. Nuo 2018 metų, kai Vyriausybė mums perdavė šią teritoriją patikėjimo teise, ryžtingai ėmėmės darbo ir įgyvendinome pirmąjį uosto etapą. Didžiąją dalį finansavimo – apie 4,5 mln. eurų – skyrė savivaldybė, dar 1,7 mln. eurų gavome iš Europos Sąjungos fondų per Žemės ūkio ministeriją. Įrodėme, kad projektas gali būti įgyvendintas. Sukūrėme infrastruktūrą žvejams, įrengėme slipus, o vaikai jau gali mokytis buriuoti atviroje jūroje – to Lietuvoje iki šiol nebuvo.

Jie jau plaukioja jūroje?

Taip, jie jau treniruojasi ir plaukioja, nors buriavimo mokyklos dar neturime, bet apie tai galėsime pakalbėti vėliau. Įgyvendinę pirmąjį etapą, kvietėme atvykti valstybės vadovus, Seimo komitetų narius ir rodėme, kad tai yra istorinis projektas, kurį būtina įgyvendinti. Lietuva yra jūrinė valstybė, todėl tokia infrastruktūra mums būtina. Šiandien jos paprasčiausiai neturime. Užsienio laivai neturi kur atplaukti. Pavyzdžiui, Suomijoje kas penkta šeima turi laivą, daug jų turi ir švedai ar vokiečiai, tačiau Lietuvoje nėra vietos, kur jie galėtų saugiai užsukti. Klaipėdos uostas pirmiausia yra krovininis uostas, todėl galimybės ribotos, o toliau lieka tik vidaus vandenys – Kuršių ar Kauno marios. Todėl ėmėmės, atrodytų, beveik neįmanomo uždavinio. Be molų kiti uosto etapai yra neįmanomi. Anksčiau buvo bandyta išgilinti akvatoriją nepastačius molų, tačiau po kelių dienų ji buvo užnešta smėliu. Šis projektas yra brangus. Pagal 2015 metų sąmatą vien molų statyba šiandien kainuotų apie 70 mln. eurų. Pietinis molas siekia 660 metrų, šiaurinis – 400 metrų. Palyginimui, Palangos tiltas yra 460 metrų ilgio. Pastačius pietinį molą, žmonės galės beveik 660 metrų nueiti į jūrą ir mėgautis įspūdingu vaizdu. Ką nusprendėme? Kadangi 70 mln. eurų buvo pernelyg didelė suma, panaikinome vieną iš statybos leidimo etapų ir beveik dvejus metus rengėme naują techninį projektą, siekdami sumažinti sąnaudas. Po dvejų metų intensyvaus darbo mums pavyko sumažinti sąmatinę vertę nuo 70 iki 43 mln. eurų. Visai neseniai, po tarptautinio viešojo konkurso, pasirašėme sutartį su rangovu ir projekto vertė sumažėjo dar labiau – iki 38 mln. eurų. Dabar apie finansavimą. Per regionines lėšas pavyko užsitikrinti apie 15 mln. eurų Europos Sąjungos paramos pietinio molo statybai. Tai yra Palangos savivaldybei skirtos lėšos, kurias galėjome investuoti ir kitur, tačiau taryba nusprendė investuoti į istorinį projektą, kuris kurs vertę ateities kartoms. Dar 10 mln. eurų šiaurinio molo statybai per dvejus metus yra numačiusi Susisiekimo ministerija. Šiuo metu trūksta dar 10 mln. eurų. Dėl jų kalbėsimės su naująja Vyriausybe, nes valstybei per dvejus metus rasti po 5 mln. eurų neturėtų būti neįveikiama užduotis. O nauda būtų visam pajūrio regionui ir visai Lietuvai.

Apie tai ne kartą kalbėta konferencijose ir diskusijose. Kariuomenės vadas, Karinių jūrų pajėgų vadovybė, Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir kitos institucijos yra pabrėžusios, kad toks uostas svarbus ne tik turizmo požiūriu, bet ir dėl reagavimo greičio bei pajėgų išdėstymo. Lietuva turi tik vieną jūrų uostą, ir tai, atvirai pasakius, yra problema. Latvijoje ir Estijoje kartu yra kelios dešimtys uostų ir uostelių, o Lietuva vis dar turi vieną vienintelį.

Todėl esu dėkingas visiems, kurie prisideda prie šio projekto. Kartais reikia priminti, ką reiškia būti jūrine valstybe ir kokį potencialą regionui gali sukurti tokia infrastruktūra. Dažnai klausiama, ar Šventosios uostas atsipirks. Aš visada atsakau klausimu: ar atsiperka kelias arba viadukas? Jie nėra statomi dėl tiesioginės finansinės grąžos – jie kuriami žmonių patogumui ir valstybės vystymuisi. Esu įsitikinęs, kad ilgainiui Šventosios uostas atsipirks ir ekonomine prasme. Jau dabar matome, kad paskelbus apie projektą Šventosios perspektyvos iš esmės pasikeitė. Uostas tampa jos ateities pagrindu.

Klausantis jūsų atrodo, kad šiandien geriausia vieta investicijoms pajūryje yra būtent Šventoji. Jeigu ten atsiras jūrinis uostas su pramoginiais laivais, akivaizdu, kad poreikis tam yra. Užtenka pasižiūrėti į Liepoją, Pavilostą ar kitus Latvijos uostelius – ten gyvenimas verda.

Investicijos į Šventąją turi didžiulį potencialą. Jeigu Šventosios uostas atsiras, o aš esu įsitikinęs, kad taip ir bus, miestelis įgaus visiškai kitą veidą. Vos pradėjus įgyvendinti pirmąjį etapą ir pradėjus apie tai kalbėti, verslas savo įsigytuose sklypuose pradėjo planuoti viešbučius ir SPA centrus. To Šventojoje labai seniai nebuvo. Verslas tiki šia perspektyva. Jau yra gauti statybos leidimai ir laukiama, kaip projektas judės toliau. Jeigu viskas vyks pagal planą, manau, kad Šventojoje prasidės aktyvi viešbučių ir SPA centrų plėtra.

Taigi situacija jau dabar atrodo neblogai – yra pasirašyta sutartis su rangovu, o statybos prasidės bet kuriuo atveju.

Norime paskelbti džiugią žinią – šį rudenį prasidės Šventosios jūrų uosto molų statyba, kurią planuojame užbaigti per dvejus metus. Molai tikrai bus pastatyti, bus išgilinta akvatorija, o tada pereisime prie kitų etapų, tačiau uostas jau galės funkcionuoti. Tai yra svarbiausia žinia. Aš labai tikiu šiuo projektu. Jeigu žmogus tiki ir turi užsidegimo, manau, kad visi kartu, padedami valstybės, jį įgyvendinsime. Labai noriu pasidžiaugti Susisiekimo ministerijos komandos pagalba – jie mums labai padeda. Taip pat noriu padėkoti Klaipėdos uosto vadovybei, nes turbūt nė viena Lietuvos savivaldybė nėra stačiusi uosto. Mums ši teisė ir atsakomybė buvo perduotos, todėl konsultuojamės su Klaipėdos uosto specialistais dėl techninių ir kitų specifinių klausimų, ir jie mums labai padeda. Tikiuosi ir naujosios Vyriausybės, vadovaujamos premjero, paramos užtikrinant likusį finansavimą. Tikiu, kad po dvejų metų galėsime pakviesti Lietuvos žmones išbandyti naująjį uostą. Dar šiais metais, po kelių mėnesių, turėtume gauti statybos leidimą buriavimo mokyklai Šventosios uosto teritorijoje, gražiausioje vietoje prie slipo. Tai taip pat istorinis projektas, nes gėda pripažinti, kad Lietuvos vaikai, nors gyvename jūrinėje valstybėje, iki šiol neturi galimybės mokytis buriuoti atviroje jūroje. Jie priversti vykti į Latviją ar Lenkiją, nes išplaukti, pavyzdžiui, iš Klaipėdos uosto galimybių praktiškai nėra.

Iš esmės nei iš Klaipėdos, nei iš Nidos, nei iš Palangos tokių galimybių beveik nėra. Arba reikia į paplūdimį atsivežti burines valtis su priekabomis, o tai dažnai būna sudėtinga.

Todėl noriu pasakyti, kad per pusantrų metų, jau kaip savivaldybės projektą, pastatysime naują buriavimo mokyklą ir perduosime ją buriavimo mokyklai „Žiemys“, kurios dalininkai yra Palangos miesto savivaldybė, Klaipėdos miestas ir Klaipėdos rajonas. Yra pakeistas Šventosios uosto įstatymas ir numatyta, kad su mokymu susijusi veikla atleidžiama nuo rinkliavų ir nuomos mokesčių. Todėl šios mokyklos patalpas perduosime jiems patikėjimo teise. Tikiu, kad po pusantrų metų Lietuvos vaikai mokysis buriuoti jūroje, o galbūt tarp jų atsiras ir būsimų pasaulio čempionų.

Kartais matau, kad socialiniuose tinkluose reaguojate į įvairias Remigijaus Žemaitaičio provokacijas. Kaip vertinate jo pareiškimą, kad jis sieks Palangos mero posto? Jis jus tiesiog provokuoja ar kalba rimtai?

Manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę siekti mero posto.

Jis dabar jau beveik palangiškis – nusipirko butą Palangoje.

Palangiškiai man sako, kad tai būtų savotiška Dievo dovana, jeigu jis kandidatuotų į Palangos merus. Kartais net gatvėje žmonės prieina ir sako: „Kas čia galėtų nutikti? Jeigu taip atsitiktų, visi susivienytume.“

Jums Žemaitaitis padėtų taip pat, kaip Juozas Statkevičius?

Man atrodo, kad jis man tikrai padėtų, jeigu kandidatuotų. O jeigu rimtai – pirmyn. Visi turi teisę kandidatuoti, įskaitant ir jį. Politinėje kovoje ir susitiksime. Čia nėra nieko neįprasto.

Ar jautėte, kad jo politinė komanda ar jai pavaldžios institucijos kaišiojo pagalius į ratus? Turiu omenyje Šventosios uosto projektą. Iš šalies atrodė, kad dėl Aplinkos ministerijos ir jai pavaldžių institucijų projektas buvo įstrigęs.

Noriu pasakyti, kad Aplinkos apsaugos agentūra mums padėjo. Kalbėjome apie poveikio aplinkai vertinimą, kai iš ministerijos buvo kilęs reikalavimas atlikti tarptautinį poveikio aplinkai vertinimą.

O tai būtų projektą nukėlę dar keleriems metams.

Tai buvo sunkiai suvokiamas reikalavimas. Įsivaizduokite, jeigu Latvija turėtų derinti Šventosios uosto projektą – tai būtų labai sudėtinga. Tačiau, padedant Vyriausybei ir tuometiniam premjerui, pavyko įrodyti, kad toks vertinimas nėra būtinas.

Prisimenate istoriją dėl Būtingės terminalo statybos – tarp Lietuvos ir Latvijos tada buvo kilęs rimtas nesutarimas.

Būtent. Vyresni žmonės tai dar gerai prisimena – tai buvo tarpvalstybinis konfliktas. Panaši situacija galėjo susiklostyti ir šiuo atveju, nes latviai į Šventosios uosto projektą tikriausiai būtų žiūrėję jautriai, juolab kad tiek Šventoji, tiek Palanga turi bendrą istorinį regioninį kontekstą.

Tiksliau būtų sakyti – kuršišką paveldą.

Taip, bet tokia rizika egzistavo. Todėl manau, kad valstybė turėtų susitelkti ir įgyvendinti šį strateginį projektą. Šventosios uostas nuosavybės teise priklauso valstybei ir priklausys jai ateityje, o mes jį valdome tik patikėjimo teise. Matėme įvairių bandymų stabdyti procesus ir įvairių keistų iniciatyvų, tačiau, ačiū Dievui, atsakingos institucijos vadovavosi protingumo kriterijais ir mums pavyko gauti statybos leidimą bei judėti pirmyn. Jeigu kalbame apie „Nemuno aušrą“ ir Remigijų Žemaitaitį, tai visai neseniai jis buvo surengęs susitikimą su Šventosios gyventojais, į kurį atėjo du žmonės. Vienas jų, atrodo, buvo konservatorius.

O kitas buvo tas, kuris jums pasakė, kad buvo du.

Nesvarbu. Esmė ta, kad jis atvirai aiškino, jog Šventosios uostas yra nereikalingas, kad tai esą valstybės pinigų švaistymas ir kad galbūt tokį projektą turėtų įgyvendinti privatus kapitalas. Bent jau taip man pasakojo žmonės. Tačiau į tai nereikėtų kreipti per daug dėmesio. Tai yra politikos dalis. Kai kurie žmonės tiesiog nesupranta, ką valstybei reiškia uostas ir kodėl jis reikalingas, o kai kurie politikai tuo naudojasi. Aš dar kartą noriu pasakyti, kad labai tikiu Šventosios uosto projektu. Noriu padėkoti visiems, kurie prie jo prisideda, ir tikiuosi, kad po dvejų metų visi kartu galėsime pasidžiaugti rezultatu. Įdomu tai, kad prieš šimtą metų, 1925-aisiais, tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona davė pavedimą statyti Šventosios molus, ir jų statyba buvo pradėta. Tuomet buvo naudojama įspūdinga technika, garo varikliais buvo kalami poliai. Tad pabandykime po šimto metų pratęsti tą istoriją ir šį kartą ją sėkmingai užbaigti. Turime galvoti apie tai, ką paliksime ateities kartoms. Grafai Tiškevičiai Palangai paliko bažnyčią, parką su Gintaro muziejumi, istorines vilas, kurios iki šiol kuria miesto išskirtinumą ir vertę. Ką tokio paliksime mes?

O Šarūnas Vaitkus paliks uostą.

Nereikia susiasmeninti – ne Šarūnas Vaitkus, o valstybė, mūsų karta. Ką mes paliksime? Taip, Lietuvoje vyksta įvairių statybų, verslininkai stato daug įvairių objektų, bet tokio masto projektų, kurie sukurtų infrastruktūrą, turizmo pridėtinę vertę ir duotų naudą valstybei, nėra daug. Kaip jūs ir sakote, uostas nebus skirtas vien turizmui – jis atliks ir tam tikrą saugumo funkciją.

Galų gale, anksčiau ar vėliau Lietuva vis tiek statys vėjo parką, kurį reikės aptarnauti ir prižiūrėti. Jis juk iš esmės bus priešais Šventąją.

Jis bus už 33 kilometrų nuo Šventosios, todėl jau dabar yra numatytos vietos, kur galėtų įsikurti biurai, būtų kuriamos darbo vietos ir iš Šventosios uosto būtų aptarnaujamos vėjo jėgainės. Tai taip pat būtų viena iš galimų funkcijų. Nepamirškime ir to, kad gelbėjimo laivas, skirtas darbui jūroje, šiuo metu yra Klaipėdoje. Jeigu kas nors nutiktų Būtingės terminalo plūdurui, iš Klaipėdos iki jo reikėtų plaukti labai ilgai – apie dvi valandas, o esant blogam orui ir dar ilgiau.

O iš čia – vos keliolika minučių.

Nuo Šventosios uosto iki plūduro yra vos trys su puse ar keturi kilometrai. Valstybė galėtų čia laikyti gelbėjimo laivą ir naudoti jį įvairioms reikmėms.

Ir pakrančių apsaugai.

Energetikai, krašto apsaugai, jei prireiktų katerių ar kitų priemonių. Visa ši infrastruktūra būtų daugiafunkcė, todėl ir pats uostas būtų daugiafunkcis.

Taip, kaip ir Liepojos uostas, kuriame stovi kariniai, pramoginiai ir krovininiai laivai. Pabaigai, mere, prisimenu seną sovietmečio mitą, o gal ir tiesą, kad Palangoje vienu metu galėdavo tilpti milijonas žmonių. Tiesa, tada buvo visai kiti poilsio standartai – į vieną kambarį mediniame namelyje suvažiuodavo ne šeima, o visa giminė. Tai buvo laikai, kai ir į „Žigulį“ sugebėdavo susėsti aštuoni žmonės. O kiek žmonių daugiausia vienu metu dabar poilsiauja Palangoje?

Kažkada buvo skaičiuota, kad savaitgaliais vien paplūdimiuose gali būti apie 200–300 tūkstančių žmonių.

Tai tiek papildomai atvyksta į paplūdimius, neskaičiuojant daugiau kaip dvidešimties tūkstančių vietinių gyventojų?

Turistų srautus galime vertinti įvairiai. Tikslaus skaičiaus nėra, tačiau remiamės vadinamojo pagalvės mokesčio, tai yra infrastruktūros mokesčio už nakvynę, surinkimu. Kalbu apie žmones, kurie nakvoja Palangoje. Neskaičiuojame vienadienių lankytojų, kurie atvyksta iš Žemaitijos ar kitų regionų ryte ir išvyksta vakare.

Taip, taip pat yra žmonių, kurie apsistoja pas draugus ar gimines ir pagalvės mokesčio nemoka.

Žinoma. Mūsų skaičiavimais, Palangą per metus aplanko apie 1,4 milijono žmonių, remiantis pagalvės mokesčio surinkimu. Dar vienas įdomus rodiklis – vandens suvartojimas. Vasarą jis labai išauga, todėl ir pagal šį rodiklį galima spręsti apie lankytojų srautus. Pagal turimus duomenis, Palangą kasmet aplanko apie 1,4 milijono žmonių. Tai yra statistika, kuria galima remtis.

Pavyzdžiui, kiek žmonių būna per Žolinių ar Mindauginių savaitgalius?

Manau, kad visame ruože nuo Šventosios iki Nemirsetos gali būti apie pusę milijono žmonių. Kalbant apie apgyvendinimo sektorių, maždaug 40 procentų sudaro viešbučiai, poilsio namai ir sanatorijos, o likusius 60 procentų – privatus apgyvendinimo sektorius, kuris oficialioje statistikoje nėra tinkamai atspindimas, nes tokių duomenų Statistikos departamentui teikti nereikia. Todėl oficiali statistika atspindi tik apie 40 procentų realios situacijos. Likusieji moka pagalvės mokestį, įsigyja verslo liudijimus, tačiau bendroje statistikoje jų nėra. Kaip jau minėjau, Palanga plečiasi į Kunigiškius, Monciškes, Nemirsetą, todėl auga ir gyventojų, ir turistų skaičius, didėja apgyvendinimo vietų pasiūla. Kiek žmonių vienu metu gali sutalpinti Palanga? Manau, kad jei kalbėtume apie normalias apgyvendinimo sąlygas, o ne gyvenimą palapinėse, miestas galėtų priimti apie 100 tūkstančių žmonių vienu metu. Tačiau milijonas žmonių vienu metu – tai, matyt, jau neįmanoma.

Ačiū už pokalbį.