Spotify

Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje vis dažniau keliami klausimai dėl NATO ateities, JAV dėmesio Europai ir Vašingtono pozicijos Ukrainos atžvilgiu. Jungtinėms Valstijoms vis daugiau dėmesio skiriant kitiems pasaulio regionams, o iš Europos reikalaujant didesnio indėlio į savo gynybą, kyla abejonių, ar ankstesnis transatlantinio saugumo modelis išliks toks pat.

Apie tai diskusijų festivalyje „Būtent“ kalbėjo Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras, Seimo narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas ir buvęs krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas bei užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys. Visi trys sutaria, kad vykstančių pokyčių nereikėtų tapatinti su JAV pasitraukimu iš Europos.

NATO keičiasi – daugiau atsakomybės teks Europai

Abejonės dėl NATO ateities daugiausia siejamos ne su Aljanso karinių struktūrų veikimu, bet su politiniu klausimu, ar krizės atveju visos sąjungininkės būtų pasirengusios vykdyti savo įsipareigojimus. Tačiau praktiniu lygmeniu NATO gynybos planavimas ne tik nesustojo – po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą jis buvo intensyviai peržiūrimas, regione padaugėjo pratybų ir sąjungininkų pajėgų.

K. Budrio teigimu, NATO dėl savo planavimo pajėgumų, kurių Europos valstybės atskirai neturi, tebėra išskirtinė organizacija. Todėl, anot ministro, šiandien svarbiau klausti ne to, ar Aljansas išliks, bet kaip jis transformuosis ir kiek atsakomybės už savo gynybą prisiims Europa.

„NATO veikia, tik ji transformuojasi. Visiškai nesutinku su teiginiu, kad Aljansas mirė – tiek dėl to, kas vyksta šiandien, tiek dėl to, ką daro NATO štabai. Tai turbūt vienintelė vieta Vakarų pasaulyje, kur vyksta tokio masto nuolatinis planavimas ir yra pajėgumų viską sudėlioti į vieną loginę karinę seką.

Ar NATO suveiktų, jeigu įvyktų krizė ir reikėtų aktyvuoti 5-ąjį straipsnį? Neturiu jokių abejonių. Kaip žmogus sakau, kaip ministras sakau – suveiks“, – teigė K. Budrys.

Vis dėlto didžiausias iššūkis NATO gali kilti ne susidūrus su atvira karine agresija, o tada, kai priešininko veiksmai neperžengia aiškios ribos, dėl kurios būtų aktyvuota kolektyvinė gynyba. Diversijos, sabotažas, netikros vėliavos operacijos ir kitos hibridinės priemonės leidžia Rusijai veikti vadinamojoje pilkojoje zonoje ir kartu tikrinti, kaip toli galima žengti nesulaukiant Aljanso atsako.

„NATO valstybės vis tiek yra linkusios į deeskalaciją. Kitaip tariant, jeigu kas nors įvyksta, pirmiausia turi būti nustatyta, kas tai padarė, ir tik tada galvojama apie atsaką. Rusija žino, kad gali po truputį stumti tą raudoną liniją ir žiūrėti, ar sulauks atsako.

Mano įsitikinimu, Aljansas turi tapti aktyvios gynybos aljansu – pats kurti dilemas priešininkui, kad šis, atlikęs vieną veiksmą, žinotų, jog atsako gali sulaukti kitur“, – sakė L. Kasčiūnas.

Kartu keičiasi ir tai, ko JAV tikisi iš kitų NATO narių. Vašingtono raginimai Europai daugiau investuoti į gynybą nėra nauji, tačiau D. Trumpo administracija juos formuluoja gerokai griežčiau. R. Vaikšnoro vertinimu, tai reikėtų suprasti ne kaip ženklą, kad Amerika nusigręžia nuo sąjungininkų, bet kaip reikalavimą europiečiams daugiau investuoti į savo saugumą.

„Dar pirmosios Trumpo administracijos laikais pats prezidentas sakė, kad europiečiai turi daryti daugiau. Tuo metu daugelis tai priėmė gal net su pašaipa – kas čia mus auklėja, kodėl mus moko? Kai jis atėjo antrą kartą, pamatėme, kad pradėjo nebe prašyti, o reikalauti.

Mums kartais atrodo, kad tai yra priekaištai, ir dėl to pykstame. Užuot trepsėjus kojomis, reikia eiti ir daryti savo darbus“, – teigė R. Vaikšnoras.

Be JAV pajėgumų Europa kol kas neišsiverstų

Didesnė Europos atsakomybė už savo gynybą vis dėlto nereiškia, kad ji jau galėtų apsieiti be Jungtinių Valstijų. Nors europiečiams vis dažniau tenka užduotis patiems užtikrinti konvencinę gynybą, JAV išlieka itin svarbios srityse, kuriose Europa dar neturi pakankamų pajėgumų – nuo žvalgybos ir logistikos iki oro bei priešraketinės gynybos.

„Amerikiečiai savo vaidmenį Europoje mato šiek tiek labiau apribotą nei iki šiol, tačiau jie iš Europos niekur nesitraukia. Jie save mato kaip užnugarį ir žino, kokių strateginių pajėgumų Europai šiuo metu trūksta.

Konvencinė dalis, tas geležinis kumštis, kuris išsidėsto, pavyzdžiui, rytiniame flange, pirmiausia yra europiečių uždavinys“, – sakė L. Kasčiūnas.

Tačiau tam, kad Europa pati galėtų užpildyti šias spragas, neužteks vien padidinti gynybos finansavimą – reikės ir laiko savarankiškiems pajėgumams sukurti. Iki tol, L. Kasčiūno vertinimu, svarbiausias tikslas turėtų būti išlaikyti kuo didesnį JAV įsitraukimą.

„Mano formulė būtų tokia: neišduodant savo idealų, išlaikyti kuo stipresnį amerikiečių įsitraukimą Europoje tol, kol patys atsistosime ant kojų ir turėsime savarankiškus pajėgumus“, – teigė L. Kasčiūnas.

Be to, kalbama ne tik apie pajėgumus, kuriuos JAV prireikus galėtų atsiųsti į Europą. Amerikiečių kariai žemyne jau yra, o jų skaičius, pasak R. Vaikšnoro, pastaruoju metu nesumažėjo. Keičiasi veikiau jų panaudojimo principas.

„Šiandien jie daugiau orientuojasi ne į nuolatinį buvimą, bet į gebėjimą greitai ir nenuspėjamai atvykti, sutelkti pajėgas viename taške ir paskui vėl išsisklaidyti“, – kalbėjo R. Vaikšnoras.

Keičiantis JAV pajėgų dislokavimo modeliui, svarbi tampa ir atskirų sąjungininkių vieta Vašingtono planuose. K. Budrio teigimu, Lietuva šiuo požiūriu yra palankioje padėtyje, o sprendimus dėl amerikiečių karinio buvimo lemia ne vien geografija ar kariniai planai – reikšmės turi ir politinis bei ekonominis bendradarbiavimas.

„Tikrai turime kuo pasidžiaugti ir, palyginti su kitais NATO sąjungininkais, esame išskirtinėje padėtyje tiek dėl politinio, tiek dėl ekonominio bendradarbiavimo.

Amerika, spręsdama, kur dislokuoti savo ginkluotąsias pajėgas, vertins ir politinius santykius su konkrečia valstybe. Svarbus ne vien žemėlapis ar karinis planavimas, bet ir mūsų tarpusavio santykiai“, – sakė K. Budrys.

Ukrainos nepaliko, tačiau paramos modelis pasikeitė

Daug abejonių dėl JAV užsienio politikos sukėlė ir besikeičiantis Vašingtono santykis su Ukraina. Vieši nesutarimai tarp JAV ir Ukrainos vadovų bei bandymai ieškoti būdų užbaigti Rusijos pradėtą karą stiprino įspūdį, kad Ukrainos ir Jungtinių Valstijų interesai tolsta.

Vis dėlto, K. Budrio vertinimu, vieši konfliktai neparodė viso JAV ir Ukrainos santykių vaizdo. Kol buvo kalbama apie Vašingtono nusigręžimą nuo Kyjivo, Ukraina ieškojo būdų sustiprinti savo pozicijas, o pasikeitusį jos svorį ilgainiui ėmė pripažinti ir pats D. Trumpas.

„Dar visai neseniai Trumpas sakė, kad Zelenskis neturi gerų kortų. Šiandien jis jau pripažįsta: „Gerai, turi tų kortų.“ Per tą laiką ukrainiečiai jų įgijo – kantriai dirbo, ieškojo įvairių kelių, įtraukė amerikiečius ir pradėjo derybas dėl mineralų“, – teigė K. Budrys.

Pasikeitė ir paramos Ukrainai pasidalijimas tarp abiejų Atlanto pusių. Europa perėmė didesnę finansinės ir politinės paramos naštą, tačiau tai nereiškia, kad JAV vaidmuo išnyko. Amerikos žvalgybiniai pajėgumai, technologijos ir galimybė iš JAV gynybos pramonės įsigyti Ukrainai reikalingos ginkluotės tebėra sunkiai pakeičiami.

„Be amerikiečių žvalgybinės paramos Ukrainos tolimojo nuotolio smūgiai nebūtų tokie veiksmingi. Amerikiečiai suteikia informaciją, kuri padeda ukrainiečiams smogti kritinei infrastruktūrai Rusijos Federacijoje.

Ar amerikiečiai tik stovi ir žiūri, bando būti kažkur per vidurį? Ne, jie vis tiek aiškiai ir tvirtai yra Ukrainos pusėje“, – sakė L. Kasčiūnas.

Amerikiečių indėlis neapsiriboja vien informacija, reikalinga smūgiams Rusijos teritorijoje. Ukrainos kariuomenė naudoja amerikietiškų technologijų pagrindu sukurtas mūšio valdymo sistemas ir sudėtingą ginkluotę, todėl JAV pajėgumai tebėra reikšminga jos galimybių ne tik gintis, bet ir pereiti į puolimą dalis.

„Amerikiečiai nepaliko Ukrainos likimo valiai. Kaip ir mes, ukrainiečiai iš dalies yra priklausomi nuo jų žvalgybos ir tam tikrų sudėtingų ginklų sistemų. Tai padeda jiems sėkmingai gintis, o kai kur – net pereiti į puolimą“, – teigė R. Vaikšnoras.

Nors Jungtinių Valstijų vaidmuo Europoje keičiasi, o europiečiams tenka vis daugiau atsakomybės už savo saugumą, visi trys pašnekovai sutiko dėl vieno – klausimas, ar Amerika ateitų, jei jos prireiktų, ne visai tiksliai atspindi dabartinę padėtį. JAV jau yra Europoje ir Lietuvoje, o jų indėlis neapsiriboja čia esančiais kariais – jis apima ir žvalgybą, strateginius karinius pajėgumus, NATO gynybos planavimą bei kasdienį sąjungininkų bendradarbiavimą.

„Jie jau čia – ir su matomais, ir su nematomais pajėgumais. Mums nereikia, kad Amerika lėktuvu atvežtų žvalgybos informaciją – mes su jais palaikome kasdienį ryšį, jie yra neatsiejama mūsų saugumo ir gynybos dalis.

Jeigu kalbame apie tai, ar Amerika ateitų su tūkstančiais ar šimtais tūkstančių savo piliečių, susidūrus su dideliu ir grėsmingu scenarijumi, tuo taip pat neabejoju“, – sakė K. Budrys.