Spotify

Tai, Dainiau, pradėsiu nuo Gargždų „Bangos“. „Kas laimės, kas laimės – Gargždų „Banga!“ – žino visi, net ir tie, kurie nesidomi futbolu. Akivaizdu, tai yra fenomenas. Bet kas dabar yra Gargždų „Banga“? Kokia tai organizacija?

Gargždų „Banga“ Gargžduose turbūt yra reiškinys, nes tai yra bendruomenės klubas, bendruomeninė organizacija. Šie metai mums labai reikšmingi: 60 metų, kai buvo įkurta „Bangos“ komanda, ir 20 metų, kai…

Nuo atgimimo, ar ne?

Nuo atgimimo, taip. Ir 20 metų, kai susikūrė organizacija kaip profesionalus klubas ir sukūrė savo unikalią struktūrą, kuri pastaruosius 20 metų veikia puikiai, o rezultatai yra akivaizdūs. Jeigu 2006 metais Gargžduose futbolą žaidė 170 vaikų, tai per pastaruosius 20 metų, nuo mūsų klubo – viešosios įstaigos – įsteigimo, mes užauginome apie 450 berniukų ir mergaičių.

450 vaikų, sportuojančių futbolą vien Gargžduose. Įspūdinga.

Mes praktiškai išaugome du su puse karto. Tai toks socialinis projektas. Turime dvi komandas – vyrų ir moterų, žaidžiančias aukščiausioje Lietuvos lygoje. O prieš porą metų netgi iškovojome pirmąjį istorijoje trofėjų – laimėjome Lietuvos futbolo taurę. O fenomenas yra labai paprastas. Jis gali būti įgyvendintas bet kuriame Lietuvos miestelyje, mieste ar kitoje vietoje. Tiesiog mus vienija altruizmas. Per tuos 20 metų pamatėme, kad tokioje struktūroje egoizmui vietos nėra. Tiesiog žmonės, bendruomenė dalijasi savo socialine atsakomybe su mūsų futbolo bendruomene. Iš to ir tie rezultatai.

Tai dabar yra kas? Dvi vyrų komandos: viena aukščiausioje lygoje, kita…

Viena – dublerių – žaidžia antroje lygoje.

Antroje lygoje. Tada moterų komanda.

Moterų – aukščiausioje lygoje.

Ir tada akademija, vaikų mokykla.

Taip, taip.

Šiemet sukūrėte infrastruktūrą vasaros stovykloms. Kas tai yra?

Tai irgi ganėtinai pionieriškas Lietuvos futbolo projektas. Įrengtos trys natūralios vejos futbolo aikštės. Yra 128 lovos 32 nameliuose. Taip pat – pats klubas, sporto salė, sanitariniai mazgai, sutvarkyta visa teritorija šalia vandens telkinių. Visa idėja kilo dėl to, kad šalia Gargždų yra buvę karjerai. Jie nerekultivuoti, apleisti, praktiškai miesto teritorijoje. Tai kilo idėja sutvarkyti aplinką ir tuo pačiu išnaudoti mūsų ambicijas futbole bei tai, ko mums trūksta. Visi vaikai visus metus, kiekviena grupė, važiuoja į stovyklas, į turnyrus užsienyje. Teko juose dalyvauti, teko ir pačiam vaikus auginti. Čia, Gargžduose, užauga futbolininkų kartos. Tai kartu su savivaldybe futbolo klubas sukūrė projektą, pasidalijo kaštus ir įgyvendino šį projektą. Šiemet atidarėme šią stovyklą. Dabar turime laiko iki kitos vasaros pilnai ją įveiklinti.

Mes su bičiuliu, kai Gargždų „Banga“ šiais metais čempionate įveikė ir Kauno „Žalgirį“, ir Vilniaus „Žalgirį“, juokavome, kad Gargždų „Bangoje“ gargždiškių yra daugiau nei tose komandose lietuvių. Tai rodo, kad yra visai kita filosofija. Jūs, aišku, turite užsieniečių, bet kiek vietinių pas jus žaidžia, būtent gargždiškių?

Taip, klubo filosofija visada buvo stipri akademija, futbolininkų ugdymas namuose, Gargžduose, ir šios žinios skleidimas bendruomenėje. Visada nedideliame mieste smagiau ir lengviau užpildyti stadioną, kai žaidžia tavo vaikai, tavo sūnūs.

Kaimynų vaikai, pusbroliai, pusseserės – visi visus pažįsta.

Ir tai yra tapatybės ženklas. „Kas laimės, kas laimės – Gargždų „Banga!“ – tai suteikia savo šarmo. Vietiniai žmonės drąsiai tapatinasi su Gargždais, jaučia pasididžiavimą, kad profesionalus futbolininkas yra iš mūsų miesto. Futbolininkas yra profesija, todėl mūsų tikslas – sukurti sąlygas tapti profesionaliais futbolininkais. Gal kažkur jie dar būtų nepastebėti, o mes visada randame laiko ir galimybių, kad tas žaidėjas skleistųsi, tobulėtų, profesionalėtų. Arba tiesiog tai yra startas iškeliauti į aukštesnį lygį ir siekti tos išsvajotos, turbūt daugumos vaikų, profesijos – būti profesionaliu futbolininku.

Sakėte, kad iš antrosios komandos žaidėjai vienas po kito išeina į kariuomenę. Kaip taip nutiko?

Taip, girdėjau tokią istoriją, kad šiandien labai patriotiškai nusiteikęs jaunimas vietoje studijų iškart po vidurinės mokyklos renkasi kariuomenę ir draugiškai užsirašo būti savanoriais.

Išeina į privalomąją pradinę karo tarnybą. Kiek jų išeina?

Čia reikia patikslinti.

Maždaug pusė komandos?

Gal pusė, gal trečdalis. Įvairių amžiaus grupių toje komandoje yra.

Tai ką darysite? Rasite jaunesnių. 2007-aisiais gimę išeina, ar ne?

2007-aisiais gimę išeina į kariuomenę.

Jėga. Tai ką darysite? Rasite kitų?

Tai mūsų akademijoje – 450 vaikų. Tai pildomės tais „augintiniais“.

Dainiau, o kaip su „Bangos“ infrastruktūra? Jūsų sukurta sistema akivaizdžiai veikia, tačiau stadionas ir treniruočių sąlygos atsilieka. Meras yra minėjęs, kad stadioną planuojama atnaujinti. Kokie dabar yra planai ir ko labiausiai trūksta klubui?

Čia su tuo futbolu – kaip diena, taip naujiena. Metus su rajono valdžia derinome infrastruktūros atnaujinimą, nes mūsų stadionas pastatytas dar 1970-aisiais ir per visą mūsų futbolo gyvavimo laikotarpį iš esmės nebuvo atnaujintas. Savivaldybė atnaujino centrinę tribūną, o privačios lėšos leido pastatyti papildomą rytinę tribūną. Mus visur lydi tas pats principas: rėmėjai prisideda, savivaldybė prisideda. Toks yra mūsų susitarimas. Jis puikiai veikia, ir džiaugiamės galėdami prisidėti, kad visa infrastruktūra nebūtų kuriama vien mokesčių mokėtojų lėšomis.

Jūs taip esate susitarę su savivaldybe, kad, grubiai tariant, 50 procentų prisideda privatūs rėmėjai, 50 procentų – savivaldybė? Tai Gargžduose sukurtas savotiškas viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo sporte modelis?

Taip. Taip atnaujintos ir dvi futbolo aikštės. Futbolo federacija skyrė pinigų pačiame stadione atnaujinti dangą, o savivaldybė turėjo parengti pagrindus. Analogiškai darbai buvo atlikti ir vienoje mokykloje. Manome, kad per 60 metų futbolo bendruomenė tikrai nusipelnė geresnių sąlygų. Didžiausias iššūkis – žiema. Praėjusią žiemą praktiškai buvome užšalę, o visas vaikų ugdymas vyksta lauke, futbolo aikštėse. Mums labai reikalingas maniežas, nes tėvai tiesiog nebeleisdavo vaikų į treniruotes.

Taip, žiemą buvo minus 20.

Taip. Su tuo iššūkiu susidūrėme ir šių metų pavasarį pagaliau buvo priimtas galutinis sprendimas – pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. Futbolo rėmėjai vėl skyrė 100 tūkstančių eurų. Valdyba patvirtino, kad savivaldybė suformuos užduotį ir organizuos futbolo maniežo bei stadiono projektavimo pirkimą. Lyg ir prieš porą savaičių jau turėjo būti paskelbtas pirkimas, bet procesas kažkodėl buvo sustabdytas. Laukiame. Ateinančią savaitę vyks tarybos posėdis, o trečiadienį futbolo bendruomenė pakviesta į susitikimą su meru Gražumi. Tačiau matome ir kitą dalyką. Ketvirtadienio tarybos posėdyje numatyta svarstyti sprendimą teikti paraišką daliniam finansavimui ledo arenos statybai gauti. Jos sąmatinė vertė – 13–15 milijonų eurų. Bus teikiama paraiška pagal Švietimo ministerijos priemones, siekiant gauti dalinį finansavimą.

Girdėjau apie tai. Akivaizdu, kad savivaldybė nori pasiimti sporto infrastruktūros plėtrai numatytą finansavimą. Bet prie ko čia ledas?

Tokie prioritetai šiek tiek stebina. Mes visada siekėme nebūti monopolistai ir kad visos sporto šakos turėtų vienodas sąlygas. Savivaldybė net buvo priėmusi sprendimą nustatyti prioritetines sporto šakas – tas, kurios veikia, gyvuoja, yra pažįstamos bendruomenei, turi tradicijas, įdirbį ir istoriją. Buvo išskirti futbolas, krepšinis ir tinklinis. Aišku, laikas keičiasi, istorija keičiasi. Savivaldybė pastatė sporto areną, baseiną, atsirado profesionalus krepšinio klubas. Tiesa, čia jau buvo nukrypta nuo mūsų susitarimo dėl 50/50 finansavimo. Supratome – argumentas buvo, kad krepšiniui reikia įsibėgėti, nes nebuvo nei tradicijų, nei įdirbio, todėl reikia daugiau pagalbos. Sutikome, pasirašėme ir laukiame savo eilės po arenos. Tikimės, kad per ketverius ar penkerius metus pavyks rasti dalinį finansavimą stadionui atnaujinti ir maniežui įrengti, nes to reikia bendruomenei. Patys stadionai Lietuvoje yra didžiulė problema, jų atnaujinama nedaug. Krepšinio pavyzdžiai parodė, kad sukūrus patogias sąlygas, arenas, pasikeičia ir lankomumas. Žmonės šiais laikais nori stogo, nori apsisaugoti nuo vėjo.

Įdomi ta savivaldybės laikysena. Prisiminiau tokį seną anekdotą. Skambina klasės auklėtoja tėvui ir sako: „Jūsų vaikui blogai sekasi matematika ir gimtoji kalba. Reikėtų pasamdyti korepetitorių.“ Tas sako: „O kas mano vaikui gerai sekasi?“ Sako: „Gerai jūsų vaikui sekasi muzika.“ „Tai, miela mokytoja, aš pasamdysiu muzikos korepetitorių.“ Tai stiprinti reikia tai, kas veikia, o ne kurti krūvą vidutinybių. Anekdoto moralė turbūt aiški. Gargždų „Banga“ būtent ir yra ta muzika, kuri tam vaikui sekasi. Reikia pasamdyti muzikos korepetitorių, kad dar geriau sektųsi tai, kas ir taip sekasi, o ne bandyti duoti ledo ritulio lazdas futbolo miestui.

Gargždų futbolo bendruomenė ir „Banga“ yra toks reiškinys, kad politinis vėjas tos bangos nenusodins.

Sakote, kad ar valdžia padės, ar nepadės, Gargždų „Banga“ gyvuos – banga jau per didelė?

Taip. Tai tikra banga, ne dirbtinė. Gargždiškių futbolo bendruomenė širdyse nešioja tą bangą. Tas šūkis lydi ne tik Gargžduose, bet ir visoje Lietuvoje. „Banga“ užaugo kartu su kartomis – tėvais, vaikais, tradicijomis. Tokias tradicijas sudėtinga sulaužyti. Jeigu nebūtų „Bangos“, kažko Gargždams trūktų. Todėl didelių baimių nėra. Tik apmaudu, nes, mano manymu, ši bendruomenė nusipelnė daugiau dėmesio ir pagarbos elementariems gargždiškių poreikiams: kad tėvai būtų ramūs, galėtų žiemą leisti vaikus į treniruotes ir kad jie turėtų visavertes sporto sąlygas.

Man atrodo, Lietuvoje dabar išgyvename klubinio futbolo renesansą. Turbūt sunku įsivaizduoti jo ateitį be tokių regioninių fenomenų kaip Gargždų „Banga“. Kas iš to, kad tarpusavyje visada „daužysis“ du didžiausi miestai?

Taip. Jeigu pažiūrėsime į A lygos dalyvių lentelę, matome rajonų centrus – Telšių „Džiugą“ ir Gargždų „Bangą“. Toliau – Vilniaus, Kauno priemiesčių rajonai. Jie neturi tokios tapatybės su miestu ir bendruomene, kurioje žmonės kartomis gyveno, lankė futbolo varžybas ar treniruotes. Tai reikia stiprinti. Mes gyvuojame jau 20 metų, o receptas paprastas – reikia politinio sprendimo. Buvau nustebęs ir maloniai nustebęs, kai prieš 20 metų politikai priėmė tokį sprendimą – pirmą tokį Lietuvoje. Pagarba tai tarybai, kuri perdavė klubą ir tapo viešosios įstaigos dalininke. Ji turi trečdalį dalių. Kitą trečdalį turi fiziniai ir juridiniai asmenys, dar trečdalį – fondas, kurį valdo mūsų fanai, „Tigro“ ekipa. Tokia sanglauda ir lemia gerus rezultatus.

Tai, ką dabar padarė Vilniaus „Rytas“, suteikdamas dalį klubo sirgaliams, jūs padarėte nuo pat pradžių?

Taip, 2006 metais. Mus suvienijo paprastas dalykas. Gargžduose buvo komanda, bet atsirado antra. Mes, futbolo entuziastai, pasakėme: „Vienas miestas – viena komanda.“ Jeigu norime turėti tvarų, ilgalaikį klubo bendruomenės reiškinį, turime susivienyti, priimti tas taisykles ir ne prašyti, o duoti.

Tikiuosi, kad tie sprendimai nėra galutiniai ir futbolininkams neteks žaisti ant ledo. Dainiau, esame Svencelėje – unikaliame urbanistikos ir teritorijų vystymo projekte. Čia yra kanalas, kuris iš esmės yra gatvė: namai, prie jų – laivai, visur tvyro olandiška atmosfera. Aš pats mačiau, kaip visa tai buvo vystoma, nes su žmona šitą kraštą atradome prieš gerus 15 metų. Kaip kilo idėja šitas nendrių ir žolės pievas paversti, kaip rašoma jūsų svetainėje, miestu ant vandens?

Viskas prasidėjo nuo nendrių.

Nuo nendrių?

Taip, nuo nendrių. Kaip juokaujame: „Ką veikiate?“ – „Pjauname žolę.“

Čia jūs pjovėte nendres ir pardavinėjote? Toks buvo jūsų verslas?

Taip.

Už tai supirkote čia daug laukų, nes jums reikėjo nendrių?

Nendrėms laukų pirkti nereikia. Reikia pakrančių. Istorija tokia, kad čia buvo mūsų šeimos verslas. Pusbrolis iš Šilutės Vaidas sužinojo, kad vokietis ieško nendrių eksportui. Susidomėjome. Gyvename šiame regione, Šilutės ir Klaipėdos rajonuose. Aplėkėme tas pakrantes, mums pasirodė, kad čia – jūra nendrių. Brolis Marius surado Svencelės fermų kompleksą, kur galėtume jas sandėliuoti.

Ančių fermos? Kas čia buvo?

Ančių fermos. Čia buvo kompleksas, gal 30 fermų. Kai mes jį atradome, iš jo jau buvo likusi tik pusė – pamatai ir griuvėsiai. Tai buvo 1997–1998 metai. Nusprendėme pabandyti. Įsikūrėme, įsisukome į tą verslą, pjovėme nendres, rūšiavome, pakavome. Visas kaimas dirbo. Po to priėjome išvadą, kad mums vis dėlto neįdomu tą žaliavą pardavinėti. Išvažiavome į Vokietiją mokytis amato – stogdengystės, nes Lietuvoje jis praktiškai buvo miręs. Prikėlėme šitą amatą, išmokėme žmones dengti stogus. 2004 metais, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, atsivėrė vartai. Išvažiavome kloti stogų į Olandiją. Mano jauniausias brolis Marius, grįžęs iš Olandijos, pakvietė visus atvažiuoti pasižiūrėti, kaip urbanizuotos tokios vietos kaip Svencelė – šalia vandens. Čia, fermose, mes sandėliavome nendres, o ūkinę veiklą tuo metu vystė vietinių ūkininkų šeima. Prikalbinome ir ūkininkus nuvykti į Olandiją ir galbūt pakeisti šitą mūsų ūkinės veiklos teritoriją, sukurti ją žmonėms, įsileisti vandenį.

Čia niekas gyvenime nebuvo apie tai pagalvojęs, nes nieko panašaus Lietuvoje nėra buvę. Turime Miniją, bet ten natūrali upė teka per Mingės kaimą. O sukurti naują vietą, kur vanduo būtų vietoje gatvių, Lietuvoje, mano galva, niekada nebuvo bandyta.

Tas kelias, tas ieškojimas, buvo labai įdomus. Iš principo grįžome iš Olandijos susižavėję. Dieną naktį apie tai mąstėme: kas galėtų projektuoti? Visų pirma matėme, kad čia reikia hidrotechninių sprendinių. Ar apskritai įmanoma? Apskambinau įvairius architektų biurus, hidrotechninių inžinierių įmones Šilutėje, Klaipėdoje ir kitur. Išklauso tos idėjos ir nelabai supranta, apie ką kalbame, ką norime padaryti.

Kaip ufonautai.

Taip, maždaug: „Praveskite avansą, tada pradėsime kalbėti.“ Supratau, kad šitai mūsų niekur nenuves. Visai atsitiktinai vieną pirmadienį, dar su kavute, pradėjome skaityti popierinius laikraščius. Buvo 2004 metai. Ir perskaitau vienos Amsterdamo architektūros magistrės interviu. Andrės Baldišiūtės.

Andrė Baldišiūtė, garsi architektė, „DO Architects“, visiems puikiai girdėta.

Iš to interviu supratau, kad čia žmogus, kuriam užteks keliais sakiniais paaiškinti, ir ji supras, ko mes norime.

Nes Olandijoje mokėsi?

Taip. Su Andre susitikome po savaitės. Atvažiavome čia 2005 metų sausį, kaip dabar atsimenu. Po mėnesio Andrė atsivežė olandų architektų biurą „Karres en Brands“ ir hidrotechninį biurą „Witteveen+Bos“. Per devynis mėnesius jie parengė visą koncepciją. Tada pradėjome poveikio aplinkai vertinimą ir detaliojo plano rengimą, kuris užtruko penkerius metus. 2010 metais gavome pirmąjį leidimą šitam uosteliui, kurį dabar turime, statyti.

Na, ir dabar čia yra naujai pastatytas uostas, kuriame, bijau pameluoti, turbūt stovi apie šimtą laivų, panašiai tiek pastatyta ir namų.

Taip. Idėja buvo pastatyti Svencelės miestą su visais miesto atributais. Šiandien, aišku, tai dar tik Svencelės gyvenvietė. Norint pastatyti miestą, patys miestiečiai turi užduoti ritmą – ko tam miestui reikia. Jau atsirado kritinė gyventojų masė, iš viso bus apie šimtą namų. Bendruomenė dabar ir užduoda ritmą: ką toliau projektuoti, ką statyti, kokie yra žmonių poreikiai. Tikimės, kad 2027 metais pradėsime kurti pirmuosius komercinius miesto atributus. Bus vietos prekybai, maitinimui, menui, kultūrai. Po truputį bandysime lipdyti tą miestelį ir kviesti gyventojus čia kurtis.

Dainiau, tai yra vienintelis ir pagrindinis jūsų darbas – Svencelė?

Taip, esu „Svencelės salų“ direktorius, tad praktiškai šiandien gyvenu su Svencelės projektu.

Čia verslas, veikla, aistra, pašaukimas. Kas tai yra?

Čia viskas viename. Gyveni vieną kartą. Norisi, kad su šypsena atsikeltum, su šypsena atsigultum ir kad aplinkiniai taip pat būtų laimingi. Tai statai tai, kas širdžiai miela, ką supranti. Tuo pačiu mokaisi, susipažįsti su daug žmonių, daliniesi patirtimi. Tai gyvenimo būdas, net hobiu pavirtęs. Čia miestas yra kitokio būdo, kitam gyvenimui. Gyvenimas ant vandens – tai visai kitomis akimis pažįstamas pasaulis. Kas laivus turi, tas supranta. Idėja visada buvo, kad ne namas čia yra akcentas, o vanduo. Kad savo terasoje turi kelio pradžią.

Ne kliūtį, o kelio pradžią.

Kelio pradžią.

Vanduo – ne kliūtis, o kelio pradžia.

Tiesiog tavo kelionė prasideda čia. Šita idėja žavinga. Toje pačioje Olandijoje, kiek teko važinėti, žmonės vasarą keliasi į laivus, gyvena ir keliauja vandens keliais po visą Europą, ne tik po savo šalį, nes tokios galimybės sukurtos.

Naujas miestas – ne per didelė ambicija vienam žmogui?

Edmundai, sureikšminate. Tai yra bendruomenė. Žmonėms nereikėtų šito miesto – ir jo nebūtų. Reiškia, jo reikia žmonėms. Todėl nereikia žmonėms trukdyti, reikia padėti, juos įtraukti, kad jie dalyvautų miesto gyvenime, kūrybiniame procese, išsakytų savo poreikius. Bendruomenė dabar ir užduoda ritmą – gyvenimo taisyklių, tvarkos, požiūrio, santykių, poreikių. Visa tai sudaro miesto poreikius. Turime ir bendruomenės pirmininką, seniūną, kuris rūpinasi ūkiniais dalykais. Miestelis po truputį įgauna kontūrus. Aišku, statybinė aikštelė dar aplinkui matoma, bet jeigu nesikeis tai, kas dabar sukurta, po penkerių metų, dar po penkių vasarų, jau turėsime visavertį miestelį.

Apskritai šitas projektas, mano galva, labai atliepia istorinę šio krašto tapatybę. Šitas kraštas yra apie laivus, žvejus, vandens kelius, apie vandenį kaip maisto, prekybos ir apsirūpinimo šaltinį. Raudonos plytos ir raudoni tiltai taip pat turi sąšauką su tradicine Klaipėdos krašto architektūra.

Taip, žinoma. Kalbant apie urbanistiką ir architektūrą, mūsų sprendimas buvo pasirinkti profesionalius architektus ir jiems netrukdyti įgyvendinti savo idėjų. Svarbu, kad sutaptų mūsų požiūriai, pasaulėžiūra, vertybės, kad ta vidinė chemija veiktų sinchroniškai. Viską diskutuojame, pateikiame projektus – ir tinka. Matome nendrinių stogų salą. Čia jau negalėjome būti „batsiuvys be batų“. Pradinis sprendimas buvo, kad viena sala bus su nendriniais stogais. Tai šio krašto stogas. Architektūra yra XXI amžiaus. Profesionalaus architekto nepriversi XXI amžiaus pradžioje statyti XIX amžiaus ar XX amžiaus pradžios trobelių.

Tai urbanistikos ir skonio požiūriu būtų kičas. Kiekvienas laikmetis turi savo ženklus.

Tai iš principo ir jums, ir man turbūt asmeniškai gražiausias pastatas yra senoji vokiška mokykla.

Taip, Svencelės vokiška mokykla. Klaipėdos kraštas išskirtinis tuo, kad čia gyveno viena raštingiausių ir labiausiai išsilavinusių Europos bendruomenių. Šilutėje ir Klaipėdoje gal dominavo vokiečiai, bet lietuvininkai gyveno visame krašte, o mokyklų tinklas tuo metu buvo vienas tankiausių Europoje. Viena iš tų mokyklų yra ir Svencelėje – ta raudonų plytų mokykla.

Taip, tų mokyklų nepakartosi, bet jaučiant pagarbą tai mokyklai ir šalia esančiai kultūrai norisi kokybiško, profesionalaus požiūrio tiek urbanistikoje, tiek architektūroje. Mes su projektuotojais, architektais tą jaučiame. Jie žino mūsų, kaip užsakovų, pageidavimą, kad turime jausti Vakarų Lietuvos ritmą, vandens ritmą ir kurti.

Šiaip gana sudėtinga, man atrodo, perteikti tą dvasią, kai nėra šaknų. Juk šitas kraštas unikalus ir tuo, kad 1944-aisiais čia beveik neliko vietinių. Kaimuose jų liko, bet Šilutėje ir Klaipėdoje – vos kelios šeimos. Visi atsitraukė su besitraukiančia vokiečių kariuomene, įskaitant ir šio krašto lietuvius, lietuvininkus, ne vien vokiečius. Liko miestai ir kaimai be šaknų. Ir vėl pradėti kalbėti apie vandenį, kai čia atkelti dzūkai, žemaičiai, aukštaičiai ir rusakalbiai iš tolimųjų Rusijos miestų – labai sudėtinga. Kad vanduo lietuviui taptų savas, net ir šiame krašte, yra šioks toks iššūkis.

Taip, ypač tai buvo jaučiama rytiniame marių krante, nes iš esmės tai buvo nesaugoma teritorija. Čia, ant marių kranto, stovėjo kolūkių fermos, skirtingai nuo Kuršių nerijos, kur ir sovietmečiu buvo saugoma tradicija, kultūra ir…

Tai ir išgelbėjo Kuršių neriją.

Taip. O rytinis marių krantas buvo tiesiog…

Kolūkinė urbanistika.

Taip. Ir kas įdomiausia, atrodo, čia atsikartoja tos keturios ar penkios gyvenvietės – jeigu skaičiuosime Smiltynę, Juodkrantę, Pervalką, Preilą, Nidą, tai čia mes skaičiuojame Dreverną, Svencelę, Kintus, Šturmus, Ventę.

Taip, yra. Vieni priešais kitus.

Tas ryšys buvo sukurtas. Džiaugiuosi, kad po truputį atgimsta rytinis marių krantas, atsiranda investicijų ir Drevernoje.

Dreverna fantastiškai atgijo per tokį trumpą laiką.

Šaunuolis koncesininkas atkūrė Drevernos uostelį. Taip pat uosteliai atsirado Kintuose, Ventainėje, Ventėje ir Šturmuose. Po truputį atgimsta ir rytinė marių pakrantė. Matau, kad atgimsta ir laivyba. Juokauju, kad turbūt 80 procentų sandorių pas mus įvyksta išlipus iš laivo.

Nes žmonės praplaukia ir supranta tą filosofiją. O pats, Dainiau, esate žemaitis?

Nežinau, ar esu žemaitis. Manau, kad labiau kuršis.

Iš kur?

Mama iš Skuodo, o tėvas – iš Vėžaičių, šalia Gargždų. Čia etninės Kuršių žemės. Per Gargždus ėjo Mažosios Lietuvos siena. Šitas kraštas visada buvo labiau kuršiškas negu žemaitiškas.

Kuršių istorija irgi gana mažai susijusi su lietuvių tapatybe. Kuršių paveldas galėtų būti svarbus ir šiandien – jeigu save labiau suvoktume kaip kuršius, jūra ir marios mums turbūt taptų daug artimesnės, ar ne?

Vien Svencelės pavadinimas ką reiškia? Išvertus iš kuršių kalbos – šventas kelias.

Ir turbūt susiduriate su tuo, kad pasakius „Svencelė“, žmonės pirmiausia pagalvoja, kad tai kažkur Latvijoje, nes tas kuršiškumas skamba labai latviškai?

Žmonės net parašo su š – „Švencelė“. Pavadinimas neįprastas, nekasdieniškas. Bet vis daugiau žmonių ją atranda. Įdomi čia istorija atvažiavus. Kas atvyksta pirmą kartą, nesitiki ir neįsivaizduoja, kad Lietuvoje gali būti tokia vieta. Arba sako: „Jaučiuosi kaip ne Lietuvoje.“

Aš ne vieną savo draugą esu plukdęs šitais kanalais ir jie sako: „Jeigu nori sudaryti Lietuvos, kaip modernios, pažangios valstybės, įspūdį, čia yra viena iš vietų, kurią reikėtų parodyti.“ Čia tikrai moderni, šiuolaikiška architektūra. Lietuvoje nėra su kuo palyginti – tokios kitos vietos nėra ir nepanašu, kad artimiausiu metu bus. Tiesa, SBA čia visai šalia vysto projektą, bet jų filosofija kitokia. Jie neturi kanalų, turi uostelį ir stato namelius – Vėjo miestelį.

Taip, norėtųsi, kad čia plėstųsi kanalų tinklas, kad turėtume kur judėti vandens keliais, o ne sausuma. Pats plaukiojate, pats matėte. Mes iš laivo visada su šypsena pasimojuojame visiems prasilenkiantiems – kaimynams, laivavedžiams. Mes skubame lėtai. Laimingi esame. SBA linkiu sėkmės. Kiek žinau, jiems padeda „2L Architects“, ir iš tikrųjų norėtųsi, kad ir ten vanduo atsirastų gyvenvietėje. Būtų šaunu, jeigu į šitą kraštą ateitų daugiau investicijų ir ši idėja skleistųsi toliau.

Čia yra ir tam tikras skolos grąžinimas tam kraštui, istorijos tęstinumas. Pabandykime įsivaizduoti, kaip atrodytų vandens kelių tinklas šitame krašte, jeigu čia nebūtų buvę rusų penkis dešimtmečius. Jau tada vidaus vandens keliais iš Mėmelio, tai yra Klaipėdos, buvo galima nuplaukti iki Berlyno, o toliau kanalais – iki Paryžiaus, Viduržemio jūros. Ir Lietuvoje tas pats: Nemunas, Augustavo kanalas tiesiai į Vyslą, iš Vyslos – kur nori, į Reiną, Vokietiją, Prancūziją. Vandens kelių tinklas buvo įspūdingas. Dabar čia likęs tik prisiminimas – Vilhelmo kanalas. Dažnai plaukiate Vilhelmo kanalu?

Oi, Edmundai, tiek ratų neturiu laiko padaryti, kiek pats atostogų metu darote. Bet taip, čia vidinis namų kelias.

Gaila, kad jis buvo veikiantis, o dabar vandens kelias yra akligatvis. Karaliaus Vilhelmo kanalas XIX amžiaus pabaigoje iškastas sieliams gabenti iš Nemuno aukštupio į Mėmelį, kad medieną būtų galima eksportuoti į Amsterdamą, Londoną ir kitur. Dabar jis baigiasi Malkų įlankoje ir yra uždarytas. Kelias į niekur. Tokia truputį sarmata, man atrodo.

Taip, akligatvis. Kiek girdėjau, yra planų ir norų kirsti jį prieš vandenvietę ir tiesiai išvesti į marias. Iš tikrųjų daug resursų tam nereikia. Matant, kiek ledo arenoms gali skirti, šitam kanalui tikrai tiek nereikia. Čia visi kanalai sudaro keturis kilometrus krantinių. Viskas padaryta už privačias lėšas.

Keturi kilometrai. Ar yra paslaptis, Dainiau, kiek kainavo visi kanalai – keturi kilometrai krantinių?

Startavome prieš šešerius–septynerius metus. Situacija šiandien kitokia. Negaliu tiksliai pasakyti, bet prieš šešerius–septynerius metus kainavo maždaug 500 eurų už metrą.

Metras – 500 eurų. Tai čia kas? Jeigu keturi kilometrai, tai du milijonai. Du milijonai – visas šitas?

Sukalti krantines, iškasti, įsileisti vandenį.

Jeigu atkreipsite dėmesį, čia nėra gelžbetonio. Čia mediena, metalas, plastikas?

Taip. Tradiciškai, standartiškai užinkaruota krantinė. Naudojamas metalas, azobė, tai yra sparnuotoji lofira, Afrikos kietmedis, ir iš perdirbto plastiko pagaminta špuntinė krantinė. Iš esmės keista buvo, kai mūsų uostelius statė. Aš atsimenu, Europos Sąjungos pinigais statė. Rusnėje pristatyta yra, toje pačioje Drevernoje uostelis, gelžbetoninis, kainavo 17 milijonų eurų. Ten, aišku, dar kažkokie statiniai į tą sumą įeina, bet absoliučiai neadekvačiai kainavo.

Gelžbetonis – daug metalo, daug betono, daug visko. Pas jus nėra nei betono, nei armatūros.

Taip. Praktiškai visa Olandija – čia olandų sukurtas produktas, jie turbūt pasaulio lyderiai. Niekas negali su jais konkuruoti hidrotechninių inžinerinių sprendimų srityje. Jie įvertino mūsų situaciją, pasiūlė produktą ir sprendimus. Mes juos įgyvendinome su vietinių statybininkų pagalba. Nusipirkome vibroplokštę savo ekskavatoriui. Kai atvažiavo olandai, jie pamokė, kaip reikia dirbti.

Kas yra ta vibroplokštė?

Ji kala špuntą į žemę. Investicija kainavo 15 tūkstančių eurų – tiek kainavo pati vibroplokštė.

Ir tiek?

Ir tiek. Viską galima padaryti, jeigu remiesi profesionaliais sprendimais. Jeigu pasitikime istorija ir patirtimi, olandai šimtmečius gyveno žemiau vandens lygio ir valdė tą vandenį. Tos krantinės yra išskaičiuotos. Jeigu būtų vadovaujamasi tokiais sovietiniais hidrotechniniais sprendimais, kokiais dar XXI amžiuje vadovavosi mūsų projektuotojai, tai Olandija būtų turbūt…

Būtų paskendusi?

Gal nebūtų paskendusi, bet tiesiog tų resursų būtų neužtekę. Tos krantinės, kaip minėjau, kainuoja 500 eurų už metrą.

Neįtikėtina.

Taip. O šie produktai kartais kainuoja daugiau nei gelžbetoniniai ar metaliniai sprendimai, kartais mažiau. Bet funkciją turime tą pačią. Garantijos tokios pat, taip pat ir ilgaamžiškumo prasme. Žmonija nežino, ką su plastiku daryti, jo neįmanoma sunaikinti ilguoju laikotarpiu. Tai jis tiesiog perdirbamas. Panaudojamas antrą kartą, randama niša, kur jį galima funkciškai įdarbinti, kad žmogus galėtų įpirkti.

Dainiau, kas jums svarbiausia kuriant šitą projektą?

Su draugais ginčijamės, kas svarbiau – tikslas ar procesas. Visi normalūs verslininkai pasakys, kad tikslas. O man, atvirkščiai, svarbiausias yra procesas.

Pats kūrybos procesas?

Pats kūrybos procesas man įdomiausias. Tikslas yra toli, bet aš jį matau kasdien – tą siekiamybę.

Šimtai namų, bendruomeninės paskirties pastatai, miestas, gyvenimas?

Svarbiausia – laimingi žmonės. Ir pats laimingas, ir šeima laiminga. Aplinkui kartais ir kaimynai padėkoja, kad ėmiausi, kad ėmėmės čia su šeima visos šitos iniciatyvos, šito projekto.

Atrodo, tai projektas, kurio užtenka vieno žmogaus gyvenimui. Tai jūsų gyvenimo projektas?

Manau, čia dar bus veiklos ir po manęs.

Ačiū už pokalbį.