Spotify

Esate pati istorikė, muziejuje dirbate nuo 1979-ųjų. Tai jau beveik 50 metų. Muziejui vadovaujate nuo 2002-ųjų – taip pat beveik ketvirtį amžiaus. Prieš keletą metų laimėjote konkursą dar vienai penkerių metų kadencijai, taigi dar tikrai vadovausite bent trejus metus. Bet pirmiausia apie sėkmę. Kodėl Lietuvos jūrų muziejus yra populiariausias Lietuvoje? Kokie, kaip mėgsta sakyti jūsų kursiokas Alfredas Bumblauskas, yra trys dalykai, lemiantys jo sėkmę?

Pirmiausia galvoju apie tai, kad žmonių, kurie kūrė šitą muziejų, galvose iš karto buvo daugialypė vizija. Tai gamta, laivybos istorija ir fortas. Trys dalykai: jūrų gamta, jūrų istorija ir laivyba bei paveldas – vienintelis jūrinis fortas Lietuvoje. Tos jungtys suteikia labai daug galimybių. Antras dalykas – mokėjimas tomis galimybėmis pasinaudoti. Ir, žinoma, nuolatinis atsinaujinimas.

Taip, per tuos kelis dešimtmečius įvyko daugybė pokyčių: Delfinariumo rekonstrukcija, Delfinų terapijos centro įkūrimas, akvariumo rekonstrukcija, Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centro statyba ir veikla, laivo M-52 „Sūduvis“ pavertimas muziejine erdve. Ir čia turbūt tik keli pavyzdžiai.

Dar praleidote vieną svarbų dalyką – kuriamas Jūrinio paveldo atviros prieigos centras, kuris atsidarys jau kitais metais.

Kas tai yra?

Tai didžiulės, beveik tūkstančio kvadratinių metrų dydžio muziejinių vertybių saugyklos ir apie 200 kvadratinių metrų atviros prieigos erdvė. Mes ją vadiname nuolat besikeičiančia ekspozicija. Tai, ko negalime parodyti pagrindinėje muziejaus ekspozicijoje, nes joje rodome tik 3 procentus to, ką turime.

Jūs tiek daug turite?

Taip. Tad dabar atsiranda galimybė nuolat keisti, rotuoti savo vertybes. Nebūtinai kurti kažkokį pasakojimą, bet rodyti įdomiausius, klausimų keliančius ir atsakymus turinčius muziejinius eksponatus.

Kaip skirstomi jūsų muziejaus eksponatai?

Yra jūrų gamtos rinkinys, kuris dar skirstomas į koralus, kriaukles, preparuotus jūrų gyvūnus, nariuotakojus ir visus kitus dalykus. Gyvūnija. Kitas didžiulis rinkinys – laivybos istorija, kuris taip pat skirstomas į atskiras dalis.

Laivų modeliai, inkarai, patys laivai?

Dokumentai, atvirukai, faleristika, filatelija. Tai didžiulis rinkinys. Iš viso turime beveik šimtą tūkstančių eksponatų. Žinoma, negalime lygintis su Nacionaliniu muziejumi arba Nacionaliniu dailės muziejumi. Galbūt mes ir išsirutuliosime iki to taško, bet su jūra susietų artefaktų apskritai nėra tiek daug. Dabar labai džiaugiuosi, kaip mūsų istorikai naršo aukcionuose, plačiosiose interneto erdvėse, ieškodami su Lietuva susietų artefaktų. Jie vis užpildo vieną ar kitą istorijos tarpą, tiek vizualiai, tiek dokumentais patvirtindami tam tikras mūsų hipotezes.

O tarpukariu ar dar senesniais laikais Klaipėdos krašte, šioje Rytų Prūsijos dalyje, buvo koks nors jūrinis muziejus? Ar Mėmelyje yra tokia tradicija?

Nėra tokios tradicijos.

Nebuvo kaupiamos kažkokios kolekcijos?

Ne. Galbūt asmeninėse kolekcijose verslininkai ką nors kaupė, nes iš tikrųjų jūrinis verslas Prūsijos karalystės laikaisbuvo klestintis verslas – ir prekyba, ir laivų statyba. Tikriausiai, bent jau taip tikiuosi, verslininkai, šiporiai turėjo savo mažas kolekcijas. Buvo tokia tradicija: kiekvienas pastatytas laivas turėjo savo portretą. Tai buvo paveikslas, kuriame nutapytas tas laivas. Laivo savininkas juos saugodavo, kolekcionuodavo arba plaukiodavo tuo laivu.

Laivo savininkas, kažkokios kompanijos savininkas turėdavo visus savo laivus ant sienos?

Taip. Labai nedaug tokių darbų turime savo kolekcijoje. Tai iš tiesų retenybė. Reikia paieškoti, pasiknisti internete, pas kolekcininkus – tai labai reta. Tiesa, turime ir navigacijos prietaisų rinkinį. Dabar pildosi ir auga mūsų laivų technikos rinkinys. Galbūt ne visi žino, kad turime nedidelę salę ant pylimo, gynybinio pylimo, ten, kur yra inkarų aikštelė. Joje eksponuojame įrangą iš nurašyto minininko „Žemaitis“. Mes jo tada nepaėmėme, jį supjaustė, bet pagrindinę įrangą ir prietaisus išsaugojome ir eksponuojame pas save.

Kalbant apie istoriją, man labai įdomu, kaip jūs, kaip muziejus, žiūrite į Lietuvos jūrinę istoriją. Ar jūsų akcentas – visa tai, kas prasidėjo nuo 1923 metų, kai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos Respublikos dalimi? Ar Mėmelio, kaip jūrinio centro, istorija? O gal Lietuvos kaip jūrinės valstybės istorija, nors Klaipėdos tuo metu apskritai neturėjome? Aš mėgstu juokauti, kad, atmetus istorinį LDK gabalėlį nuo Nemirsetos iki Šventosios, kur daugiausia plaukiojo žvejai, mūsų jūrinė istorija atrodo visai kitaip. Turėjome jūrinį uostą Rygoje, o pats netikėčiausias rakursas į jūrą – kazokų čaikos, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vartai į Juodąją jūrą. Taigi kaip jūs žiūrite į šią istoriją?

Aš taip drąsiai to nevadinčiau jūrine istorija.

Gerai, Dniepro ir Dniepro limano istorija.

Taip, čia iš tiesų labai keblus klausimas.

Per kokius vartus mes istoriškai žiūrime į jūrą?

Jeigu pažvelgtumėte į Lietuvos jūrų muziejaus misiją, joje sakoma, kad mes formuojame valstybės ir žmogaus jūrinę tapatybę per aktyvų dialogą, plėsdami suvokimą apie jūrą. Muziejus susideda iš dviejų pagrindinių dalių – istorijos ir gamtos. Taigi suvokimą apie jūrą bandome auginti ne tik per istoriją, bet ir per gamtą, nes iki visiško jūrinės valstybės suvokimo mums dar labai toli. Jeigu klausiate, per kokias kryptis tai darome, tai mes savo ekspozicijoje taip pat sluoksniuojame. Jeigu pažvelgtumėte į pirmąją laivybos istorijos salę, ten keliaujama nuo XXI amžiaus pradžios iki vikingų laikų – atvirkštine chronologine tvarka. Ten yra įvairių inkliuzų: Europa, Lietuva Europoje, Lietuva Europos jūrinėje istorijoje. Manau, kad tą suvokimą reikia puoselėti ir auginti, kad nebūtume provincija, kad žiūrėtume gerokai plačiau, matytume save platesniame kontekste ir nebijotume nei prūsiškos istorijos, nei olandų buvimo čia, nei kitų šalių ir jų piliečių įtakos mums. Turime džiaugtis, kad jiems buvome įdomūs, kad jie paliko pėdsaką, o mes tą pėdsaką puoselėjame ir naudojamės jų patirtimi, išmone bei supratimu.

Čia turbūt yra diskusinis klausimas. Ar mes didžiuojamės tuo, ką turime Klaipėdoje? Viena vertus, daugelis Lietuvoje į vokišką fortą ar kitą šio krašto paveldą žiūri kaip į ne mūsų istoriją. Kita vertus, tai yra mūsų krašto paveldas ir mūsų istorijos dalis. Kuršių paveldas taip pat yra jūrinės tapatybės dalis.

Aišku, tai nėra Lietuvos tautos istorijos dalis, bet vis tiek tai yra mūsų pakrantės paveldas.

Mūsų paveldas tam tikra prasme.

Jūs paminėjote vokišką ir prūsišką paveldą. Mūsų fortas pradėtas statyti XIX amžiaus viduryje, Prūsijos karalystės laikais. Žinoma, galima sakyti, kad tai vokiškas paveldas. Bet pagalvokime – aš čia dabar tikrai būsiu tarsi nuplagijavusi profesoriaus Alfredo Bumblausko mintį apie tai, kaip Kaliningradas buvo išprūsintas. Vis dėlto Klaipėdoje to neįvyko.

Neįvyko. Tyčia apgriautų pastatų neatstatė. Miestas, aišku, nukentėjo, senamiesčio liko gal pusė.

Taip. Dabar irgi keikiamos raudonos plytos, tas raudonųjų plytų kvartalas, nes galbūt jos nebuvo labai kokybiškos, trupėjo ir panašiai. Bet tai buvo ženklas. Tai buvo ne raudonas granitas, o plytos. Aš bent jau negirdžiu, kad tai būtų akcentuojama. Neseniai, šį pavasarį, vyko Klaipėdos miesto kultūros strategijos aptarimas. Ten iškėliau klausimą, kad strategijoje nėra paveldo, nėra sudėliota, kas mums svarbu, ką turėtume, perkeltine prasme, iškasti iš po žemių ir pastatyti ant tam tikrų postamentų. Turime apsispręsti, kur turime kurti legendas, nes neturime tokio senamiesčio kaip Vilnius ar net Kaunas. Bet po žeme turime labai daug. Aš nesakau, kad viską reikia atstatyti, nors, pavyzdžiui, Salamandros pastatas čia puikiai atrodo. Aš tik džiaugčiausi, jeigu būtų atstatytas Jono bažnyčios bokštas ir pati Jono bažnyčia. Tai buvo ir navigacijos orientyras.

Turbūt todėl ją ir susprogdino – man atrodo, tai buvo viena iš priežasčių.

Turbūt. Taigi, kalbant apie istoriją, kurią mums reikėtų gaivinti, nereikia bijoti, kad tai ne mūsų istorija. Tai yra mūsų istorija.

Čia palietėte fundamentalią šio krašto tapatybės problemą. Vilniuje ir Kaune viskas aišku – tai istoriniai Lietuvos miestai. O čia 1944-ųjų lūžis iš esmės pakeitė gyventojų sudėtį. Neliko čia gyvenusių žmonių, į kraštą atsikėlė žmonės iš kitų Lietuvos regionų, atvyko rusakalbių iš Sovietų Sąjungos. Kaip šiandien, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po nepriklausomybės atkūrimo, kurti Klaipėdos ir šio krašto tapatybę? Vokiško paveldo žmonių, kurie būtų tiesioginiai lietuvininkų palikuonys, liko vos keli. Ant kokio pagrindo statome šio krašto tapatybę, jei daugumos gyventojų šaknys su juo nesusijusios?

Manau, kad galbūt nėra taip jau viskas tragiška. Patys prisiminkime ir pagalvokime, kad aštuntajame dešimtmetyje įvyko didelis perversmas, kai kultūrininkai inicijavo savotišką, iš pradžių dirbtinę, invaziją – žmonių perkėlimą iš didžiųjų miestų į Klaipėdą. Universiteto atgaivinimas taip pat šiek tiek apvertė mąstymą, atvėrė kitas kryptis žiūrėti į save. Nes kas buvo, kaip ir sakėte, šeštajame dešimtmetyje? Žinoma, žvejybinis laivynas, jūreiviai. Nors aš pati dažnai juokauju: įdomu, kada Klaipėda buvo jūriškesnis miestas? Puikiai atsimenu sovietinius metus, nes teko gyventi ir žvejybos uoste. Ten buvo toks restoranas „Ržavaja vilka“ – „Surūdijusi šakutė“. Neoficialus, bet praktiškai visiems buvo aišku, koks tai restoranas ir kur jis yra. Jūreiviai, grįžę iš ilgų reisų, po pusės metų, keliaudavo beveik su lagaminais pinigų į tą restoraną. Ir žinote, tada labai dažnai, praktiškai kasdien, gatvėse matydavai žmones su jūreiviška kepure. Iš karto suprasdavai, kad tai jūrininkas. Tų jūrininkų buvo pilna visur. Dabar su didele pagarba žiūriu į tą jūrinę bendruomenę. Tikrieji jūrininkai, žinoma, traukiasi, nes mažėja žmonių, plaukiančių į jūrą. Kalbu apie prekybinius laivus – su lietuviška vėliava jų tikrai mažoka. Didžiuojuosi, kad Vytautas Lygnugaris, „Limarko“ kompanijos vadovas, turi laivų su Lietuvos vėliava. Nežinau, kiek jam tai kainuoja pastangų, bet vis tiek tai yra Lietuva. Nes jūrinės valstybės simbolis vis tiek yra laivas. Uostas – taip, viskas gerai. Uostas yra vartai į pasaulį. Į jūrą be uosto mes tikrai neišeitume. Bet laivas yra simbolis. Ir jeigu grįžtume prie tos tapatybės, prie Klaipėdos tapatybės…

Kiek čia atvažiavę jūrininkų ir įvairių techninių profesijų atstovų iš plačių Rusijos ir Sovietų Sąjungos kampų, o vėliau atkelti dzūkai, aukštaičiai ir žemaičiai turi noro atsigręžti į turtingą, daugiasluoksnį Klaipėdos krašto kultūrinį paveldą, kuris etnine prasme nėra jų? Štai čia ir yra dilema.

Aš gal ne visai sutikčiau, kad jis nėra jų, nes jeigu tu esi klaipėdietis penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų, nori nenori, perimi tą paveldą. Bet matau dar daug neartų dirvonų kultūros žmonėms. Čia jų laukas. Humanitarinių mokslų atstovams taip pat. Nors Klaipėdos universiteto istorikai yra atlikę be galo daug reikšmingų darbų šioje srityje. Ir aš, ir minėta Silva Pocytė, ir Vasilijus Safronovas…

Profesorius Vareikis. Daugybė jų. Klaipėdos universiteto istorikai yra atskira, turbūt išskirtinė universiteto sėkmės istorija – labai aiški niša ir profesionalus darbas.

Taip. Matau ir jų bendradarbiavimą su kultūros žmonėmis, pavyzdžiui, su Agnija Šeiko: keliaujančios ekskursijos, Šlimano projektas. Tai yra dalykai, kurie kuria tapatybę, bet kol kas jie išlieka epizodiniai. Čia matau ir miesto galimybę prisidėti – remti tokius projektus, kurie būtent ir kuria tapatybę. Tapatybė yra gyva. Negalime sakyti, kad ji baigtinė. Ji kuriama iš praeities, dabarties ir svarstymų apie ateitį – apie tai, kokie būsime. Ji nuolat kinta, todėl ją reikia maitinti. Tapatybės auginimą ir kūrimą reikia maitinti mokslu, kultūra, galiausiai technologijomis ir inovacijomis.

Ir istorinėmis žiniomis. Turbūt turime dilemą, kiek šio krašto vaikus mokyti Lietuvos istorijos ir kiek – būtent Klaipėdos krašto istorijos. Žinoma, svarbu Mindaugas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas ir daugybė kitų dalykų, bet šio krašto žmonėms ne mažiau svarbi ir Klaipėdos krašto, vokiškoji istorija.

Neseniai sužinojau, kad viena istorikė Milda, anksčiau dirbusi pas mus, dabar doktorantė universitete ir dėsto istoriją licėjuje. Ji pasakojo, kad praėjusiais ar užpraeitais metais buvo surengtas konkursas, tarsi olimpiada mokiniams ir mokytojams, apie Mažąją Lietuvą. Tai irgi yra bandymas prasiskverbti į mokymo programas su mūsų vietine istorija, kuri turi formuoti asmenybę ir padėti žmogui pamatyti save galbūt kitokį. Manau, kad mes galbūt net turtingesni už vilniečius. Nors jūs turite lenkiškąją, žydiškąją, baltarusiškąją kultūrą. Ten irgi daug sluoksnių, jeigu visa tai įsileidi į save. Čia dar reikia įsileisti savąjį paveldą.

Jūs sakote „Mažoji Lietuva“. Ar pati kada nors susimąstote, kurį pavadinimą dažniausiai vartojate: Mažoji Lietuva, Klaipėdos kraštas ar Rytų Prūsija?

Man turbūt artimiausias Klaipėdos kraštas. Gal tai ir nėra visiškai teisinga, bet man artimiau.

Jis ir neutraliausias, ir labai aiškiai apibrėžtas, net turintis tarptautinį statusą kaip teritorinis vienetas.

Taip. Aš dar noriu kai ką paminėti. Būtų šventvagiška praleisti jūrų biologus. Mes paminėjome Klaipėdos istorikus, Baltijos istorijos tyrimų institutą, bet turime ir unikalią jūrų biologijos sritį. Niekur kitur Lietuvoje ji nevystoma. Tai Baltijos jūros tyrimų institutas – Europoje ir pasaulyje fundamentinius ir taikomuosius tyrimus atliekanti institucija. Galiu pasididžiuoti ir tuo, kad mūsų darbuotoja, Klaipėdos universiteto doktorantė, pirmą kartą Lietuvoje buvo apdovanota UNESCO ekologijos premija. Ji ją gavo už Baltijos jūros ruonių elgsenos tyrimus. Ruoniams, kuriuos paleidžiame į jūrą, pritvirtiname siųstuvus ir stebime ne tik jų keliones, bet ir tai, kiek jie miega, kur gaudo žuvį, kur ilsisi, kada būna aktyvūs. Tai taip pat yra jūrų ekologijos ir jūrų gamtos tyrimai. Jie labai svarbūs ir vis aktualesni, žvelgiant į tai, kas vyksta pasaulyje dėl klimato kaitos ir visų pavojų, gresiančių ne tik gamtai, bet ir žmogui.

Apie universitetą, jei jau pradėjome kalbėti. Šitaip jį pagirdama jūs iš dalies atsakėte į mano tinklalaidėse vis nuskambančią kritiką Klaipėdos universitetui. Taip, jo specializacija yra svarbi, ir nematyti sėkmės istorijų būtų klaida. Tačiau nematyti ir tam tikro regreso būtų neobjektyvu. Studentų akivaizdžiai mažėja, universitetas didžiajai daliai abiturientų nėra patrauklus, o studentų dabar turi vos daugiau nei 2 tūkstančius, kai prieš keliolika metų jų buvo keliolika tūkstančių. Kur čia priežastis? Ko universitetui trūksta? Jeigu prieš keliolika metų universitetas daug dėmesio skyrė jūrinėms, technologinėms, techninėms specialybėms greta istorijos, psichologijos, pedagogikos ir kitų krypčių, dabar, atrodo, prioritetai apsivertė. Jūrinės tematikos, išskyrus biologiją, beveik neliko. Gal problema ta, kad universitetas per mažai akcentuoja jūrinę ekonomiką, technologijas ir techninį išsilavinimą?

Pažvelkime giliau į universitetą. Kas apskritai yra universitetas? Ką jis ugdo – profesiją ar mąstymą?

Jeigu kalbame apie labai konkrečias profesijas, pavyzdžiui, lėktuvo piloto ar gydytojo, žinoma, reikia specifinių žinių ir ilgo pasirengimo. Tačiau daugeliu atvejų, ypač žvelgiant iš istorinės perspektyvos, universitetas yra išsilavinimas, o ne specialybė.

Geras humanitarinis išsilavinimas suteikia pagrindą, o įgijęs jį gali iš esmės paleisti fantaziją ir pabandyti save įvairiose srityse.

Aš tą patį sakiau savo vaikams, kai jie rinkosi specialybes: pirmiausia tapkime žmonėmis, o specialistais tapti spėsime. 

Manau, kad kalbant apie Klaipėdos universitetą, kyla klausimas: gal mes norime būti maži? Yra mažų universitetų, turinčių nedaug studentų, bet puikiai suteikiančių jiems gerą išsilavinimą.

O iš kur miestui gauti jaunų žmonių?

Galbūt dar kažko nesu pajutusi ar apčiuopusi, bet manau, kad kuriant universiteto strategiją ir dėliojant mokslo kryptis turi dalyvauti trys pagrindiniai veikėjai: universitetas, verslas ir savivalda. Be šių trijų nematau sprendimo.

Dar ir kultūros bendruomenė.

Taip, bet šie trys yra esminiai. Jeigu kalbame apie jūrinį sektorių, jūrinį verslą, jūrinę pramonę, turime puikias laivų statyklas, Vakarų laivų remonto įmonę.

Vakarų laivų remonto įmonė turbūt yra viena didžiausių Vakarų Lietuvos ekonominės sėkmės istorijų. Turime kuo didžiuotis.

Taip, turime kuo didžiuotis. Praėjusį pavasarį buvau nuvažiavusi į Smeltės krovos kompaniją. Toje teritorijoje nebuvau gal 30 metų. Buvau šokiruota automatizavimo ir kompiuterizavimo lygio.

Kalbate apie konteinerių terminalą?

Apie konteinerių terminalą. Tos piramidės, mastai, aukščiai… Ten viskas veikia sekundės ir milimetro tikslumu. Buvau priblokšta. Pagalvojau: štai kur reikia vežti mokytojus, kurie abejoja, ar vaikams reikia kalbėti apie jūrą. Štai kur yra mūsų turtas ir mūsų klestėjimo galimybė. Tokie dalykai ir yra mūsų stiprybė.

Kalbant apie miesto ateitį, Vilniuje yra apie 55 tūkstančius studentų, Kaune – apie 35 tūkstančius, o Klaipėdoje, skaičiuojant ir kolegijas, – vos apie 7 tūkstančius. Toks atotrūkis negali būti normalus. Man atrodo, kad viena didžiausių Klaipėdos problemų yra jauni žmonės. Kaip jų pritraukti?

Pradėkime nuo žemiškų dalykų. Miestas jaunam žmogui pirmiausia turi būti įdomus, kelti smalsumą ir norą susidurti su nežinomais dalykais. Žinoma, turi būti patogu gyventi, turi būti kur gyventi. Pažiūrėkime, kaip mums sekasi šioje srityje. Kalbėkime ne tik apie studentus, bet ir apie jaunus profesionalus, kūrybingus žmones, inovatyvių sričių specialistus. Kur pas mus startuoliai? Ar Klaipėda galėtų būti jų bazė? Turime LEZ, turime „Lighthouse“, sukurtą ekosistemą, inkubatorių. Bet ar galime pasakyti, kad Klaipėdoje turime susiformavusius jaunų, iniciatyvių žmonių telkinius, kuriančius išskirtinę pridėtinę vertę?

Yra, bet labai nedaug.

Taigi turime galvoti, kaip juos pritraukti. Miesto patrauklumą reikia didinti kuriant jaukias, žalias viešąsias erdves, skatinant aktyvų gyvenimą, naktinį gyvenimą, galbūt net provokuojančią kultūrą. Kartais pagalvoju, ką mes turime? Beną Šarką, kuris yra stulbinantis, bet kažkaip jo taip pat neišnaudojame. Jaunimui kultūra nėra vien klasikiniai ar net modernūs pastatai.

Jaunimui reikia iššūkių, modernaus, provokuojančio veiksmo.

Taip. Galbūt mums reikėtų šiek tiek pajudinti tą jau susiformavusią žmonių grupę, kuri turi savo pasaulėžiūrą, pasaulėjautą ir kultūrinį suvokimą. Tradiciniai renginiai, žinoma, puikūs, jų turime daug, bet pabandykime įtraukti dalykus, kurie provokuotų, keltų klausimus. Jaunimui tai labai svarbu. Gal reikėtų specialių programų. Kažkas gal pasakytų, kad tai jau kvepia sovietmečiu – subsidijuoti būsto nuomą ar taikyti kitokias lengvatas. Bet jeigu norime pritraukti iniciatyvių, kūrybingų ir inovatyvių jaunų žmonių, apie tai turime galvoti. Recepto dabar nepasiūlysiu, bet reikėtų susėsti ir ieškoti sprendimų.

Svarbiausia, kad sutariame, kur yra didžioji problema. Man atrodo, esmė – sukurti miestą, kuriame jauniems žmonėms būtų gera gyventi.

Be to, miestas turi aiškiai išreikšti savo unikalumą ir išskirtinumą. Neseniai turėjau pokalbį su Giedriumi Masalskiu per ORC. Jis paklausė: „Kas jums labiausiai įsiminė per visą buvimą Klaipėdoje? Kokia asociacija jums kyla su jūriškumu?“ Man tai buvo 2009-ieji, „Tall Ships Races“. Daugiau nei šimtas burinių laivų – įvairiausių tipų: barkentinų, barkų, škunų… Ir visas miestas pilnas burių.

Tu gali pamatyti, kad tai yra visiškai kitas pasaulis.

Taip, man kvapą užėmė. Tada pajutau tokį pasididžiavimą: gyvenu jūriniame mieste.

Taip, ir tokį vaizdą gali pamatyti tik Klaipėdoje.

Taip. Arba, žinote, kai dar dirbau sename administraciniame pastate, mano kabineto langai buvo į marias. Kartais atsisukdavau – kėdė buvo kvailai pastatyta, nugara į langą, – nes pajusdavai, kad už nugaros vyksta kažkas didelio. Ir matai praplaukiant kokių 400 metrų ilgio, beveik 50 metrų aukščio laivą. Atrodo, kad jis tuoj įplauks į mūsų pastatą. Tai irgi yra liudijimas, ką mes turime ir ką galime.

Olga, dar norėčiau grįžti prie muziejaus. Žinoma, delfinariumas yra jūsų brangakmenis, taip pat ir delfinų terapijos centras. Tačiau, kaip šiuolaikinėje visuomenėje keičiasi požiūris į laukinių gyvūnų laikymą uždarose erdvėse? Žinoma, delfinais čia ypatingai rūpinamasi, jų erdvės išplėstos ir t.t. Bet vis dėlto tai yra laukiniai gyvūnai nelaisvėje. Kokia tokio delfinariumo perspektyva ilgalaikėje ateityje?

Manau, kad ilgainiui… Jeigu galvotume apie zoologijos sodų kontekstą, manau, kad zoologijos sodai vis tiek išliks.

Tarkime, po 50 metų dar bus delfinariumas?

Dėl delfinariumų – nežinau.

Patys zoologijos sodai dabar labai keičiasi: laukiniams paukščiams įrengiami milžiniški aptvarai, kartais dešimčių hektarų ploto, ereliai gali skraidyti beveik laisvai. Gyvūnų laikymo sąlygos vis labiau artinamos prie natūralių. Galbūt delfinariumai taip pat judės tokia kryptimi?

Gali būti. Tačiau noriu pabrėžti vieną esminį dalyką. Didžioji dalis šių gyvūnų jau gimė žmogaus priežiūroje, šioje aplinkoje. Jeigu mėgintume juos paleisti į gamtą, tai, galbūt žiauriai pasakysiu, jiems reikštų pasiuntimą į mirtį. Todėl mes palaipsniui keičiame ir savo požiūrį. Jeigu pastebėjote, savo pasirodymuose, delfinų pristatymuose atsisakėme ekstremalių elementų, kurie nesusiję su natūralia gyvūno elgsena. Daugiau orientuojamės į edukaciją, į pasakojimą, per gyvūną perteikiame jūros ir jūrinės gamtos jautrumo problematiką. Taip, ateityje gali būti, kad žmonės ateis į delfinariumą taip, kaip dabar eina į akvariumą: pasižiūrėti, kaip plaukioja delfinai. Ir tiek.

Bus milžiniški akvariumai, kuriuose tiesiog plaukios nelaisvėje gimę delfinai, kurių jau nebegalima grąžinti į gamtą?

O iš gamtos jų tikrai niekas nebeims.

Šiuolaikinė muziejininkystė, Olga, jūsų muziejaus populiarumas, be abejo, rodo, kaip stipriai viskas pasikeitė. Man, tiesą sakant, vienas labiausiai įsiminusių dalykų po Jūrų muziejaus rekonstrukcijos buvo lietuviškos sidabrinės žuvys. Negalėjau patikėti, kad muziejuje gali plaukioti kuojos, raudės, ešeriai.

Edmundai, jų buvo ir senojoje ekspozicijoje, tik akvariumai buvo maži ir nelabai atkreipdavo dėmesį. Dabar tai tapo vienu iš akcentų.

Lietuvos ežerų žuvys?

Lietuvos upių ir ežerų žuvys. Didelis akvariumas su visa aplinka.

Tikrai įspūdinga. Bet noriu paklausti, kaip keičiasi pati muziejininkystė. Ji tampa vis labiau įtrauki, šiuolaikiška. Lankytojas ne tik stebi, bet ir dalyvauja. Kalbant apie jūsų muziejaus ekologinę kryptį, ar keliate sau tikslą pakeisti žmonių elgesį? Ar norite, kad žmogus, atėjęs į muziejų, išeitų kažką savo gyvenime nusprendęs daryti kitaip? Ypač kalbant apie Baltijos jūrą – vieną labiausiai užterštų ir industrializuotų jūrų pasaulyje.

Klausdamas beveik ir atsakei. Taip, tai yra mūsų tikslas. Kiek jis bus pasiektas, priklausys nuo mūsų pastangų ir nuo bendradarbiavimo su visuomene bei bendruomene. Mes tam esame pasirengę ir tai aktyviai darome. Štai rugsėjo 5 dieną Teatro aikštėje muziejus kartu su „Ignitis Renewables“ organizuoja tvarios ateities kūrėjų laboratoriją. Tai jau tradicinis ekologinio švietimo renginys „Savos bangos“. Jame dalyvauja mažiausiai 16–17 įmonių, mokslo, švietimo ir pramonės organizacijų, kurios pristato savo tvarius sprendimus. Per žaidimus, viktorinas, diskusijas ir koncertą mokome žmones suprasti, kas lemia tai, kad jūra, ežeras ar net šalia namų esantis tvenkinys gali būti arba gyvybės šaltinis, arba vieta, kurioje gyvybei nebelieka vietos, kokie yra pagrindiniai tai lemiantys veiksniai.

Dabar pagalvojau, kad jūs turbūt esate vieni didžiausių, o gal ir didžiausias elektros energijos vartotojas Klaipėdos mieste. Jūsų muziejuje tiek baseinų ir kitų energijos reikalaujančių objektų. Kiek elektros suvartojate?

Su skaičiais man prastai, bet šitą skaičių esu išmokusi. Per metus sunaudojame 3 650 000 kilovatvalandžių.

Oho. Vadinasi, vien už elektrą sumokate daugiau nei milijoną eurų?

Ne. Sumokame apie pusę milijono, nes 45 procentus elektros pasigaminame iš saulės energijos. Prieš dvejus metus įsigijome dalį nuotolinės saulės elektrinės, kuri padengia 45 procentus mūsų suvartojimo. Dabar laukiame, kada bus pradėti statyti vėjo elektrinių parkai, nes norime diversifikuoti energijos šaltinius.

Jeigu kitus mokai, pats pirmiausia turi taip elgtis, ar ne?

Taip. Jeigu atsiras galimybė prisidėti prie vėjo energetikos taip, kaip dabar prisidėjome prie saulės elektrinės, galbūt galėtume įsigyti dalį jūrinės vėjo elektrinės.

Vieną malūną?

Vieną malūną, kuris gamintų energiją.

Ačiū jums už pokalbį.