Spotify

Diskusijų festivalyje „Būtent“ apie ilgalaikių politinių susitarimų galimybes kalbėjo Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Seimo pirmininkas socialdemokratas Juozas Olekas, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Virginijus Sinkevičius ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko pirmasis pavaduotojas Paulius Saudargas.

Nors pašnekovų požiūriai į nacionalinių susitarimų apimtį skyrėsi, diskusijoje išryškėjo kelios sritys, kurioms politinio tęstinumo reikia labiausiai. Greta gynybos, dėl kurios pagrindinės šalies politinės jėgos jau yra sutarusios, minėta demografija, švietimas, ekonomikos konkurencingumas ir technologinė nepriklausomybė.

Susitarti dėl krypties, bet ne dėl visko

Nacionalinis susitarimas leidžia svarbiausius valstybės tikslus apsaugoti nuo valdžių kaitos, tačiau kartu sumažina erdvę politinei konkurencijai. Todėl, V. Čmilytės-Nielsen vertinimu, tokie susitarimai prasmingi tik dėl fundamentalių klausimų. Vienas jau veikiantis pavyzdys – gynyba, kur politinės jėgos gali ginčytis dėl konkrečių priemonių, bet ne dėl pačios valstybės krypties.

„Mes negalime visko uždengti nacionaliniais susitarimais, nes tada jų reikšmė nuvertės. Susitariame dėl to, kas absoliučiai fundamentalu valstybei. Dėl kitų dalykų – ginčijamės.

Bet man atrodo, kad didesnė problema yra ne strateginiai susitarimai, o strateginė disciplina jų laikytis. Gerai turėti susitarimą dešimt metų į priekį, tačiau labai svarbu, kad būtų sugalvotas mechanizmas, kaip patikrinti tarpinius žingsnius ir kaip vykdomas planas“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Vien politinių partijų parašų ilgalaikei krypčiai taip pat gali nepakakti. V. Sinkevičiaus požiūriu, pirmiausia turi egzistuoti platesnis visuomenės sutarimas dėl valstybės pagrindų – demokratijos, saugumo ir pačios valstybės išlikimo. Politikai gali susitarti dėl konkrečių veiksmų, tačiau jų mandatą galiausiai suformuoja rinkėjai.

„Aš nepervertinčiau politinių partijų susitarimų. Susitarimas pirmiausia turi būti su visuomene dėl valstybės pagrindų. Ar demokratiniai principai yra mūsų valstybės pagrindai? Manau, kad taip, nes jie buvo iškovoti krauju.

Visuomet politikams mandatą suformuoja visuomenė. Tada politikams daug lengviau sutarti dėl gynybos ar demografijos, kai visuomenė yra suformavusi tokį mandatą“, – teigė V. Sinkevičius.

Pernelyg platus politinis konsensusas turi ir kitą riziką. Jei pagrindinės partijos susitaria dėl beveik visų svarbiausių klausimų, daliai rinkėjų gali susidaryti įspūdis, kad politinio pasirinkimo nebelieka. J. Olekas atkreipė dėmesį į Vokietijos patirtį, kur didžiųjų tradicinių partijų koalicijos kartu stiprino ir politinius kraštutinumus.

„Nuomonių įvairovės reikia. Negali būti taip, kad pasidaro vienpartinė sistema – mes iš jos pabėgome. Aš esu už tarimąsi, už vienas kito girdėjimą, nes visada gali išgirsti gerų pasiūlymų.

Turi būti bendra kryptis, turi būti nacionaliniai dalykai, dėl kurių sutariame, bet tikrai nereikia palikti nišos pasakymams, kad šitie viską sutarė, o mes ateisime ir dabar jus išgelbėsime“, – kalbėjo J. Olekas.

Ten, kur ketverių metų neužtenka

Ilgalaikės politikos poreikį lemia paprastas neatitikimas: politikų darbą matuoja ketverių metų kadencijos, o svarbiausių reformų rezultatai dažnai išryškėja tik po dešimtmečio ar dar vėliau. Tai ypač akivaizdu švietimo ir demografijos srityse, kur šiandien priimtų sprendimų poveikį pajus jau kita karta.

„Politikai pačios demokratijos architektūros yra įsprausti į ketverių metų ciklus, o kai kurios esminės valstybės problemos niekaip neišsisprendžia per ketverius metus.

Politikams paprasčiau priimti greitus sprendimus, kurių rezultatai pasimato dabar, bet nespręsti esminių problemų, kurių vaisius skins kita ar dar kita kadencija. Tokios sritys yra gynyba, švietimas ir, neabejotinai, demografija“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Kad ilgalaikė strategija gali veikti, Lietuva jau turi praktinį pavyzdį. Energetikos srityje sprendimai dėl infrastruktūros, jungčių ir suskystintųjų gamtinių dujų terminalo buvo priimami gerokai anksčiau, nei Rusijos energetinė priklausomybė tapo visos Europos saugumo problema. P. Saudargo vertinimu, panašiai reikėtų žvelgti ir į naujas priklausomybes, kurios formuojasi technologijų bei žaliavų srityse.

„Mes pirmieji atsijungiame nuo Rusijos gamtinių išteklių Europoje todėl, kad metų metus į tai investavome. Energetikoje supratome: jeigu būsi priklausomas energiškai, būsi priklausomas politiškai.

Bet ateina naujos priklausomybės formos – technologijos, žaliavos. Tai dirbtinis intelektas, puslaidininkiai, kritinės žaliavos. Lietuva turi žiūrėti į šias nišas, nes apie jas bus kalbama artimiausius dešimtmečius. Jeigu čia nesusitarsime, pralošime“, – teigė P. Saudargas.

Kokios Lietuvos norime po kelių dešimtmečių?

Demografija diskusijoje tapo ryškiausiu pavyzdžiu problemos, kurios neįmanoma išspręsti vienos kadencijos priemonėmis. Šiandien priimtų sprendimų pasekmės išryškės tik po keliolikos ar kelių dešimtmečių. Todėl vienas svarbiausių klausimų – ne konkreti trumpalaikė priemonė, o tai, kokio gyventojų skaičiaus Lietuva siekia ateityje ir kaip prie šio tikslo derins šeimos, grįžtamosios migracijos bei darbo rinkos politiką.

„Kai apsisprendėme būti nepriklausomi, 1990 metais gimė 60 tūkst. vaikų. Pernai gimė nepilni 18 tūkst. Maždaug Marijampolė kasmet išnyksta vien dėl to, kad mūsų tiek negimsta, kiek gimdavo anksčiau.

Kitas dalykas – susigrąžinti išvykusiuosius, nes daugiau kaip 700 tūkst. žmonių yra išvažiavę. Bet mūsų ekonomika auga, verslui kol kas dar reikia ir žmonių. Todėl šiuos dalykus turime spręsti kartu“, – sakė J. Olekas.

V. Sinkevičius įspėjo, kad imigracija gali papildyti darbo rinką, tačiau savaime neišspręs ilgalaikės demografinės problemos. Jo požiūriu, esminis pokytis prasidėtų tuomet, jei valstybės sprendimai būtų sistemingai vertinami pagal jų poveikį šeimoms ir galimybėms auginti vaikus.

„Jeigu kalbame apie tautos išlikimą, jokiu būdu imigracija to neišspręs. Šioje vietoje turime fundamentaliai sutarti: ar šeima yra pagrindinė vertybė valstybėje? Ar politiniai sprendimai gali būti priimami per šeimos prizmę – ar sprendimas naudingas šeimai, ar padės šeimoms augti?

Be tokio kultūrinio lūžio bijau, kad daug diskutuosime, prieš rinkimus pasiūlysime gražių skaičių dėl vienos ar kitos išmokos, bet situacija fundamentaliai nesikeis“, – sakė V. Sinkevičius.

Ilgalaikiai susitarimai kartu reikalauja politinio pasirengimo investuoti į rezultatus, kurių rinkėjai gali niekada tiesiogiai nepamatyti. Tai galioja ir švietimui, ir civilinei saugai, ir gynybai: prevencinės priemonės sėkmingos būtent tada, kai grėsmė nevirto krize.

„Čia yra esminis susitarimo dalykas: ar mes, kaip politikai, esame pasiruošę investuoti laiką ir finansus į tai, ko visuomenė nebūtinai pajus?

Ar esame pasiruošę deginti politinį kapitalą tam, kas gal niekada neįvyks? Visada atsiras alternatyva, kuri sakys: aš būčiau ne priedangas daręs, o darželius. Ir čia visuomet bus klausimas, ar partijos gali sutarti ir kartu investuoti ribotus valstybės išteklius į sritis, kurios visiems atrodo strateginės“, – sakė V. Sinkevičius.

Tokie sprendimai kartu parodo ribą tarp strategijos ir kasdienės politikos. Ilgalaikis susitarimas gali apibrėžti, kokios Lietuvos siekiama po dešimties ar dvidešimties metų, tačiau konkrečios priemonės neišvengiamai keisis kartu su ekonomine, technologine ir geopolitine aplinka. Todėl ilgalaikės politikos vertė priklauso ne nuo gebėjimo iš anksto surašyti visus būsimus sprendimus, o nuo to, ar keičiantis valdžioms išlieka pati valstybės kryptis.