Spotify

Diskusijų festivalyje „Būtent“ apie Lietuvos migracijos politiką kalbėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Adomas Bužinskas, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis ir Vilniaus vicemeras, Laisvės partijos atstovas Vytautas Mitalas.

Jų vertinimai dėl konkrečių sprendimų skyrėsi, tačiau pokalbyje išryškėjo bendra problema – Lietuva vis dar neturi aiškaus atsakymo, kokios migracijos jai reikia po kelių dešimtmečių. Kol valstybė tokios krypties nėra pasirinkusi, sprendimai dažnai priimami reaguojant į šiandienos darbo rinkos, integracijos ar saugumo problemas.

Atvykėlių daugėja, o aiškios politikos nėra

Migracijos mastas Lietuvoje per pastaruosius kelerius metus smarkiai pasikeitė, tačiau bendras atvykėlių skaičius neparodo, kokių žmonių Lietuva sulaukia ir kokią vertę jie gali sukurti. V. Mitalas atkreipė dėmesį į priešingomis kryptimis judančius rodiklius – bendras trečiųjų šalių piliečių skaičius beveik nekinta, tačiau aukštos kvalifikacijos specialistų mažėja.

„Prieš dvejus metus Lietuvoje buvo apie 222 tūkst. migrantų iš trečiųjų šalių, dabar – apie 224 tūkst. Bet aukštos kvalifikacijos darbuotojų per tą laiką sumažėjo nuo maždaug 6 tūkst. iki 4,7 tūkst.

Tai parodo du dalykus: mes neturime strategijos, o mūsų diskusija apie migraciją dažnai tampa tiesiog emocijų kaitinimu, kai patys iki galo nesuprantame, ką norime padaryti“, – teigė V. Mitalas.

Migracijos pokyčiai ypač juntami Vilniuje. Pasak A. Bužinsko, per penkerius metus užsienio piliečių skaičius sostinėje išaugo tris kartus ir dabar jų čia oficialiai dirba apie 78 tūkst. Miestui augant ir toliau trūkstant darbuotojų, savivaldybė nesitiki, kad užsieniečių poreikis artimiausiu metu išnyks.

Tačiau kartu su darbo jėga keičiasi ir kai kurios miesto erdvės. A. Bužinsko teigimu, Vilniuje jau matyti pirmųjų ženklų, kurie kitose Europos sostinėse ilgainiui virto gerokai sudėtingesnėmis problemomis.

„Matome riziką, kad kalbos nemokėjimas gali pradėti formuoti rajonus, kuriuose apskritai bus sunku išgirsti lietuvių kalbą.

Vilniuje matome parduodamus senus viešbučius, kurie paverčiami 11–12 kvadratinių metrų kambariais ir galiausiai tampa „Wolt“, „Bolt“ kurjerių gyvenamąja vieta. Tai dar nėra didelė problema, bet kituose miestuose būtent taip pradėjo formuotis ištisi blokai, kuriuose smarkiai didėja socialinė rizika“, – sakė A. Bužinskas.

A. Romanovskis dabartinę situaciją vertino ramiau ir nemano, kad Lietuva šiuo metu susiduria su nekontroliuojamu migracijos augimu. Vis dėlto jis išskyrė kitą problemą – dalis migracijos srautų jau keičiasi, nors valstybė dar nėra apsisprendusi, ar tokia kryptis jai naudinga.

„2022–2023 metais Lietuva turėjo vienus aukščiausių ukrainiečių įdarbinimo rodiklių – beveik 60 proc. jų įsidarbino mūsų darbo rinkoje. Dabar ukrainiečiai vis dar atvažiuoja, bet jų įdarbinimo lygis mažėja.

Lygiai taip pat matome, kad viena didžiausių iš Lietuvos išvažiuojančių trečiųjų šalių piliečių grupių yra baltarusiai. Ir vėl turime sau atsakyti: ar mes to norime? Jei taip, kas juos pakeis?“ – klausė A. Romanovskis.

Ateities vizija – ne vienas skaičius

Dabartiniai iššūkiai išryškina platesnę problemą – migracijos politika Lietuvoje išskaidyta tarp kelių institucijų, o ilgalaikės krypties formavimas neturi vieno aiškaus šeimininko. Dėl to sprendžiant, kiek ir kokių žmonių įsileisti, vienu metu susiduria darbo rinkos, demografijos, integracijos ir nacionalinio saugumo interesai.

V. Mitalo nuomone, ilgalaikė migracijos vizija galėtų tapti Lietuvos pažangos strategijos dalimi arba dėl jos galėtų susitarti politinės partijos. Tokia kryptis leistų sprendimus vertinti ne pagal vienų metų darbuotojų poreikį, o pagal tai, kokios visuomenės Lietuva siekia ateityje.

„Mums reikia ne vienadienių veiksmų ir parodomųjų akcijų migrantų atžvilgiu. Reikia aiškios vizijos į ateitį. Gimstamumo požiūriu irgi nesame naivūs – kad ir ką darytume, galime keliais skaičiais po kablelio situaciją pagerinti, bet esminė padėtis priklauso nuo gyvenimo būdo, kuris Europoje yra toks, koks yra“, – sakė V. Mitalas.

A. Romanovskis abejojo, ar keičiantis valdžioms Lietuvoje pavyktų išlaikyti ilgalaikį politinį susitarimą. Todėl, jo vertinimu, dalį sprendimų rengimo reikėtų atitraukti nuo kasdienės politinės kovos ir suteikti daugiau svorio ekspertiniam vertinimui.

„Vienintelis sprendimas – kiek įmanoma depolitizuoti šį klausimą ir daugiau galios suteikti ekspertiniam vertinimui. Galutiniai sprendimai vis tiek bus politiniai.

Kai diskutavome apie minimalų mėnesinį atlyginimą, sugebėjome įtraukti Lietuvos banką kaip ekspertinę instituciją, kuri nėra nei vienoje, nei kitoje pusėje. Jeigu kažkas panašaus atsirastų migracijos politikoje ir būtų politinė valia dalį ekspertinės galios deleguoti, tai galėtų būti sprendimas“, – teigė A. Romanovskis.

Tačiau vien institucinio modelio neužtektų. Viena esminių diskusijoje išryškėjusių dilemų – pats žodis „migrantas“ apima labai skirtingus žmones: nuo trumpam į statybas ar transporto sektorių atvykstančių darbuotojų iki aukštos kvalifikacijos specialistų ir žmonių, galinčių Lietuvoje kurti nuolatinį gyvenimą. A. Romanovskis siūlė šias grupes atskirti ir kiekvienai jų taikyti skirtingą politiką.

„Pirma kategorija – daug uždirbantys žmonės, kuriems turime sudaryti sąlygas čia gyventi, mokėti mokesčius ir laikytis mūsų taisyklių. Antra – žmonės, kurių net nepavadinčiau migrantais. Tai darbo svečiai: atvažiuoji dirbti ir mokėti mokesčius, nebedirbi – važiuoji namo.

Trečia kategorija – žmonės, kurie objektyviai gali tapti mūsų visuomenės nariais, priimti mūsų vertybes, išmokti kalbą ir integruotis. Jeigu turėtume tris atskiras politikas šioms grupėms, galėtume suderinti nacionalinio saugumo, ekonominius ir investicijų pritraukimo interesus“, – aiškino A. Romanovskis.

Toks modelis keistų ir integracijos logiką. Valstybei pirmiausia reikėtų apsispręsti, kokios ateities ji tikisi iš konkrečios atvykėlių grupės, ir tik tuomet nustatyti kalbos, integracijos ar leidimų gyventi reikalavimus.

Vis dėlto Lietuvos ekonomikos ambicijos gali lemti, kad bent vienos atvykėlių grupės poreikis ateityje tik didės. V. Mitalas tai siejo su sektoriais, kuriuose šalies augimas priklausys nuo gebėjimo konkuruoti dėl tarptautinių talentų.

„Jeigu norime būti turtingi, o tai reiškia ir saugūs, turėsime iki galo panaudoti savo potencialą: kad būtų kam dirbti biotechnologijų miestelyje, puslaidininkių gamykloje, kad toliau augtų mūsų optoelektronika.

Tai neišvengiamai ves į didesnį tarptautiškumą. Aukštos kvalifikacijos darbo jėgos turėsime turėti gerokai daugiau – nesvarbu, ar ji bus iš trečiųjų šalių, ar iš Europos Sąjungos“, – sakė V. Mitalas.

Kokia Lietuva galėtų būti 2050-aisiais?

Sprendimai, kuriuos valstybė priims artimiausiais metais, ilgainiui lems ne tik darbo rinkos, bet ir pačios visuomenės sudėtį. Vis dėlto numatyti konkretų užsieniečių skaičių po kelių dešimtmečių sudėtinga: jį keis Lietuvos ekonomikos augimas, grįžtamoji emigracija, padėtis Ukrainoje, Europos Sąjungos plėtra ir technologijų poveikis darbo rinkai.

A. Romanovskis nemano, kad dabartiniai migracijos srautai turėtų tokiu pat tempu augti dar kelis dešimtmečius. Lietuvos visuomenės požiūris į migraciją, jo vertinimu, veikiau lems nuosaikesnį modelį nei kai kuriose Vakarų Europos valstybėse.

„Manau, kad dabar esame daugmaž piko situacijoje. Jei skaičiai keisis, daugės grįžtančių lietuvių, šiek tiek didės ir žmonių iš kitų Europos Sąjungos valstybių skaičius.

Vertinant mūsų socialinį, religinį ir kultūrinį kontekstą, nebūsime šalis, kuri prisikvies labai daug žmonių. Veikiausiai būsime atsargesni ir saikingesni“, – prognozavo A. Romanovskis.

Vilniaus perspektyva kitokia, nes sostinė ir toliau auga bei sutraukia didžiausią dalį į Lietuvą atvykstančių užsieniečių. A. Bužinskas ilgalaikę migracijos perspektyvą siejo su bendru miesto augimu, o ne siekiu nustatyti konkretų atvykėlių skaičių.

„Manau, kad 2050 metais Vilnius jau turėtų būti arti milijoninio miesto. Jei užsieniečiai sudarytų apie 10 proc., tai būtų maždaug 100 tūkst. žmonių.

Norėčiau, kad miesto augimas ir ši proporcija išliktų panašūs į dabartinius – kad Vilnius augtų ne užsieniečių sąskaita“, – sakė A. Bužinskas.