Spotify

T. Okmanas teigė, kad Lietuva jau turi nemažai prielaidų tapti viena turtingiausių Europos valstybių. Šalyje netrūksta ambicingų ir talentingų žmonių, o Lietuvos technologijų sektoriuje veikia bendrovės, kurių sėkmė jau matuojama tarptautiniu mastu, nors apie kai kurias jų plačioji visuomenė kartais net nėra girdėjusi.

„Kai pamačiau tą temą, pagalvojau: ne ar gali, o kada taps? Visi tie pagrindai yra, einame link to. Tai dabar galima tik sugadinti. Taip, mūsų valstybė turi iššūkių, turime nebūtinai pačius geriausius ar draugiškai nusiteikusius kaimynus, tačiau, nepaisant to, turime labai ambicingų, bent jau mūsų sektoriuje, jaunų žmonių, talentų, kurie nori ir gali dirbti bei daug pasiekti.

Taip, mūsų įmonė turi vardą, tačiau kiek yra sėkmingų technologijų įmonių ir jų savininkų, kurie nieko apie tai nekalba, nors jų įmonių pajamos siekia 200–400 milijonų eurų ir jos yra itin pelningos. Ir jie visa tai daro iš čia, iš Lietuvos“, – sakė T. Okmanas.

Vis dėlto viena svarbiausių sąlygų tolesniam augimui yra ne tik talentai ar kapitalas, bet ir galimybė prognozuoti, kokioje aplinkoje teks veikti po kelerių metų. Verslas investicijas ir plėtrą planuoja gerokai ilgesniam laikotarpiui nei viena politinė kadencija, todėl dažnai besikeičiančios taisyklės tampa papildoma rizika.

„Kartais jaučiuosi taip, lyg važiuočiau miško keliu be šturmano, kartais dar ir užmerktomis akimis, nes nežinau, kas laukia už kito posūkio – ar pasikeis mokesčiai, ar į kariuomenę ką nors pašauks, ar dar kas nors bus. Tvarios ir brandžios valstybės bei valdžios tikslas turėtų būti stabilumas ir nuspėjamumas, nes mums visiems reikia planuoti trejus–penkerius metus į priekį.

Šita tema – kaip tą ilgaamžiškumą, tvarumą ir stabilumą mums ugdyti – svarbi, nes reikia žinoti, kas laukia už to posūkio. Tik tada galėtum lėkti 200 kilometrų per valandą greičiu ir bandyti aplenkti visus“, – teigė T. Okmanas.

Strategijos yra, trūksta drausmės

V. A. Bumelio teigimu, prieš keliant klausimą, kaip tapti turtingiausia Europos valstybe, pirmiausia reikėtų sutarti dėl kertinių vertybių, kuriomis Lietuva vadovautųsi nepaisydama besikeičiančių valdžių. Pasak jo, tai – lyderystė, strateginė drausmė, gebėjimas keistis, protingas darbas ir siekis viską atlikti ne tiesiog gerai, o puikiai.

„Mes turime norėti būti numeris vienas, pirmi. Jeigu norėsime būti antri ir turėsime tikslą būti antri, niekada jo nepasieksime. Turime norėti būti pirmi. Antras dalykas – strateginė drausmė. Jeigu pasirašėme valstybės strategiją, tai ją turime ir vykdyti. Pasižiūrėkime, kiek tų strategijų prirašyta: 2030 metams, 2050 metams, 2100 metams… Kokių tik nėra! Kur jos visos? Visos yra archyve“, – kalbėjo V. A. Bumelis.

Tačiau ilgalaikė strategija neturi reikšti dar vieno dokumento. Profesoriaus teigimu, problema yra ir polinkis nuolat kalbėti apie būtinus darbus, jų įgyvendinimą atidedant vėlesniam laikui.

„Mes labai mėgstame sakyti: „Reikia padaryti.“ Pirmadienį „reikia padaryti“. Antradienį vėl visi sakome: „Reikia padaryti.“ Trečiadienį vėl visi sakome: „Reikia padaryti.“ […] Tai aš siūlau iš mūsų, lietuvių, leksikono šitą sakinį išimti, uždrausti jį sakyti. Nesakyti „reikia padaryti“, o eikime ir padarykime.

Gyvenime viską reikia daryti laiku, o ne tada, kai turime laiko. Jeigu viską darytume laiku, strategijos negultų į stalčių, jos būtų įgyvendinamos ir būtų jų stebėsenos sistema. Ir tai nepriklausytų nuo valdžių, kurios ateina“, – sakė profesorius.

Ambicijos prasideda nuo švietimo

Pasak pašnekovų, Lietuvos galimybės konkuruoti su didžiausiomis Europos ekonomikomis ribojamos ne vien šalies dydžio. Neturėdama didelių gamtinių išteklių, valstybė didžiąją dalį savo konkurencinio pranašumo turi kurti per žmonių žinias, gebėjimus ir produktyvumą.

Dėl to švietimo kokybė tampa ne vien socialinės politikos, bet ir ekonominės ambicijos klausimu. R. Dargio vertinimu, siekiant aukščiausių rezultatų neužtenka prisitaikyti prie esamo lygio – valstybė turi kelti kartelę ir ugdyti žmones, pasirengusius konkuruoti su geriausiais.

„Lietuva neturi resursų, naftos nepumpuojame, metalo atsargų neturime, bet mes turime žmones. Ką girdime dabar kiekvienais metais? Kartelė leidžiama žemyn. Vaikai blogai jaučiasi, patiria stresą. Ką mes ugdome? Iš esmės ugdome neambicingus žmones.

Švietimas yra pagrindas ir, užuot nuleidus karteles, mums reikia jas kelti, nes tiktai išsilavinę, talentingi žmonės gali pasiekti tikslų“, – teigė R. Dargis.

Švietimo reformų politinis nepatogumas slypi jų trukmėje. Šiandien į pirmą klasę atėjusio vaiko žinios ir gebėjimai ekonomiką ar valstybės institucijas pradės keisti tik po daugiau nei dešimtmečio. Iki tol gali būti pasikeitusios kelios vyriausybės ir Seimo kadencijos, todėl, pasak R. Dargio, dauguma politikų nenori daug dėmesio skirti šiam klausimui.

Geriausi žmonės valstybei šiandien per brangūs

Tačiau net ir išugdžius protingų, atsakingų, ambicingų žmonių kartą problemos nesibaigia. Lietuvoje valstybės institucijos dėl aukštos kvalifikacijos specialistų konkuruoja su privačiu sektoriumi, kuriame atlyginimai ir karjeros galimybės neretai yra gerokai patrauklesni. Tai ypač aktualu specialistams, sukaupusiems tarptautinės patirties.

T. Okmano teigimu, tai, kad privačiame sektoriuje žmonės turi galimybę uždirbti daugiau, juos atgraso nuo valstybės tarnybos. „Tesonet“ įkūrėjas įsitikinęs, kad didinti valdžios atstovų atlyginimus privalu, nes tai ne tik skatintų žmones atsigręžti į politiką, bet ir leistų reikalauti gerokai aukštesnės kompetencijos.

„Jeigu nori su Kauno „Žalgiriu“ laimėti Eurolygą, pirmiausia reikia samdyti pačius geriausius žaidėjus, kokius tik gali ir kuriuos finansiškai gali sau leisti. Vieną kartą galime laimėti netyčia, bet viso sezono su vidutine komanda laimėti neįmanoma.

Mano svajonė būtų, kad „Tesonet“ konkuruotų su valstybinėmis institucijomis dėl talentų ir kad kartais laimėtų valstybinė institucija. Bet kol kas tai yra į vienus vartus“, – sakė T. Okmanas.

Strateginių sprendimų kokybę galėtų padidinti ir platesnis profesionalų įtraukimas. Reformos, kurioms pritarė ne vien politinė vadovybė, bet ir konkrečios srities ekspertai bei organizacijos, turėtų daugiau galimybių išlikti pasikeitus ministrams ar valdančiosioms daugumoms.

„Jeigu netyčia tapčiau švietimo ministru, pasikviesčiau „Švietimas #1“, ISM rektorių, KTU rektorių, VU rektorių, privačių mokyklų atstovų ir sakyčiau: „Žiūrėkite, susitariame, ką darome, ir visi tampa už tai atsakingi.

Jeigu mane ir išmestų iš ministro pareigų, kitas ministras atėjęs jau išgirstų: „Klausyk, mes buvome susitarę.“ Jie nebeleistų vėl visko „irkluoti“ į kitą pusę“, – teigė T. Okmanas.

Valstybės negalima kurti nepasitikint vieniems kitais

Negana to, ilgalaikiai susitarimai sunkiai įmanomi visuomenėje, kurioje skirtingos grupės viena kitos veiksmuose pirmiausia ieško privataus intereso. Verslo ir politikos dialogas Lietuvoje vis dar neretai lydimas įtarimų, kad taip ieškoma asmeninės naudos, nors sprendžiant ekonomikos, darbo rinkos ar reguliavimo klausimus abiejų pusių bendradarbiavimas yra neišvengiamas.

Tačiau pasitikėjimas svarbus ne tik institucijų ar interesų grupių santykiams. Jis tiesiogiai susijęs ir su valstybės gebėjimu išlaikyti ilgalaikius susitarimus: kuo dažniau jie sulaužomi ar pakeičiami, tuo sunkiau visuomenei tikėti, kad šiandien priimti sprendimai galios ir rytoj.

„Visi mes gyvename pasitikėjimu. Visas mūsų verslas pastatytas pasitikėjimu. Jeigu manimi nebepasitiki mano užsakovai, jie neina pas mane. Aš neturiu užsakymų, nėra pinigų, aš bankrutuoju.

Pasitikėjimą įgyti reikia dešimtmečių, bet pasitikėjimą prarasti užtenka kartais vienos dienos. Tai labai jautri vieta, todėl svarbu suprasti, kaip to pasitikėjimo neprarasti – valstybei ir mums patiems tarp žmonių“, – sakė V. A. Bumelis.

Gerovę turi kurti ne tik valdžia

Pasitikėjimo klausimas pagrindžia ir pašnekovų minėtą teiginį, kad valstybės ambicija nėra vien politinių partijų ar Vyriausybės atsakomybė. Ilgalaikių sprendimų tęstinumui svarbu, kad jų reikalautų ir pati visuomenė, o žmonės savo gerovės nesietų vien su tuo, ką jiems gali suteikti valdžia.

Stipresnė pilietinė visuomenė gali tapti atsvara trumpalaikiams politiniams interesams. Jei ilgalaikių reformų reikalauja ne viena partija, bet platesnė visuomenės dalis, jas pakeisti ar sustabdyti pasikeitus valdžiai tampa sudėtingiau.

„Turtingos šalies pamatas yra atsakingi, stiprūs, energingi, išsilavinę žmonės. Politikas daro sprendimą tada, kai jis negali jo nedaryti. Kitaip tariant, neišvengiamumo atmosfera yra labai svarbus dalykas.

Tik stipri visuomenė gali kelti apibendrintus lūkesčius politikams, ko mes, kaip bendruomenė, norime. Ir čia prasideda valstybės kūrimas“, – kalbėjo R. Dargis.

Pašnekovai vieningai sutarė, kad valstybei reikia ilgalaikės strategijos, stiprios švietimo sistemos, gebėjimo pritraukti talentingiausius žmones ir, svarbiausia, susitarimų, kurie nesikeistų kartu su kiekviena nauja valdžia.