Spotify

Ar suvokiate žalą, kurią valstybei, visuomenei padarė koalicija su „Nemuno aušra“?

Galim dabar barstytis galvą pelenais ir atsiprašinėti. Taip, 2025 m. paveldėjau tam tikrą situaciją ir grįžau į politiką. Apsisprendėme kaip judam toliau. Konstatavom, kad politinis chaosas arba triukšmas – nereikalingas, jo netrūksta ir taip. Klysti žmogiška, bet gerai klaidas ištaisyti.

Kodėl būtent dabar? Kokie argumentai?

Kantriai bandėm gludinti kampus, bandėm aiškinti situaciją, vieni kitiems ne per spaudą išsakyti pastabas ir galvojom, kad gal situacija normalizuosis. Atėjus laikui pradedi galvoti: arba užmerkti akis ir tęsti, arba imtis pokyčių. Ir pokyčiams laikas ribotas: rudenį, prieš pirmininkavimą ES Tarybai, pradėję politinius pokyčius, atrodytume įdomiai.

Yra visko buvę.

Klausimas, ar tai prideda solidumo, bet kuriai valstybei?

Galim dabar barstytis galvą pelenais ir atsiprašinėti.

Ar apsisprendimą lėmė prieš tarybos posėdį paskelbtos istorijos apie ryšius su banditais: Švinių, Barklį, Žemaitatį, Blinkevičiūtę?

Vyrauja mitas, kad užgriuvo mus influencerių, spaudos spaudimas ir mes ėmėmės tokių radikalių, principingų veiksmų. Aš dėl šito scenarijaus jau buvau apsisprendęs suvažiavimo metu. Nenorėjau sugadinti šventės, tiesiog pasakiau, kad, na, luktelkim, gavau mandatą, mėnuo laiko – ir priimsim sprendimus. Susikaupę argumentai nebuvo lemiantys.

Jūs galėjote tapti premjeru ir prieš metus. Kas pasikeitė?

Formalūs dalykai. Ėjau laikinai pareigas, dabar esu nuolatinis pirmininkas – ne vieneriems metams išrinktas.

Na, asmeninės aplinkybės – jos irgi niekur nedingo. Suvokiau, kad būtina mano aiški pozicija, planas. Žinote, kai būdamas partijos lyderiu arba pirmininku sakai: „Štai, planas jums ant stalo – palaikote ar ne?“

Aišku, kad palaiko. Tik ką išrinko pirmininku.

Tai aš supratau, kad čia ne apie mano komfortą, ne apie patogumą, bet apie mano atsakomybę. Jeigu siūlau kažką, tai kaip aš galiu sakyti: „Na, aš prie įgyvendinimo tai nenoriu prisidėti.“

Kodėl esate politikoje? Jūsų tėvo istoriją atsimenu kuo puikiausiai. 2008 m., kai jis atėjo į Seimą, sakė: „Na, mane čia delegavo daktaras Bronislovas Lubys.“ Po to, keičiantis aplinkybėms, jis tapo politiku. Kodėl jūs užsiimate politika?

Istorija – susijusi su tėvu. Jis mane atvežė į Saulėtekį Vilniuje, Skaičiavimo centrą suvesti brandos egzamino rezultatų. Pakeliui sutikome Jurą Požėlą. Šis pakvietė mane išgerti alaus (buvau pilnametis). Pakalbėjome apie jaunuosius socdemus. Taip viskas ir gimė. Tačiau esu atpažįstamas kaip savivaldos žmogus, tarybos narys, vicemeras, meras, tada trumpam – ekonomikos ministras, grįžau į savivaldą. Tada – įvairūs nemalonūs teisiniai procesai, ir man pačiam, tiesą sakant, kiek netikėtai, vėl grįžau į politiką. Esu praktiškas, ūkiškas. Vieni yra konceptualistai, filosofai, idealų siekėjai. Aš tai gal arčiau žemės: kokiais sprendimais galime pagyvinti ekonomiką. Orientuojuosi į rezultatą ir laiko limitą, nes gali prisifilosofuoti iki penkiasdešimtų, bet mandatas yra trumpas.

Kuo jums naudingas buvo „čekučių“ skandalas?

Kaip pamoka, kurią išmokau, kurią supratau. Politiko reputacija yra turbūt daugiausia, ką jis gali susikurti.

Taip, bet reputacija yra pasekmė. Sprendimai – priežastis. Apibūdinkite savo atsparumą pagundoms ir korupcijai.

Na, aš manau, kad esu atsparus. Žinau, kad esu atsparus. Taip, turėjome situaciją, kuri atsikartojo šimtus atvejų. Tai buvo istorinė praktika: neteisėta, negera – ji ištaisyta, bet teisinį kelią daug kam dar teks nueiti. Nuėjau tą kelią. Manau, kad kaltę įvertino teismai. Be to, dar turiu kitokių visuomenės įvertinimų.

Politiko reputacija yra turbūt daugiausia, ką jis gali susikurti.

Socdemai neblogai sužaidė, prabilę apie užsienio reikalų ministro postą demokratų lyderiui Virginijui Sinkevičiui galimoje Vyriausybėje, nes jis yra koalicinės partijos pirmininkas. Ar tai yra pagrindinis scenarijus, kalbant apie užsienio reikalų ministrą?

Ne, nėra vien tiktai pagrindinis scenarijus. Vienas iš scenarijų, kadangi Virginijus Sinkevičius sako: „Sinkevičius Mindaugas turėtų imtis atsakomybės, nes yra pirmininkas, tai kodėl jis ten kažkur Jonavoje sėdi?“ Tai gerai, jeigu mane ragini, tai ateik ir dirbkime kartu. Tau patogu gal Briuselyje, man patogu gal Jonavoje, bet būtų idealu ir gražu, kad partijų lyderiai, gavę žmonių pasitikėjimą, dirbtų lygiomis sąlygomis, ne per nuotolį, ne patarimais iš Briuselio, bet visi neštų atsakomybę.

Ar matytumėte Seimo narę Ingą Ruginienę būsimoje Vyriausybėje?

Matot, kai jūs taip formuluojate klausimą, atrodo, kad aš – pretendentas į premjerus.

Jūs kalbėjote apie tai, kaip yra priimta normalioje demokratinėje valstybėje: „Partijos pirmininkai visada yra kandidatai į Ministrus Pirmininkus.“ Įvairių Lietuvos istorijoje buvo nukrypimų nuo normos, bet taip turėtų veikti partinė sistema, partinė demokratija, parlamentinė demokratija.

Bet turėjom nukrypimų nuo normos ir ne taip seniai, ar ne, ir Šimonytė nebuvo pirmininkė. Tikrai, Inga Ruginienė, kuriai partija yra dėkinga už jos indėlį, vis dar tęsia darbą. Galimi pasikeitimai nereiškia neigiamo darbo vertinimo. Tai politinių aplinkybių klausimas. Kartais, net ir labai gerai dirbant, reikia atsitraukti. Taip buvo ir man – dirbau ekonomikos ministru, sekėsi neblogai, Skvernelis prašė likti, Karbauskis įtikinėjo pusantros valandos, bet pasakiau „ne“. Atsitraukimas buvo politinis, ne dėl klaidų.

Pirmininkas partijos, kuri turi daugiau nei penkiasdešimties narių frakciją Seime, akivaizdu, kad turi būti Ministru Pirmininku. O Inga Ruginienė tapo premjere po vienos didžiausių socialdemokratų krizių istorijoje. Ar po Palucko atsistatydinimo buvo pasimetimo?

Tuo metu atrodė, kad pasirinkimai keli. Mes ir pasirinkome. Nėra taip, kad dabar gailimės ar mušamės į krūtinę. Dirbti tenka sudėtingomis sąlygomis. Visi riboti.

Prieš metus komunikavote, kad esate nepasiruošęs, kad trukdo įvairūs skandalai praeities, kažkokios spintos buvo viešai minimos, tai spintos sutvarkytos?

Jokių ten skeletų nėra, bet tuo pačiu stebiuosi, kodėl pradedama domėtis politiku tik tuomet, kai jis bando kilti, o kai meras esi ir partijos pirmininkas, tai tie skeletai – mat juos šunys.

Spintoje – skeletų nėra.

Ministrai, premjeras, aukščiausi politikai – jie yra verti ribotų žiniasklaidos resursų. O Jonavos meras – nebūtinai.

Daug istorijų apkalbėtos, apdainuotos, nesunku suskaičiuoti: medžiotojai, „Fegda“, čekiai. Na, kas dar? Nežinau. Aš manau, kad nieko.

Ką norite padaryti savo partijai, socialdemokratams, per artimiausius dvejus metus?

Galvojau, kad po Gintauto Palucko Vyriausybės griūties mano rolė bus stabilizuoti ir galvoti apie savivaldos rinkimus, partijos modernizavimą, nes įprastai, laimėjus rinkimus, dalis kolektyvo tiesiog katapultuojasi į politinio pasitikėjimo pozicijas.

Aišku, kad, deja, laikotarpis nebuvo ramus ir panašu, kad laiko tiems klausimams buvo mažiau, nei norėjau. Norėčiau atgauti visuomenės pasitikėjimą, nes girdisi kalbų, kad neištesėjome, ką žadėjome. Na, kaip vaikai už tėvus nėra atsakingi, taip ir aš negaliu būti pilnai atsakingas už 2024 m. situacijas. Sakau: yra brūkšnys, yra startas – restartas.

Kokius tris svarbiausius dalykus norėtumėte padaryti valstybei kaip premjeras?

Mes, socialdemokratai, daug politinio dėmesio skiriame gynybai ir saugumui. Sveikata, socialinis teisingumas ir švietimas – man svarbiausios temos, nes gynybai tikrai atidavėme duoklę.

Nepaminėjote ekonomikos skatinimo, investicijų pritraukimo, darbo vietų kūrimo. Kodėl?

Socialdemokratams, matyt, svarbesnė pirmoji dalis. Tačiau net Jonavoje per artimiausius kelerius metus kelių šimtų milijonų investicijų sulauksim. Dabartinės tiesioginės užsienio investicijos nedžiugina – kai kurie verslai ieško palankesnės teisinės bazės ar pigesnės darbo jėgos, arba išsikelia dėl geopolitinių grėsmių. Padėsiu investuotojams, bet būtina jų nesupriešinti su vietiniais verslais, kuriems skiriama mažiau dėmesio.

Kai kurios vietinės kompanijos yra tarptautinės, pasaulinės.

Kažkada su pavydu žiūrėjom į estus -„Skype“, o dabar turbūt tie į mus žiūri taip pat. Turim tų vienaragių ir norėtųsi, kad čia užveistume bandą. Reikia daryti viską, kad tie verslai kurtųsi, augtų gynybos pramonė.

Kanadiečiai su savo gynybos pramonės elementais svarsto ateiti į Jonavos rajoną. Bet kurios šalies: ar JAV, ar Vokietijos, ar Kanados investicijos, kapitalas, produkcija – didina saugumą, ne tik neša ekonominę naudą.

Kariuomenė į oro gynybą, ne paslaptis, žiūri kaip į pajėgų apsaugą. Visuomenė, kuri ir sumoka mokesčius, žiūrėdama žinias iš Ukrainos, tikisi ko kito. Daugelis pasigenda politinės lyderystės. Įžvelgiate problemą?

Mes dviese matom, visuomenė mato, o sprendimų priėmėjai – ignoruoja. Esant NATO aljanse, yra tam tikri įsipareigojimai: divizija, visokios pėstininkų mašinos – būtini elementai. Panašu, gal judam per lėtai, nes visokių iniciatyvų buvo: ir ukrainiečius kvieskim, ir dronų pramonę vystykime, ir visuomeninių iniciatyvų yra, Jonavoj mokom vaikus pilotuoti dronus. Tai ne militaristiniai reikalai, bet…

Geriau mokėt, negu nemokėt.

Gal tai kažkokia NATO ir valstybės paslaptis, kodėl koks politikas ar generolas nepaaiškina: „Žiūrėkit, viskas OK, matom Ukrainoj – toks scenarijus, vadovaujamės tokia ir tokia logika, – arba, – prioritetą oro gynybai teiksime vėliau.“ Paaiškinimo nėra. Ir tuomet lieka erdvė interpetacijoms, nes šeimos rate, draugų rate, visi klausiame, kada sugebėsime su dronais susidoroti.

Akivaizdu, kad keisis „Nemuno aušros“ turimi ministrai. Jau apsisprendėte dėl užsienio reikalų ministro, kad jis turi būti pakeistas į partijai priklausantį asmenį, ar ne?

Kol kas ne. „Nemuno aušros“ deleguoti ministrai baigs darbą. Tie pokyčiai neapsiribos vien Vyriausybe, bet ir parlamentu, nes yra ir vicepirmininkai, yra komitetų vadovai, ir taip toliau. Visas apimtis suderinsime su koalicija. Pasiūliau partijai: „Žingsnis po žingsnio. Nepradėkime taip, kad paskelbiam šeštadienį, kad ir koalicija keičiasi, ir pasakom, kad ir Vyriausybė nustoja veikti. Nereikia.“

Koalicija keičiasi. Jei bus suformuota nauja, tada bus aišku, kas vadovaus kabinetui, kokia kabineto sudėtis. Kol kas pirmas aktyvus derybinis raundas neįvyko.

Ar kitas Sinkevičius dirbs vyriausybėje? Jau atsakė jums?

Ne, neatsakė. Tai bus proga paklausti – gal ryžtųsi grįžti į Lietuvą?

Ačiū už pokalbį.