Spotify

Diskusijų festivalyje „Būtent“ apie besikeičiančią pasaulio tvarką kalbėjo istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas, teisininkė Gabija Grigaitė-Daugirdė, ekonomistas Marius Skuodis ir filosofas, diplomatas Arūnas Gelūnas.

Pašnekovai į tą patį klausimą žvelgė iš skirtingų perspektyvų – istorijos, tarptautinės teisės, ekonomikos ir kultūros. Vis dėlto jų mintys vedė prie panašios išvados: taisyklėmis grįsta tvarka nėra savaime suprantama ir nekintanti. Ji veikia tiek, kiek valstybės, institucijos ir visuomenės yra pasirengusios ją palaikyti.

Mažų valstybių galia – ne jėga, o taisyklės

Valstybių bandymai susitarti dėl tarpusavio santykių nėra šiuolaikinio pasaulio išradimas. A. Bumblausko požiūriu, taisyklės atsiranda kartu su organizuota žmonių visuomene, todėl pasaulis, kuriame jos apskritai neegzistuotų, reikštų grįžimą prie vienintelio principo – stipresniojo valios.

Tokia tvarka ypač pavojinga mažoms valstybėms, kurios negali konkuruoti karine, ekonomine ar demografine galia. Lietuvos valstybingumo atkūrimas, pasak A. Bumblausko, buvo paremtas teise, todėl taisyklių silpnėjimas Lietuvai nėra abstrakti geopolitinė problema.

„Mums ragas, nes mūsų Kovo 11-oji atsirado per teisinį principą. Jeigu mes žadame galynėtis, tada jau žiūrėkime žemėlapius, kur buvo Baltų imperija, prisigalvokime fikcijų ir gyvenkime pasakose bei iliuzijose. Bet šiaip mažų tautų ir mažų valstybių galia yra tik teisėje. Ir taškas“, – sakė A. Bumblauskas.

Tarptautinės teisės silpnumas dažniausiai išryškėja tada, kai jos normas pažeidžia didžiosios valstybės. Tačiau G. Grigaitė-Daugirdė siūlė neskubėti daryti išvados, kad pati sistema nebeveikia. Jos teigimu, didžioji dalis tarptautinių santykių ir toliau grindžiama taisyklėmis, o pastarųjų metų krizės paskatino kurti ir naujus teisinius mechanizmus.

„Tarptautinė teisė yra kaip kelių eismo taisyklės. Jūs turbūt nevažiuojate pagal taisykles tik tada, kai matote policininką. Paprastai vis tiek stengiatės jų laikytis.

Lygiai taip pat yra su tarptautine teise. Turime taisykles, kurių mažiau galingi turbūt laikosi geriau, nes veikia ir reputaciniai dalykai. O yra galingųjų, kurioms tos taisyklės nesuveikia taip, kaip visada galėtų ir turėtų suveikti“, – aiškino G. Grigaitė-Daugirdė.

Paradoksalu, tačiau tarptautines institucijas mėginančių silpninti valstybių veiksmai kartu rodo, kad šios institucijos vis dar turi reikšmę. Jei jų sprendimai būtų visiškai nesvarbūs, nebūtų poreikio stabdyti procesų, ginčyti sprendimų ar diskredituoti pačių institucijų.

G. Grigaitė-Daugirdė kaip vieną tokių pavyzdžių pateikė Rusijos sprendimą įsitraukti į Lietuvos Tarptautiniame Teisingumo Teisme pradėtą bylą prieš Baltarusiją.

„Jeigu šnekame, kad tarptautinė teisė neveikia ir Rusijai visai neįdomu, kokie sprendimai bus priimti, tai kodėl investuoji savo laiką, pinigus ir politines pastangas stodamas į tokios mažos valstybės kaip Lietuva pradėtą bylą prieš Baltarusiją?“ – klausė ji.

Pasaulio galios centrai pasikeitė

Po Antrojo pasaulinio karo sukurta tarptautinė sistema atspindėjo tuometį pasaulio galios pasiskirstymą. Per aštuonis dešimtmečius ekonominis žemėlapis gerokai pasikeitė: išaugo Kinijos, Indijos, Artimųjų Rytų ir kitų valstybių svoris, tačiau jų įtaka dalyje tarptautinių institucijų nepadidėjo tokiu pačiu mastu.

M. Skuodžio vertinimu, šis neatitikimas tampa viena priežasčių, dėl kurių senoji sistema patiria vis didesnę įtampą.

„Pažiūrėkite į valstybių ekonominį svorį Tarptautiniame valiutos fonde, Pasaulio banke ir kitose institucijose. Šiandien kitos valstybės jau turi gerokai didesnį svorį, bet yra nepakankamai reprezentuojamos.

Turime Kiniją, Indiją, Artimųjų Rytų šalis, kurių ekonominė padėtis visiškai kitokia, tačiau tarptautiniu lygmeniu jų svoris priimant sprendimus yra gerokai mažesnis. Esu įsitikinęs, kad esame tam tikrų lūžių laikotarpiu“, – sakė M. Skuodis.

Galios politikos sugrįžimas matomas ir ekonomikoje. Tarifai, prekybos ribojimai ir protekcionistinės priemonės vėl tapo valstybių konkurencijos įrankiais, tačiau tai nereiškia, kad ekonominė tarpusavio priklausomybė išnyko. Pasak M. Skuodžio, pasaulinės prekybos srautai tebėra dideli – keičiasi pirmiausia jų kryptys ir pasiskirstymas tarp skirtingų blokų.

Finansų rinkos taip pat nustato ribas net galingiausių valstybių politiniams sprendimams. Didelės skolos reiškia brangesnį skolinimąsi, o investuotojų reakcija gali priversti valdžią koreguoti savo veiksmus.

„Jeigu nesilaikai taisyklių, patenki į eismo įvykius, ateina metų galas ir reikia nusipirkti naują draudimą. Mokėsi gerokai daugiau. Finansų rinkose vyksta panašūs dalykai.

Jungtinių Amerikos Valstijų ilgalaikio skolinimosi kaina šiandien yra panaši į buvusią per finansų krizę. Kitų labai įsiskolinusių šalių – Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Italijos – skolinimosi kainos taip pat yra labai aukštos“, – teigė M. Skuodis.

Europa turi kuo gintis, bet pati sau stato kliūtis

Besikeičiant pasaulio tvarkai Europa priversta daugiau atsakomybės prisiimti pati. Tačiau tam reikia ne tik stipresnės gynybos. Ekonominis pajėgumas lemia, kiek valstybės apskritai gali investuoti į saugumą, o šioje srityje Europos Sąjunga susiduria su ilgai neišsprendžiamomis problemomis.

Vieninga Europos rinka turėtų būti vienas didžiausių žemyno pranašumų, tačiau M. Skuodis mato priešingą tendenciją – nacionaliniai interesai ir reguliaciniai skirtumai vis dar kuria kliūtis prekybai bei investicijoms.

„Mano vertinimu, mes einame ne link gilesnės vieningos rinkos, o atvirkščiai – link nacionalinio protekcionizmo. Visi vadovai deklaruoja, kad reikia gilinti vieningą rinką, nustatomos datos, ką reikia padaryti. Tada viskas atsigula ant valstybių narių vyriausybių stalo, atsiranda įvairiausių niuansų, po to klausimai nukeliauja į Europos Parlamentą.

Čia daug optimizmo neturiu, bet kartu tai yra ir atsakymas, ką daryti“, – sakė M. Skuodis.

Ekonomikos dinamika, jo teigimu, parodo ir tokio neveiklumo kainą. Pastaraisiais metais investicijos ir produktyvumas Jungtinėse Valstijose augo gerokai sparčiau nei Europoje. Lietuvai tai ypač svarbu, nes didžioji jos prekybos dalis vyksta su kitomis Europos valstybėmis.

Kartu M. Skuodis daugiau potencialo mato Šiaurės ir Baltijos šalių regione. Panašią kryptį iš istorinės perspektyvos įžvelgė ir A. Bumblauskas – jo nuomone, Rusijos karas ir JAV spaudimas Europai gali paskatinti glaudesnį Baltijos, Šiaurės šalių, Lenkijos ir Vokietijos bendradarbiavimą.

„Kad ir kaip šaipomės iš Jungtinių Amerikos Valstijų, europiečiai susipurto ir purtosi toliau. Baltijos šalys su penkiomis Šiaurės valstybėmis, Vokietija, Lenkija – gal bręsta naujas regionas.

Europa sensta, bet mintimis ji nesensta. Kol kas viskas dar gerai, kol karas neatėjo, o jis gali ateiti arba neateiti“, – svarstė A. Bumblauskas.

Demokratijos taisyklės kuriamos kasdien

Pasaulio tvarką palaiko ne vien sutartys, teismai ar ekonominiai interesai. A. Gelūnas atkreipė dėmesį į kitą jos pagrindą – visuomenės pasitikėjimą demokratinėmis normomis ir vertybėmis.

Tačiau universaliomis laikomos žmogaus teisių, skaidrumo ar demokratijos normos skirtingose visuomenėse nebūtinai suvokiamos vienodai. Demokratinėje sistemoje jos taip pat nėra įtvirtinamos kartą ir visiems laikams – jas nuolat reikia pagrįsti rinkimais, institucijų kontrole, skaidrumu ir vieša argumentacija. A. Gelūno vertinimu, būtent šis nuolatinis procesas daliai visuomenės gali atrodyti varginantis ir didinti paprastų bei greitų sprendimų patrauklumą.

„Pasaulis yra atkerėtas ir, norime to ar ne, autoritetas, tvarka, taisyklės turi būti nuolat patvirtinami, nuolat įteisinami. Demokratija tebėra sunkus darbas kiekvieną dieną, kurį turi vis iš naujo įteisinti.

Kai ateina toks kaip Trumpas ir sako: dabar kuriam laikui nuo to jus išvaduosiu, nereikės posėdžiauti ir analizuoti, riktelsiu, trenksiu kumščiu į stalą ir tarifai bus tokie, o ten prasidės karas – didelei visuomenės daliai, manau, labai palengvėja. Nereikia mąstyti, dirbti, analizuoti faktų, svarstyti už ir prieš“, – kalbėjo A. Gelūnas.

Kultūra šiame kontekste nėra tik nuo geopolitikos nutolusi sritis. Ji kuria žmonių ryšį su valstybe ir gali tapti viena priežasčių, dėl kurių visuomenė apskritai pasiryžta ją ginti. Karas Ukrainoje, kur net bombarduojant miestus leidžiamos knygos ir veikia muziejai, A. Gelūnui yra vienas ryškiausių tokios galios pavyzdžių.

„Jeigu tavo emocinis prisirišimas prie žemės, kurią gini, yra silpnas, paviršutiniškas arba merkantiliškas, manau, kad greitai būsi perviliotas į kitą stovyklą, emigruosi ar būsi išpirktas iš kariuomenės.

Bet jeigu jis grįstas poezija, Maironiu, gimtojo vienkiemio nostalgija, Vilniaus baroku, Kauno modernizmu ir daugybe kitų dalykų, su kuriais tapatiniesi kaip su savo žeme, tavo sėdėjimas tanke ar keli mėnesiai fronte įgyja visai kitą prasmę. Tai milžiniškas motyvacinis ir tapatybinis užtaisas“, – sakė A. Gelūnas.

Mažos valstybės nėra tik didžiųjų sprendimų stebėtojos

Jei tarptautinės institucijos stringa, o didžiosios valstybės vis dažniau vadovaujasi savo galia, mažosioms lieka pasirinkimas – susitaikyti su silpnėjančiomis taisyklėmis arba aktyviau naudotis tais mechanizmais, kurie vis dar veikia.

G. Grigaitė-Daugirdė pabrėžė, kad daugelyje tarptautinių formatų valstybės turi po vieną balsą, todėl susivienijusios mažosios šalys gali daryti įtaką net didžiosioms. Lietuva pastaraisiais metais pati tapo aktyvesne tarptautinės teisės priemonių naudotoja – kreipėsi į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ir inicijavo procesus Tarptautiniame Teisingumo Teisme.

„Tai įvyksta tada, kai yra politinė valia naudotis tarptautinės teisės instrumentais. Jeigu turi instrumentą, bet neturi politinės valios juo naudotis, nieko ir nevyks.

Jeigu mažosios valstybės dažniau eitų kartu ir darytų, tarptautinė teisė ir pati tarptautinė realybė atrodytų visai kitaip“, – teigė G. Grigaitė-Daugirdė.

Vienas svarbiausių tokio bendradarbiavimo lygmenų gali būti regionai. Europai daugiau atsakomybės prisiimant pačiai, Baltijos ir Šiaurės valstybių bendradarbiavimas, glaudesnė Europos integracija ir veikiančios bendros institucijos Lietuvai tampa ne teoriniu pasirinkimu, o jos galios daugikliu.

Pastarųjų dviejų dešimtmečių Lietuvos raida, A. Bumblausko vertinimu, aiškiai parodė, ką mažai valstybei reiškia priklausymas tokioms struktūroms.

„Negalėtume paaiškinti pastarųjų dvidešimties metų, nuo 2004-ųjų, Lietuvos šuolio be Europos Sąjungos ir euroatlantinio faktoriaus. <…> Džiaukimės, kad mums taip nuskilo“, – sakė A. Bumblauskas.